Lietuvos mokslo tarybos ekspertų grupės įvertino ir apibendrino Lietuvos mokslo ir studijų institucijų 2008 m. mokslo (meno) darbus. Vertinimas buvo atliktas pagal švietimo ir mokslo ministro 2009 m. birželio 29 d. įsakymu patvirtintą Mokslo ir studijų institucijų mokslo (meno) darbų vertinimo metodiką. Šiame straipsnyje aptariamas humanitarinių ir socialinių mokslų sričių vertinimas, atkreipiant dėmesį į metodikos ypatumus, institucijų pateiktus duomenis ir ekspertų įžvalgas.
Vertinimo metodika ir bendra informacija
Buvo vertinami mokslo darbai, dalyvavimas tarptautinėse mokslo programose ir taikomieji moksliniai tyrimai pagal sutartis. Iš viso vertinti buvo pateikti 8 215 mokslo darbai, iš jų - per 1 200 kokybei įvertinti. Pagal Metodiką darbai suskirstyti į I ir II lygmens.
I ygmens darbai - tai aukščiausio lygio mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbai, kuriuos tokiais laikė pačios institucijos ir pagal kokybę taip pat įvertino ekspertai. Pagal Metodikos reikalavimą šie darbai negalėjo viršyti 15 proc.
Institucijų pateiktų duomenų problemos
Ekspertai pastebėjo, kad institucijos pateikė nemažai netikslių duomenų: nenurodė darbų apimties (ypač elektroninių publikacijų), nepateikė ISBN/ISSN, neišsamūs bibliografiniai aprašai. Taip pat institucijos prastai koordinavo duomenų perdavimą, nes pasitaikė daug klaidų dėl autorių indėlio: to paties autoriaus indėlį, prilygintą I, deklaravo du tos pačios institucijos padaliniai - skyrius ir fakultetas.
Dauguma institucijų pateikė gerokai daugiau nei 15 proc. I lygmens produkcijos. Kai kurios institucijos atrinko silpnus mokslo darbus, o formalusis vertinimas parodė, kad kai kurie darbai, laikyti II lygmens, buvo verti I lygmens, bet ekspertai jų perkelti į kitą lygmenį negalėjo. Be to, kokybei vertinti kai kurių institucijų darbai buvo pateikti netvarkingi ir nesuklasifikuoti.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir humanitariniai mokslai LSMU
Minimalios darbų apimties problema
Institucijos, kurios humanitarinių ir socialinių mokslų sričių darbų skelbė mažai, pavyzdžiui, kelias dešimtis, kokybei vertinti galėjo pateikti tik kelis jų. Dėl per mažos darbų apimties bei atsitiktinių dalykų sistemiškai apie tokių institucijų humanitarinių ir socialinių mokslų darbų kokybę spręsti objektyviai nebuvo galima: humanitarinių mokslų lyderiais pagal 2008 m. rezultatus tapo Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir Vilniaus dailės akademija, o socialinių mokslų - VDA bei ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas.
Metodikoje aiškiai neapibrėžta minimali teikiamų vertinti mokslo darbų apimtis, kuri buvo ankstesnėje formaliojo vertinimo metodikoje. 2009 m. patvirtintoje Metodikoje nurodyta tik recenzijų, monografijų ir studijų minimali apimtis, nors formalųjį vertinimą reikėtų palyginti su ankstesnių dvejų metų vertinimu.
Aiškiai nenurodyta ir tai, kad neįskaitytini mokslinio originalumo elemento neturintys kvalifikaciniai darbai (daktaro disertacijos, daktaro ar/ir habilitacijos procedūros santraukos), metodinės priemonės (rekomendacijos bakalauro ir magistro darbų įforminimui), dalis vertimų (mokslo populiarinimo darbų, grožinės literatūros, išskyrus šaltinius), nemoksliniai žodynai ir pan.
Mokslo straipsnių kategorija (02)
Daug humanitarinių ir socialinių mokslų sričių darbų pateko į 02 kategoriją: Mokslo straipsniai, publikuoti recenzuojamuose periodiniuose, tęstiniuose ir vienkartiniuose leidiniuose (su ISSN ar ISBN indeksu). Į šią kategoriją pateko ne tik publikacijos tarptautiniuose žurnaluose ar leidiniuose, išleistuose pripažintose tarptautinėse leidyklose, bet ir vietos konferencijų darbai bei jaunųjų mokslininkų darbų rinkiniai, tarp jų nemažai straipsnių, parengtų pagal magistro darbus, tad straipsniuose esama nepatikimų ir nepagrįstų duomenų.
Kokybės vertinimo kriterijai ir tarptautinė duomenų bazė "Lituanistika"
Metodikoje suformuluoti kokybės vertinimo kriterijai reikalavo išsamaus mokslo darbų recenzavimo, tačiau trūko palyginamumo su tarptautiniu mastu taikomais originalumo, naujumo, reikšmingumo ir tikslumo kriterijais. Metodikos nuoroda plačiau naudoti tarptautinės duomenų bazės Lituanistika ekspertinio vertinimo rezultatus buvo sunkiai įgyvendinama.
Taip pat skaitykite: SHMMF: 10 metų istorija
Viena vertus, šioje bazėje trūko daugelio 2008 m. humanitarinių ir socialinių mokslų darbų recenzijų. Jei būtų vertinama kelerių metų mokslinė produkcija, galimybių naudotis šios bazės duomenimis būtų daugiau. Antra vertus, tik nedaug 2008 m. institucijų deklaruotų I lygmens mokslo darbų buvo recenzuoti Lituanistikoje.
Problemiška ir tai, kad nepatikrintas šios bazės ekspertinio vertinimo nuoseklumas: paklaidos tarp ekspertų vertinimų „svyruoja“, vienus kūrinius įvertino vienas, daugumą - du, kai kuriuos - trys ekspertai.
Ekspertų darbo trukmė ir tarptautinės mokslo programos
Kokybinis ir formalusis vertinimas buvo atliktas per kiek daugiau nei vieną mėnesį. Ekspertų teigimu, ekspertizei, ypač augant vertinimo darbų apimčiai, reikėtų skirti daugiau laiko. Kiekvieno mokslo darbo kokybę vertino bent du ekspertai, o kad vertinimai būtų suderinti ir vertinimo kriterijai interpretuojami vienodai ir nuosekliai, ekspertai dirbo grupėse.
Vertinant tarptautines mokslo programas ir taikomųjų mokslo darbų sutartis su ūkio subjektais, buvo laikomasi Frascati vadovo nuostatų. Kai kurios institucijos informaciją, susijusią su vertinamomis programomis ir sutartimis, pateikė netvarkingai arba neišsamiai, kad ekspertai galėtų spręsti, ar darbe yra mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) požymių ir kokia dalis skirtina jai.
Pagrindinio duomenų bazės sąrašo publikacijų aprašuose stigo institucinių prieskyrų ir kodų, pagal kuriuos publikaciją būtų galima aptikti sąrašuose. Ekspertai neįskaitė tų projektų, kurių lėšos buvo skirtos studijoms, kvalifikacijai kelti, mokslininkų mobilumui skatinti arba kurie buvo finansuoti ES Struktūrinių fondų ar Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo lėšomis, tačiau, ekspertų nuomone, projektus, susijusius su konkursiniu finansavimu, būtų galima įskaityti, nes finansavime gana gerai atsispindi institucijų mokslinis konkurencingumas.
Taip pat skaitykite: KTU Edukologijos studijos
Daugelis institucijų, susipažinusios su ekspertų vertinimu, netinkamai pateikė prašymus dėl vertinimo rezultatų patikslinimo, t. y.
Meno srities darbų vertinimas
Darbus vertino jungtinė Tarybos ir Kultūros ministerijos Meno tarybos ekspertų grupė. Buvo pateikta vertinti 4 504 meno srities darbai, patikslinus jų liko 4 301. Meno srities produkcijai (veiklai) būdingi viešai pateikti autoriaus/atlikėjo kūrybinės veiklos rezultatai - dailės, architektūros ar dizaino kūriniai, režisuoti ar vaidinti spektakliai, kino filmai, vaizdo darbai, šokio kompozicijos, multimedijų projektai, muzikiniai opusai, muzikos atlikimas ir pan.
Pasitvirtino Metodikos nuostata skirti I ir II lygmens meno darbus, taip pat diegti I lygmens produkcijos kokybės vertinimą. I lygmens darbais buvo laikomi aukščiausio lygio meninės kūrybos, meninių tyrimų ir kultūrinės (šviečiamosios) veiklos darbai, kurie atitiko Metodikoje pateikiamus meno darbų rūšių aprašus ir kuriuos tokiais pripažino konkrečios meno krypties akademinė bendruomenė bei institucijos.
Jungtinė ekspertų grupė pritaikė nuostatą, kad Lietuvos institucijų meno produkcijos kokybė vertinama darbus ir veiklas interpretuojant Europos (pasaulio) meno kontekste.
Nors institucijos nuogąstavo dėl apribojimo vertinti I lygmens meno darbus tik 15 proc., tačiau ekspertai aukščiausio lygio meno darbais pripažino jų mažiau: Vytauto Didžiojo universitetas - 16,7 proc., Vilniaus Gedimino technikos universitetas - 13,4 proc., Kauno technologijos universitetas - 13,2 proc., Lietuvos muzikos ir teatro akademija - 11,4 proc., Vilniaus dailės akademija - 10,8 proc., Šiaulių universitetas - 7,4 proc.,Vilniaus pedagoginis universitetas - 4,7 proc., Klaipėdos universitetas - 4,2 proc., VDU darbų 15 proc.
I lygmens darbų kokybės įvertinimą kai kuriais atvejais komplikavo faktinės ir dokumentinės medžiagos trūkumas, todėl kai kurie meno darbai buvo perkelti į II lygmenį. Ekspertai atkreipė dėmesį, kad tarp institucijų pateiktų II lygio darbų bei veiklų buvo priskirtinų I lygmeniui.
II lygmens produkcijos apskaitos galutiniams rezultatams ypač įtakos turėjo institucijų nurodomas autorių skaičius. Pastarasis ne visais atvejais buvo tikslus arba buvo išskirtinai būdingas tik tam tikrai institucijai.
Ekspertų grupė suformulavo ir papildomų nuostatų, geriau atitinkančių meno specifiką, jo funkcionavimo bei kokybės ypatybes, taip pat papildė ir tikslino Metodikoje pateiktus meno darbų rūšių sąrašus ir aprašus (Metodikos VI skyrių), nes pateiktoje meno kūrinių tipų diferenciacijos lentelėje akivaizdžiai stinga lygiaverčio atstovavimo skirtingoms meno sritims. Lentelėje išsamiausiai anonsuojama architektūra ir dizainas, tačiau visiškai ignoruojamas teatro menas, kinas, vaizdo, multimedijų menai, šokis ir pan.
Kūrinių tipų prieskyrose nekomentuojami meno rūšių ir žanrų skirtumai, trūksta meno veikloms būdingų formų, pavyzdžiui, dalyvavimo tarptautinių žiuri darbe, CD ir DVD produkcijos, instaliacijų, performansų ir pan.
Ekspertų grupės nuomone, Metodikoje nepavyko į bendrą schemą sutelkti ir visaverčiai, aktualiai bei naujai interpretuoti dešimties meno šakų bei pošakių lentelių turinio, kuris buvo išdėstytas Metodikoje.
Tam tikrų problemų kėlė Metodikoje suformuoti kūrinių vertinimo kriterijai. Tarp motyvacijos priskirti I lygmeniui bei aktualių kokybinio vertinimo kriterijų, kaip antai kūrinio viešo pristatymo vietos prestižiškumas ir (ar) reprezentatyvumas, yra ir ideologizuotų konotacijų „turinio“ ir „formos“ kategorijos, proteguojamas mokslo sferai būdingas tarpdalykinis aktualumas.
Kriterijų struktūroje neatkreiptas dėmesys į tokius meno kūrinių vertybinei esmei būdingus momentus, kaip kūrybinė sėkmė, kūrinio/atlikimo individualumas ar unikalumas, savitos kūrybinės manieros, braižo, technikos sukūrimas, naujų menų paradigmos.
Ekspertų grupės nuomone, Metodika turėtų būti tobulinama pagal naujus profesionaliojo meno kūrinių pavidalus, kintamus funkcionavimo modelius bei recepciją.
Pateiktą Meno produkcijos vertinimo metodiką siūloma tikslinti ir papildyti, aprėpiant subtilesnius meno įvaizdžio duomenis, specifinius vertinimo aspektus, plačią raiškos įvairovę. Abiejų lygmenų meno darbai turi būti pagrįsti dokumentais.
Būtina išsamiau ir sistemiškiau apibrėžti kūrinių tipus, aprėpiant svarbiausias meno sritis, jų žanrus bei menines veiklas. Metodikoje daugiausia dėmesio skiriama architektūros bei dizaino produkcijai, nors ir čia dar yra neaiškumų dėl bendrųjų, detaliųjų, konstruktyviųjų planų. Ignoruojamas teatro menas, kinas, vaizdo, multimedijų menai, šokis ir pan. Į meno produkcijos apibūdinimus įtraukti dalyvavimo tarptautinių konkursų ir festivalių žiuri veiklą (vertinant 2008 m.
Fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslų sričių mokslo darbų vertinimas
Palyginti su ankstesniaisiais metais, fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslų sričių mokslo darbų vertinimo metodikoje atsirado keletas esminių naujovių. Pradėjus sparčiai augti mokslinių straipsnių skaičiui mažo tarptautinės sklaidos žurnaluose, Metodikoje numatyta mokslo darbus skirstyti į A ir B kategorijas, o skirstant institucijoms lėšas, įskaityti B kategorijos darbų dalį, kuri neturi viršyti 20 proc. A kategorijos mokslo darbų fizinių ir biomedicinos mokslų srityse, 30 proc. technologijų srityje ir 40 proc. biomedicinos srities žemės ūkio kryptyse.
Kadangi pastaruoju metu į ISI duomenų bazę įtraukta daug žurnalų, kurie skirti daugiau regioninei nei tarptautinei auditorijai, tai Metodikoje A kategorijai priskirti tik tie straipsniai, kurių cituojamumo rodiklis (angl. impact factor) yra ne mažesnis kaip 20 proc. to žurnalo ISI kategorijos agreguotojo cituojamumo rodiklio (angl. aggregate impact factor). ISI duomenų bazėje išskirtos 172 kategorijos.
Takoskyra tarp A ir B kategorijų darbų pasirodė priimtina daugeliui mokslo krypčių, tačiau ne visoms. Kai kuriose mokslų šakose, pavyzdžiui, matematika, į B kategoriją pateko straipsniai, publikuoti ganėtinai aukštą tarptautinį pripažinimą turinčiuose žurnaluose.
Pagal vertinimo rezultatus daugumoje institucijų ar jų padalinių tarp 2008 m. paskelbtų mokslo darbų yra daugiau B kategorijos produkcijos negu numatyta maksimali įskaitytina dalis.
Didžiausia problema vertinant mokslinius straipsnius - jų priskyrimas vienai iš 172 ISI leidinių kategorijų. „Kategorizavimas“ yra būtinas, nes tenka lyginti mokslinę produkciją mokslo kryptyse ar šakose, kuriose vidutinis cituojamumas yra labai skirtingas. Pavyzdžiui, agreguotasis cituojamumo rodiklis ląstelės biologijos kategorijoje yra 5,6, o matematikos - 0,6.
Straipsnis, išspausdintas žurnale, patenkančiame į kategoriją su mažesniu agreguotuoju citavimo rodikliu, institucijai kartais atneša daug daugiau balų nei analogiškas straipsnis, išspausdintas žurnale, patenkančiame į kategoriją su didesniu agreguotuoju citavimo rodikliu. Šią problemą galima būtų sėkmingiau spręsti ekspertiniame vertinime naudojant ne tik bibliometrinius metodus, bet ir kokybės vertinimo elementus.
Pagal Metodiką A kategorijos yra tik tie Europos patentų biure, JAV patentų ir prekių ženklų biure bei Japonijos patentų biure išduoti patentai, kurių savininkai - Lietuvos fiziniai ar juridiniai asmenys. Deja, tarp dešimčių vertinti pateiktų patentų tokio nebuvo ne vieno. Lietuvos mokslininkų 2009 m.
Pabrėžtina, kad pagal Metodikos nuostatas daugeliui žemės ūkio mokslų institucijų beveik pusė balų buvo paskirta už ES bendruosiuose kataloguose įregistruotas augalų veisles.
Metodikoje numatyta, kad dvidešimčiai sąlyginių institucijos mokslininkų institucija galėjo pateikti vieną C kategorijos mokslo darbą, t. y. reikšmingą mokslo darbą, nepatenkantį į A ir B kategorijas. C kategorijos darbo maksimalus įvertis - 100 taškų, maždaug tiek pat, kiek skiriama už aukšto cituojamumo rodiklio žurnale paskelbtą straipsnį, kuriame ...
Humanitarinių ir socialinių mokslų specifika
Iš pirmo žvilgsnio egzistuoja platus sutarimas dėl humanitarinių ir socialinių mokslų specifikos. Tai liudija ir atskirų šių mokslo sričių komitetų ar skyrių veikla Lietuvos mokslo taryboje ir Lietuvos mokslų akademijoje, skirtingi mokslo darbuotojų kvalifikacijos reikalavimai ar mokslo projektų vertinimo principai. Tačiau negalima nepastebėti vis pasikartojančių pastangų unifikuoti požiūrį į skirtingas mokslų sritis, imituoti bei adaptuoti humanitariniams ir socialiniams mokslams egzistuojančią gamtos ir tiksliųjų mokslų akademinių tekstų skelbimo ir sklaidos sistemą.
Bet užtenka vos paviršutiniškai pažvelgti į skirtingų mokslo sričių publikacijas, kad išryškėtų esminiai skirtumai: daugelio gamtos ir tiksliųjų mokslų (gal mažiau tai tinka matematikai) publikacijos paprastai atsiranda kaip grupinio darbo - big science - rezultatas su neišvengiama daugiaautoryste, citavimų vidine logika, gautų duomenų spartaus publikavimo poreikiu ir (kaip pasekmė) santykinai greitu šių tekstų „senėjimu“. Prieš dešimt metų paskelbtas tekstas gamtos moksluose gali būti traktuojamas kaip labai „senas“, o humanitariniuose - tik atrandamas ir pristatomas kaip „naujesni tyrimai“.
Skiriasi ir tekstų apimtis bei akademinė kalba - humanitariniai tekstai kuriami kaip mokslinės diskusijos plėtotė naujų duomenų ar interpretacijų pagrindu, ir kuo ta diskusija nuoseklesnė, tuo tekstas neišvengiamai tampa ilgesnis arba „tirštesnis“.
Jau pasirodė ir tarptautinio lygio leidinių apibrėžimo siūlymai - pavyzdžiui, „leidiniai, kurių daugiau nei pusę redakcinės kolegijos narių sudaro užsienio mokslininkai ir kuriuose mažiau kaip pusė (ar 2/3) publikacijų yra iš užsienio valstybių“. Šis ir panašūs apibrėžimai sukrečia savo formalumu, nekorektiškumu ir akademinės (taip pat tarptautinės) tradicijos ignoravimu. Iš esmės eilinį kartą kviečiama rengti ir konstruoti „formaliai tinkamus“ leidinius, iš anksto pasiskirstant redkolegijų narius ir publikacijų skelbimo vietas.
Vis dėlto pagrindinė publikavimo problema humanitariniuose moksluose yra kita - tai asimetrija tarp gausios mokslinės produkcijos, į publikacijų skaičių orientuotos akademinės kultūros ir iš tiesų reikšmingų tekstų pasirodymo, kurie paveiktų akademinį diskursą ir būtų plačiau aptariami akademinėje bendruomenėje. Turime daug naujos žinijos, dar daugiau mokslinės produkcijos, bet ar šis turtas yra naudojamas ir reikalingas?
Aktyviai lituanistikos plačiąja prasme srityje dirbantis humanitaras savo tekstus publikuoja kompleksiškai: 1) vietos (ir iš dalies) tarptautinei auditorijai lietuvių kalba; 2) tarptautinei auditorijai užsienio kalba; 3) platesnei publikai lietuvių kalba. Todėl humanistikoje iš principo ydingu laikytinas publikacijų supriešinimas kalbiniu požiūriu - lietuvių ar užsienio kalba.
Mokslo bibliometriniai tyrimai liudija, kad konkrečių straipsnių skaitomumas tik iš dalies priklauso nuo publikavimo vietos. Pastebėta, kad net itin prestižiniais laikomuose žurnaluose publikuota daugybė straipsnių, kurių be autoriaus ir recenzentų vėliau iš esmės niekas nebeskaito, o gerą tų leidinių cituojamumą užtikrina kelių „žvaigždžių“ publikacijos. Bet čia kalba eina tik apie humanitarinius mokslus.
Nacionalinės ir užsienio kalbų santykio klausimu svarbu konstatuoti kelis dalykus. Viena vertus, kiekviena tauta turi puoselėti savo akademinę kalbą. Tai yra tam tikras pažangos standartas, bet kartu ir platesnis vyksmas - akademinės kalbos plėtotė ilgainiui įvairiais kanalais veikia, turtina, keičia kasdienę kalbą. Tačiau humanitariniai mokslai taip pat yra tarptautiniai, nors jų tarptautiškumas ir kiek skiriasi nuo gamtos mokslų tarptautiškumo standartų.
Kaip ir kitur, taip ir humanitariniuose moksluose tarptautinė mokslo erdvė yra geriausia vieta mokslines idėjas pa(si)tikrinti originalumo, adekvatumo ir kitais požiūriais. Be to, tarptautinės publikacijos ar projektai lietuvišką medžiagą įterpia į tarptautinį mokslo diskursą ir tokiu būdu praturtina abi puses.
Antai istorijos moksle tarptautiniai renginiai, publikacijos ir lyginamieji tyrimai anksčiausiai tapo norma medievistikoje, tarptautines šaknis turinčioje disciplinoje, kuri dėl savo objekto, taip pat šaltinių pobūdžio negalėjo išsitekti nacionalinių istoriografijų rėmuose. Tokia tarptautinė ir tarpdalykinė tyrimų sritis neabejotinai yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, kur neišvengiamai pralaimi tas, kuris neperžengia savo šalies istoriografinių ribų.
Rašymas skirtingoms auditorijoms turi specifinių reikalavimų ir savitą kalbinę raišką. Užsienio kalba rašomas tekstas kaskart yra adaptacija, atsižvelgiant į konkrečioje kalboje egzistuojančių sampratų, sąvokų, terminų tradiciją. Tačiau humanitariniai moksliniai tyrimai negali sau leisti prabangos užsidaryti akademinėje terpėje. Tyrimų rezultatai turi būti publikuojami ir taip, kad atlieptų pilietinės ir kultūrinės savimonės ugdymo poreikius.
Jei tekstus matuojame pagal WoS, Scopus ir kitose bazėse įtvirtintus standartus, tuomet reikia pastebėti ir tai, kad šiose bazėse referuojami leidiniai yra itin nevienodo lygio, bent jau humanitariniuose ir socialiniuose moksluose toli gražu neapimantys visų stipriausių ir prestižiniais laikomų leidinių.
tags: #humanitariniu #ir #socialiniu #mokslo #sriciu #publikacijos