Sociologijos mokslo pradžia siejama su 18 a. pabaiga. Svarbiausią įtaką šiam mokslui turėjo prancūzų sociologo A. Comte darbai. Jis pirmasis pavadino šį mokslą socialine fizika ir sociologijos mokslui suteikė mokslinės disciplinos statusą. A. Comte veikalai svarbūs dar ir tuo, kad jie pagrindė mokslo apie visuomenę idėją. Comte manė, kad tvarką visuomenėje galima atstatyti, jei suvoksime pagrindinius principus kaip veikia visuomenė. A.Comte kaip ir daugelis kitų to laikmečio mokslininkų, buvo įtakotas pokyčių, vykstančių Europos visuomenėje. Prancūzijos revoliucija įnešė pakankamai daug netvarkos ir chaoso į prancūzų visuomenę.
A.Comte mmanė, kad sociologija gali spręsti tokias problemas, kaip karas, revoliucija, nusikaltimai ir t.t. Vėliau sociologijos kaip akademinės disciplinos susiformavimui įtakingas buvo kitas prancūzų mokslininkas E.Durkheimas (1858-1917). Vienas žymiausių jo veikalų ,,Savižudybė”, kuriame jis analizavo socialinių faktorių įtaką individų elgesiui. Durkheimas demontravo, kad socialinis kontekstas, kuriame gyvena individas, gali paaiškinti savižudybių skaičiaus dažnumą. Jis akcentavo dar ir tokį faktorių, kad savižudybės išaugdavo socialinių pokyčių ir krizių laikotarpiais. Tokias socialines sąlygas jis pavadino anomija. Anomija literatūriškai reiškia normų nebuvimą. Tai situacija kuomet individai vvisuomenėje nėra tikri dėl visuomenės normų. Žmogžudystę tokiomis sąlygomis, jis pavadino anomine. Daugumos sociologų nuomone, Durkheimo ,,Savižudybė” yra puikus sociologijos mokslo pavyzdys. Statistinė duomenų analizė tapo būdingu sociologijos mokslo bruožu.
Taip pat analizavo pokyčius, vykstančius EEuropos visuomenėse Max Weber (1864-1920) - vokiečių sociologas. Esminis pokytis, anot Max Weber buvo racionalumo žmonių elgesyje išaugimas. Racionalumas yra žmonių veikimo forma, kuomet tikslai pasiekiami pačiu efektyviausiu būdu. Žmogus pasirenka tą elgesio modelį, kuris jam greičiausiai ir lengviausiai leidžia pasiekti pasirinktą tikslą. Pats svarbiausias racionalumo simbolis, anot Max Weber yra biurokratija.
Karlas Marksas (1818-1883). Vokiečių kilmės socialfilosofas ir socialinių procesų analitikas, užima visiškai kitokią vietą sociologijos istorijoje nei Max Weber ar Emilis Durkheimas. Jis nebuvo sociologu ir neketino juo būti, tačiau daugelis jo idėjų buvo labai reikšmingos pasaulio istorijos vystymosi ir įtakojo sociologijos mokslo plėtotei.Analizuodamas savo laikmečio Europos visuomenę, kuriose jis išskyrė dvi pagrindines klases - proletariatą (tie kurie parduoda savo darbą gamybos priemonių savininkams)ir kapitalistus (gamybos priemonių savininkai). Gamybos priemonių savininkai anot K.Markso kontroliuoja gamyklas, mmašinas ir įrangą. Vienintelis galimas santykis tarp kapitalistų ir proletariato yra konfliktas. Konfliktas tarp tų, kurie dominuoja ekonominiu atžvilgiu. K.Markso veikalai įtakojo konflikto sociologijos atsiradimą ir vystymąsi.
Sociologinės teorijos
Teorija yra idėjų rinkinys, kuris paaiškina platų socialinių reikškinių spektrą ir socialinių reiškinių įvairovę. Kiekviena sociologinė teorija išskiria tuos aspektus, kurie jos nuomone yra patys reikšmingiausi visuomenės socialiniame gyvenime.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Mikrosociologinės teorijos
Simbolinės sąveikos - analizuoja sąveikas tarp individų simboliniu lygiu. Simboliai - tai žodžiai, gestai ir objektai, kurių pagalba komunikuoja individai. Anot ssimbolinės sąveikos teoretikų, žodžiai yra patys svarbiausi simboliai. Bet kurioje visuomenėje individai turi bendrą simbolių supratimą (Ugnis). Vienas žodis perduoda informaciją apie vykstantį socialinį reiškinį.Pasakyti ar parašyti žodžiai, taip pat kaip ir veido ir kūno gestai yra svarbūs simboliai. Žmonės yra apdovanoti išskirtiniu, ir galbūt unikaliu sugebėjimu naudoti žodžius (7 m.vaiko kalba susideda iš ~8000 žodžių). Pirmieji žodžiai, kuriuos išmoksta vaikas, atspindi konkrečius objektus mama, tėtė, katė, burna ir t.t. Pirmuosius vertinimus arba simbolius vaikai dažniausiai išmoksta iš šeimos narių, kurie yra vadinami reikšmingais kitais. Vėliau reikšmingais kitais tampa, draugai, bendraamžiai, bendramoksliai, partneriai, sutuoktiniai, bendradarbiai, religiniai ir politiniai lyderiai ir t.t.Mokydamiesi kalbinių objektų, vaikai išmoksta save vertinti, taip kaip jie išmoksta vertinti kitus objektus.
Socialinių mainų teorija
Šios teorijos autoriai daugiausia domisi individų tarpusavio sąveika (arba grupių tarpusavio sąveika). Socialinių mainų teorijos atstovai pabrėžia žmonių elgesio motyvus: kainą ir atlygį. Kiekviena žmogiškoji veikla turi tam tikrą kainą ir už jos atlikimą, turi būti atlyginimas.Socialinių mainų teorijos principas, kad žmonės stengiasi elgtis taip, kad jiems būtų atlyginta. Apdovanojimu gali būti laikoma viskas, kas yra vertinga abiems individams. Reciprocity - socialiai priimta idėja, kad už paslaugą taip pat turi būti atlyginta.
Struktūrinis funkcionalizmas
Dažnai vadinamas funkcine teorija arba funcionalizmu, pabrėžia, kad kiekvienas veiklos modelis (arba bet kokia struktūra) turi visuomenei teigiamą arba neigiamą įtaką. Dvi pagrindinės struktūrinės - funkcinės teorijos sąvokos yra struktūra ir funkcija. Socialinė struktūra yra socialinių sąveikų ir socialinių santykių modelis. Struktūrinis funkcionalizmas domisi, kokias funkcijas atlieka atitinkamos struktūros visuomenėje, koks jų tikslas.Vienas žymiausių funkcionalizmo atstovų yra T.Parsons, jis teigė, kad visuomenėje tvarka galima tuomet, kai dauguma jos narių prisilaiko vienodų normų. Jis siūlė, kad kiekviena visuoemenė ar grupė suformuluotų savo kultūrinius dėsningumus, kurie garantuotų bent jau minimalią tvarką (jei to nebus, kils socialinė betvarkė ir konliktai). Socialinės tvarkos perspektyva dar liečia ir tokias sistemos dalis, kurios tarpusavyje nesiderina, ir tas, kurios tą sistemą ardo. Visa tai vadinama - disfunkcija.1937 m. T.Parsons paskelbė veikalą “Socialinės veiklos struktūra”, kurio tikslas buvo sukurti visuomenės modelį, kuris paapškintų visuomenės struktūrą ir individualios veiklos modelius joje. Jis siekė paaiškinti socialinių institucijų kilmę, jų tęstinio rgzistavimo priežastis. Anot T.Parsons, visuomenė, norinti egzistuoti, turi išspręsti keturias pagrindines problemas:adaptacija prie aplinkos, užtikrinti sprendimų priėmomo procesą, integruoti įvairias visuomenės institucijas ir išspręsti psichologines visuomenės narių problemas. Adaptacija visuomenė turi užtikrinti minimalią jos narių egzistenciją. (Goal attainment) ba ji organizuoja savo veiklą. Integracija visuomenėje atsiranda įvairios subsistemos, kurios kyla iš specifinių visuomenės poreikių ir sukuria savo vertybių skalę. Tačiau nėra garantijos, kad įvairios visuomenės dalys harmoningai egzistuos tarpusavyje. Už integraciją yra atsakingos kultūrinės ir kt. Latentinė šeimos, draugų, bendradarbių ir kt.
Sociologijos tyrinėtojas - Anglijos sociologijos mokyklos įkurėjas H. Spencer’is domėjosi anglų ekonomistų darbais: Maltis’u ir Smith’u. Spencer’is vienas iš pirmųjų panaudoja laisvės principą -tiek kiek nepažeidžia kito žmogaus laisvės). Jis yra liberalių pažiūrų žmogus. Jis pasisakė už sveiką konkurenciją, prieš socialinę paramą. Jis į visuomenės nelygybę žiūrėjo kaip į normalų reiškinį. Jis rėmėsi A.Comte, sudariusio mokslų hierarchiją, kurios viršuje sociologija, mintimis bei pozicija ir kūrė savo koncepciją - evoliucinę organinę paradigmą. Taigi faktai paimti iš A. Comte, H.Spencer’io sociologijos, iš dabartinės eetikos ir politines ekonomijos įrodo, kad ši stadija dar nepereita.
Auguste Comte
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
tags: #socialines #evoliucijos #teorija #a #comte