Šeima yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir įtakingiausias bendravimo modelis. Šeima suformuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius, polinkius (Navaitis, 2001). A. H. Maslow (2006) poreikiai (fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos) akivaizdžiai kalba apie tai, kaip yra svarbu užtikrinti poreikius nuo pat kūdikystės, kad augtų sveika asmenybė.
Taigi, G. Navaitis pabrėžia šeimos svarbą vaiko vystymuisi. I. Lelikienė (2003) teigia, kad šeimos vaidmuo visuomenėje savo galia neprilygsta jokiai kitai institucijai, nes būtent šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje. Sėkminga šeima - tokia šeima, kuri gerai atlieka savo funkcijas, sugeba greitai adaptuotis prie vaiko poreikių ir tinkamai juos auklėja (Lelikienė, 2003). Darni šeima - šeima, atliekanti būdingas šeimos funkcijas, kurios užtikrina visų jos narių fizinę, psichinę bei dvasinę gerovę (Stankūnienė, 2004). Pasak I. Lelikėnės (2003) ir V. Stankūnienės (2004), šeima tinkamai atlikdama savo funkcijas, užtikrina šeimos narių fizinę, psichinę ir dvasinę gerovę.
Vis dėlto, neįgaliesiems žmonėms, kaip ir kitiems visuomenės nariams, būdingi tam tikri poreikiai, tai yra fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pagarbos bei saviraiškos. Neįgaliesiems reikmės yra sudėtingesnės, kompleksiškesnės nei sveiku žmogui, todėl jiems būdingi specialieji poreikiai. Esminis neįgaliojo poreikis - lygiateisis ir visavertis dalyvavimas visuomenės gyvenime, galimybės naudotis visais socialiniais ištekliais [14].
Deja, ne visuomet šeimos tarpusavio narių santykiai yra geri, kurie lemia ir kitų narių emocijas. Tačiau, kai šeimos ryšius įtakoja įvairios problemos, šeima negali tinkamai atlikti savo funkcijas ir taip neužtikrina svarbiausių šeimos narių poreikių. Šias problemas sukelia girtavimas, psichotropinių medžiagų vartojimas, įgūdžių stoka, prievarta prieš vaikus, netinkamas paramos naudojimas (Lietuvos vaikai, 2010). Tos šeimos, kurios dėl tam tikrų esamų problemų negali tinkamai prižiūrėti vaikų yra vadinamos socialinės rizikos šeimomis (Lelikienė, 2003), nors literatūros šaltiniuose galima aptikti ir disfunkcinis, asocialis (Kvieskienė, 2005), probleminis (Palujanskienė, 2002), nedarnis (Žin., 2003, Nr. Šiuo atveju kalbama apie šeimą, kuri dėl esamų jos problemų nesugeba tinkamai pasirūpinti vaiku, užtikrinti jo poreikius. Šiame magistro darbe bus naudojama socialinės rizikos šeimos sąvoka.
Socialinės rizikos šeimos ir vaikų poreikiai
Socialinės rizikos šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo stoka tokiose šeimose gerokai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Socialinės rizikos šeimos vaikai dėl ydingų sąlygų šeimoje labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį, o tai labiausiai veikia jų psichiką, fiziologinį bei moralinį augimą: jie tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį, asocialūs. Tai turi neigiamos įtakos jų mokymosi lygiui ir kokybei (Lelikienė, 2003).
Taip pat skaitykite: Specialiųjų poreikių priežiūra Lietuvoje
Socialinės rizikos šeimos sampratą literatūros šaltiniuose skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. I. Pabrėžiama, kad socialinės rizikos šeimose yra sutrikęs funkcionavimas, tik autorė I. Šioms šeimoms ir (arba) vieniems gyvenantiems asmenims įstatyme, kad vienas iš tėvų ar abu tėvai nesugeba prižiūrėti vaikų ar elgiasi su jais netinkamai. Taigi, vienu ar kitu atveju pabrėžiamas netinkamas tėvų elgesys su vaiku. Apibendrinant galima teigti, kad socialinės rizikos šeimos yra laikytinos tokios šeimos, kuriose šeimos nariai yra priklausomi nuo alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų ar nuo azartinių lošimų, nemoka, negali tinkamai prižiūrėti vaikų, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams, naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą. Šeima netinkamai vykdo savo funkcijas, narių bendravimas yra sutrikęs, nes yra veikiamos neigiams socialiniais veiksniais ir taip kelia grėsmę normaliam vaiko vystymuisi ir poreikių tenkinimui. Tokios šeimos dar yra vadinamos nedarniomis ar probleminėmis šeimomis.
Socialinės rizikos veisniai
A. A. Kozlovas ir kt. autoriai (2004) rizikos grupės šeima laiko tokią šeimą, kurioje egzistuoja nukrypimai nuo normų, neleidžiantys jos priskirti prie darnios šeimos. J. Šinskienė ir G. Praktika rodo, kad socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų minėtų grupių rizikos veiksniai. Pavyzdžiui, šeima tam tikru savo gyvavimo laikotarpiu gali būti nepilna ir menkai finansiškai aprūpinta (tai šeimos struktūros ypatumai), jos nariai gali neturėti bendrų interesų ir nepasitikėti vieni kitais (tai šeimos narių tarpusavio sąveikos iškreiptas pobūdis). Minėti šeimos struktūros ypatumai ir šeimos narių tarpusavio sąveikos iškreiptas pobūdis sukelia problemų šeimos nariams atliekant savo vaidmenis. A.A Kozlovas ir kt. autoriai (2004) ir J. Šias socialinės rizikos šeims atsiradimo priežastis, tik išskiria skirtin...
Socialinės paslaugos neįgaliesiems
Viena pažeidžiamiausių socialinių asmenų grupių ir viena didžiausių socialinių paslaugų gavėjų grupė yra žmonės su negalia. Neįgalūs žmonės, kaip ir kiti visuomenės nariai, turi tam tikrus poreikius: fiziologinius, saugumo, socialinius, pagarbos bei saviraiškos. Vis dėlto neįgalios reikmės yra sudėtingesnės, kompleksiškesnės nei sveiku žmogui, todėl jiems būdingi specialieji poreikiai. Esminis neįgaliojo poreikis - lygiateisis ir visavertis dalyvavimas visuomenės gyvenime, galimybės naudotis visais socialiniais ištekliais [14].
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis įtvirtina, kad valstybė laiduoja piliečiams teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais [1]. Lietuvos Respublikos neįgaliesiems socialinės integracijos įstatymo 27 straipsnis reglamentuoja, kad neįgaliesiems teikiamos socialinės paslaugos. Socialinės paslaugos Lietuvoje buvo įteisintos 1994 m., patvirtinus socialinės paramos koncepciją, kuri suteikė teisinį pagrindą kurti integruotą socialinės paramos sistemą, rengti teritorines socialines programas savivaldybėse, plėsti alternatyvas teikiamoms stacionariose socialinės globos įstaigose socialinės paslaugų rūšims. Naujasis Socialinių paslaugų įstatymas (2006) laikomas vienu visuomeniškiausiais įstatymų. Didžiausias privalumas - pasikeitęs požiūris ne tik į socialines paslaugas žmogui, bet ir jo šeimos nariams. Iki šiol šeimos nariai nesulaukdavo tinkamos valstybės paramos. Naujuoju Socialinių paslaugų įstatymu siekiama skatinti socialinių paslaugų įvairovę ir didinti jų prieinamumą visiems. Įstatyme pakankamas dėmesys skiriamas ir socialinių paslaugų kokybės užtikrinimui. Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu vis labiau stiprėja socialinių paslaugų decentralizacija, gerėja bendruomeninis socialinių paslaugų teikimas ir socialinių paslaugų kokybė.
Kalbant apie decentralizavimą teikiant socialines paslaugas, pagrindinis vaidmuo tenka savivaldybėms. Savivaldybės rengia socialinių paslaugų teikimo programas, organizuoja socialinių paslaugų teikimą, renka ir analizuoja informaciją apie asmenis, kuriems reikia socialinių paslaugų, steigia, reorganizuoja bei likviduoja savivaldybės socialinių paslaugų institucijas, pagal kompetenciją kontroliuoja socialinių paslaugų teikėjų veiklą, teikia informaciją apie socialines paslaugas. Savivaldybės kasmet planuoja socialinių paslaugų rūšis ir mastą, savo biudžete numato lėšas socialinėms paslaugoms finansuoti [14]. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teikia Vyriausybei tvirtinti Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2007-2009 m. programą. Šia programa siekiama sudaryti sąlygas plėtoti socialinių paslaugų infrastruktūrą savivaldybėse, skatinant savivaldybis, nevyriausybines organizacijs, užsienio partneris, privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimą, mažinant socialinių paslaugų infrastruktūros skirtumus savivaldybėse.
Taip pat skaitykite: Specialiųjų poreikių valdymas sergant Alzheimerio liga
Atsižvelgiant į tai, kad šio darbo tema reikalauja socialinių paslaugų analizės, iš pradžių tikslinga apžvelgti socialinių paslaugų neįgaliesiems teisinį reglamentavimą, socialinių paslaugų neįgaliesiems atsiradimo ištakas, tikslus, nustatyti jų reikšmę.
Stacionarinės ir nestacionarinės paslaugos yra socialinių paslaugų sistemos sudėtinės dalys. Socialinių paslaugų teikimo sferos probleminiu aspektu, darbo autorė išskiria šių dviejų dalių tarpusavio proporciją. Kai ištekliai riboti, svarbu išskirti prioritetus - kuriam paslaugų tipui atiduodame pirmenybę. Prioritetų išskyrimas plėtojant socialines paslaugas yra svarbus socialinių paslaugų strateginio plėtojimo požiūriu - kokią paslaugų sistemą mes pasirenkam. Laikotarpis 1991 - 1998 m. laikytinas kiekybiniu socialinių paslaugų sistemos plėtojimu. Nuo 1998 m. prasidėjo naujas plėtros etapas, kuriame akcentuojami socialinių paslaugų kokybiniai rodikliai. Prasidėjo ryškėti pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo principai: centralizavimas, paslaugų plėtojimo prioritetų nustatymas, teisingumas ir tikslumas parenkant socialines paslaugas, atvirumas bendruomenei, prieinamumas ir t.t.
Didelę įtaką nestacionarių paslaugų plitimui padarė 1999 m. Šiuo dalinius. Nestacionarių socialinių paslaugų sritis faktiškai pradėjo formuotis tik po Nepriklausomybės atkūrimo ir šios misijos pirmiausia ėmėsi savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos. Nestacionarios paslaugos pasiteisina ir dėl lėšų taupymo. Šios nuostatos laikosi A. Guogis ir D. Gudelis, akcentuodami, kad nestacionarios socialinės paslaugos pasiteisina ne tik todėl, jog taupomos lėšos, kadangi gyvenimo stacionariose globos įstaigose sąnaudos yra daug didesnės nei nestacionarių socialinių paslaugų sąnaudos, bet ir dėl to, jog užtikrinus klientų gyvenimo kokybę nestacionariomis socialinėmis paslaugomis, mažinama jų socialinė atskirtis [24].
Apibendrinant šį poskyrį, darome išvadą, kad Lietuvos socialinės paslaugos sistema plėtojama, teikiant prioritetą nestacionarioms socialinėms paslaugoms, nestacionarių socialinių paslaugų teikiama per mažai, todėl socialinių paslaugų sistemą būtina ir toliau plėtoti šia kryptimi.
Socialinės paslaugos neįgaliesiems
Neįgaliųjų skaičius pastaraisiais metais didėja, todėl didėja ir auga socialinių paslaugų poreikis šiai žmonių grupei. Socialinės paslaugos neįgaliesiems - plati sąvoka, apimanti paslaugas, teikiamas sveikatos, švietimo, kultūros, socialinės apsaugos sistemoje. Socialinės paslaugos gali būti apmokamos iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ar pačių paslaugų gavėjų lėšų. Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Taip pat į globos ir priežiūros pinigus - pinigai, skirti sumokėti už suteiktas socialines paslaugas.
Taip pat skaitykite: Specialiųjų poreikių ugdymas
Bendrosioms socialinėms paslaugoms priskiriamos informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo, sociokultūrinės paslaugos, transporto organizavimo, maitinimo organizavimo, aprūpinimo būtiniausiais drabužiais ir avalyne bei kitos paslaugos. Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos asmeniui, kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. (socialinė priežiūra yra visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama kompleksinė pagalba, kuriai nereikia nuolatinės specialisto priežiūros. Socialinei priežiūrai priskiriamos pagalbos į namus, socialinis įgūdžių ugdymo ir palaikymo, laikino apnakvindinimo bei kitos paslaugos).
Naujas įstatymas sukonkretino socialinių paslaugų teikimo atvejus, atsirado naujos socialinių paslaugų rūšys - socialinė globa asmens namuose. Iki šiol turėjome tik pagalbą į namus, kuri buvo orientuota tik į buitinę pagalbą namuose. Socialinė globa į namus ateityje apims kompleksinę nuolatinę priežiūrą, kurią teiks ne tik socialinis darbuotojas, bet ir kiti specialistai.
Apibendrinant galima teigti, kad tokia atrodytų paprasta tema gali kelti tiek daug klausimų ir atrasti nemažai problemiausių taškų. Todėl nemanau, kad tokia tema bus siaura ir sustos iki diplominio darbo apimties. Ji reikalauja gilesnės analizės įvairiais platesniais aspektais, todėl rašant minėtą temą teks sukonkretinti tam tikrus aspektus.
| Poreikių kategorija | Apibūdinimas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Fiziologiniai | Būtini išgyvenimui | Maistas, vanduo, pastogė, šiluma |
| Saugumo | Apsauga nuo pavojų | Saugumas, stabilumas, sveikata |
| Socialiniai | Priklausymas ir meilė | Draugystė, šeima, bendruomenė |
| Pagarbos | Savivertė ir pripažinimas | Pasiekimai, statusas, reputacija |
| Saviraiškos | Potencialo realizavimas | Kūryba, mokymasis, tobulėjimas |
Aptarėme materialinius poreikius neįgaliesiems, jų svarbą ir tenkinimo būdus. Galime teigti, kad socialinės paslaugos neįgaliesiems yra būtinos siekiant užtikrinti jų visavertį dalyvavimą visuomenės gyvenime. Svarbu, kad socialinės paslaugos būtų prieinamos, kokybiškos ir atitiktų individualius neįgaliųjų poreikius.
tags: #materialiniai #poreikiai #neigaliesiems