Jie ilgisi savo tėvų, juos idealizuoja ir laukia, kada šie pagaliau atvažiuos ir juos pasiims. Dauguma šių vaikų supranta, kad jų troškimui išsipildyti, greičiausiai, nebus lemta. Tačiau laukti jie nenustoja. Jie laukia stebuklo.
J. Pukienės teigimu, visi vaikai nori augti šeimoje, jos auklėtiniai - taip pat. Todėl stebuklui jiems prilygtų ir tai, jei sulauktų globėjų ar įtėvių. Didelę patirtį turinti specialistė sako, kad visi, net labai sužeisti, vaikai geba kurti ryšį su jais besirūpinančiais žmonėmis. Tapti globėju - tai tam tikra prasme gelbėti pasaulį. Reikia drąsos, kantrybės, mylinčios širdies - ir sėkmė bus garantuota.
Ko labiausiai trūksta globos namuose gyvenantiems vaikams, jūsų manymu? Jei kalbėtume apie materialinius dalykus, tai jiems, regis, nieko netrūksta - aprengti, pavalgę, turi kur gyventi, turi savo kambarius, į mokyklas eina, būrelius lanko, į stovyklas važiuoja, į teatrus, įvairias išvykas. Tačiau jiems trūksta brangiausių žmonių - mamos ir tėčio, trūksta šeimos, trūksta žmonių, prie kurių galėtų prisirišti.
Vaikų globos namuose yra darbuotojų kaita, kaip ir bet kurioje darbovietėje. Todėl stipraus ryšio su suaugusiaisiais vaikai neturi. Kaip praktiškai pasireiškia vaikų troškimas turėti artimus žmones? Vaikai visada labai tikisi, kad jie sugrįš į savo biologines šeimas. Jie visada labai idealizuoja savo tėvus ir galvoja, kad jie juos vieną dieną pasiims. Vaikai yra nuolatiniame laukime. Jie yra patyrę netektį, didelę netektį, praradę ne tik tėvus, bet ir artimą aplinką, namus, draugus, mokyklas. Jie yra patyrę įvairių traumų, dažnai labai didelių.
Tai atsiliepia jų emocinei būsenai, daro didelį poveikį jų mintims, jausmams ir elgesiui. Jų savivertė dažniausiai yra žema. Negalima vaiko akyse kaltinti jo tėvų, nes tėvų kaltes vaikas prisiima sau. Jeigu vaikui pasakoma, kad jo tėvai yra blogi, yra alkoholikai, tai vaikas galvoja, kad jis yra blogas. Ypatingai ikimokyklinio amžiaus vaikai yra labai egocentriški, jie visą tėvų kaltę prisiima sau. Jie galvoja: „man gyvenime blogai atsitiko, patekau į globos namus, nes aš pats buvau blogas, blogai mokiausi, dar kažkaip blogai elgiausi“.
Taip pat skaitykite: Gyventojų nuomonės apie pensijas
Mokyklinio amžiaus vaikai jau užduoda sau klausimą: „kodėl aš negalėjau gimti kitokioje šeimoje, kodėl man taip nepasisekė?“ Kai jų galvoje yra chaosas, tai apie mokslus galvoti jiems sudėtinga, jų mokymosi pasiekimai dažnai prastesni. Vaikų, kurie gyvena mūsų globos namuose, raida dažnai atsilieka pora metų.
Visą tai, ką pasakiau, vaiko globėjai turi įvertinti, nes dažnai būna taip, kad jie pasiima vaiką ir kelia jam daug reikalavimų, lūkesčių, sudeda daug vilčių į vaiką. Jie galvoja, kad davė vaikui puikius namus, veda į privačią mokyklą ir vaikas turi labai džiaugtis, gerai mokytis. Bet to nėra ir jie tada nusivilia. Vaikas tiesiog nepajėgus išpildyti jų aukštų lūkesčių, nes jis dar nėra susitvarkęs su savo mintimis, jis dar nepajuto saugumo, jo galvoje dar yra chaosas. Taigi, kol mes nepadedame vaikui susitvarkyti minčių, emocijų, jausmų, negalime iš jo labai daug tikėtis.
Paauglių problemos ir ryšio stoka
Paauglystė - nelengvas laikotarpis. Su paauglių problemomis susiduria ir biologiniai tėvai, ir mes, dirbantys vaikų globos namuose. Paauglystė - tai amžius, kai formuojasi asmenybė. Paaugliai rimtai išgyvena savo identiteto klausimą: „kas aš esu, kam aš priklausau, kur išvis aš šiame gyvenime esu?“ Į išsiskyrimą su tėvais, namais, įprasta aplinka paaugliai reaguoja dar sunkiau, nei jaunesni vaikai. Jiems būna ir depresija, kartais jie savęs nekontroliuoja įvairiose situacijose, jie patiria didelę riziką įsitraukti į alkoholio, narkotikų liūną, kriminalinį elgesį.
Kuo dažniau paaugliai (ir visi vaikai) yra kilnojami iš vienos šeimos į kitą, iš vienų globos namų į kitus, tuo silpniau reaguoja į išsiskyrimus, nes išmoksta pasinaudoti gynybiniais mechanizmais, taip siekdami apsisaugoti nuo skausmo, kurį sukelia netektis. Kuo daugiau netekčių, tuo sunkiau kurti naują ryšį, nes vaikas nepasitiki suaugusiaisiais. Vaikas galvoja, kad nors viena jo klaida ir vėl jį paliks, numes ir jis niekam nebus reikalingas. Paaugliai ypač dažnai išbando suaugusiuosius.
Santykiui su vaiku, o ypač su paaugliu, kurti reikia laiko. Tai neįvyksta taip greitai, kaip tikisi globėjai. Kitaip tariant, jūs pastebite, kad paėmę globoti vaiką, žmonės turi nerealius lūkesčius, ne visada suvokia, kokia yra realybė. Taip. Paprasčiausiai jie nori visko labai greitai, o mintys ir jausmai greitai nesusitvarko. Tam reikia laiko. Pirmiausia vaikui reikia sukurti saugumą, reikia aiškių taisyklių, būtina aiškiai paaiškinti, ko jūs tikitės iš vaiko.
Taip pat skaitykite: Socialinių tyrimų metodai: kas tai?
Vaikui gali būti visiškai nesuprantama jūsų kalba, nesuprantama, ko jūs norite, nes iš jo niekas anksčiau to nereikalavo. Globėjai turi labai kantriai vaiką įvesti į savo gyvenimą, aiškiai kalbėti, supažindinti su buitimi, laisvalaikio praleidimu. Reikia duoti laiko vaikui, ypač paaugliui, priprasti prie gyvenimo globėjų šeimoje. Kuo vyresnis vaikas, tuo to laiko gali prireikti daugiau, nes vyresnis vaikas gyvenime yra patyręs daugiau traumų.
Ar vyresni vaikai nori būti įvaikinti, ar nori sulaukti globėjų ir persikelti gyventi į jų šeimas? Visi jie nori gyventi šeimoje, visi. Tačiau vyresni vaikai, pavyzdžiui tie, kuriems jau yra 16 metų, paprastai yra praradę viltį. Jie jau sako: „ne, nebebus tos šeimos, kuri mus paimtų“. Jei visgi atsiranda tokie žmonės, kurie ryžtasi tapti jų globėjais, ir vyresni vaikai su mielu noru vyksta gyventi į jų šeimą.
Vyresni vaikai sunkiau kalba apie jausmus, apie savo emocijas. Iš tikrųjų, jie jaučiasi labai nesaugūs. Savo nesaugumą jie slepia po kapišonais, po sunertomis rankomis. Tačiau jie palaipsniui atsiskleidžia, jei suaugusieji turi kantrybės. Labai svarbu teisingai reaguoti į paauglius. Paprastai ir biologiniai tėvai susiduria su paauglių priešišku elgesiu, taigi, susiduriame ir mes. Tačiau globos namuose gyvenantys paaugliai ypatingai stipriai demonstruoja fizines ir emocines reakcijas į stresą, jiems kiekviena nežinomybė sukelia stresą. Taigi, labai svarbu teisingai reaguoti ir nekovoti su paaugliais. Aš ir socialiniams darbuotojams sakau: „nekovokite, nes jei kovosite, tai pralaimėsite“.
Reikia ne kovoti, o paprasčiausiai įvardinti vaiko emociją, jausmą: „aš matau, kad tu supykęs, aš matau, kad tu dabar susierzinęs, todėl mes dabar nekalbėkime, pakalbėsime, kai tu nusiraminsi“. Reikia duoti laiko ir atsitraukti. Tada vaikas apsiramina ir po kiek laiko gali vėl normaliai kurti santykį. Iš tikrųjų, visi vaikai gali kurti santykį, nėra nei vieno, kuris negalėtų.
Šeima, ryšys ir visuomenės vaidmuo
Vaikams suaugusiųjų akys, ryšys, emocijos ir dėmesys - būtini. Stengiamės apie tai kalbėti žodžiais, veiksmais, gausybe renginių ir edukacinių užsiėmimų. Prezidento vyriausiasis patarėjas Vaidas Augustinavičius kalbėjo, kad Prezidentas visada pabrėžia, jog noras gyventi šeimoje - tai ne prabanga. Tai pamatinė teisė, kuri turi tapti mūsų visų bendru įsipareigojimu. Noras tampa tikslu, kai dėl jo sutariame ir dirbame išvien.
Taip pat skaitykite: Finansinė parama
Šiandien, pažvelgę į nueitą kelią, matome, kad pokytis yra įmanomas. Tačiau mūsų kelionė dar nesibaigė. Lietuvoje dar yra daugiau nei 1000 vaikų, kurie laukia savo šeimos. Vis dar yra šeimų, kurioms reikia paramos. Todėl svarbu ne tik švęsti pasiekimus, bet ir drąsiai, su atsakomybe žiūrėti į ateitį - išsikelti naujus tikslus ir susitarti, kad jų sieksime kartu. Mūsų visuomenės ateitis kuriama ne vien politiniais sprendimais ar ekonominiais pasiekimais - ji kuriama kiekvienu žvilgsniu, kiekvienu žodžiu, ji kuriama vaiko ir suaugusiojo ryšiu. Gyvu kasdieniu buvimu šalia. Mūsų vaikams reikia mūsų.
Ypač - paaugliams. O jie dažnai lieka paskutiniai, kai kalbama apie globą. Bet paaugliai taip pat trokšta artumo, jie nori būti išgirsti, jie nori turėti, į ką atsiremti. Neatstumkime jų. Juk paauglystė - tai ne problema, tai - galimybė kurti tvirtą, brandų ryšį visam gyvenimui.
Savarankiško gyvenimo įgūdžiai ir jų trūkumas
LTStraipsnyje analizuojamas vaikų globos namuose gyvenančių jaunuolių pasirengimas savarankiškam gyvenimui, išryškinamas jų požiūris į svarbius savarankiško gyvenimo įgūdžius, padedančius sėkmingai adaptuotis visuomenėje, atskleidžiama, kokius savarankiško gyvenimo įgūdžius vaikų globos namuose gyvenantiems jaunuoliams pavyksta išsiugdyti, o kokių jie stokoja ir norėtų įgyti. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir galiojančių teisės aktų analizė, analizės sintezė ir apibendrinimo metodas, apklausa, duomenų rinkimo instrumentas - anketa.
Atskleista, kad jaunuoliai yra įgiję reikiamų kasdienio gyvenimo įgūdžių, leidžiančių išgyventi ir pasirūpinti fiziologiniais poreikiais: dauguma vaikų globos namų auklėtinių geba pasigaminti maisto, susitvarkyti kambarį, apsipirkti parduotuvėje, išsiskalbti drabužius. Subjektyvaus įsivertinimo rezultatai liudija, kad globos namus paliksiantys vaikai stokoja tokių įgūdžių kaip gebėjimas susirasti darbo, planuoti išlaidas ir pajamas.
Daugiau kaip pusė jaunuolių teigė kiekvieną dieną arba kartą per savaitę mokomi kasdienių gyvenimo įgūdžių, reikalingų paprastiems darbams, tokiems kaip kambarių tvarkymas, drabužių skalbimas, maisto gaminimas, atlikti, bet, jų subjektyviu vertinimu, nemokomi mokėti mokesčius - šio savarankiškumo įgūdžio jiems labiausiai trūksta ir labiausiai norėtų jį įgyti.
| Įgūdis | Ar įgytas |
|---|---|
| Maisto gaminimas | Dauguma geba |
| Kambario tvarkymas | Dauguma geba |
| Parduotuvės apsipirkimas | Dauguma geba |
| Drabužių skalbimas | Dauguma geba |
| Darbo paieška | Stokoja |
| Išlaidų ir pajamų planavimas | Stokoja |
| Mokesčių mokėjimas | Nemokomi, labiausiai norėtų išmokti |
Prevencinės ir pagalbinės priemonės
Pastebima, kad vaikų dienos centrai yra tinkama prevencinė priemonė vaikams iš riziką patiriančių šeimų, kai kuriuose jų dirbama ne tik su vaikais, bet ir jų šeimomis. Ten galima gauti individualias ir grupines konsultacijas, praleisti laiką, ruošti pamokas, pavalgyti, dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose. Šiuo metu Lietuvoje veikia 426 vaikų dienos centrai, kurių didžiąją dalį per konkursus finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
MOBILIOSIOS KOMANDOS. Galima ir kitokio pobūdžio pagalba šeimoms auginant vaikus. Ypač tai aktualu, jei šeima patiria iššūkių. Mobilioje komandoje dirba 3 specialistai: socialinis darbuotojas, psichologas ir specialistas, dirbantis su priklausomais asmenimis. Mobiliosios komandos teikia pagalbą, kai šeimoje panaudojamas smurtas prieš vaikus, kai vaikai patiria nuolatinę nepriežiūrą: jeigu šeima sutinka keisti gyvenimo būdą, atsisakyti alkoholio ir smurto, tuomet vaikas gali saugiai augti šeimoje, nes ten jam kur kas geriau nei globos namuose.
PAGALBA BESILAUKIANČIOMS MOTERIMS. Dar viena svarbi sritis - pagalba besilaukiančioms ir iki 3 metų vaikus auginančioms moterims. Tikrai egzistuoja ne vienas ir ne du atvejai, kai moteris pastoja neturėdama ekonominio saugumo, stabilios gyvenamosios vietos ir palaikymo iš partnerio ar sutuoktinio. Tokiomis sąlygomis moteris turi gauti kuo skubesnę pagalbą: jai gali būti suteikiama saugi aplinka krizių centre, ji gali kreiptis dėl psichologo ir socialinio darbuotojo konsultacijų, išklausyti naujagimių priežiūros, tėvystės įgūdžių kursus, dalyvauti šeimų pagalbos sau grupėse ir gauti kitą pagalbą, kuri padėtų pasijusti tvirčiau kūdikiui atkeliaujant į pasaulį.
KOMPLEKSINĖ PAGALBA ŠEIMAI. Kiekviena savivaldybė teikia ir kompleksines paslaugas šeimai, kurios apima pozityviosios tėvystės mokymus, individualią pagalbą, kai ištinka netektys ar krizės, šeimos įgūdžių ugdymą grupėse, mediacijos paslaugas. Lankant išvardintus užsiėmimus galima prašyti pavėžėti arba iki 4 val. Dėl šios priežasties Lietuvoje jau yra atsiradę 66 globos centrai, kurie veda mokymus ir užtikrina praktinę ir psichologinę bei emocinę pagalbą įtėviams, globėjams ar budintiems globotojams.
Globėjų trūkumas ir sistemos pokyčiai
Vienas didžiausių sunkumų yra tas, kad Lietuvoje labai trūksta globėjų šeimų, kuriose vaikai, netekę tėvų globos, galėtų apsigyventi. Trūksta ir budinčių globotojų, kurie bent jau laikinai juos priglaustų. Dabar globojama 6416 vaikų. Didžioji dalis, 4639 vaikai, gyvena šeimose, 1254 - institucijose, 262 - globos centre ir 261 - šeimynose.
Šiuo metu yra 3582 globėjai, budinčių globotojų - 272, turime 250 institucijų, 55 šeimynas. Budintysis globotojas - tai pirmieji namai, kai šeimoje atsitinka krizė ir kai vaikams nėra saugu tuose namuose likti. Tai būna tuo atveju, jeigu vaikas neturi artimųjų giminaičių, kur galėtų laikinai apsistoti. Jie vaikui - laikinas „saugumo uostas“.
Norint pritraukti globėjus, pirmiausia esame išsikėlę tikslą, kad žmonės turėtų žinoti apie tai, kad apskritai yra galimybė būti globėju, nes dauguma nemano, kad jie gali tai daryti. Vyrauja neigiamos nuostatos, kad „man nepavyks, aš negalėsiu“ ir panašiai. Vienas pagrindinių mūsų žingsnių - globos viešinimas bei neigiamų nuostatų šalinimas. Su savivaldybėmis stipriai planuojame ir tai, kas galėtų padėti pritraukti globėjus. Na, kalbame ne tik apie finansavimo didinimą, bet ir apie paslaugų paketus, „žalius koridorius“.
Padarėme ir taip, kad nuo šių metų kiekviena savivaldybė turės globėjų pritraukimo planą, kuris bus sudarytas kartu su globos centru. Tai tikimės, kad šį planą pavyks įgyvendinti kiekvienoje savivaldybėje ir kad jis turės poveikį. Globėjų pritraukimas yra toks reiškinys, kuomet nėra tiesioginio ryšio tarp to, ką darai ir kiek tų globėjų atsiras. Kartais žmonės svarsto ne vienerius metus. Būna atvejų, kai žmogus tik po dešimties metų apsisprendžia ateiti į GIMK mokymus.
Praktiniai aspektai: parama ir reikalavimai
Unsplash.com nuotr./Vaikai. Tada teikiate prašymą Valstybinei vaikų teisių ir apsaugos tarnybai, kad norite globoti vaikus. Pateikiate savo ir žmonių, kurie gyvena kartu ir yra vyresni nei 16 metų, sveikatos pažymas. Tuomet Vaiko teisių apsaugos skyrius vertina jūsų formalųjį atitikimą, ar pagal kriterijus galite būti globėju. Jeigu nesate teistas dėl tam tikrų nusikaltimų, jūsų sveikatoje nėra žymų dėl sveikatos problemų, kurie neleistų tapti globėju, tuomet Vaiko teisių apsaugos skyrius, įvertinęs šiuos formaliuosius kriterijus, jus siunčia jūsų vietos globos centrui į globėjų ir įtėvių mokymus ir konsultacijas (GIMK).
Patys mokymai trunka 7 savaites (7 susitikimai). Mokymų metu jūs lankysitės ir GIMK mokytojų namuose. Per tuos vizitus ir mokymus vyksta abipusis vertinimas, įsivertinimas. Tai reiškia, kad tuo metu galite išsakyti pageidavimus, ką jūs norėtumėte globoti: kiek vaikų, kokios lyties, kokio amžiaus, turinčius sveikatos sutrikimų ar ne. Vėliau visa tai susitariate su globėjų ir įtėvių rengėjais. Ir galiausiai - parašoma išvada, ar tinkate.
Vilniaus miesto savivaldybėje mokama 500 eurų įkūrimo išmoka, o globotojui mokamas atlygis - 1260 eurų. Kalbant apie Ukmergės rajono savivaldybę, už vaiko įsikūrimą mokama 490 eurų, o globėjas gauna 1050 eurų. Kalbant apie mažiausiai skiriančias, pavyzdžiui, Širvintų rajone - už įsikūrimą 200 eurų. Radviliškio rajone - vienkartinė 500 eurų parama po sutarties pasirašymo, o Mažeikių rajono savivaldybėje piniginė parama vaiko įsikūrimui išvis neskiriama. Šiose minėtose savivaldybėse globėjai gauna vienodas algas - 840 eurų.
„Apie vaikų globą atvirai“: tvirtas ryšys su globos koordinatoriumi – nauda vaikui
Istorijos ir patirtys
Vieno Lietuvos miestelio policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkas Gediminas (vardas pakeistas - aut. past.) yra našlaitis, augęs vaikų globos namuose. Šiandien, net ir sukūręs gražią šeimą, įkopęs į karjeros viršūnes, pašnekovas nori likti anonimiškas - pareigos neišsklaido nešamos naštos. „Gerai pamenu, kad žiemos būdavo tikrai žiemiškos ir visada būdavo sniego, o auklėtojos labai bardavo už tai, kad grįždavome šlapiomis pirštinėmis. Nors gali atrodyti, kad tarpusavio santykiai tarp vaikų iš globos namų ir jų auklėtojų nebūna artimi, Gedimino patirtis kiek kitokia. „Buvau paklusnus berniukas, klausydavau auklėtojų, mokytojų ir buvau jų mylimas. Vienos klasės auklėtoja mane pasiimdavo pas save į namus. Atsimenu jos du darželinukus vaikus, kartu dirbdavome namų ūkio darbus, grybaudavome, uogaudavome.
Vaikų namuose augusiam Edgarui susiklostė kitaip, nei policijos komisarui Gediminui. Nuo 7 metų jis augo SOS vaikų kaime ir nebuvo nei geras, nei paklusnus berniukas. „Gyvenimo sąlygos buvo geros, mokiausi pagal palengvintą programą, turėjau didelių ateities planų. Norėjau nuosavo namo, gero darbo ir mylinčios šeimos. Su draugais dar paauglystėje įbridęs į alkoholizmo liūną Edgaras už chuliganiškus nusikaltimus atsidūrė pataisos namuose. „Gerti atrodė labai geras laisvalaikio praleidimo būdas. Veikti nebūdavo ką.
Nesusikūręs savo svajonių gyvenimo, Edgaras apgailestauja, kad vaikystėje elgėsi netinkamai, ir dabar jaučia to pasekmes. „Globėjai man visai nerūpėjo, nenorėjau klausyti, ką jie sako, tarsi atvirkščiai viską norėjosi daryti. Atrodė, kad jie manęs nesupranta. Šeimoje būčiau geriau prižiūrimas, nes globos namuose darydavau tai, ką noriu, buvau nutrūkęs nuo pavadžio“, - sielojasi Edgaras.
Iš tiesų, vaikai, stenkitės dėl savęs, o ne dėl kažko kito. Klausykite, ką jums sako suaugę žmonės, jūsų globėjai. Nors gali atrodyti netiesa, su laiku suprasite. Nė vienas negali būti nurašytas dėl to, kokioje aplinkoje gimė, su tėvais ar be tėvų jiems teko augti.
Ko reikia, kad vaikams nebetrūktų
Labai svarbu, kad globėjas vaikui sakytų: „taip, nepavyko tavo tėvams, sunkiose gyvenimo situacijose jie neatlaikė, bet jie nėra blogi žmonės“. Globėjai turi priimti tuos vaikus kartu su jų biologine šeima, priimtų kabutėse. Turiu galvoje, kad mintimis, viduje priimtų tai, jog vaikas savo biologinę šeimą visada prisimins ir idealizuos.
Dar kartą norėčiau pakartoti, kad visi vaikai geba kurti ryšį su besirūpinančiais žmonėmis, tik reikia kantrybės ir daugiau laiko, reikia atvirumo, nuoširdumo, reikia nebijoti, reikia priimti vaiką atvira širdimi, nekabinti jam etikečių: „tu toks, kaip tavo tėvai“. Be abejo, vaikai išbandys globėjus, nes jie nepasitiki, suaugę žmonės juos yra ne kartą apvylę. Iš karto jie tikrai jumis nepasitikės, bet su laiku jie tikrai „atšyla“. Ir tas „atšilimas“ tikrai yra įmanomas, nesvarbu kokių traumų vaikas yra patyręs.
Norėdami pertvarkyti didžiules globos įstaigas į mažesnes pirmiausia turime sustabdyti jų plėtrą. O norint sustabdyti plėtrą, reikia užtikrinti kokybiškas paslaugas šeimoms, kuo arčiau namų. Individualizuotos paslaugos, intensyvios paslaugos, pritaikytos šeimai, prieinamos, savalaikės paslaugos padeda įveikti krizines situacijas ir vaikai lieka su savo tėvais, tai turbūt irgi vienas didžiausių tų žingsnių, ką pavyksta padaryti.