Šeima yra žemiškas Dievo miesto, kuris yra Bažnyčia, atvaizdas. Bažnyčia moko, kad šeima yra ne paprasta dviejų asmenų sąjunga, bet socialinė institucija. Ir ji nėra paprasta socialinė institucija, kaip daugelis kitų, bet socialinė institucija, pagrįsta sakramentu - Santuokos sakramentu. Nuo pat gimimo visi esame visuomenės nariai, nes, kaip sakoma Pradžios knygoje: „Negera žmogui būti vienam.“ (Pr 2, 18) Šeima gimsta kartu su žmogumi, kaip ir kiekviena bendruomenės forma: šeima, valstybė ir Bažnyčia, kuri, kadangi buvo įkurta Jėzaus Kristaus ir Jo vadovaujama, yra svarbiausia bendruomenė iš visų. Dėl šios priežasties Bažnyčios Magisteriumas visada kalbėjo apie šeimą kaip apie pirmąją valstybės ląstelę, kuri yra visos visuomenės, gimstančios iš šeimos ir besiplečiančios iš šeimos, įvaizdis ir modelis.
Prancūzų istorikas Numa Denis Fustel de Coulanges (1830-1889) knygoje La città antica (1864 m.) įrodo, kad šeima buvo antikinės civilizacijos - tiek graikų, tiek romėnų - pamatinis elementas. Romos didybė grindžiama šeima, kurią Ciceronas apibrėžia kaip seminarium rei publicae. Romos šeima buvo grindžiama fides, sutuoktinių vedybų sutartimi. Krikščionybė santuoką iškėlė į sakramentą, patvirtindama jos neišardomumą. Žlugus Romos imperijai, vienintelė realybė, kuri išliko ir tapo naujos visuomenės pagrindu, buvo šeima.
Šeima Romos Respublikos ir Imperijos Laikais
Seniausia žinoma šeima - patriarchalinė, čia vadovavo pater familias (tėvas - šeimos galva), kuris vadovavo viskam šeimoje. Pater familias turėjo gyvybės ir mirties teisę šeimos narių atžvilgiu (pater familias buvo dominium vadinamas). Pater familias šeimoje yra monarchas, jo galiomis negalima abejoti.
Buvo giminystės klausimas Romėnų šeimose. Senojoje šeimoje situacija buvo visiškai kitokia nei dabar, nes būtent pavaldumas pater familias lėmė giminystę, o ne kraujo ryšiai su juo. Skyrė dvi giminystės formas: agantinę (grindžiama ius civile) ir kognatinę (grindžiama ius gentium). Kognatinė giminystė yra dabartinių šeimos ryšių pagrindas.
Pater familias turėjo šias teises:
Taip pat skaitykite: Rumunų šeimos ir Mykolas Sopočka
- Ius expondendi - pater familias teisė atsisakyti naujagimio, kuri buvo apribota galimybe atsisakyti vaiko, jei jis gimė neįgalus. Dominato laikotarpiu buvo uždrausta.
- Ius vendendi - teisė parduoti savo vaikus, Šios teisės pagrindu vaikas galėjo būti parduodamas net ir į užsienį, kas realiai reiškė vaiko pardavimą į vergovę, iš esmės toks pardavimas reiškė vaiko atidavimą į tarpinę padėtį tarp vergo ir laisvo asmens.
- Pater familias turėjo galimybę taip pat ir išsireikalauti savo šeimos narius iš svetimo neteisėto valdymo.
Giminystės eilės ir laipsniai - šitas principas išliko iki šių dienų. Giminystės eilė parodo giminių kilimo seką, eilės yra dviejų rūšių: tiesioginės (giminaičiai kilo vienas iš kito, pvz.: seneliai, jo vaikai, anūkai ir t.t. jei imame atskaitos tašką seniausią žmogų ir keliaujame tiek jauniausiu tai bus žemutinė eilė, o jei imsime atvirkščiai tai bus aukštutinė) ir šalutinės (gimimai ir bendro protėvio). O laipsniai parodo giminų skaičius tarp bendrų protėvių.
Pas romėnus šeima buvo sukuriama santuokos pagrindu. Klasikiniame ir ikiklasikiniame laikotarpyje į santuoką buvo žvelgiama kaip i visuomeninį institutą; valia gyventi santuokoje, vesti bendrą ūkį ir auginti bendrus vaikus. Santuoką kaip teisinį santykį apibrėžė kaip vyro ir moters sąjungą pagrista Dievo ir žmonių įstatymais. Santuoka romėnų teisėje pagrindu nelaikė meilės. Santuoka iš esmės buvo civilinė sutartis, kai sustiprinama šeimų valdžia, pater familia statusas ir pan.
Santuokos Sudarymo Sąlygos
Santuokos negalima sudaryti:
- Kr. lex Julia Iulia ir 9m. po Kr. lex papeae.
Romėnų šeimos teisėje kraitis dos turėjo keletą paskirčių. Asmeniniai santykiai tarp sutuoktinių. Tėvo valdžia vaikams.
Tėvo valdžia vaikams atsiranda gimus sūnui ar dukrai teisėtoje romėniškoje santuokoje. Įvaikinimas - kai tėvo valdžia nustatoma asmenims , neesantiems apter familais valdžioje. Galimi 2 būdai. Asmeninės tėvų ir vaikų pareigos.
Taip pat skaitykite: Apie Romėnų Dzeusą
Pavaldžių vaikų turtinė padėtis Ius comercii -. Galiojo taisyklė , kad pavaldus asmuo negalėjo turėti savo turto. Karo pekulijus. Pavaldūs asmenys paveldėdavo turtą iš motinos.
Tėvo valdžia pasibaigdavo.
Santuoka ir Skyrybos: Socialiniai ir Teisiniai Aspektai
Daug dalykų šeimoje tarsi savaime suprantami, bet ar taip buvo visada? Kaip šeimos gyvenimas atrodė tada, kai didžioji mums pažįstamo pasaulio dalis pradėjo kurti miestus, valstybes, imperijas? Kaip mūsų tolimi protėviai traktavo šeimos institucijos svarbą, šeimos narių pareigas ir atsakomybę?
Senovės romėnų šeimos kūrimą dažnai lėmė politiniai ar finansiniai išskaičiavimai. Valstybėje buvo siekiama kuo didesnio gimstamumo, todėl nepavykus pastoti su vienu vyru, buvo siekiama bandyti susilaukti vaikų su kitu. Ypač dažnos skyrybos tapo „respublikinėje“ Romoje (509-27 m. pr. Kr.). Tuo metu nieko nestebindavo net keletą kartų išsiskyrę žmonės. Nutraukti santuokinius ryšius būdavo labai paprasta: užtekdavo dviejų liudininkų akivaizdoje ištarti ištuokos formulę.
Nuo to momento, kai santuoka buvo laikoma tik civiline sutartimi, valstybė pradėjo teigti turinti teisę ją reguliuoti. Tačiau su skyrybomis šeima nustojo būti prigimtine institucija ir tapo asmenų tarpusavio sutarimu sudarytu susitarimu, kurį galima nutraukti bet kada ir dėl bet kokios priežasties. Aukščiausia teise tapo individo apsisprendimo teisė.
Taip pat skaitykite: Romėnų mitologija: šeimos globėjai
Imperijos laikais moterų nepriklausomybė išties pasiekė lygį, palyginamą su šių dienų Vakarų visuomene. Įspūdinga matyti, kiek šiuo požiūriu yra panašumų su mūsų epocha, netgi kalbant apie poros santykius. Pavyzdžiui, skyrybas. Jei manote, kad skirtis būdinga tik šių laikų personažams, klystate. Romėnų laikais einama dar toliau. Pavyzdžiui, visai normalu sutikti vyrų ar moterų, išsiskyrusių ne vieną, bet keletą kartų.
Skyrybos tapo tokios paprastos, kad ėmė plisti tarsi aliejaus dėmė. Prasidėjo „tikra porų skyrybų epidemija“, kaip tvirtino Jérôme’as Carcopino, vienas iškiliausių romėnų laikų tyrinėtojų. Romėnų santuoka respublikos laikais visada buvo palanki vyrui, o ne žmonai. Santuokoje cum manu, moters globa (manus) pereidavo iš tėvo sutuoktiniui, tarsi ji būtų daiktas, namų gyvis. Žodžiu, moteris pereidavo iš tėvo į vyro kontrolę (todėl iki pat naujųjų laikų būta tradicijos, kad sužadėtinis būsimojo uošvio prašytų dukros „rankos“. Kalbama ne apie ranką perkeltine prasme, bet apie valdžią dukrai. Ne būsimoji sutuoktinė turėjo spręsti, bet jos tėvas). Akivaizdu, kad romėnė tokiu atveju negalėjo nuspręsti palikti sutuoktinio, o štai vyras galėjo jos išsižadėti akimirksniu dėl bet kurios priežasties, net pačios banaliausios.
Respublikos laikų pabaigoje ši santuokos forma išnyko, ją išstūmė formulė sine manu, kai valdžia moteriai likdavo jos gimtojoje šeimoje. Tai reiškė, kad ir žmona bet kurią akimirką galėjo atstumti savo sutuoktinį. Jeigu moteris buvo kilusi iš turtingos šeimos, o vyras - ne, jis bet kurią dieną galėjo likti be pragyvenimo šaltinio. Tai suteikė romėnėms milžinišką galią ir nepriklausomybę. Romos senatas nubalsavo, kad įstatymai leistų moterims perimti ir valdyti visus pinigus ir nuosavybę, kurią galėjo paveldėti iš tėvo (to anksčiau nebūdavo - turtą valdė sutuoktinis arba brolis). Žodžiu, respublikai žlugus moterys tapo ekonomiškai nepriklausomos ir turėjo tokias pačias teises, kaip ir sutuoktinis. Skyryboms pakako, kad vienas iš dviejų, liudininkų akivaizdoje, ištartų sakinį, ir pora būdavo išskirta. Daug greičiau nei šiais laikais.
Štai kai kurie iš jų:
- Sula: senatvėje išsiskyręs ketvirtą kartą, penktą sykį susi¬tuokė su savo ruožtu jau išsiskyrusia mergina.
- Cezaris: vieną kartą išsiskyręs.
- Katonas Utikietis: išsiskyrė su savo žmona Marcija, paskui ją vėl vedė iš esmės dėl pinigų. Kol jie buvo išsiskyrę, Marcija ištekėjo, bet jos naujasis sutuoktinis mirė ir paliko dar daugiau pinigų...
- Ciceronas: atstūmė Terenciją, su kuria gyveno trisdešimt metų, susilaukė vaikų, kad vestų daug jaunesnę ir gerokai už save turtingesnę merginą Publilą. Atstumtoji žmona nepuolė į neviltį, buvo emancipuota moteris ir ištekėjo dar du kartus...
Šių „širdies polėkių“ pagrindas dažnai buvo pinigai, nes skirdamasi moteris galėjo atsiimti visą kraitį, išskyrus tuos turtus, kuriuos teisėjas nuspręsdavo palikti sutuoktiniui, kad galėtų rūpintis vaikais, arba kaip kompensaciją.
Taigi neretai moterys nusprendžia „mėgdžioti“ vyrus ir tuoktis daug kartų. Pirmą sykį jos tai daro pačios, iš meilės, dėl patogumo, bet ne palieptos, kaip nutikdavo anksčiau jų pirmtakėms. Vatikane atrastame nekropolyje viena moteris, Julija Treptė, du savo vyrus palaidojo greta... (kažin, kaip turėjo jaustis trečiasis, jeigu tokį turėjo). Verčia šyptelėti tai, kad pirmajam vyrui pastatė labai gražų antkapį, tikrą meilės ženklą. O štai antrajam gerokai kuklesnį, su skubota ir labai paviršutiniška epitafija...
Aprašydamas šią visuomenę, kuri, rodos, šiuo požiūriu yra beveik toliau pažengusi nei mūsiškė, Seneka sakė: „Jokia moteris nemanė raudonuoti [iš gėdos] dėl savo skyrybų, atsižvelgus į tai, kad net ir gerbiamos ponios dažnai turėdavo įprotį skaičiuoti savo metus ne pagal konsulų, bet pagal vyrų vardus.“
J. Carcopino su šiokiu tokiu sarkazmu aprašė, kaip pasikeitė romėnės pereinant iš respublikos į imperiją: „Moteris, [anksčiau] griežtai pavaldi savo ponui ir viešpačiui, šiandien yra lygi, varžosi su juo, jei jam nevadovauja. Ji gyveno, kai turtas buvo bendras, dabar turtas beveik visiškai atskiras. Vyras taip didžiavosi jos vaisingumu, dabar jo bijo. Buvo ištikima, dabar nepastovi ir sugedusi. Ji skirdavosi retai, o dabar - taip greitai ir lengvai, kad tai tas pats, anot Marcialio, kaip naudotis „įteisinta neištikimybe“.
Romos teisė nenumatė jokios išskirtinės teisinės procedūros, reglamentuojančios skyrybas, tad užtekdavo, kad vyras ar, kaip tai dažniausiai nutikdavo, moteris pasakytų, jog nori skirtis. Šeimos tėvas taip pat turėjo galią išskirti savo dukras, kadangi tėvas net po dukros santuokos vis vien išlikdavo oficialus jos globėjas ir, jei nuspręsdavo išskirti dukrą, turėdavo teisę atgauti visą kraitį ir išsaugoti turtą. Tokia mums kiek keista, bet romėnams visiškai suprantama teisinė sistema taip pat numatė, kad visos teisės į santuokoje gimusius sutuoktinių vaikus priklauso išimtinai tėvui, nebent jis pats sugalvotų atsisakyti savo vaikų ir atiduoti jos motinai.
Gimstamumo Mažėjimas Romos Imperijoje
Gimstamumo mažėjimas - kitas šio laikotarpio bruožas, lydintis moterų emancipaciją. Romėnų visuomenę kartų kartas persekioja chroniškai mažas gimstamumas, panašus į šiandieninį Vakarų visuomenėje.
Kad susidorotų su vaikų stygiumi, aukštesniuosiuose luomuose plinta paprotys įsivaikinti. Taigi, senatvėje daugelis turtingųjų „įvaikina“ jau subrendusį žmogų, kad jų „giminė“ būtų pratęsta. Taip pat, kad būtų įveiktas mažas gimstamumas, paprotys išlaisvinti vergus dar šeimininkui gyvam esant ar testamentu suteikia naujo kraujo romėnų visuomenei, savo prigimtimi daugiatautei (ar vienatautei, nesvarbu).
Vaikystė, kaip ją įsivaizduojame dabar, kol pabaigiama mokykla, pradedama dirbti, Romos respublikos ir imperijos laikais ilgai netrukdavo. Įstatymai mergaitėms buvo įteisinę legalų santuokos amžių vos nuo 12 metų, remiantis tuo, kad, anot romėnų gydytojų, tai vaisingiausias moters amžius. Vestuvių papročiai taip pat reikalavo, kad naktį prieš tuoktuves jaunoji atsisakytų visko, kas vaikiška, įskaitant ir žaislus, kurie turėjo gan svarbų kultūrinį / religinį vaidmenį, nes mergaičių, kurios dar nebuvo sulaukusios vedybinio amžiaus įkapėse randama įvairių medžiagų lėlių. Pvz., XIX a. pab. buvo rastas II a. po Kr. Prie šios žaislinės lėlės taip pat buvo ir nedidelė dėželė su lėlės drabužėliais bei papuošalais.
Moters Padėtis ir Grožio Idealai
Dabar romėnų moterys pagal įstatymą gali laisvai valdyti paveldą ir šeimos pinigus, nesikišant sutuoktiniui ar broliui. Jos pokyliuose valgo atsigulusios, eina į termas ir - o siaube siaube! - geria kaip vyrai. Ir taip sukelia kai kurių mizoginiškų autorių (kadangi tuometinės visuomenės moralė yra mizoginiška) pyktį, pavyzdžiui, Juvenalio, savo „Satyrose“ vienoje vietoje sakančio: „ <...> kaip gyvatė, įkritusi į statinę. Ji geria, paskui vemia. O visas pasišlykštėjęs vyras žvairuodamas stengiasi sulaikyti tulžį...“ Juvenalis buvo itin kandus, kalbėdamas apie nepriklausomas, jo akimis žvelgiant, pernelyg „laisvas“ moteris.
Išvaizda buvo itin svarbi romėnėms. Tai galime matyti ir iš įvairiuose muziejuose dabar saugomų ypač ankstyvosios imperijos laikotarpio skulptūrų bei biustų, kurių šukuosenos įmantrumu nenusileidžia rokoko epochai. Aukso amžiaus poetas Ovidijus netgi pašiepė tokį perdėtą romėnių rūpinimąsi sava išvaizda, o ypač plaukų dažymą.
Taip pat iš įvairių archeologinių radinių ir istorinių šaltinių žinome apie klestinčią Romos grožio pramonę. Kai kurie jų naudoti receptai dabar atrodo itin keisti: naikinti ant odos atsiradusius inkštirus romėnų medikai siūlė vištų riebalų ir svogūnų mišiniu, veido odą šveisdavo trintų austrių kriauklių milteliais, o žilus plaukus bandė užmaskuoti trintų sliekų ir aliejaus mase. Kiti romėnų autoriai netgi pamini kosmetikoje kartais naudotą krokodilų mėšlą, kuris turėdavo suteikti skruostams raudonumo, aišku, dalis šių ingredientų gali būti tiesiog satyrų ir pajuokiamų eilių rašytojų išmislas ar hiperbolė, tačiau archeologiniai radinių tyrimai rodo, kad romėnių kosmetikai buvo naudojama daugybė keistų produktų.
Nors romėnų kilmingųjų ir šiaip pasiturinčiųjų mergaitės vaikystėje išmokdavo skaityti bei rašyti, kartais šeimos, nors tai nebuvo itin įprasta visuomeniniame gyvenime, savo dukroms pasamdydavo privačius mokytojus, kad šios išmoktų lotynų kalbos gramatiką bei senąją graikų kalbą. Romėnai manė, kad tokios žinios ateityje padės merginai valdyti jos naujos šeimos ūkio reikalus bei taip ji bus įdomesnė savo sutuoktiniui. Kad kai kurios moterys tikrai mokėjo rašyti, rodo ir išlikę įvairūs legionierių žmonų laiškai, rasti, pavyzdžiui, Vindolandos įtvirtinimuose Hadriano sienos vietoje, taip pat žinoma, kad imperatoriaus Nerono motina Agripina netgi rašė savo memuarus, tačiau pats tekstas, deja, neišliko.
Ši lentelė apibendrina pagrindinius aspektus, susijusius su santuoka ir šeima senovės Romoje:
| Aspektas | Aprašymas |
|---|---|
| Šeimos galva | Pater familias (tėvas), turintis didelę valdžią |
| Giminystės formos | Agatinė (pagrįsta ius civile) ir kognatinė (pagrįsta ius gentium) |
| Santuokos tikslas | Sąjunga, skirta bendram ūkiui ir vaikų auginimui |
| Skyrybos | Lengvai įgyvendinamos, ypač imperijos laikais |
| Moters padėtis | Ekonominė nepriklausomybė ir teisės, panašios į vyro |
| Gimstamumas | Mažėjantis, dėl įvairių priežasčių |
| Vaikų teisės | Priklausė tėvui, kuris galėjo juos parduoti ar atsisakyti |
Senovės Romos šeimos teisė ir santuokos papročiai atspindi sudėtingą visuomenės raidą, kurioje persipynė tradicijos, ekonominiai interesai ir asmeninės laisvės. Šiandienos akimis, kai kurie aspektai gali atrodyti neteisingi ar net žiaurūs, tačiau jie suteikia vertingų įžvalgų apie to meto vertybes ir socialinę struktūrą.