Socialinė apsauga - viena iš svarbiausių veiklos sričių ir reikalaujanti bene daugiausiai dėmesio ir biudžetinių lėšų. Nuo socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo veiklos efektyvumo labiausiai priklauso piliečių nuomonė apie valdžios institucijų darbą. Todėl svarbu suprasti skirtumus tarp socialinio aprūpinimo ir socialinės šalpos.
Socialinė politika ir jos reikšmė
Daugelyje literatūros šaltinių socialinė politika apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės. Socialinė politika yra piliečių požiūrio į valstybę, valdančiąsias ir opozicines partijas formavimo priemonė.
Lietuviai autoriai, kaip pvz. J.Matakas, socialinę politiką apibūdina taip: “Socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas priklausomai nuo pajamų praradimo arba nemokamas socialinių paslaugų teikimas piliečiams. Priemonės ir tikslai dažniausiai priklauso nuo kiekvienos šalies valdžios politinės -ideologinės orientacijos. Valstybė disponuoja dideliais finansais ir materialiniais ištekliais.
Moderni valstybė yra ta, kurioje veikia laisva rinkos ekonomika ir iškilus būtinybei valstybė stengiasi teikti socialinę apsaugą. Rinka aptarnauja didžiąją dalį žmonių produktais ir paslaugomis. Valstybės priedermė - pasirūpinti tais, kurie savo jėgomis negali ar nesugeba išlikti rinkoje ir dėl to greta rinkos būtini ir valstybinio reguliavimo metodai.
Socialinės apsaugos finansavimas
Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų. Tam tikslui socialinės apsaugos sistema numato būtinų fondų surinkimą. Socialinės apsaugos sistemos ar schemos biudžetą nustato politinė valdžia arba institucija, administruojanti tą sistemą ar schemą. Dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų, kurias moka patys apdraustieji ir jų darbdaviai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Valstybė dalinai kompensuoja darbdaviams mokesčių išrinkimą į biudžetą kitais būdais. Pavyzdžiui, gelbsti stambiausias bankrutuojančias kompanijas, suteikdama lengvatinius kreditus, finansuodama mokslinius-tiriamuosius ir bandomuosius - konstruktorinius darbus, suteikdama užsakymus; pirkdama firmų produkciją; sudarydama palankias tarptautinių ekonominių ryšių sąlygas ir t.t.
"Gerovės valstybės" modeliai
Valstybės socialinių paslaugų sektoriaus egzistavimas turėjo įtakos “gerovės valstybės” termino atsiradimui. Šis “Gerovės valstybės” modelis sukurtas Vakarų Europoje, kurio pagrindinės funkcijos yra socialinės lygybės įtvirtinimas, standartinių rizikų (bedarbystė, profesiniai susirgimai) mažinimas bei socialinė parama. Valstybė teikia ir administruoja paslaugas ir pašalpas, tačiau kartu į socialinę politiką įtraukia privačią ir kolektyvinę paramą. Ta parama privalo būti periodiškai apibrėžta ir institucionalizuota.
Išskiriami šie "Gerovės valstybės" modeliai:
- Liberalusis modelis, kuris numato valstybės atsakomybę už socialinės apsaugos tinklo sukūrimą labai žemame lygyje. Siekiama visuomeninius fondus naudoti ypač efektyviai, socialinę paramą teikiant žmonėms, kurie patiria didžiausią nepriteklių ir tik įvertinus kiekvieną konkretų atvejį.
- Korporatyvinis modelis, kuris garantuoja darbuotojui stabilų gyvenimo lygį. Darbuotojas ligos ar nedarbo atveju turi individualiai gelbėtis. Lygybė reiškia pajamų sumažėjimo rizikos paskleidimą.
- Socialdemokratinis modelis, kuriame lygybė suvokiama kaip pajamų perskirstymas, o ne jų išsaugojimas. Socialinė gerovė laikoma piliečio teise. Siekimas sukurti lygybę sąlygojo stiprią valstybės intervenciją į pajamų perskirstymą ir paslaugų teikimą. Socialinė apsauga finansuojama per valstybės biudžetą, o teisė į aprūpinimą taikoma visiems visuomenės nariams (universalizmo principas).
- Katalikiškąjį modelį, kuris remiasi krikščioniškuoju socialiniu mokymu, pagal kurį artimiausia instancija turi suteikti paramą vargstančiam. Pirmiausia pats individas turi rūpintis savimi, o jeigu jis nepajėgu - atsakomybės imasi šeima, kaimynai, vietinė bendruomenė, apimanti bažnyčią ir pasaulietines organizacijas. Tik paskutinėje vietoje numatoma valstybės parama.
Be abejo, tvirta šeima dažnai bus patikimiausia užuovėja nuo socialinės rizikos. Pietų Europos šalyse (Ispanija, Prancūzija, Italija) stipresnės katalikybės tradicijos, todėl ten vyrauja katalikiškas modelis. Šiaurės Europos šalys (Danija, Norvegija, Olandija, Švedija, Suomija) remiasi socialdemokratiniu arba instituciniu modeliu. Vokietija yra korporatyvinio modelio pavyzdys. Anglijoje korporatyvinė struktūra silpnesnė negu kitose Europos šalyse, bet atitinkamai stipresnis institucinis perskirstymas. Pilietybė yra socialinės paramos gavimo sąlyga.
Skandinavijos šalys (Norvegija, Švedija, Suomija) - vienos mažiausių valstybių, bet pagal savo ekonominį socialinį pajėgumą, bendrą nacionalinį turtą vidutiniškai vienam gyventojui priskiriamos prie labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Socialinis saugumas Vokietijoje visada turėjo pirmenybę prieš lygybę. Amerikietiškas modelis pripažįsta rinkos stichiją. Vyriausybės Amerikoje vaidina labai nereikšmingą vaidmenį skirstant gėrybes.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinė apsauga pagal socialinius pavojus
Socialinė apsauga strukrūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai ir pagalbos priemonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu.
Pagal 1952 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konferencijoje priimtą konvenciją Nr. 102 “Minimalūs socialinės apsaugos normatyvai”, socialinė apsauga apima devynias pagrindines šakas:
- medicininė priežiūra;
- liga;
- nedarbas;
- senatvė;
- nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos;
- šeima;
- motinystė;
- invalidumas;
- maitintojo netekimas;
- globa ir būtiniausių pragyvenimo išteklių užtikrinimas.
Nors kiekvienos iš šių šakų išmokomis siekiama apsaugoti asmenis nuo skirtingų pavojų, visos jos turi keletą bendrų bruožų. Pirma, visi šie pavojai, išskyrus nedarbo pašalpą, turi tam tikrą biologinį aspektą, t.y. susiję su liga, nelaimingu atsitikimu darbe, motinyste, senatve, mirtimi ar šeimos padidėjimu. Antra,visi pavojai sąlygoja darbuotojų darbo užmokesčio sumažėjimą, praradimą ar papildomų išlaidų atsiradimą.
Galima išskirti šiuos socialinės apsaugos principus:
- Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apsaugos sistemą.
- Kategorijos principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategorijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas.
- Stokos arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami.
Pagal išvardintus principus visą socialinę apsaugą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: įmokines išmokas ir paslaugas - socialinį draudimą, neįmokinę socialinę paramą, teikiamą patikrinus pragyvenimo šaltinius, ir neįmokines kategorines išmokas, teikiamas netikrinant pretendento pajamų ar pragyvenimo šaltinių. Taigi tos trys socialinės apsaugos dalys skiriasi dviem savybėmis - įmokų buvimu ar jų nebuvimu ir pragyvenimo šaltinių tikrinimu ar jų netikrinimu.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Socialinis draudimas remiasi pretendentų išankstinėmis įmokomis, tačiau išmokos skiriamos neatsižvelgiant į jų skyrimo metu gaunamas pajamas ar kitus pragyvenimo šaltinius. Socialinė parama ir demograntai panašūs tuo, kad jų finansavimas remiasi bendrosiomis valstybės pajamomis, tačiau išmokų mokėjimo kriterijai skirtingi. Socialinis draudimas pagrįstas kontrakto principu. Asmuo gali tikėtis išmokos socialinio pavojaus atveju, jeigu jis iš anksto dalyvavo socialiniame draudime ir savo arba darbdavio įmokomis prisidėjo prie sistemos finansavimo. Todėl dažnai ir pasakoma, kad socialinis draudimas remiasi nuopelnų principu.
Socialinio draudimo prigimtis yra dvejopa. Viena vertus, jo išmokos “nusiperkamos” išankstinėmis įmokomis. Tuo jis panašus į komercinį draudimą. Kita vertus, įmokų ir išmokų dydis nebūtinai turi tiesioginį ryšį. Žr. Socialinės apsaugos sistema, sukurta pagal Vokietijos valstybės vadovo Oto Bismarko (Otto von Bismarck, 1815-1898) pasiūlymus, kai valstybės tikslas yra rūpintis visų gyventojų gerove, ypač palaikant labiausiai remtinus gyventojus ir pasitelkiant tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius.
Socialins apsaugos apibr~im sudtinga apibr~ti, kadangi skirtingi autoriai, apibr~im skirtingai traktuoja. Socialins apsaugos termins ~odyne svoka ,,socialin rizika apibkdinama, kaip tiktini /vykiai (da~niausiai tai pajams praradimas dl senatvs, nedarbo, ligos arba papildomos ialaidos vaikams auginti), nuo kuris padarinis yra numatytos socialins apsaugos priemons. Valstybin socialin apsauga valstybs nustatyts, kontroliuojams bei finansuojams socialinio gyventojs aprkpinimo priemonis sistema.
R. Lazutka socialin apsaug apibr~ia kaip politikos priemones, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant /vairioms gyvenimo situacijoms ir slygoms, kuriose iakyla asmens pragyvenimo pavojus.
A. Guogis, D. Bernotas ir J. Socialins apsaugos svoka yra susijusi su kitomis siauresnmis svokomis, tokiomis kaip socialins apsaugos politika, socialins apsaugos sistema, socialins apsaugos teiss aktai, tarptautins socialins apsaugos sutartys. Socialins apsaugos sistema aiakinama kaip priemonis sistema, leid~ianti socialins rizikos atvejais iasaugoti garantijas, ekonomin/ savarankiakum bei paskirstyti laas. Socialins apsaugos teiss aktai visuma teiss akts, kuriais yra tvarkoma socialin apsauga.
Kontinentins Europos socialins apsaugos sistemose /tvirtinti universalumo (t.y. sistema turi bkti prieinama visiems gyventojams ir apima visas socialinio draudimo rizikas), vieningumo (t.y. sistema turi bkti vieninga ir vienoda visiems) ir solidarumo pricipai. Socialins apsaugos modeliai yra sukurti siekiant paaalinti skurd, tai yra kelti ~monis gyvenimo kokyb aalyje, kurioje aie modeliai yra taikomi.
Lietuvos Respublikos socialins apsaugos sistemos pagrindiniai bruo~ai yra tai, kad socialinio draudimo fondas atskirtas nuo valstybs biud~eto, did~ioji pensijs sistemos dalis veikia remiantis einamsjs iamoks sistema. Lietuvoje veikia Bismarkinio tipo socialinio draudimo sistema, kuri dl nepakankamo aalies ekonominio iasivystymo lygio u~tikrina nedideles iamokas.
Korporatyvis modelis, ko gero, buvo pasirinktas tam, kad paskatints gyventojus dalyvauti darbo rinkoje, o ne tam, kad bkts laikomasi pagrindinis korporatyvizmo princips ar kad aio modelio bkts pageidav tokie darbo rinkos partneriai, kaip profsjungos ir darbdavis organizacijos.
Apibendrinant, socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa yra dvi skirtingos, bet viena kitą papildančios socialinės apsaugos formos. Socialinis aprūpinimas užtikrina minimalias pragyvenimo sąlygas tiems, kurie dėl tam tikrų priežasčių negali patys savimi pasirūpinti, o socialinė šalpa teikiama tiems, kurių pajamos yra per mažos pragyvenimui. Abi šios formos yra svarbios siekiant socialinio teisingumo ir visuomenės gerovės.
Socialiniai patarimai ir neteisybės Lietuvoje
tags: #socialinis #aprupinimas #ir #socialine #salpa