Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (toliau - Paktas) yra vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų žmogaus teisių pamatų dokumentų, nustatantis valstybių narių įsipareigojimus užtikrinti socialines teises ir draudimą diskriminuoti jas įgyvendinant. Jungtinių Tautų Tarptautiniame Ekonominių, Socialinių ir Kultūrinių teisių pakte įtvirtintos teisės dar kitaip vadinamos - socialinėmis teisėmis.
Pakto svarba ir įsipareigojimų pobūdis
Tarptautinis Ekonominių, Socialinių ir Kultūrinių teisių paktas nustato valstybėms narėms „rezultato įsipareigojimus“. „Rezultato įsipareigojimai“ reiškia, kad valstybė narė privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad pasiektų tarptautinėje sutartyje numatomą rezultatą. Kadangi egzistuoja kiekvienos valstybės skirtingas išsivystymo lygis ir ekonominis potencialas, čia nėra nenustatomas tiesioginis įsipareigojimas garantuoti ekonomines, socialines ir kultūrines teises.
Valstybei ratifikavus atitinkamą Konvenciją, ji prisiima įsipareigojimą laikyti toje Konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių standartų. Tačiau tai nėra pakankama garantija, kad atitinkami žmogaus teisių standartai toje valstybėje bus iš tikrųjų pripažįstami, nes praktika rodo, kad valstybės ne visada yra linkusios laikytis prisiimtų įsipareigojimų.
Diskriminacijos draudimas Pakte
Paktas įtvirtina esminę nuostatą - draudimą diskriminuoti ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir kitais pagrindais. Pakte rašoma: „Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti, kad šiame Pakte išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitų įsitikinimų, tautybės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar dėl kokio nors kito požymio.“
Taigi minėtu straipsniu įtvirtinamas bendrasis asmenų lygybės principas, teisė būti nediskriminuojamam naudojantis tiek Pakte įtvirtintomis teisėmis, tiek naudojantis bet kuriomis teisėmis, kurias nacionalinėje teisėje savo jurisdikcijoje esantiems asmenims suteikia valstybė. Svarbu pažymėti, kad galimos diskriminacijos pagrindų sąrašas šiame dokumente nėra baigtinis.
Taip pat skaitykite: Konvencijos iššūkiai Lietuvoje
Paktas ir kiti tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo priimta 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje, JTO Generalinėje Asamblėjoje. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 26 str. nustatyta, kad: „Visi žmonės yra lygūs įstatymui ir turi teisę į vienodą, be jokios diskriminacijos įstatymo apsaugą. Šiuo atžvilgiu įstatymas turi drausti bet kokią diskriminaciją ir užtikrinti visiems vienodą ir veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kokio nors kito požymio pagrindu.“
1965 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, norėdama, kaip pažymima pačios Konvencijos preambulėje, įgyvendinti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principus ir kuo greičiau tam panaudoti praktines priemones, priėmė Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo. Šios Konvencijos 5 str. ir kiti tarptautiniai dokumentai papildo Pakto nuostatas, o 2006 m. priimta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija dar plačiau apibrėžia neįgaliųjų teisių apsaugą.
2006 m. JTO priimtos Neįgaliųjų teisių konvencijos tikslas (1 str.) - skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Tame pačiame straipsnyje nurodyta, kad prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis.
Paktą prižiūrinčios institucijos ir priežiūros mechanizmai
Jungtinių Tautų ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas yra nepriklausomų ekspertų institucija, įsteigta 1985 m. Jungtinių Tautų Ekonominės ir Socialinės Tarybos Rezoliucijos 1985/17 pagrindu. Šis komitetas stebi, kaip yra įgyvendinamos 1966 m. nuostatos.
Paktą įgyvendinimą valstybėse narėse stebi ir rekomendacijas šalims teikia Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (toliau - Komitetas). Nuo 1976 metų jis veikia kaip žmogaus teisių apsaugos mechanizmas, prižiūrintis, kaip valstybės Pakto narės įgyvendina šio dokumento nuostatas.
Taip pat skaitykite: Konkurso „Lietuva – tai tėvelių namai“ perspektyvos
Be ratifikavimo valstybė privalo prisiimti papildomą pareigą periodiškai teikti ataskaitas atitinkamos konvencijos įgyvendinimą prižiūrinčiam komitetui, kad šis galėtų vertinti kaip valstybė laikosi savo įsipareigojimų pagal konvenciją. Tačiau Komitetai, gavę valstybės ataskaitas vien jomis nesivadovauja. Siekiant objektyviai ištirti ir įvertinti, kaip valstybės laikosi atitinkamų žmogaus teisių standartų, pasitelkiami ir kiti šaltiniai - nevyriausybinių organizacijų ataskaitos apie atitinkamų žmogaus teisių padėtį (dar vadinamos „šešėlinėmis“ ataskaitomis), Jungtinių Tautų institucijų bei tarpvyriausybinių organizacijų nuomonės ir vertinimai, akademinių institucijų vertinimai ir žiniasklaida.
Remiantis visais šiais šaltiniais, bendradarbiaudami su atitinkamų valstybių, pateikusių savo ataskaitas, atstovais, komitetai pateikia savo vertinimą bei rekomendacijas, kurios nors teisiškai nėra privalomos, politiškai yra labai svarbios.
Individualios peticijos ir skundai
- Komitetas nagrinėja individualias peticijas dėl Pakte įtvirtintų teisių pažeidimų. Būtina sąlyga, kad valstybė prieš kurią yra nukreipta peticija būtų Partijos statusą turinti valstybė. - Nėra būtina turėti advokatą, kuris paruoštu individualią peticiją, asmuo tai gali padaryti savarankiškai ir pats. - Galutiniai komitetų sprendimai, dėl peticijų yra vieši.
I. Besikreipiantis asmuo (arba asmuo, kurio vardu pateikta peticija) yra tariamo pažeidimo auka. Turi būti įrodyta, kad tariama auka yra asmeniškai/tiesiogiai nukentėjusi nuo žmogaus teisių pažeidimo įvykdyto valstybės, konvencijos dalyvės, pareigūnų.
II. Turi būti išnaudotos visos vidaus teisinės gynybos priemonės. Šis reikalavimas turi išimčių, tokiomis priemonėmis bus nelaikomos neefektyvios, neprieinamos ar užtrunkančios per ilgai teisinės gynybos priemonės. III. Komitetas, nėra apeliacinė institucija, todėl į ją negalima kreiptis dėl to, kad būtų peržiūrimas valstybėje narėje priimtas sprendimas atitinkamoje byloje.
Taip pat skaitykite: tarptautiniai socialinių tinklų rinkodaros aspektai
Peticijoje turi būti nurodyta pagrindinė asmeninė informacija: aukos vardas, pavardė, pilietybė, gimimo data, adresas. Būtinai turi būti nurodyta valstybė narė, prieš kurią yra nukreiptas skundas. Kartu su peticija turi būti pateikiamos dokumentų susijusių su skundu kopijos (pvz: Nacionalinių teismų priimtų sprendimų kopijos). Dokumentų kopijos turi būti pateikiamos chronologine tvarka (t.y. pagal jų datą). Peticija apimtis neturėtų būti didesnė, kaip 50 lapų (be priedų).
Paktas Lietuvoje
Lietuva prie Pakto prisijungė 1991 m. Būtina pabrėžti, kad visos trys pirmiau paminėtos Konvencijos yra ratifikuotos Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais. Draudimą diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu Lietuvoje apibrėžia Lygių galimybių įstatymas.
Pirmą kartą Komitetas Lietuvą vertino 1997 metais, antrąjį - 2003 m., trečiąjį - 2010 m., ketvirtąjį - 2018 m. Penktąjį periodinį pranešimą Lietuva turėjo parengti iki 2024 m. Įvertinęs pastarąjį, ketvirtąjį, Lietuvos pranešimą, Komitetas rekomendavo daugiau dėmesio skirti netolerancijai, stereotipinėms nuostatoms, diskriminacijai ir neapykantos kurstymui pažeidžiamų asmenų ir mažumų grupių atžvilgiu, įskaitant romus, žydus, migrantus, pabėgėlius, prieglobsčio prašytojus, žmones su negalia ir LGBTI asmenis.
Tarptautinių konvencijų ir darbo teisės sąsajos
Tarptautinės darbo organizacijos 1958 m. Konvencija reglamentuoja diskriminavimo draudimą specialioje užimtumo srityje - darbo ir profesinėje veikloje. Konvencijoje (1 str.) numatytos nuostatos papildo Pakto principus užtikrinant lygiavertę apsaugą darbo rinkoje.
Taip pat 1979 m. Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos uždraudimo ir kiti tarptautiniai dokumentai sudaro platesnį teisinių įsipareigojimų rinkinį, į kurį remiasi Komitetai ir tarptautinės institucijos vertindamos valstybių praktiką.
Komitetų rekomendacijų ir ataskaitų reikšmė
Remiantis visais šaltiniais - valstybės ataskaitomis, nevyriausybinių organizacijų „šešėlinėmis“ ataskaitomis, Jungtinių Tautų institucijų bei tarpvyriausybinių organizacijų nuomonėmis, akademinių institucijų vertinimais ir žiniasklaida - komitetai pateikia savo vertinimą bei rekomendacijas, kurios nors teisiškai nėra privalomos, politiškai yra labai svarbios.
Todėl be ratifikavimo valstybė privalo prisiimti papildomą pareigą periodiškai teikti ataskaitas atitinkamos konvencijos įgyvendinimą prižiūrinčiam komitetui, kad šis galėtų vertinti kaip valstybė laikosi savo įsipareigojimų pagal konvenciją.
Lentelė: Pagrindiniai Pakto įgyvendinimo elementai
| Elementas | Aprašymas |
|---|---|
| Įsipareigojimų pobūdis | „Rezultato įsipareigojimai“ - valstybės turi imtis priemonių tikslui pasiekti |
| Diskriminacijos draudimas | Platus draudimas diskriminuoti dėl įvairių požymių; sąrašas nėra baigtinis |
| Pranešimų teikimas | Valstybės teikia periodines ataskaitas komitetui |
| Skundų mechanizmas | Individualios peticijos komitetui; nėra būtinas advokatas; sprendimai vieši |
Praktinės pasekmės ir valstybės atsakomybė
Komitetų pateiktos rekomendacijos skatina valstybes taisyti praktiką ir teisės aktus, o nevyriausybinių organizacijų, akademinės bendruomenės ir žiniasklaidos įsitraukimas užtikrina platesnį stebėjimą. Tai skundai, kurie yra pateikiami komitetui dėl žmogaus teisių ir laisvių įtvirtintų pakte įgyvendinimo.
Siekiant objektyviai ištirti ir įvertinti, kaip valstybės laikosi atitinkamų žmogaus teisių standartų, pasitelkiami ir kiti šaltiniai - nevyriausybinių organizacijų ataskaitos apie atitinkamų žmogaus teisių padėtį (dar vadinamos „šešėlinėmis“ ataskaitomis), Jungtinių tautų institucijų bei tarpvyriausybinių organizacijų nuomonės ir vertinimai, akademinių institucijų vertinimai ir žiniasklaida.
tags: #tarptautinis #ekonominiu #socialiniu #ir #kulturiniu #teisiu