Šiandienos pasaulis kupinas didžiulių sukrėtimų, atradimų ir socialinių permainų. Niekas tvirtai negalėtų pareikšti, kad mes patiriame didesnį stresą, nei prieš mus gyvenusios kartos, tačiau dėl vieno dalyko galime neabejoti - šiandien apie visuomenės ir atskirų jos narių problemas žinome kur kas daugiau nei anksčiau. Pastaruoju metu vis dažniau girdime faktus apie vaikų teisių pažeidimus, vis daugiau vaikų kasdien išgyvena psichologines krizes, sukeltas streso ar ilgalaikės traumos. Fizinis smurtas, emocinė nepriežiūra, negalia, seksualinė prievarta - vaikams skaudi realybė. Kiekvienas vaikas gali patirti traumą, ar išgyventi krizę. Vaikai - mūsų ateitis ir gerovė.
Svarbu pastebėti, kad net darbas ne visuomet išvaduoja nuo skurdo ir nepritekliaus - net 8,4 proc. „Nors šalyje pajamos auga ir dalis visuomenės jau atsitiesė po pastarųjų metų infliacijos šuolio, tačiau asmenys, kurių pajamos priklauso nuo socialinių išmokų, išlieka labiausiai pažeidžiami. Taip yra nes socialinė apsauga nėra pakankama, o išmokos neauga pakankamai sparčiai, kad pasivytų pragyvenimo išlaidas. Itin nerimą kelia tai, kad ne tik daugėja skurstančių žmonių, bet ir jų padėtis nuosekliai prastėja. Gilėjantis skurdas ir didėjantis absoliutaus skurdo lygis rodo, kad dalis nepasiturinčiųjų vis labiau tolsta nuo skurdo rizikos ribos, negalėdami patenkinti net būtiniausių poreikių.“ - aiškina A. Šiuo metu Lietuvoje nepritekliaus sąlygomis auga beveik penktadalis vaikų.
Socialinės atskirties samprata ir mastas
Socialinė atskirtis - tai visuomenės atsisakymas atskirų savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan. Socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai yra susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „ kas yra viduje ir kas išorėje“.
Pasak A. Poviliūno (2001), socialinė atskirtis pačiais plačiausiais bruožais suprantama kaip kuo įvairiausių visuomenės grupių atskyrimas nuo galimybės dalyvauti pagrindiniuose visuomenės plėtros procesuose. I. G. Kvieskienė (2000), pateikia socialinės atskirties sampratą. Pasak I. Zaleckienės (1998), skaudžiausiai socialinė atskirtis pažeidžia vaikus, kadangi jie negali kontroliuoti arba daryti įtakos aplinkybėms, lemiančioms socialinę atskirtį. To pasekoje daugėja beglobių vaikų ir našlaičių; vaikai labai dažnai tampa skurdo aukomis, kadangi šeimos, turinčios nepilnamečių vaikų, dažniausiai priklauso rizikos grupėms; vaikai nebelanko bendrojo lavinimo mokyklų; nepilnamečiai padaro vis daugiau sunkių nusikaltimų. Nors ir dedama daug pastangų apginti vaikų teises, socialiai pažeistų vaikų problema opi. Ją sprendžia įvairios institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.
Socialinės atskirties mastas priklauso nuo pilietinės, ekonominės, socialinės ir tarpasmeninės integracijos. Šiuo metu atskirtį lemia socialiniai - ekonominiai faktoriai, o politiniai - teisiniai nebėra tokie reikšmingi. Pasak A. Poviliūno (2001), socialinės atskirties vaikų problemas galima išspręsti užtikrinant: švietimą, sveikatos apsaugą, minimalų gyvenimo lygį, saugumą.
Taip pat skaitykite: Ekspertės įžvalgos
Vaikų socialinės atskirties priežastys
Kaip jau minėta socialinė atskirtis apima ne tik suaugusius, bet ir vaikus, kurie yra iš nepilnų šeimų, priklauso rizikos grupei, auga be tėvų ar artimųjų globos, patiria smurtą, turi fizinę ar psichinę negalę, yra nusižengę įstatymams, kenčia skurdą, pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus ir pan. Statistikos Departamento duomenimis, nuo 1990 m. iki 2003 m. pradžios vaikų skaičius sumažėjo 20 procentų. Lietuvoje 2003 m. pradžioje gyveno 802 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus, t.y. 23 procentai visų gyventojų.
Svarbu paminėti kelis pagrindinius veiksnius, lemiančius vaikų socialinę atskirtį:
- Tradicinės šeimos krizė. Statikos departamento 2003 m. duomenis, rodo, kad tradicinė šeima išgyvena krizę. Gana dažnos skyrybos 2002 m. įregistruota 10600 ištuokų skaičius, daugėja porų gyvenančių nesantuokoje, mažėja gimstamumas, vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų (2002 m. Lietuvoje nuolat didėja socialinės rizikos šeimų skaičius.
- Mokyklos nelankymas. Didžiausia švietimo problema epizodiškai ar visai nelankantys mokyklos vaikai. Statistikos duomenimis 2002 - 2003 mokslo metais buvo 24445 nesimokantys vaikai iki 16 metų amžiaus. Mokytojai pastebi, kad dalis vaikų lanko vidutiniškai 20 - 30% pamokų. Nelankantis mokyklos vaikai yra nuolatinis rezervas socialinės atskirties grupėms papildyti. Didelis pamokų ar visiškas mokyklos nelankymas priskiriamas vaikams iš probleminių šeimų (nepilnų, rizikos grupės šeimų ir pan.).
- Skurdas. Kasmet apie 3 tūkst. vaikų nustatoma globa (rūpyba). Dažniausia priežastis dėl ko vaikai liko be tėvų globos yra ta, kad tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų nesirūpino, nesidomėjo vaiku, neprižiūrėjo, netinkamai auklėjo. Galima drąsiai teigti, kad daugiavaikės šeimos patiria didžiausią skurdą.
- Nepilnamečių nusikalstamumas. Nelankantys mokyklos, gatvėmis besišlaistantys vaikai ir paaugliai lengvai pasiduoda neigiamai įtakai, įtraukiami į nusikalstamą veiklą, girtavimą ir narkotinių medžiagų vartojimą. Duomenys rodo, kad daugėja nusikaltimų, kuriuos įvykdo nepilnamečiai asmenys. Vaikai, kurie nepajėgia išspręsti kylančių problemų gali pradėti vartoti alkoholį ar narkotikus.
Mikropatyčios ir jų pasireiškimo formos
Viena iš socialinės atskirties formų - mikropatyčios (microaggressions) - tai subtilios, ilgai trunkančios ir dažnai nepastebimos patyčios, kai su vaiku ar vaikų grupe elgiamasi kitaip nei su dauguma, pamažu juos izoliuojant.
Mikropatyčios gali pasireikšti įvairiomis formomis:
- Ignoravimas. Pavyzdžiui, vaikas užduoda klausimą klasėje, bet visi toliau užsiima savo veikla, tarsi nieko nebūtų girdėję. Arba vaikas ateina į valgyklą ir ieško, kur prisėsti, tačiau bendraklasiai sąmoningai nusuka žvilgsnį, paslenka daiktus ar uždeda kuprines, parodydami, kad nenori, jog jis atsisėstų šalia.
- Neįtraukimas į komandinius darbus. Pavyzdžiui, mokytojui priskyrus vaiką prie grupės komandiniui darbui, pasigirsta kitų atsidūsimas, juokas ar susižvalgymas, rodantis kitų nenorą su juo dirbti. Arba vaikui nuolat skiriami mažiausiai pageidaujami vaidmenys - tokie, kurių kiti nenori imtis.
Taikinio efektas
Kiekvienoje klasėje natūraliai susiformuoja tam tikra tvarka, kurioje vieni vaikai turi daugiau įtakos, o kiti - mažiau. Dažnai lyderiu tampa tas, kurį palaiko dauguma. Net jei kai kurie vaikai galvoja kitaip, jie vis tiek neprieštarauja, nes patys tokio palaikymo neturi ir bijo būti atstumti. Laikui bėgant lyderiai pradeda kurti nerašytas taisykles - nusprendžia, koks elgesys klasėje laikomas „normaliu“ ir priimtinu, o koks - ne. Atstovauja daugumos interesui. Jei vaikas neatitinka šių taisyklių arba bando joms pasipriešinti, grupė gali jo nepriimti. Tokie vaikai neretai tampa patyčių, subtilaus menkinimo ar izoliacijos taikiniais. Taip kiti klasės nariai sustiprina savo tarpusavio ryšius ir patvirtina savo vietą grupėje. Šis procesas dažniausiai vyksta nesąmoningai - paklausus vaikų, kodėl taip elgiasi, jie dažnai pateikia tik paviršutiniškas priežastis, o tokio elgesio pasekmes kitam dar nepilnai suvoktos.
Taip pat skaitykite: Senatvinis mėšlungis: prevencija
Todėl svarbu neieškoti kaltų, nes tai tik padidina atskirtį tarp vaikų. Daug veiksmingiau, kai įsitraukia suaugusieji: organizuojami klasės sutelktumą stiprinantys užsiėmimai, vyksta atviri pokalbiai, nustatomos aiškios taisyklės, o mokytojas aktyviai formuoja saugią, palaikančią aplinką.
Mikropatyčių pasekmės
Vaikai dažnai stengiasi slėpti, kad jiems sunku, ir rodo, jog viskas gerai, tačiau vidinis skausmas vis tiek randa būdą pasirodyti. Vieniems vaikams jis pasireiškia per fizinius negalavimus, pavyzdžiui, galvos ar pilvo skausmus, pykinimą, nuovargį. Kitiems - per elgesį, kai vaikas užsidaro savyje, tampa liūdnas, praranda susidomėjimą veiklomis arba, priešingai, pradeda maištauti, vengia pamokų ar net iš jų pabėga.
Ką gali tėvai?
Tėvai gali atlikti svarbų vaidmenį padedant vaikams, patiriantiems socialinę atskirtį:
- Klausykite. Išklausykite vaiką iki galo, nepertraukinėkite, nevertinkite.
- Atspindėkite. Įvardykite vaiko jausmus, pvz., „atrodo, tau buvo labai liūdna“.
- Leiskite tylėti. Nespauskite vaiko, gali reikėti laiko papasakoti savo istoriją.
- Būkite šalia. Vaikui svarbu jausti jūsų fizinį ir emocinį buvimą. Kartais svarbiausia - ne tai, ką pasakote, o tai, kad jūs šalia, išklausote ir palaikote.
- Ėmęsis kalbėti, padrąsinkite. Jei vaikui sunku kalbėti, galite padrąsinti švelniai: „Man labai svarbu išgirsti, kas vyksta, kad galėtume kartu sugalvoti, ką daryti“.
- Tikėkite vaiku. Aiškiai parodykite, kad tikite jo pasakojimu. Vaikas turi žinoti, kad jūs esate jo pusėje ir jis nėra kaltas dėl kitų elgesio.
- Išlikite ramūs. Vaikas turi jausti jūsų stabilumą ir saugumą, net jei situacija jus gąsdina ar pykdo.
- Stebėkite. Stebėkite situaciją ir vaiko emocinę būseną. Tai padės pamatyti, ar situacija gerėja, ar blogėja.
- Atskirkite. Pabandykite suprasti su kuo susiduriate - ar tai paprastas konfliktas tarp vaikų, ar mikropatyčios, ar patyčios.
Jei kyla rimta grėsmė vaiko saugumui, pvz., fizinis smurtas, grasinimai - reaguokite nedelsdami ir informuokite mokyklą bei atsakingas institucijas.
Užrašykite faktus: kas, kada ir kur įvyko. Pvz.: „Per lietuvių pamoką mano vaikas pasakė..., kitas sureagavo taip, juokėsi dauguma.“ Jei situacijos kartojasi, būtinai pabrėžkite pasikartojimą. Glaudžiai bendradarbiaukite su klasės vadovu, mokytojais, socialiniu pedagogu, pasidalinkite savo pastebėjimais ir ieškokite bendrų sprendimų. Tik dirbant kartu galima sukurti vaikui saugesnę aplinką. Užtikrinkite pagalbą, jei situacija stipriai veikia vaiko emocinę būseną, kreipkitės į psichologą ar kitus specialistus, kurie galėtų padėti suprasti, kas vyksta, ką daryti.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir veiksniai
Socialinio pedagogo vaidmuo
Socialinis pedagogas atlieka svarbų vaidmenį padedant vaikams, patiriantiems socializacijos sunkumų. Jo veikla grindžiama socialinio darbo metodais ir priemonėmis, siekiant užtikrinti vaiko gerovę, ugdyti socialinius įgūdžius, teikti reikalingas socialines paslaugas ir sudaryti prielaidas pozityviajai socializacijai.
Socialinio pedagogo veiklos sritys:
- Socialinė adaptacija: Padėti vaikui prisitaikyti prie naujos aplinkos, mokyklos, bendruomenės.
- Individualizacija: Atsižvelgti į individualius vaiko poreikius, gebėjimus ir interesus, padėti jam atsiskleisti kaip asmenybei.
- Integracija: Padėti vaikui integruotis į visuomenę, užmegzti socialinius ryšius, dalyvauti bendruomenės veikloje.
- Saugios aplinkos kūrimas: Užtikrinti vaiko saugumą ir gerovę, apsaugoti jį nuo smurto, patyčių ir kitų neigiamų veiksnių.
- Bendradarbiavimas su ugdytojais ir institucijomis: Palaikyti ryšius su mokytojais, tėvais, globėjais ir kitomis institucijomis, siekiant užtikrinti kompleksinę pagalbą vaikui.
- Socialinio pedagogo veiklos tobulinimas: Nuolat kelti kvalifikaciją, domėtis naujausiais socialinio darbo metodais ir priemonėmis, siekiant užtikrinti efektyvią pagalbą vaikams.
tags: #priezastys #lemiancios #vaiku #socialine #atskirti