Priklausomybė nuo alkoholio yra aktuali ir skaudi tema šiuolaikinėje visuomenėje. Tai ne tik individuali žmogaus ar šeimos tragedija, bet ir visuomenės nelaimė, galinti paliesti bet kurį iš mūsų. Priklausomybės ligos gali visiškai sužlugdyti žmogui gyvenimą, todėl svarbu laiku kreiptis į specialistus ir nedelsiant ieškoti pagalbos.
Alkoholio poveikis smegenims
Priklausomybių ligų istorija ir raida
Sąvoka „priklausomybių ligos“ atsirado tik XX amžiuje, vystantis psichiatrijos mokslui. Šiuolaikinės psichiatrijos ištakomis paprastai vadinama XVIII a. pabaiga, kai pradėta moksliškiau žvelgti į psichinius sutrikimus. Svarbu tai, kad ši klasifikacija nesirėmė kokia nors spekuliatyvia schema, bet susiformavo daug metų stebint pacientus Paryžiaus psichiatrinėje ligoninėje ir bandant jiems padėti.
Netrukus pasirodė ir pirmoji knyga, skirta nagrinėti alkoholio poveikį žmogaus sveikatai. 1784 m. jis parašė darbą Stiprių spirituotų gėrimų įtakos žmogaus kūnui ir visuomenės laimei tyrimas. Čia jis teigė, kad pripratimas prie sunkių alkoholinių gėrimų (bet ne prie vyno ar alaus) neretai tampa tolesnio girtavimo, kuriam nesugeba pasipriešinti pats žmogus, priežastis. Verta atkreipti dėmesį, kad pats Rush’as buvo įsitikinęs, jog alkoholizmas pirmiausia gresia juodaodžiams bei žemesniųjų socialinių klasių atstovams, ir manė, kad čia daugiausia dėmesio dera kreipti į paveldimumą ir rasės potencialą.
Kitas postūmis psichiatrijoje siejamas su vokiečių specialistu Emiliu Kraepelin’u, kuris dar vadinamas psichofarmakologijos ir modernaus diagnozavimo kūrėju. Kraepelin’as daug dėmesio kreipė į genetiką ir biologinius veiksnius, todėl teisėtai yra vadinamas tikruoju „biologinio psichiatrijos modelio“ pradininku. Būtent Kraepelin’o pasekėjai XX a. sudarė garsiąją DSM (Diagnostic and Statistic Manual of Mental Diorders - Diagnostinis ir statistinis psichinių sutrikimų vadovas), kuris, reguliariai atnaujinamas, yra visuotinai naudojamas iki šiol.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligos: situacija Lietuvoje
Dera paminėti ir psichoterapijos kūrėjo Sygmund’o Freud’o indėlį. Šis mokslininkas teigė, kad daugeliui žmonių, kurie nesaikingai vartoja alkoholį, pasąmonėje išsivysto priklausomybė. Nesaikingą alkoholio vartojimą Freud’as aiškino kaip ryšio su tėvais vaikystėje trūkumo padarinį. Tiesa, tiek Freud’ui, tiek nemažai daliai jo pasekėjų teko pripažinti, kad psichoanalizė ne visada sugeba padėti nuo alkoholio priklausomam pacientui.
Dar vienas vertas dėmesio dalykas - medicinos praktikos pradžioje Freud’as narkotines priemones, tokias kaip kokainą, vertino net palankiai ir manė, kad jos sėkmingai gali būti naudojamos gydymo procese. Jis pats eksperimentavo su kokainu ir galiausiai susirgo priklausomybe nuo šio cheminio preparato.
1935 m. Akrone, Ohajo valstijoje, JAV, Bill’as Wilson’as ir Bob’as Smith’as, du sveikstantys alkoholikai, įkūrė Anoniminių Alkoholikų (AA) draugiją. Nors AA labiausiai pagarsėjo savipagalbos grupėmis ir savo bendruomeniška sveikimo filosofija, tačiau svarbu pabrėžti, kad abu šios bendruomenės steigėjai buvo tvirtai įsitikinę, kad alkoholizmas - tai ne valios trūkumas, ne apsileidimas, bet rimta, lėtinė liga, su kuria beprasmiška galynėtis po vieną.
Po ilgo paruošiamojo darbo, 1952 m., buvo paskelbtas jau minėtas DSM. Šio vadovo turiniui didžiausią įtaką turėjo amerikietis psichiatras Adolf’as Meyer’is. Pirmoji DSM versija buvo santykinai trumpa - čia buvo įvardinti ir labai lakoniškai aprašyti 106 sutrikimai. Visi sutrikimai buvo suskirstyti į 11 kategorijų, Sutrikimai, susiję su alkoholio ar kitų cheminių medžiagų intoksikacija, buvo išsibarstę po visą vadovą.
1968 m. buvo paskelbtas naujas psichinių sutrikimų vadovas - DSM-II. Alkoholizmas ir priklausomybė nuo narkotikų čia atsirado greta seksualinių nukrypimų ir asmenybės sutrikimų. Akivaizdu, kad naujam alkoholizmo supratimui įtakos turėjo svarbus amerikiečių sociologo Elvino Mortono Jelineko darbas, paskelbtas 1960 m., Alkoholizmas kaip liga. Elvina’as. Sociologas išskyrė penkis alkoholizmo tipus, iš kurių tik vienas atitiko ligos kriterijus. Tačiau tik 1980 m., paskelbus DSM-III, priklausomybės ligoms buvo suteiktas tvirtas medicininis pamatas.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligų gydymas Lietuvoje
Dera atkreipti dėmesį ir į tai, kad DSM-III turėjo beveik 500 puslapių, o DSM- I ir DSM-II vos viršydavo šimtą. Naujajame vadove buvo įvardinti 265 psichiniai sutrikimai. Buvo įvesti nauji skyriai, skirti specifiškai vaikystės ir paauglystės sutrikimams. DSM-III nurodyti penki cheminės priklausomybės atvejai: alkoholis, barbitūratai, opioidai, amfetaminas ir kanapės.
Alkoholio vartojimo paplitimas ir rizikos veiksniai
Kenksmingas alkoholio vartojimas yra vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių gyventojų sveikatai visame pasaulyje. Daugelyje šalių tai tampa kultūros, religijos ir socialinės praktikos dalis. Kaip ir daugelis kitų narkotinių medžiagų, alkoholis taip pat gali sukelti fizinę ir psichologinę priklausomybę. Kyla nerimo jausmas, depresija, mintys apie savižudybę - visa tai gali išsivystyti dėl reguliaraus ir stipraus alkoholio vartojimo.
Rizikos veiksniai, didinantys priklausomybės nuo alkoholio riziką
Kaip atpažinti priklausomybę ir padėti artimiesiems?
Priklausomybę nuo alkoholio gali būti sudėtinga atpažinti. Pakalbėkite su artimuoju, stenkitės kalbėti pozityviai ir nesmerkiančiai. Vietoj kaltinimų teiginių („Tu esi alkoholikas“), priminkite artimajam, kad jį mylite ir rūpinatės jo sveikata. Neprisiimkite visos atsakomybės ant savo pečių, jūsų artimasis turi pats pasiryžti gydymui ir laikytis disciplinos.
Priklausomybė nepaiso nei lyties, nei vertybių ar religinių įsitikinimų. Priklausomybė nesirenka, ji pasibeldžia į gyvenimą nekviesta.
Taip pat skaitykite: Kontaktai su priklausomybės ligų specialistų asociacija
Jei geriau suvoktume, dėl ko atsiranda priklausomybės, kaip jos formuojasi ir kaip jos veikia, kas paskatina sveikimą ir kas paskatina atkryčius, galėtume geriau ir efektyviau padėti savo artimiesiems. Tai, žinoma, nereiškia jokių garantijų, kad būsime pajėgūs ištraukti juos iš priklausomybių liūno, tačiau mūsų veiksmai bus efektyvesni ir prasmingesni.
Anoniminių alkoholikų (AA) bendruomenė ir savipagalba
Pats išsivadavęs iš priklausomybės gniaužtų, kunigas Kęstutis Dvareckas įsitikinęs, kad tik savipagalba gali padėti atrakinti naujo gyvenimo duris. Bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmuosius sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių.
Milda bendruomenėje „Aš esu“ atsidūrė lygiai prieš metus. Čia pateko tiesiai iš slaugos namų, į kuriuos iš ligoninės, Mildos žodžiais, buvo atvežta tik numirti. Milda nebegalėjo valdyti nei rankų, nei kojų ir netgi kalbėti - taip jos kūną buvo sumaitojusi ir išsekinusi priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų. Tai, kad šiandien Milda vėl gali judėti ir kalbėti, ji laiko stebuklu, Dievo duotu antru šansu gyventi. Bendruomenėje „Aš esu“ moteris sako atsidūrusi pačiu laiku ir čia jaučiasi esanti savo vietoje.
„Ši liga sulygina visus. Ir jaunus, ir senus, ir turtuolius, ir vargšus, ir išsilavinusius, ir baigusius tik pagrindines mokyklas. Prieš šią ligą lygūs visi“, - išmintingai reziumuoja Milda.
Priklausomybės priežastys ir pasekmės
Panevėžietis mano, kad visos polinkio į priklausomybes priežastys ateina iš vaikystės - patirtų traumų, išgyvenimų, sukrėtimų, emocijų. Jos yra užkoduotas žmoguje. Jonas - taip pat ne išimtis. Nuo trejų metukų alkoholikė motina jį paliko vaikų globos namuose. Jis nuolat buvo mėtomas iš vienos mokyklos į kitą ir atskirtas nuo brolių.
„Visą gyvenimą mane lydėjo žodžiai: „Kokia motina - toks ir sūnus.“ Visada aiškino, kad esu niekam tikęs ir ko galima norėti iš tokio vaiko, kurio tokia motina. Visi panevėžiečiai nuolat prikišdavo man motiną. Net pati motina sakydavo, kad esu benkartas. Visi aplinkui tai kartodavo. Įsivaizduojate, kaip tai traumuoja vaiką“, - su jauduliu pasakojo vyras.
Pašnekovas neslėpė, kad buvo sunkiai valdomas vaikas, uždaras, nebendraujantis ir psichologiškai sutrikęs. Jo nuomone, būtent tai atvėrė tiesiausią kelią į alkoholio priklausomybę, todėl būdamas vos keturiolikos metų pradėjo smarkiai gerti, nebesimokė ir sukčiavo. „Niekam nebuvau įdomus ir niekas niekada net nepaklausė, kodėl taip darau, ką jaučiu, ką man skauda“, - sakė jis.
Būdamas 22 metų jis prarado viską: pirmąją žmoną, vaiką, darbą, namus: „Gyvenau praktiškai gatvėje. Man jau buvo tas pat, kur ir su kuo gerti. Ir niekada nebuvo jokių kliūčių gauti alkoholio. Net Kazachstane, kur pragyvenau dvejus metus, visi gėrėme, nors 50 kilometrų į vieną ir kitą pusę nebuvo galimybės jo gauti. Sugalvodavome, kaip įsigyti.“
Gydymo būdai ir pagalba
Įveikti alkoholio priklausomybę nėra lengva užduotis, tačiau tai itin svarbus žingsnis link sveiko ir laimingo gyvenimo. Iš pradžių gali atrodyti, kad įveikti šią klastingą ligą yra neįmanoma, tačiau taip nėra. Jeigu jaučiatės pasiruošęs pakeisti savo gyvenimą, kreipkitės pagalbos į specialistus, jie jums atsakys į visus rūpimus klausimus ir padės spręsti kylančias problemas.
Būdamas 19 metų, Pavelas jau buvo pripažintas chronišku alkoholiku. Sulaukęs dvidešimties, atsidūrė gydymo įstaigoje (Gydymo ir darbo profilaktoriumas, GDP), kurioje tais laikais buvo priverstinai gydomi chroniški alkoholikai ir narkomanai. Vieneri metai, praleisti šioje įstaigoje, ne tik nepagydė Pavelo nuo alkoholizmo, bet priešingai - sužalojo psichiką dar labiau.
„Gydymo įstaigos gydo vaistais, bet neduoda jokios informacijos. Anoniminių alkoholikų programa, reabilitacijos kursai - tai užsiėmimai, kuriuose žmonės dalinasi tomis pačioms istorijomis kiekvieną dieną. Jos man nedavė jokios naudos“, - savo patirtimi dalijasi pašnekovas.
Tačiau vieną dieną, vedinas smalsumo, visgi nusprendė nueiti ir pasiklausyti ką ten gero papasakos. Užsiėmimus vedė savanorė Tatjana Ščiurina. Vadovaudamasi mokslininko G. Šičko medicinos, psichologijos ir pedagogikos žiniomis pagrįstu gydymo metodu, ji detaliai papasakojo visą tiesą apie alkoholį, jo sudėtį, žalą organizmui, kam naudinga kad kuo jaunesni žmonės pradėtų vartoti alkoholį ir t.t., pateikė daug filmuotos medžiagos ir literatūros. Tai metodas be vaistų ir kodavimo, keičiantis žmogaus požiūrį ir mąstymą taip, kad jis nenorėtų svaigintis ne todėl, kad jam tai liepiama, o dėl to, kad to trokšta jis pats.
Jos entuziazmas ir žinios paskatino toliau lankyti šiuos užsiėmimus. „Tatjanai pačiai teko praminti sunkius kelius, kad tik jai leistų kalėjime savanoriškai vesti užsiėmimus ir padėti kaliniams atsisakyti priklausomybių, integruotis į visuomenę. Dabar kaliniai, kurie lanko šiuos užsiėmimus sako, kad penktadienis - jų laimingiausia diena, nes ateina Tatjana“, Pavelas džiaugiasi pažintimi, padėjusia atrasti gėrimo priežastis, išmokusia atleisti, nelaikyti susikaupusio pykčio. Apie metus trukę užsiėmimai ir bendravimas su T. Ščiurina padėjo suvokti, kad vyras nebenori mokėti už tai, kas jį žudo. Pasikeitęs požiūris į gyvenimą leido Pavelui iš kalėjimo išeiti 1,4 metais anksčiau.
Priklausomybės - ypač aktuali ir skaudi tema šiandien. Alkoholizmas, narkomanija ir psichotropinių medikamentų vartojimas - trys šiuolaikinės visuomenės rykštės. Kad ir kokia būtų statistika, skaičiai didėtų ar nežymiai mažėtų, - priklausomybė yra ne tik individuali žmogaus ar šeimos tragedija, bet ir visuomenės nelaimė, galinti paliesti bet kurį iš mūsų.
Vokietijos dvasininko indėlis
Jonas prisiminė 2002 metus, kai į Lietuvą atvyko alkoholio priklausomybę įveikęs Vokietijos dvasininkas. Jis surengė dviejų dienų konferenciją ir sukvietė visus dvasininkus bei dvasinius judėjimus. Pasidalijo išgyvenimais ir mokė lietuvius, kaip padėti priklausomiems asmenims.
„Jis paaiškino, kad priklausomybė gali ištikti visus. Žmonės turi kreiptis pagalbos. Teigė, kad nelengva išbristi, tačiau yra kelias. Bažnyčia gali puikiai bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis. Šie dvasininkų mokymai padėjo ir man“, - sakė pašnekovas.
Po tos konferencijos Lietuvoje pradėjo veikti daugybė dvasinių judėjimų, kurie žmonėms aiškina, kaip įveikti priklausomybes, rasti gyvenimo džiaugsmą ir išbristi iš priklausomybės liūno.
„Vienas Vokietijos dvasininkas nuveikė daug daugiau nei visos Lietuvos valdžios sudėjus kartu. Dvasininkas tūkstančiams žmonių padėjo įveikti priklausomybes“, - teigė Jonas.
Išankstinės nuostatos ir požiūris į alkoholikus
Išankstinės nuostatos yra lyg kokie akidangčiai. Jos susiaurina mūsų akiratį, o drauge ir veikimo lauką, be to, nuteikia iš anksto, patiems nieko neišaiškinus ir nesusiformavus požiūrio. Jos labai patogios: nieko nereikia gilintis, kai iš anksto žinai (arba galvoji, kad žinai), ką pamatysi.
Susidariau įspūdį, kad visuomenėje požiūris į alkoholizmu sergančius žmones šiek tiek pakitęs. Į problemą žiūrima palankiau ir su didesniu dėmesiu nei prie keletą metų. Esant tokiai nuomonei, alkoholizmu sergančių pradedama šalintis: jie tampa savotiškais raupsuotaisiais, su kuriais nenorima turėti nieko bendro. Paskelbiama, kad problema neišsprendžiama ir lyg kokia bjaurastis pastumiama į šoną. Kuo pats arčiau alkoholizmo slenksčio, tuo didesnis tokio aiškaus atsiribojimo poreikis bei tuo griežtesnis požiūris į alkoholiką. Įdomu tai, kad tie, kurie patys turi problemų su alkoholiu, laikosi ir griežčiausios nuomonės.
Iš tikrųjų tokios aiškios linijos nėra. Daug žmonių priklausomi tampa to net nepastebėdami, neįžvelgia pasikeitimų (ar įžvelgti nenori) ir neretai tik iš kitų reakcijos pamato, kad kažkas ne taip. Kol įmanoma, jie alkoholiko etiketės kaip galėdami kratosi, pavyzdžiui, atkakliai pabrėždami, kad alkoholikas yra valkata. Aš nesu valkata. Žinoma, taip slepiama baimė.
Priklausomu žmogus tampa tuomet, kai nepajėgia kontroliuoti didelės dalies savo veiksmų: jis negali, šiuo atveju gerdamas alkoholį, elgtis taip, kaip nori. Prarasti savikontrolę baisu.
Alkoholizmas kaip liga per daug įvairialypė, kad būtų galima taip supaprastinti. Alkoholizmu sergantis yra toks žmogus, kuris pateko į didelę bėdą; jam gresia pavojus sugriauti paties ir savo šeimos gyvenimą, nors dažniausiai jis visai to net nesuvokia. Norint jam padėti išsikapstyti iš tos bėdos, reikia rimtai vertinti šią ligą. Tam būtina keisti požiūrį, kad alkoholikas būtinai socialiai nevisavertis. Šis požiūris tik dar labiau jį izoliuoja. Taip pat ir alkoholikas tokios nuomonės turėtų atsisakyti, kadangi būtent jis griežčiausiai save vertina bei smarkiausiai kaltina.
Alkoholio poveikis organizmui
Organizacijų ar miesto šventėse alkoholis liejasi upeliais. Į organizmą alkoholis patenka su geriamu skysčiu ir per skrandžio gleives bei plonąjį žarnyną nukeliauja į kraują. Nedidelis alkoholio kiekis (5-10 proc.) greitai pašalinamas per plaučius, inkstus arba odą. Visą kitą kiekį apdoroja (oksiduoja) kepenys. Kepenims tai sunkus darbas. Per vieną valandą 1 kg vyro kūno svorio tenka 0,1 g sunaikinto alkoholio, moters - tik 0,085 g.
Alkoholis veikia centrinę nervų sistemą. Labai svarbu suprasti, kaip apsvaigstama. Svaiginamasi norint atsipalaiduoti, gerai jaustis, pakelti nuotaiką. Tačiau alkoholis nėra ta medžiaga, kuri tiesiogiai sužadintų nervų sistemos veiklą. Priešingai, ji slopina nervų funkcijas. Jei, nepaisant to, juntamas pakilimas, smagumas, tai tik todėl, kad susilpnintos stabdančios bei kontroliuojančios funkcijos. Taigi euforija atsiranda netiesiogiai, prislopinus (apnuodijus) kontroliuojančias smegenų dalis.
Dėl to visai suprantama, kodėl, išgėrus alkoholio, dingsta susivaržymas, atžvalga, abejonės. Alkoholio veikimą reikia lyginti ne su akseleratoriaus paspaudimu, bet su neveikiančiais stabdžiais. Akseleratoriaus paspaudimas prilygtų tiesioginei sužadinamajai veiklai, o stabdžių gedimas - kontroliuojančių smegenų funkcijų slopinimui.
Dažnai alkoholis aukštinamas kaip guodėjas bei rūpesčių šalintojas, o jo skonio kokybė giriama daug rečiau. Bet alkoholis - nervų nuodas, greta norimo, sukeliantis ir nepageidaujamą poveikį. Tai gali būti tam tikrų gebėjimų nuslopinimas. Būtent kalba, pusiausvyros išlaikymas, eisena yra tie faktoriai, kuriems reikia suvokimo bei judėjimo dermės. Šiuos kasdieninius veiksmus, kurie šiaip nesudaro jokių keblumų, alkoholis paveikia ypatingai. O atliekant sudėtingus darbus (valdant kraną, vairuojant automobilį), tampa labai pavojinga.
Pastebėta, kad žmonės, nuolat vartojantys alkoholį, laikui bėgant jo pakelia vis daugiau. Kitaip tariant, jie tampa atsparesni alkoholiui, arba jiems reikia vis daugiau, kad pasiektų tą patį rezultatą.
Girtumo stadijos
Alkoholio veikimas priklauso nuo išgerto kiekio. Čia kiekvienas reaguoja skirtingai. Išgėrus didesnį alkoholio kiekį, praeinamos trys girtumo stadijos:
- Pirmiausiai įkauštama, atsipalaiduojama, jaučiamas palengvėjimas, kyla noras kalbėti ir veikti. Pasirodo pirmieji suvokimo ir judesių sutrikimai.
- Viršų ima jausmingumas: atsiranda euforija, įsiaudrinimas, noras siausti. Visiškas atsipalaidavimas leidžia patenkinti anksčiau slopintus instinktyvius poreikius. Akivaizdžiai sutrinka suvokimas, judesiai, atmintis, kalba. Labai sumažėja arba net dingsta kritiškas asmeninių galimybių vertinimas.
- Euforija nyksta, išryškėja įvairūs sutrikimai. Silpsta raumenynas: kalba darosi nesuprantama, dingsta pusiausvyra, gali įvykti nevalingas šlapinimasis arba tuštinimasis. Prarandama orientacija, tai reiškia, kad žmogus nebežino kur esąs, kaip čia papuolė, nesiorientuoja situacijoje, nežino, kuri diena ir t.t. Išgėrus dar daugiau alkoholio, apima miegas, dingsta sąmonė. Dažniausiai to, ką žmogus patyrė būdamas smarkiai apgirtęs, vėliau neprisimena (vadinamoji amnezija).
Svarbiausi pagirių simptomai: pykinimas, apetito praradimas, galvos skausmas ir prie viso to nemalonūs prisiminimai. Kai kurie pagirias „lengvina“ vėl išgerdami.
Abstinencija ir saikingas vartojimas
Visiškas alkoholio atsisakymas vadinamas abstinencija. Abstinencijos priežastys gana įvairios: skonio nepriimtinumas, principinė nuostata prieš svaigalus, atsisakymas dėl sveikatos, uždraudus gydytojui. Čia dar reikėtų priskirti buvusius alkoholikus, pripažinusius savo priklausomybę ir abstinencijoje matančius vienintelę išeitį atsikratyti priklausomybės. Jiems ypač sunku, kadangi būdami abstinentai jie ir vėl priklauso atstumtiesiems: geri - nepritampi prie visuomenės, negeri - irgi nepritampi.
Saikingai alkoholis vartojamas tuomet, kai geriamas troškuliui numalšinti arba pasimėgauti, nedideliais kiekiais, nesukeliančiais pavojaus geriančiam ir aplinkiniams. Tačiau ribą nustatyti nėra lengva, nes svarbu ne tik kas, bet ir kokiomis aplinkybėmis geria.
Kai geriama tiek, kad pakenkiama sau ir kitiems, prasideda piktnaudžiavimas. Piktnaudžiaujant pasiekiamas tam tikras girtumo laipsnis, dėl kurio iškyla grėsmė ne tik pačiam, bet ir aplinkiniams. Čia glūdi išskirtinis piktnaudžiavimo alkoholiu pavojingumas. Piktnaudžiavimo padariniai kartais išryškėja vėliau: pakrinka sveikata, pradeda rastis problemų darbe, šeimoje.
Priklausomybė prasideda tuomet, kai piktnaudžiaujančiam alkoholio pradeda reikėti. Tai svarbus momentas, kuris, kalbantis, pavyzdžiui, su alkoholikų giminėmis, sukelia aštrią reakciją. Ką reiškia „turi“? Kas jį verčia? Kiekvienas, jeigu tik nori, gali nustoti gerti. Priklausomybe vadiname liguistą požiūrį į alkoholį, todėl ir kalbame apie alkoholizmą kaip apie ligą.
tags: #priklausomybes #pries #alkoholi #diena