Socialinio Darbo Metodų Taikymas Praktikos Vietoje: Rekomendacijos

Socialinis darbas, kaip mokslas ir praktika, nuolat vystosi ir tobulėja, todėl efektyvinant socialinio darbo veiklą, būtinas nuolatinis mokymasis, savo darbo įvertinimas bei refleksija. Šiame kontekste ypač svarbios supervizija ir intervizija - pasaulyje pripažinti profesinės paramos ir konsultavimo būdai.

Šiame straipsnyje aptarsime socialinio darbo metodų taikymo praktikos vietoje aspektus ir pateiksime rekomendacijas, skirtas efektyvinti šį procesą.

Supervizija ir Intervizija: Samprata ir Svarba

Supervizija ir intervizija yra plačiai taikomos tiek norint pasidalinti patirtimi, ugdyti įvairių problemų sprendimo gebėjimus, išvengti "perdegimo" sindromo, tiek rengiant studentus profesinei veiklai, taip pat keliant kvalifikaciją, įgyjant naujų įgūdžių ir žinių. Tačiau Lietuvoje supervizija yra dar pakankamai naujas reiškinys, o intervizija - iš esmės nenagrinėtas ir mažai žinomas dalykas.

Anot R. Naujanienės, konsultavimas, supervizija ėmė vystytis tik XX a. pabaigoje kaip savarankiška profesija, profesinis santykis. Nuo 2002 m. imti rengti profesionalūs supervizoriai, 2003 m. įkurta Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija. Lietuviškoje mokslinėje ir metodinėje literatūroje supervizija irgi imta nagrinėti pakankamai neseniai. Daugiausia orientuojamasi į teorinius supervizijos ypatumus ir galimo panaudojimo pagrindimą; tai susiję su tuo, kad, pasak A. Kiaunytės ir I. Dirgėlienės (2005) nėra pakankamai aiškios supervizijos taikymo galimybės, supervizijos konceptas bei supervizoriaus vaidmuo.

Supervizijos Taikymo Galimybės

A. Kiaunytė ir I. Dirgėlienė (2005) nurodė supervizijos taikymo galimybes Lietuvos socialinio darbo kontekste. R. Naujanienė (2007) nagrinėjo supervizijos sampratą ir poreikį socialiniame darbe. A. Maskaliovienė, J. Ūnikaitė (2008) apžvelgė superviziją kaip metodą studijų praktikos kontekste. Remiantis PHARE projekto "Supervizijos įgūdžių ugdymo programa" medžiaga bei projekto dalyvių patirtimi, yra parengta knyga "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004), kurioje aptariama supervizijos svarba ir poreikis socialiniame darbe bei jos įgyvendinimo ypatumai.

Taip pat skaitykite: VDC veiklos gairės

Intervizija

Intervizija kaip tarpusavio pagalbos būdas ir jos taikymo ypatumai mokymosi procese lietuvių kalba yra apibūdinti L. Gualthérie van Weezel (2002) knygoje apie įvairius mokymosi vieniems iš kitų aspektus. Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos apraše (2006) bei Socialinio darbuotojo ir socialinio darbuotojo padėjėjo profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos apraše (2006) supervizija įteisinta kaip kvalifikacijos kėlimo ir praktinio mokymosi forma.

Supervizija yra labiau paplitusi nei intervizija. Taip yra dėl to, kad dalis autorių intervizijos kaip atskiro metodo neišskiria ir laiko ją tam tikra supervizijos rūšimi ar forma (Hay, 2008; Fiege, Dollase, 2002 ir kt.). A. Kadushin (1985), M. Tsui (2004) nagrinėjo supervizijos teorinius aspektus socialinio darbo kontekste, P. Hawkins, R. Shohet (2006) atskleidė supervizijos proceso ypatumus. Superviziją kaip socialinio darbo praktikos tobulinimo ir paramos būdą analizavo J. Thomas bei K. Spreadbury (2008), supervizoriams reikalingus įgūdžius atskleidė M. Carroll (2004), E. Holloway, M. Reikauskaitė (2008).

Reikšminga tai, kad mokslinėje literatūroje požiūriai į superviziją ir interviziją skiriasi, jos traktuojamos įvairiais aspektais - kaip praktinio mokymosi, pasirengimo profesijai formos, kompetencijų įgijimo ir plėtojimo, profesinio konsultavimo, tarpusavio pagalbos būdai. Tačiau nėra aišku, kaip jas vertina patys socialiniai darbuotojai. Lietuvoje nėra tirtas supervizijų ir intervizijų praktinio taikymo paplitimas, ypatumai, nežinoma ir socialinių darbuotojų pozicija šia tema.

Apibendrinant, supervizijos (kartu ir intervizijos) samprata daugiabriaunė. Egzistuoja požiūrių ir teorijų įvairovė, tad mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai skirtingų supervizijos apibrėžimų. Žodis "supervizija" yra kilęs iš lotynų kalbos žodžių "super" - "ant, virš" ir "videre" - "stebėti, žiūrėti, matyti" (Kadushin, 1985). Ši sąvoka, pasak I. Leliūgienės (2004), yra tarptautinė (anglų, prancūzų, ispanų "supervision", italų "supervisione", latvių "supervizija" ir kt.). Nepaisant to, kad tokį terminą galima rasti įvairiose šalių kalbose, supervizijos apibrėžimai labai įvairūs. Tai susiję ne tik su skirtingais modeliais, bet ir su istorine raida.

Anot R. Naujanienės (2007, p. 51), "supervizija - tai procesas, suteikiantis galimybes praktikams pasirinkti reikiamą būdą reflektuoti savo profesinę veiklą ir ugdyti profesinę kompetenciją". Supervizijos vystymasis glaudžiai susijęs su socialinio darbo istorija, o apibrėžimo atsiradimas - su socialinių teorijų raida. Iš pradžių jos reikšmė ir samprata buvo gana siaura - kaip "vyresniojo patarinėjimas jaunesniam". Supervizijos idėja Europoje buvo pristatyta dvidešimtojo amžiaus viduryje, tuo laikotarpiu ji buvo pripažinta oficialiai ir apibrėžta kaip profesinis santykis konsultavimas. Supervizija išsivystė iš praktinių profesionalių intervencijų ir tapo savarankišku konsultavimo metodu darbo srities klausimais. Nuo dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės supervizija vystosi kaip savarankiška profesija, teikianti profesinių santykių konsultavimo paslaugas (Dirgėlienė, Kiaunytė, 2005; Naujanienė, 2007). Šios profesijos atstovams (Falender et al., 2004). Toks požiūris ryškus ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme "Dėl Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų" (2000, punktas 7.4.): "Supervizija - tai stebėjimas, vadovavimas ir priežiūra klinikiniame darbe labiau patyrusio kolegos mažiau patyrusiam".

Taip pat skaitykite: Metodinės rekomendacijos: socialinės rizikos šeimos

M. Doel ir S.M. Shardlow (2006), analizuodami socialinių darbuotojų praktinio rengimo klausimus, superviziją taip pat traktuoja kaip paramos būdą studentams jų praktikos metu. Šiuo aspektu supervizija nagrinėjama ir knygoje "Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas" (2007). Čia teigiama, kad planingai organizuojamas supervizijos procesas yra pagrindinis socialinio darbo specialisto praktinio rengimo būdas. Knygoje "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004, p. 10) pateikiamas ir platesnis supervizijos apibrėžimas, apimantis tiek socialinio darbo, tiek studentų superviziją: "Supervizija - tai patirtimi pagrįstas mokymas/is, teikiamas asmenims, dirbantiems ar studijuojantiems socialinį darbą".

Supervizijos Apibrėžimai

Socialinio darbo supervizijos apibrėžimas yra sudėtingas. M. Tsui (2005) pateikia klasifikaciją, paremtą skirtingais požiūriais į socialinio darbo supervizijos apibrėžimus.

• Normatyvinis požiūris. Šis požiūris ieško normų ar standartų ir susitelkia ties dviem pagrindiniais klausimais: "Kas turėtų būti supervizija?" ir "Ką turėtų daryti supervizorius?". Šios krypties autoriai superviziją apibrėžia ir grindžia jos administracine ir mokomąja funkcija. Supervizija suprantama kaip sąveikos procesas, kuriame supervizorius dalyvauja ir vadovauja supervizuojamojo praktikai.
• Empirinis požiūris. Pagrindinis šio požiūrio klausimas: "Ką iš tikrųjų daro supervizorius?". Bandymai atsakyti į šį klausimą apima duomenis apie supervizoriaus vaidmenis, stilius ir elgesį.
• Pragmatinis požiūris. Šiame požiūryje nesistengiama sukurti formalaus socialinio darbo supervizijos apibrėžimo. Jo tikslas yra nustatyti veiklos gaires supervizoriams bei identifikuoti socialinio darbo supervizijos funkcijas bei užduotis.

Šios normatyvinio požiūrio. Supervizijos sąvoka aiškinama remiantis jos siekiais ar teikiama nauda, atsispindi ir supervizoriaus vaidmuo. Šiuos aspektus - mokymosi, tobulėjimo, veiklos efektyvinimo, taip pat ir paramos, palaikymo. Neatsitiktinai čia pradžioje aptarta supervizijos samprata ir apibrėžimai. Intervizija yra labai glaudžiai susijusi su supervizija, ir čia dalies netgi gali būti traktuojama kaip supervizijos forma ar rūšis.

Intervizija - tai "lygis" supervizija. Čia minėtus grupės panašumo, "lygumo" bruožus. L. Gualthérie van Weezel (2002, p. 67), apibrėždama superviziją ir interviziją jų nediferencijuoja ir teigia, kad tai - "tam tikras profesinės pagalbos būdas, skirtas didinti profesinei kompetencijai, išsamiai ir sistemingai aptariant praktines situacijas (atvejus)". Olandijoje, Belgijoje bei Prancūzijoje terminas supervizija (patyrusiems praktikams) buvo pakeistas intervizija (Mearns, Thorne, 2007). Pagrindinis skirtumas tarp supervizijos ir intervizijos - tai supervizorius. Iš esmės, tai asmuo, vadovaujantis supervizijos procesui ir konsultuojantis supervizuojamąjį ar jų grupę. Dažniausiai supervizorius būna specialiai tam rengtas profesionalas. B. Proctor, F. Inskipp (2003) pabrėžia, kad intervizijos grupėje kiekvienas narys prisiima supervizoriaus atsakomybę kito nario atžvilgiu ir susitaria, kaip bus dalinamasi lyderyste.

Taigi sąvoka "supervizija" vartojama, kai susirinkimui vadovauja supervizorius, tai yra, labiau patyręs ir profesionaliai pasirengęs žmogus, o terminas "intervizija" vartojamas tuomet, kai susirinkimo dalyvių patirtis ir kvalifikacija yra to paties lygio. Intervizijos apibrėžimuose taip pat atsispindi skirtumas nuo supervizijos, pabrėžiant dalyvių lygiateisiškumą ir kad tai procesas be "vadovo", "lyderio", "mokytojo" ir pan. Intervizija - "praktinis darbuotojų, kurie mokosi be mokytojo, tarpusavio pagalbos priemonė" (Gualthérie van Weezel, 2002, p. Kaip galima pastebėti, intervizijos apibrėžimuose ryškus dalyvių grupės aspektas. Skirtas socialinės srities profesionalams.

Taip pat skaitykite: Lietuvos ataskaita JT komitetui

Išnagrinėtas skirtingų apibrėžimų rinkinys atskleidžia įvairias supervizijos ir intervizijos sampratas. Šiame darbe nesiremiama kuriuo nors vienu pristatytu supervizijos ar intervizijos apibrėžimu, nes jie visi atskleidžia daugiamatę šių metodų prigimtį ir leidžia labiau suprasti galimą socialinių darbuotojų požiūrį į superviziją ir interviziją įvairovę, kuri bus bandoma atskleisti tyrimu.

Supervizijos ir Intervizijos Funkcijos, Tikslai ir Užduotys

Norint išsamiai atskleisti supervizijos ir intervizijos sampratą, vien tik apibrėžimų nepakanka, reikia suprasti ir šių metodų paskirtį. Todėl naudinga aptarti supervizijos ir intervizijos funkcijas, tikslus bei uždavinius.

Socialinio darbo studentų supervizija - ankstesniame poskyryje pristatyta supervizijos rūšis, turinti savitus tikslus. Knygoje "Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas" (2007, p. Čia gautomis teorinėmis žiniomis". Taigi šios supervizijos paskirtis - teorinio mokymo ir praktinių įgūdžių sujungimas.

Šie, kaip juos supranta S. Žorga (2002). Čia ir galvoja. Taip pat, derinti praktinę patirtį su teorinėmis žiniomis, padėti suvienyti darbą su išmokimu, įgalinti perkelti teoriją į praktiką ir padrąsinti savarankišką mokymąsi. R. Raudeliūnaitė, A. Petrauskienė, R. Žalienė (2008, p. 43), aptardamos socialinio darbo studentų superviziją, pabrėžia refleksijos svarbą, nurodydamos, jog "pagrindinis supervizijų tikslas - skatinti studentų refleksiją, kad jie patys rastų problemų sprendimus, gerintų mokymosi praktikoje kokybę ir didintų profesionalumą". (Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas, 2007, p. Galima teigti, kad šie supervizijos uždaviniai, įgyvendinami studijų praktikos kontekste, padeda tapti profesionaliu socialiniu darbuotoju ir, kaip teigia A. Maskalionienė, J.

Supervizijos ir intervizijos bendrieji tikslai iš esmės sutampa. Šie asmenys. Kaip teigia B. Fiege ir R. Dollase (2002), pagrindinis lygis supervizijos (t.y., intervizijos) tikslas ir idėja yra skatinti intervizijos grupės dalyvius patiems būti ekspertais nagrinėjant situacijas, klausimus ir problemas, užuot gavus paruoštus sprendimus iš pašalies. Šis asmens požiūrio į supervizorius kaip autoritetingą asmenį, žinovą. Šytinus klausimus, pasidalyti informacija apie metodinę literatūrą, profesinius susitikimus ir seminarus bei aptarti darbo metodus (Greenbu... gé Í$öÏ.ÀÒfPé9{Ï÷1~‘. xœÅ\Yo9~ÿ G ˆ:<›l¬! LÁ‡M-Žœ 6R,¹Ë{? aôBÄûp~ùœð¶µ! U¿
fFª[¼Ó‰
Ä1|‰·šÆ·ÿÇbîT¯t=ö¾â. c«õR|wóáÍùúæÅÒ=ÊlŠ`Ô 4¹+:‚kÄëJRŠåõ4˜üj«9"¹! Š;e´zõWî]ì:{«¬¤±¨ÔXSïFèçÊ\_RmÚ­‡€æ’!¸1ÛÊæ:b4† ? ÿñµ.0=ƒ-¨É‚¼6¬g#0®j3¯L3? ÓPa*LDe`¢LÙ„9›0ifm´M˜¯ÉÀo0s¦nÂ\D˜Œ³a:"ÌG„
[Ñô-ï¥ mÊЦ mŠŸWü¼Þø_qøŠƒÕßÃ×)¾Nñu*|JCøîŠÑ*D= ßâ•ìFTØIR-. 6°ÂFÕ¤Ör’¡¶‘½. ÃñºŸ’¹8óK¡
Ÿ‹ûà8ÊÛ°ŸGq%‡7àKø¾Ç¢!$ ×D¼R”uœ£ôÖ…=H¦’z2›,Âþ® w“ûÈ:²Q¹¶/ÙGšpæ? +¡ÓkŹ%¡÷íU¯ÅÚ»}€Òô-)¶ÍQëb;|‡éºä;F×%zêˆ^s´¨7õJǺ(ÛÍ转ºï¤zAOÐÓ¾. àDèëÈ|œÆõÔ |aÐ.

Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedra įsteigta 2018 metais siekiant užtikrinti nuo 1992 metų veikusios Socialinio darbo katedros tęstinumą. Vilniaus universitetas buvo pirmasis Lietuvoje, parengęs ir pradėjęs vykdyti socialinio darbo studijų programas. Pirmoji Socialinio darbo programa VU Filosofijos fakultete buvo parengta dar 1992 m. pavasarį.

Absolventų Darbo Vietos

VISUOMENINĖ IR MOKSLO VEIKLA. Esame vieni pagrindinių veikėjų Lietuvoje inicijuojant ir formuojant akademinį socialinio darbo diskursą: intensyviai vykdome socialinio darbo lauko ir socialinio darbuotojo profesijos ypatumų tyrimus, leidžiame pirmąjį socialinio darbo žurnalą STEPP, rengiame mokslo publikacijos. Kasmet organizuojame mokslo renginius, skirtus aptarti aktualiausioms socialinio darbo temoms - lyderystei, socialinėms inovacijoms, socialinio darbo ekologijai bei kitiems Lietuvai ir pasauliui reikšmingiems klausimams.

KATEDROS VYKDOMI TYRIMAI orientuoti į aktualiausias socialinio darbo sritis ir jų raidą. Jie nagrinėja Lietuvos visuomenei kylančius socialinius iššūkius. Socialinis darbas kaip žmogaus teisių profesija labai svarbus sprendžiant nelygybės, socialinio neteisingumo problemas šiuolaikinėje visuomenėje. Tad socialiai pažeidžiamų grupių socialinės atskirties, diskriminacijos, o taip pat - integracijos ir įgalinimo tyrimai žmogaus teisių kontekste yra vienas esminių mūsų tyrimo laukų.

Visuomenės senėjimas Lietuvoje kaip visoje Europoje verčia skirti ypatingą dėmesį tarptautiniams palyginamiesiems ilgalaikės pagyvenusių žmonių globos tyrimams. Su Lietuvos ir tarptautiniais partneriais aktyviai dalyvaujame moksliniuose projektuose bei taikomojo pobūdžio projektinėje veikloje. Šie projektai orientuoti į socialinio darbo ir socialinės gerovės mokslinių tyrimų plėtrą, inovacijų socialiniame darbe bei socialinių paslaugų organizavime diegimą, patirties sklaidą besivystančiose šalyse, reikminių tyrimų vykdymą.

Nuo 2018 iki 2021 metų katedrai vadovavo doc. Dr. Eglė Šumskienė. Nuo 2021 m. vasario mėn. Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros vedėjos pareigas eina doc. dr. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedra, adr. Universiteto g. +370 5 266 7609, el.

Socionomų klubas vienija socialinės plėtros srityje dirbančius profesionalus, mėgstančius pagarbiai diskutuoti socialinės teorijos, politikos bei praktikos temomis, siekiančius neformaliai šviestis, tarpusavyje keistis patirtimi ir kolegiška parama. Klubo nariai - socialinių mokslų tyrėjai, dėstytojai ir studentai, socialinės apsaugos, socialinio darbo ir kitų socialinės plėtros sričių praktikai. Klubo veikloje nariai nesiekia materialios naudos ir nesiangažuoja partinėje politikoje. Narystė remiasi moraliniu įsipareigojimu remti klube organizuojamas veiklas, kurti jaukią atmosferą, būti tolerantišku.Klubas glaudžiasi prie Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros.

• 2008 m. gruodžio 15 d. įvyko steigiamasis Socionomų klubo susirinkimas, kurio metu buvo pristatyta klubo idėja, aptarta būsima veikla.
• 2009 m. vasario 10 d. susitikimas.
• 2009 m. kovo 24 d.
• 2009 m. gegužės 28 d.
• 2009 m. spalio 27 d.
• 2009 m. gruodžio 8 d.
• 2010 m. gruodžio 1 d.
• 2011 m. kovo 15 d. Europos socialinio darbo mokyklų asociacijos prezidentės Prof.
• 2011 m. birželio 7 d.
• 2011 m. rugsėjo 28 d. Jame buvo apsvarstyti Lietuvos socialinio darbo Tarybos veiklos nuostatai bei iškelti kandidatai į Tarybą.
• 2011 m. lapkričio 8 d. susitikimas "Kaip mes matome savo klientą ir kam jį rengiame.
• 2012 m. kovo 27 d. Susirinkusius socialinio darbo studentus, praktikus ir mokslininkus su Socialinio darbo diena sveikino Socialinio darbo katedros vedėja Jolita Kašalynienė, forumo iniciatorius Romas Lazutka prisiminė kaip prieš trejetą metų katedroje kilo mintis kurti šią diskusijų erdvę.

Pratęsiant ankstesniame susitikime aptartas paternalistinio požiūrio į klientą problemas, buvo pakviestos dvi pranešėjos, turinčios unikalios patirties siekiant individualių pokyčių sutrikusio intelekto asmenų gyvenime ir visoje socialinės globos sistemoje. Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionato socialinė darbuotoja Snieguolė Butrimavičienė kalbėjo apie tai, ką gali socialinio darbuotojo iniciatyva paternalistinėje psichikos negalią turinčių asmenų globos sistemoje, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės aprėpties departamento direktorė Violeta Toleikienė pasidalijo mintimis apie nematomas valdžios struktūrų pastangas skatinti iniciatyvas ir pokyčius stacionarioje sutrikusios psichikos asmenų globoje.

Šiais laikais socialiniai darbuotojai kelia vis naujus reikalavimus kokybiškam profesinės veiklos vykdymui. Tokioje situacijoje. Tokiu būdu socialinis darbuotojas jau profesinio pasirengimo metu turi įgyti pakankamai teorinių ir praktinio pritaikymo žinių, tinkamai suformuoti praktinės veiklos įgūdžius ir bendruosius gebėjimus bei išsiugdyti vertybines nuostatas, privalomas visiems socialiniams darbuotojams. Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingų teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Tačiau universitetai nepateikia visų profesinėje veikloje reikalingų teorinių žinių, o praktinių įgūdžių ir praktinio žinių pritaikymo ypatingai trūksta. Taigi socialinis darbuotojų profesinis pasirengimas yra itin svarbus.

Šio su klientais, kompetencijos dažnai tiesiogiai priklauso šiems klientams suteiktos socialinės pagalbos sėkmingumas ir teikiamų paslaugų kokybė. Šioje įstaigoje ir apskritai. Socialinė aplinka? Kokias papildomas žinias, įgūdžius ir vertybes, susijusias su profesinės veiklos turiniu ir asmenybės vertybinėmis orientacijomis, socialiniam darbuotojui tenka sukaupti jau vykdant savo profesinę veiklą? Šiomis palengvinti visuomenės institucijomis bei išvengti socialinio darbo problemų ir nesklandumų ateityje.

Darbo tikslas - atskleisti socialinių darbuotojų profesinės veiklos ypatumus, išanalizuojant jų profesinio pasirengimo ir praktinių reikmių neatitikimus, išryškėjusius profesinės veiklos metu. Tikėtina, jog socialinių darbuotojų profesinis pasirengimas, t.y. jaučiasi nesaugus, jam trūksta žinių, įgūdžių, o vertybinės nuostatos yra nestabilios. Šiai rašė lietuvių autoriai L. Jovaiša (1993, 1998), R. Laužackas ir K. Pukelis (2000), R. Tačiau jie neanalizavo socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos. Apie socialinio darbo kompetenciją ir jos ypatumus rašė užsienio autoriai: Kieran O'Hagan (1997), Louise C. Johnson (2001), C. Šios situacijos. Darbs apie socialinių darbuotojų profesinį rengimą Lietuvoje publikavo R. Kulys ir R. Constable (1994), A. Tačiau ir jie nenagrinėjo socialinių darbuotojų profesinio pasirengimo santykio su praktine veikla.

Profesinė Veikla

Ištirti socialinių darbuotojų profesinio pasirengimo, t.y. Profesinė veikla - tai atitinkamomis žiniomis, mokėjimais, sugebėjimais ir įgūdžiais pagrįstos darbinės veiklos rūšies kombinacijos. Šios darbuotojams prielaidas tenkinti savisaugos ir saviraiškos poreikius, t.y. poreikių visumą. V. Černas (1998) teigia, kad profesinė veikla - tai nuolatinės veiklos rūšis, kuriai reikia specialaus pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis. Ūnikaitė, 1999). Tačiau pasak S. Šios egzistuoti be tam tikros subordinacinės ar persikirtimo santykių su kitomis veiklos rūšimis. Todėl dabartiniam mksų visuomenės vystymosi etapui labai svarbus yra veiklos rūšies integracinis savybių bruožas.

Kombinacijos aspektas atsispindi ir R. Tiek V. Černo (1998), tiek R. Atsižvelgdamas ir siekdamas išsaugoti darbuotojų būtent humanistines ir demokratines vertybines orientacijas, S. Šios darbuotojams prielaidas tenkinti savisaugos ir saviraiškos poreikius, t.y. poreikių visumą. J. L. C. Johnson (2003), remdamasi E. I. Leliūgienė (1995) taip pat pabrėžia, kad socialinio darbo profesionalas turi būti savo srityje kompetentingas, turėti akademinį pasiruošimą ir profesinę patirtį. Jos manymu toks profesionalas ypatingai reikalingas ten, kur yra sunkumai, problemos, kurias žmogus savo jėgomis negali išspręsti. Visais atvejais yra svarbu, kad profesionalas suprastų žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus ar teikdamas pagalbą vienu klausimu, negriautų tos žmogaus gyvenamąsias sritis, kurios normaliai funkcionuoja, t.y. šią teorinių žinių bazę, kurią reikia derinti praktiniame darbe. Pasak J. Nepamiršti visuomenės problemų - skurdo, nedarbo, narkotikų ir alkoholio.

1 pav. Šios praktinės veiklos rūšies kombinacijos, grindžiamos socialinio darbuotojo profesine kompetencija, t.y. atitinkamomis žiniomis, vertybių sistema, profesine etika ir filosofija praktiniame naudojime bei profesiniais mokėjimais ir įgūdžiais praktikoje. Šiuolaikinės socialinės praktikos esmę ir turinį tinkamai atskleidžia socialinio darbo praktikos istorinio pagrindo supratimas.

Pasak A. Bagdono (2001), socialinis darbas išsiskiria apibrėžimų gausa. Kiekviena jo kryptis, teorinė paradigma, perspektyva turi savo sampratą ir apibrėžimą. Tai, kas įvardijama kaip socialinio darbo teorija, yra teorijų dažniausiai pasiskolintos iš gretutinių mokslų (psichologijos ar sociologijos), nuoseklus aprašymas. Tad A. Tačiau pagal socialinių darbuotojų kvalifikacinius reikalavimus ir atestacijos tvarką, socialiniu darbu yra daroma ir socialinis darbuotojas turi daryti dar daug kitų dalykų, šalia to, kas buvo išvardyta. Tokiu būdu, pasak A. Bagdono (2001), socialinio darbo apibrėžti viena fraze neįmanoma, jį tik galima aprašyti išvardijant funkcijas, nurodant, ką turi mokėti ir žinoti socialinio darbo profesionalas.

tags: #rekomendaciju #savada #socialinio #darbo #metodu #taikymui