Šešiolikmetis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus.
Tačiau Džeikobas užaugo, senelio pasakojimai jam jau atrodo tik pramanai, kuriais net gėdijosi tikėjęs, o keistos senos nuotraukos - tik klastotės. Tačiau atėjo diena, kai akimoju viskas pasikeitė: paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas - keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka.
Ir Džeikobas išsiruošia į kelionę - į mažytę salelę prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai - juose ir užaugo jo senelis. Ir jeigu Džeikobui kur nors lemta atskleisti senelio paslaptis - tai tik ten...
Akimirksniu tapo bestseleriu! Šioje epinės Ransomo Riggso serijos „Ypatingų vaikų namai“ paskutinėje dalyje „Velnio Akro apgultis“ jūsų laukia susidūrimas su mirtinais priešais ir kvapą gniaužiančios lenktynės pavojingiausiomis kilpomis. Nepaleisite iš rankų iki pat pabaigos.
Ransom Riggs - amerikiečių rašytojas, kuriam pasaulinį žinomumą atnešė knygų serija „Ypatingų vaikų namai“. Vaikystėje jis buvo reguliariai maitinamas vaiduoklių istorijomis ir britų komedijomis, o tai turbūt paaiškina, kodėl jo knygos būtent tokios, kokios yra. Sukurti knygų apie ypatingus vaikus seriją rašytoją įkvėpė ir keistos, mįslingos senovinės fotografijos, kurias jis kolekcionuoja.
Taip pat skaitykite: Ypatingųjų vaikų pasaulis
Dalį nuotraukų, darniai įsiliejančių į kūrinio pasaulį ir jį praturtinančių, matome ir serijos knygose.
Tauragės meno mokykloje - Eugenijaus ŠalčioTRIOLETŲ knygos sutiktuvės. Atlikėjas Rimas Liorančas
Apie autorių
Rašytojas ir filmų kūrėjas Ransomas Riggsas (g. 1979 m.) gimė ir užaugo Amerikoje, Floridoje. Kenjono koledže (Kenyon College) baigė anglų literatūros studijas, o Los Andžele ėmėsi filmų kūrimo studijų.
Pirmoji jo knyga Šerloko Holmso vadovėlis: žymiausio pasaulio detektyvo metodai ir paslaptys (The Sherlock Holmes Handbook: The Methods and Mysteries of the World’s Greatest Detective, Quirk Books, 2009) sulaukė pripažinimo tarp Arthuro Conano Doyle’io fikcinio personažo Šerloko Holmso gerbėjų.
Bet pripažinimą jam pelnė trilogija apie ypatingų galių turinčius vaikus, kurios pirmoji dalis - Ypatingų vaikų namai (angl. Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children, Quirk Books) - pasirodė 2011 m.
Vos išleistas, kūrinys kaipmat tapo bestseleriu, o pernai sulaukė ir to paties pavadinimo filmo adaptacijos (rež. Timas Burtonas). Antroji dalis Kiaurymių miestas (angl. Hollow City) skaitytojus pasiekė 2014 m., o 2015 m. trilogiją užbaigė Sielų biblioteka (angl. Library of Souls; liet. 2016 m.).
Taip pat skaitykite: "Panelės Peregrinės Ypatingų Vaikų Namai" apžvalga
Trilogijos siužetas
Kaip Riggso sukurto ypatingų vaikų pasaulio dalis 2016 m. Riggso trilogija pasakoja apie Džeikobo Portmano, šešiolikmečio vaikinuko iš Floridos, gyvenimą, kurį jis pats skiria į dvi aiškias dalis - „Iki ir Po“.
Džeikobas augo klausydamasis senelio Abrahamo Portmano, žydų kilmės pabėgėlio iš Lenkijos, pasakojimų ir ypač mėgo tuos, kuriuose buvo kalbama apie ypatingus vaikus, tarp tokių ir pats senelis teigė kurį laiką gyvenęs. Itin stiprus anūko ir senelio ryšys nenutrūksta ir tada, kai paaugęs Džeikobas ima laikyti girdėtus pasakojimus pramanais arba vaikystėje patirtos traumos maskavimu.
Vis dėlto tragiška senelio mirtis ir susidūrimas su pabaisa tarsi iš vaikystės košmarų Džeikobo gyvenimą apverčia aukštyn kojomis.
Bet Džeikobas negali pamiršti to, ką matė, ir norėdamas suprasti, ar tai, ką pasakojo jo senelis, yra tiesa, įtikina tėvus jį išleisti į netoli Velso esančią Kairnholmo salą, kur turėtų būti vaikų namai.
Kartu su tėčiu atvykęs į salą, Džeikobas randa tik griuvėsius. Tarsi paslaptingos traukos veikiamas, Džeikobas dar ne sykį grįžta į sugriautus vaikų namus ir netikėtai persikelia laiku į karo pradžią.
Taip pat skaitykite: Antra knyga apie ypatingus vaikus
Netrukus jis susitinka vaikų namų direktorę panelę Peregrinę, ir ji Džeikobui papasakoja apie ypatinguosius vaikus ir apie laiko kilpą, kurioje amžinai yra 1940 metų rugsėjo trečioji.
Tokių kilpų, anot Peregrinės, yra ne viena, o jas saugo ymbrynės - ypatingų galių turinčios moterys, kurios gali pasiversti paukščiais. Panelės Peregrinės sukurtoje laiko kilpoje ant vaikų namų niekada nenukrinta ir jų nesunaikina vokiečių numesta bomba, todėl čia glaudžiasi ypatingieji, su kuriais Džeikobas susipažįsta.
Netrukus gyvenimas kilpoje ima sparčiai tolti nuo idilės: vaikinukas sužino, kad čia yra nematomų kiauramėklių, kurios kartu su joms patarnaujančiais padarais naikinančios ypatinguosius. Kita žinia - Džeikobo senelis Abrahamas, taip pat buvęs ypatingasis ir galėjęs matyti šias pabaisas.
Džeikobas supranta paveldėjęs senelio galias ir netrukus turi jas panaudoti: kiauramėklės su padarais, įsigudrinę patekti į laiko kilpas, ima grobti ymbrynes ir žudyti jų globojamus vaikus. Knygos kulminacijoje pasikėsinama ir į Peregrinę, bet ją, nors ir suluošintą, pavyksta išgelbėti.
Antrojoje knygoje tęsiama kelionė tampa pretekstu autoriui į pasakojimą įtraukti naujų personažų - juos vaikai sutinka kitose laiko kilpose. Ypatingieji, pasirodo, gali būti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, pavyzdžiui, šunys, antilopės ir kiti žvėrys.
Nors pagalbininkų ratas plečiasi, vaikai supranta, kad iš ieškotojų jie tampa bėgliais, ir yra priversti slapstytis, kas lemia, kad antroji knyga ima priminti veiksmo filmą. Susidūrimas su padarais vaikų nesustabdo ir jie pasiekia Londoną.
Trečiosios knygos siužetas dar įtemptesnis nei antrosios ir kelionę čia keičia rezistencijos tema: Džeikobas ir Ema ryžtingai imasi vadovauti vaikams ir bando priešintis Kolo planams surasti mistinę Sielų biblioteką, kurioje, pasak senų istorijų, buvo po mirties laikomos ypatingųjų sielos, kad vėliau jas galėtų perimti kiti.
Visoje šių įvykių marmalynėje Džeikobas supranta, kad jo galios stiprėja ir kad jis gali kiauramėkles ne tik matyti, bet ir valdyti. Tačiau šis naudingas atradimas nesulaiko Kolo ir Sielų biblioteka surandama.
Tipiška ir gana nuspėjama, kad atsidūrę prie tokio galios šaltinio Peregrinės broliai susipyksta ir ima kovoti tarpusavyje. Tuo tarpu vaikai su ymbrynėmis, pasinaudodami sumaištimi, pabėga, o brolius įkalina toje erdvėje.
Vis dėlto po tokio didvyriško pasipriešinimo taško šioje istorijoje autorius dar nededa: Džeikobas, suprasdamas, kad neteisingai elgiasi su savo tėvais, apsisprendžia grįžti į savąjį laiką, o būdamas namie stengiasi atlikti „gero vaiko ir paklusnaus sūnaus vaidmenį“.
Bet šioje realybėje jis pasijunta vienišas, ima nuobodžiauti, o jo tėvų nepalieka mintis, kad sūnaus psichika yra pavojingai pašlijusi. Po kelių incidentų nusprendžiama Džeikobą išsiųsti į psichiatrijos kliniką.
Pagrindinės temos
Žvelgiant į knygą iš pamatinių idėjų perspektyvos, matyti, kad jos yra palyginti klasikinės - draugystė, atsidavimas, pasiaukojimas etc., tad trilogiją daro naujoviška pats pasakojimo sumanymas.
Kitas svarbus šios trilogijos aspektas - Holokausto tema. Ji Riggso kūriniuose yra ne tik tiesioginė (fikcinė Abrahamo Portmano patirtis realiame istoriniame kontekste), bet ir perkeltinė: tai, kas vyksta ypatingųjų vaikų pasaulyje (jų grobimas, naikinimas etc.), skaitytojo pasąmonėje pradeda sietis su XX a. įvykusia tragedija.
Iliustracijos
„Ypatingų vaikų namų“ trilogijos išskirtinumą jaunimo literatūros kontekste lemia pasirinktas iliustravimo būdas - Riggso knygos pilnos antikvarinių nuotraukų.
Istorija apie panelę Peregrinę ir jos ypatingų vaikų namus gimė Riggsui pradėjus kolekcionuoti antikvarines nuotraukas. Riggsui šios nuotraukos tapo daugiau nei įkvėpimu.
Riggsas pasakojo, kad jo dėmesį patraukdavusios nuotraukos, kurias pamačius nugara nueidavo pagaugais, vėliau jos dar ir prisisapnuodavusios.
Kaip teigia Upsalos universiteto profesorė Danuta Fjellestad, literatūros ir fotografijos santykiai (nuo pat pastarosios atsiradimo XIX a. pirmojoje pusėje) dažniausiai pasižymėjo įtampa.
Kaip teigia prof. Fjellestad, tekste esančios nuotraukos išsyk skatina galvoti apie realybę - „asmeninę ir kolektyvinę atmintį, liudijimą, mirtį“, todėl tarp teksto ir tokių iliustracijų skaitytojo galvoje gali kilti trikdantis neatitikimas.
„Ypatingų vaikų namų“ trilogijoje nuotraukos ir teksto organiškumą lemia neįprastumo vardiklis. Fotografijų atsiradimas tekste, kaip jau minėta, yra motyvuotas.
| Knygos pavadinimas | Metai | Vertėjas |
|---|---|---|
| Ypatingų vaikų namai | 2012 | Aurelija Jucytė |
| Kiaurymių miestas | 2014 | Vladas V. Petrauskas |
| Sielų biblioteka | 2016 | Vytautas Čepliejus |
Baigiant norėtųsi pridurti, kad „Ypatingų vaikų namų“ trilogijos populiarumas liudija, jog Riggso eksperimentas atgaivinti antikvarines nuotraukas ir jose įamžintus žmones, suteikiant jiems naujas tapatybes ir istorijas, pavyko.