Neįgalus asmuo: charakteristika ir teisės aktai Lietuvoje

Kiekviena visuomenė pasižymi universaliais ir specifiniais kultūriniais socialinių santykių dėsningumais ir apibrėžiama pagal tai, kokie tarpusavio santykiai susiklosto tarp jos narių. Žmonės gali susirgti arba tapti nelaimingų atsitikimų aukomis; jie gali gimti nesveiki ar invalidai.

Žmonės yra linkę burtis į artimas sau grupes, o kitus skirstyti į kategorijas priklausomai nuo to, kaip tie kiti yra suvokiami. Taip formuojasi skirtingos grupės, kurių narius tarpusavyje jungia bendrumo, supratimo jausmas, o mažiau žinomai grupei jaučiamas priešiškumas. Į “svetimus” žiūrima nepalankiai, su jais jaučiamasi nejaukiai, nesąmoningai iš jų tikimasi pavojų.

Valstybė, kurios švietimo koncepcijoje akcentuojamas humanistinis ugdymo principas, užtikrinantis asmens “teisę į papildomą ar specialųjį ugdymą, esant fiziniams, psichiniams ar sociokultūriniams ypatumams ar sąlygoms” (Lietuvos švietimo koncepcija, 1992, I d., 1 skyrius), nusipelno pagarbos. Tačiau šio humanistinio siekio, liudijančio bet kurios šalies civilizacijos lygį, praktinis realizavimas jokiu būdu nėra adekvatus Lietuvos demokratinių įsipareigojimų turiniui. Galėtume teigti, jog kol kas neįgaliųjų socializacija pas mus didele dalimi vien deklaruojama.

“Pasikeitus neįgaliųjų socialinės integracijos ideologijai, neįgaliųjų įtraukimas į visuomenę yra oficialiai deklaruojama siekiamybė. Nors oficialioji socialinės integracijos ideologija pakankamai sėkmingai propaguojama, tačiau dažnai pro oficialų požiūrį “prasiskverbia” ypač nepalankus neįgaliųjų suvokimas ir vertinimas” (Ruškus J., 2002, p.). Lietuva jau dešimtmetį yra nepriklausoma ir aktyviai perima bei taiko Vakarų siūlomą psichosocialinį - teisinį (socialinį) integracijos ir ugdymo modelį, kuris labiau akcentuoja psichosocialinių santykių tarp neįgaliųjų ir visuomenės svarbą.

Tačiau patirtis rodo, kad Lietuvoje neįgaliųjų asmenų integracijos į visuomenę procesas vyksta sudėtingai, akcentuojamos ir neigiamos visuomenės nuostatos apie neįgaliuosius. Neįgalaus asmens socialinės integracijos problemos prasideda jau šeimoje, kai patiems šeimos nariams psichologiškai sunku pripažinti kito šeimos nario negalią.

Taip pat skaitykite: Kas yra agresyvus asmuo?

Uždavus klausimą ar neįgalieji turėtų gyventi integruotai bendruomenėse, beveik visų visuomenės socialinių sluoksnių nariai neneigia tokios jų teisės. Tačiau praktikoje yra visai kitaip, jei tarp kitų gyvenamųjų namų įkuriami nedideli grupiniai namai neįgaliesiems, dauguma kaimynų sunerimsta, yra nepatenkinti. Abi grupės turi išmokti gyventi kartu, o tai įmanoma tik per individualų bendravimą.

C. Cymru nurodo, jog nepaisant socialinio gyvenimo regimybės, neįgalieji asmenys turi apsiriboti negausiais realiais kontaktais ir santykiais. To priežastimi nurodomas “užburtas bendravimo ratas”: tarpusavio santykių užmezgimo ribota patirtis arba visiška jos stoka  nežinojimas apie santykių galimybes ir privalumus  žinių, reikalingų užmegzti santykiams, nebuvimas  netinkamas elgesys visuomenėje  neigiama aplinkinių interpretacija  maža progų socialinių įgūdžių praktikavimui  nepakankami tarpusavio santykių užmezgimo įgūdžiai,- vėl grįžtant prie ribotos tarpusavio santykių patirties. (Cymru C., 2000, p. 269)

Tačiau žmogaus socialinės raidos ribos nėra absoliučios ir pastovios, jos nėra nulemtos gamtinių limitų, todėl lavinant galima tikėtis tų ribų išplėtimo. Komunikacinių gebėjimų plėtros išorinės priežastys - socialinė aplinka ir ugdymas, kuris kelia naujų veiklos tikslų [.], padeda sukaupti žinių, mokėjimų, susidaryti įgūdžių (Gučas A., 1990, p. 14).

Nepertraukiamas savivokos procesas, asmens gebėjimas augti, keistis ir vystytis ugdant turimus prigimtinius gebėjimus vyksta visą gyvenimą. Specialiosios pedagogikos mokslininkai atlieka tyrimus, keičiasi žiniomis ir patyrimu su pasauliu ugdant neįgaliuosius, mokant juos gyvenimo ir bendravimo įgūdžių (Ruškus J., 1997, p. 62).

Tačiau sutelkus dėmesį į specialiųjų asmens poreikių analizę kaip būtiną sėkmingo ugdymo sąlygą, kartais pamirštamas kūrybiškas holistinis požiūris į žmogaus fizinių, emocinių, protinių ir dvasinių aspektų integraciją (Lepeškienė V., 1996, p. 119). Poreikis bendrauti - prigimtinė psichikos ypatybė - vienas iš svarbiausių stimulų neįgalaus žmogaus raidoje.

Taip pat skaitykite: Kaip reikalauti, jei esate neįgalus

Todėl reikalinga pedagogų bei psichologų specialistų komanda, gebanti įvertinti asmens galimybes, išsivystymo lygį, pastebėti jo poreikius, norus bei pomėgius. Taigi pasirinkta tema siejama su humanistinėmis nuostatomis akcentuojamomis neįgaliųjų asmenų bendrųjų gebėjimų ir darbinių įgūdžių ugdymo procese, ir nūdienos žmoniškųjų vertybių kontekste yra aktuali.

Šio darbo tikslas - įvertinti neįgalių suaugusių asmenų darbinių įgūdžių formavimo galimybes ir jų poveikį neįgaliųjų socializacijai ir visuomenės humanistinių nuostatų stiprinimui.

Neįgalumo samprata ir terminologija

Visose šalyse yra sutrikusio intelekto, su vienokia ar kitokia negalia žmonių. Visuomenei yra sunku bendrauti su neįgaliais asmenimis dėl to, kad tokie žmonės buvo daugybę metų izoliuoti. Sutikus neįgalų žmogų juntamas gailestis, nerimas, dažnai į tokį žmogų reaguojama pagal išankstinę nuostatą - vargšas, bejėgis ir t. t.

Dar iš ankstesnių nuostatų yra žinoma, kad neįgaliam žmogui būdingi įvairūs pažinimo procesų ir psichikos ypatybių sutrikimai; silpnas pojūčių ir suvokimų diferencijuotumės, lėtumas, dėmesio ne patvarumas, įsiminimo sunkumas, mąstymo konkretumas, paviršutiniškumas, orientacijos silpnumas, patologinės nuotaikos, pernelyg didelis jautrumas, siauri pažintiniai interesai, fizinio vystimosi sutrikimai.

Literatūroje yra išskiriami du negalios sampratos modeliai: individualus medicininis modelis ir socialinis negalių modelis (Taikomoji neįgaliųjų fizinė veikla, 2003, p. 143). Individualus medicininis modelis remiasi negalių asmeninės tragedijos teorija, kuri teigia, kad negalia yra baisus įvykis nutikęs nelaimingam individui. Žmogus turi dėti visas pastangas, kad vėl taptų „normalus“.

Taip pat skaitykite: Pagalba Lietuvoje

Socialinio neįgaliųjų modelio esmę sudaro idėja, kad neįgaliųjų sunkumai kyla pačioje visuomenėje. „Negalios“, „negalės“, „invalido“ sąvokų ir sampratų yra įvairių, skirtingi autoriai pateikia skirtingus apibrėžimus. “Negalia”, “neįgalusis” - jais pakeisti ankstesnieji terminai “invalidumas”, “invalidas”.

Dažniausiai vartojami tokie terminai kaip „sveikatos sutrikimas“, „negalia“, „invalidumas“, kurie turi kur kas gilesnę - ne tik medicininę prasmę. Šių sąvokų samprata kito laikmečių bėgyje. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Lietuvoje neįgalieji buvo vadinami „nenormaliais“, „efektyviais“. (J. Laužikas, 1936) XX a. viduryje ir šiek tiek vėliau atsirado dar viena nehumaniška sąvoka. (V. Karvelis, J. Laužikas., J. Unčiurys, 1978).

Minėtos sąvokos buvo įžeidžiančios, neatitiko tikrovės, todėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, imta ieškoti tinkamesnių apibūdinimų. Negalės suvokimas, jos priėmimas, požiūris į neįgaliuosius skyrėsi įvairiais visuomenės vystimosi etapais. Tam turėjo reikšmės savita socialinių problemų suvokimo istorinė raida bei specifinis negalės priėmimas skirtingais visuomenės vystimosi etapais.

J. Ruškus teigia, kad kiekviena epocha ir kiekviena kultūra skiria (konstruoja) specifinį „kitokio“, „svetimo“ žmogaus ar grupės vaizdinį, savaip pavadina nukrypimą nuo socialinės normos. (2002, p. 21) Negalės kategorija simboliškai nurodo socialines nelygybes, pagrįstas individų sutrikimais arba neįgalumais. (1997, p.

„Dabartinis lietuvių kalbos žodynas“ pateikia šiuos negalios ir negalės apibrėžimus: negalia - tai negalavimas, nesveikata; o negalė - tai negali. (1993, p. 417) Šiame darbe vartojami terminai „negalia“ ir „negalė“, kurie yra sinonimai ir apibrėžia asmenį, turintį įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų.

J. Ruškus (2002, p. 190) negalę apibūdina kaip istoriniame - kultūriniame kontekste konstruojamą socialinį vaizdinį, atspindintį stereotipinį visuomenės požiūrį į daugiau ar mažiau žymius raidos, kūno, intelekto ir/ar psichikos sutrikimus, kurie traktuojami kaip nukrypimas nuo visuotinai įsigalėjusių normų bei vertybių ir kurių vertinimas pasižymi kraštutinumu, dažniausiai neigiamu.

Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo, kuris galios iki 2005 m. liepos 1 dieną įsigalios 2004 m. priimtas Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, kuriame terminas „invalidumas“ keičiamas terminu „neįgalumas“, atitinkamai - ir visuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose.

Šiame įstatyme neįgalumas apibrėžiamas kaip dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas. Negalė visais žmonijos vystimosi periodais buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai priimta.

Dar negalę galima apibrėžti taip: negalė - tai bet koks sutrikimas, sindromas, susirgimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba riboja asmens galimybes užsiimti kasdiene veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu. Visų pirma, fizinė negalia nėra liga, o tik ligos ar traumos padarinys, nelaimingo atsitikimo rezultatas. Antra, terminas „negalia“ reiškia tam tikrą būklę, kuri apsunkina arba netgi užkerta kelią visaverčiam invalido funkcionavimui.

Trečia, negalia reiškia kažkokį konkretų žmogaus apribojimą - „negalėjimą“. Iš tiesų, negalia tėra tik centrinė ašis, įtakojanti tarpusavyje susijusius ir vienas kitą veikiančius sunkumus. Ketvirta, negalia, skirtingai nei liga ar susirgimas yra statiška, nekintanti būklė. Tačiau pats neįgalus asmuo tobulėja, kinta, keičiasi jo mąstymas ir poreikiai kaip ir visų kitų žmonių.

Negalę ir su ja susijusias problemas reiktų analizuoti priklausomai nuo to, ar ji įgimta, kokiame amžiuje, prieš kiek laiko diagnozuota. Būti sveikam, neturėtų jokių defektų ir sveikatos problemų - tai ne visiškai priklauso nuo paties žmogaus. Niekas negali būti tikras, jog visą laiką bus sveikas, nesusižalos. Vienas nelaimingas atsitikimas gali akimirksniu viską pakeisti: visam gyvenimui gali likti invalidais, o dėl smegenų pažeidimo - ir psichiškai nesveiki.

Neįgalumo priežasčių ir jų klasifikacijų, kurių įvairovei įtakos turi konkrečios šalies ekonominės, socialinės, kultūrinės sąlygos, gali būti labai įvairių. Ilgainiui įvairių pažeidimų priežastys keitėsi. Dar prieš keletą šimtmečių dažno fizinio invalidumo priežastis buvo poliomielitas. Besivystantį žmogaus organizmą veikia biologiniai, socialiniai ir psichologiniai veiksniai. Kai kurie žmonės gimsta su negalia, kiti neįgaliaisiais tampa.

• Vaikų traumos vaikystėje (pavyzdžiui, skendimas).

Iki 1995 m. situacija Lietuvoje apibūdinanti raidos sutrikimus bei negalią buvo labai neapibrėžta. Egzistavo sutrikimų pavadinimų įvairovė, kriterijai, pagal kuriuos nustatomi sutrikimai bei jų grupės, buvo neapibrėžti ir nevienareikšmiai. Teigiamas ir reikšmingas žingsnis įveikiant egzistuojančią netvarką specialiųjų poreikių asmenų vertinimo bei ugdymo praktikoje buvo „Sutrikimų klasifikacijos“ parengimas (Sutrikimų klasifikacija, 1995, p. 3).

invalidumas - dėl sutrikimo ar negalės kylantys žmogaus socialinio funkcionavimo nesklandumai. Specialiųjų poreikių asmenų grupės, sutrikimų kategorijos, jų laipsniai nustatomi ir specialiųjų poreikių asmenys priskiriami specialiųjų poreikių ugdymo grupei Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų bendrai nustatyta tvarka.

2002 m. įsigaliojo „Specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnių nustatymo ir specialiųjų poreikių asmenų priskyrimo specialiųjų ugdimosi poreikių grupei tvarka“. Ši tvarka numato, kad sutrikimų grupės ir jų laipsniai nustatomi pagal psichikos ar fizinių funkcijų sutrikimus, atsiradusius dėl įgimtų sklaidos trūkumų, persirgtų ligų, traumų.

Sutrikimų klasifikacija:

1. Intelekto sutrikimai - tai protinių gebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų bei socialinio prisitaikymo sutrikimų.
   1. Protinis atsilikimas yra sustabdyto arba nepilno protinio vystimosi būsena, kuri apibūdinama tuo, kad pažeidžiami įgūdžiai, pasireiškiantys vystimosi metu ir apsprendžiantys bendrą intelekto lygį, t. y. pažintinius, kalbinius, motorinius ir socialinius sugebėjimus.
2. Kiti raidos sutrikimai bei raidą ir mokymąsi trikdantys psichosocialiniai reiškiniai. Šiai grupei priskiriami 1-9 grupėse nenurodyti sutrikimai, turintys didelę reikšmę ugdymo procesui, jo organizavimui, lemiantys specialiuosius vaikų poreikius, taip pat psichosocialiniai veiksniai, sukeliantys nespecifinių mokymosi ir mokymo sunku.mų, raidos sutrikimų.

Kitos sutrikimų klasifikacijos:

5. mokslumą (tik mokyklinio amžiaus asmenims).

Statistiniai duomenys

Iki 2001 m. vykusio Lietuvos gyventojų surašymo nebuvo oficialios statistikos duomenų, apibūdinančių neįgaliuosius. Nebuvo tiksliai žinoma, kiek yra asmenų, turinčių negalią, kur jie gyvena, kokios jų demografinės, socialinės - ekonominės charakteristikos, gyvenimo sąlygos.

Surašymo duomenimis 2001 m. buvo 262,9 tūkst. neįgaliųjų, t. y. 7,5 proc. visų gyventojų. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno 229 230 asmenų, gaunančių invalidumo pensijas. Tai sudarė apie 6,5 proc. visų šalies gyventojų. Iš jų 13 852 buvo vaikai iki 16 metų.

I invalidumo grupės buvo 30 057 asmenys (13 proc. viso neįgaliųjų skaičiaus), II grupės - 1138 187 (60 proc.), III grupės - 47 134, visiškos negalios - 10556. Apytiksliais duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno per 70 tūkst. judėjimo, 28 tūkst. psichikos, 15 tūkst. regos, 5 tūkst. klausos, 95 tūkst. vidaus organų ir įvairias kitas negalias turinčių asmenų.

Daugiau kaip prieš dešimtmetį neįgalūs žmonės buvo vertinami kaip nepajėgūs įsilieti į socialinę aplinką, todėl susiformavo uždarų institucijų, specialių mokyklų, internatų tinklas, o sutrikusio intelekto žmogus įvardijimas kaip „debilas“, „daunas“, „imbecilas“.

Neįgaliesiems bendravimas yra vienintelis dvasinio pasitenkinimo šaltinis, tai ypač būtina vidutiniškai ir žymiai sutrikusio intelekto žmonėms. Jų bendravimas nesiformuoja savaime, tam, kad šie žmonės įgytų visuotinai priimtų bendravimo įgūdžių, būtinas ilgalaikis ir kryptingas mokytojų ir kitų specialistų darbas bei palanki socialinė aplinka.

Terminas „integracija“ suprantamas kaip neįgalių žmonių įsiliejimas į visuomenę. Integracija - ilgas ir sudėtingas, nuolat kintantis procesas. Lietuvos visuomenei įteisinus lygių galimybių principą, iš esmės keičiasi požiūris į neįgalaus asmens vietą bendruomenėje, jo naudingumo visuomenei vertinimo kriterijus, atsiranda realios prielaidos negalę turinčiam žmogui savo gyvenimą organizuoti tais pačiais principais kaip ir visi.

Integracija - įvairių fizinių ir intelektinių galimybių, skirtingų požiūrių, socialinių sluoksnių žmonių susiliejimas į vientisą, tam tikra prasme homogeninę visuomenę, reikalauja pereiti į kitą bendravimo kokybę, kitą kultūros lygmenį.

tags: #neigalus #asmens #charakteristika