Jurgelis smurtas ir aukų patirtys

Gryčioje, be šeimininkų Prano ir Leokadijos, dar buvo du jų vaikai - septynmetė Renė ir dešimtmetis Albertas - bei Leokadijos tėvas Kulionis. Vyrai ėmė barti šeimininką, kad šis išdavęs partizanus, ir reikalavo jį dėl to prisipažinti. Pranas ir Leokadija atsiklaupę dievagojosi nieko neišdavę. Leokadija maldavo nešaudyti Prano, nes yra du maži vaikai, o trečias tuoj tuoj turi pasirodyti. Tačiau vienas vyras čia pat nušovė Praną, o kitas (liesas ilgais plaukais) nušovė Leokadiją. Tada vyrai vaikus ir senelį pasodino už stalo, juos pabarė ir pagrasino padarysią tą patį, jei šie, kaip ir jų tėvai (dabar gulintys jau ant aslos ), taps išdavikais. Po to jie paėmė dviratį, su kuriuo šeimininkas važinėdavo darban į Aluntą, ir išėjo. Prano kūnas vėso greičiau. O Leokadijos, nors būta smulkoko sudėjimo, kūnas ilgokai buvo šiltas. Matyt, dėl kūdikio, kuris turėjo netrukus gimti.

Bene po dviejų savaičių sodyboje vėl pasirodė vyrai. Jie pareikalavo iš Kulionio pinigų. Ir paaiškino: jei pinigų nebus, tai viskas nueis pelenais. Kulionis pinigų davė. Dabar vyrai ėmė dažniau lankyti sodybą, o Kulionis važinėti į turgų ir pardavinėti viską, ką tik galėjo parduoti. Vieną kartą vyrai išsivarė iš tvarto dvi kiaules. Nebeliko nei ką parduoti, nei ką valgyti.

Kodėl taip atsitiko Gečių žemės krūmynuose įrengtame bunkeryje slėpėsi partizanai. Dar vieną slėptuvę Gečiai buvo įrengę savo troboje po krosnimi, o kitą - tvarte. Tačiau šiose slėptuvėse partizanams neteko slėptis. Jie neretai užeidavo į Gečių trobą. Šeimininkai juos pavalgydindavo, papasakodavo partizanams, kas dedasi apylinkėse. Kartais vakarais jie visi (šeimininkai ir partizanai) padainuodavo. Tuo metu kas nors budėdavo lauke. Gečienė turėjo gražų balsą. Sakydavo, kad jos balsas gražesnis net už Grincevičiūtės. Renę - mažesniąją - partizanai ir panešiodavo. Maistą į bunkerį dažniausiai nešdavo pati Gečienė, o kartais ir sūnus.

Pranas Gečys prieš karą buvo Šaulių sąjungos narys. Jam buvo suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis ir išduotas mauzeris. Greičiausiai jis tą pistoletą vėliau atidavė partizanams. Vieną dieną bunkerį apsupo kareiviai. Jų buvo daug. Aštuoni partizanai, bandydami prasiveržti, žuvo. Vienam pasisekė užšokti ant arklio ir pabėgti. Po to įvykio Gečiai buvo įtarti išdavę partizanų bunkerį, ir, kaip jau minėta, sušaudyti.

Išdavikai ant amžių Jau šiais laikais spaudoje pasirodė vieno kito labiau autoriaus kaltinimai Gečiams, - girdi, jie buvo išdavikai, judošiai. Gečių vaikai - Renė ir Albertas - labai išgyveno dėl tokių kaltinimų. Jie buvo tikri, kad tėvai nebuvo išdavikai. 2001 metais Renė kreipėsi į Ypatingąjį archyvą dėl informacijos apie tų dienų įvykius ir į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC) dėl laisvės kovų dalyvių statuso suteikimo tėvams. Albertas jau buvo miręs.

Taip pat skaitykite: Teisinis ir socialinis psichologinio smurto aspektas

Iš archyvo tais pačiais metais atėjo atsakymas, kad Gečio Prano šeima buvo aktyvūs partizanų rėmėjai, slėpę savo namuose partizanus. Kad Gečius nužudė „du nenustatyti nacionalinio pogrindžio nariai“ ir kad „MGB pareigūnai, remdamiesi gautais duomenimis, nužudė aštuonis partizanus“. Kas perdavė MGB pareigūnams tuos duomenis, rašte nepasakyta.

LGGRTC, keletą metų tyręs Papiškių tragediją, negailestingai smogė „išdavikų“ šeimai. Centras savo rašte Renei atsakė, kad minėtas statusas tėvams negali būti suteiktas „dėl bendražygių išdavystės“. Dar rašoma, kad „Gečių šeima nužudyta partizanams M. Urbonui ir A. Kraujeliui įtarus, kad jie išdavė MGB darbuotojams partizanų slėptuvę“. Ir dar parašyta: „Žinių apie Gečių šeimos paramą partizanams nerasta“.

Čia galima paminėti, kad Antano Kraujelio sesuo (irgi jau šiais laikais) teisėsaugai yra patvirtinusi, kad brolis Antanas yra nušovęs apie vienuolika asmenų, tarp jų ir Gečius. Yra išlikęs likvidacinis aktas, kurį, sušaudę Gečius, pasirašė „Liepa“ ir „Siaubūnas“ - tai M. Urbonas ir A. Kraujelis.

Grįžkime prie LGGRTC rašto. Įdomu, kad Lietuvos ypatingasis archyvas medžiagos apie Gečių aktyvią paramą partizanams rado iš karto, o LGGRTC trejus ar ketverius metus ieškojo ir nerado. Ir dar, kas svarbiausia: jeigu partizanai įtarė Gečius esant išdavikais, tai, anot LGGRTC, Gečiai ir yra išdavikai. Ir, žinoma, tokiais ir liks ant amžių amžinųjų, nes partizanų nebėra gyvų, taigi jie savo nuomonės nebegali pakeisti.

Nužudymas buvo klaida Renė Gečytė vėl parašė LGGRT centrui. Pagaliau LGGRTC rado medžiagą apie Gečių paramą partizanams. Rado, kad Gečys buvo ne tik rėmėjas, bet ir partizanų ryšininkas. 2005 metais Leokadijai ir Pranui Gečiams buvo pripažintas laisvės kovų dalyvių statusas po mirties. Renei buvo suteiktas nukentėjusios nuo 1939-1940 metų okupacijos statusas. Pagaliau šiais metais Panevežio teisme LGGRTC pareigūnas, kuris čia buvo apklausiamas kaip ekspertas ir kuris teigė kalbąs Valstybės vardu, pareiškė, kad „Gečių nužudymas buvo klaida“.

Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto požymiai ir apibrėžimas

Taigi, partizanai M. Urbonas ir A. Kraujelis mažamečių vaikų akivaizdoje nužudė Leokadiją ir Praną Gečius, kurie buvo partizanų rėmėjai ir nebuvo išdavikai. O kas išdavė bunkerį Matyt, tą darbą padarė pilietis G. Jis buvo MGB agentas (slaptas informatorius) žuvies slapyvardžiu - „Okunj“ („ešerys“). Tas „ešerys“ tuo metu Papiškiuose negyveno, bet čia dažnai lankydavosi pas gimines, artimus Gečių kaimynus. Po partizanų sušaudymo nebesilankė. Tik giminės pastebėjo, kad tuo metu pas pilietį G. atsirado pinigų, kurių jis anksčiau neturėjęs, netgi buvo prasiskolinęs.

Nepilnavertė žūtis Nors Leokadija ir Pranas buvo nužudyti, bet jų žūtis pagal Lietuvos įstatymą nėra verta didelės pagarbos. Yra toks įstatymas dėl vienkartinės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijos dalyvių šeimoms. Leokadija ir Pranas žuvo ir pripažinti pasipriešinimo dalyviais. Reiškia, jų šeimos nariams priklauso parama. Bet, pasirodo, parama nepriklauso, nes jie žuvo ne taip, kaip reikalauja įstatymas.

Šiuo klausimu LGGRTC Renei rašė: „Jūsų tėvus nužudė Lietuvos partizanai. O tokių žūties aplinkybių nėra numatyta minėtame įstatyme. Jame rašoma tik apie okupacinės valdžios įvykdytus veiksmus pasipriešinimo dalyvių atžvilgiu“. Taigi jei Gečius kaip pasipriešinimo dalyvius būtų nužudę Molėtų stribai, parama Gečių šeimos nariams būtų skirta. Bet nužudė ne stribai, o partizanai, todėl parama nėra.

Dar keli epizodai 1949 m. gruodžio 6 d. A. Kraujelis nušovė apylinkės tarybos pirmininką Leonardą Lapušauską ir tuo pačiu jo žmoną Viktoriją. Liko šeši vaikai. 1951 m. gruodžio 2-3 dienomis, vykdant likvidacines akcijas (jose dalyvavo ir A. Kraujelis), savo namuose buvo nušauta Marija Adomonienė. Per šią egzekuciją Marija apglobusi laikė aštuonmetę dukrą. Mergaitė buvo sužeista. Bet tai atsitiko greičiausiai netyčia. Motina buvo išsigandusi, blaškėsi. Todėl nukentėjo ir mergaitė. Adomonienės liko du mažamečiai vaikai.

Kraujelis faktiškai nėra likvidavęs nė vieno vaiko. Nežinia, kaip reikėtų vertinti tą atvejį, kai jis nušovė nėščią Gečienę. Akcijos metu dviem šūviais į galvą savo namuose ir motinos akivaizdoje Kraujelis likvidavo komjaunuolę Šidlauskaitę, vieną mažaraštį kolūkio arklininką, porą kolūkio pirmininkų, švietimo darbuotoją, pašovęs, bet nenušovęs, kolūkio skaityklos vedėją. Bet vis dėlto ryškiausi Kraujelio veiklos epizodai - tai tos ištikimybės tėvynei pamokos, kurias jis davė mažamečiams vaikams, aptaškydamas juos tėvų krauju. Tokie dalykai lieka visam gyvenimui.

Taip pat skaitykite: Pagalba seksualinio smurto aukoms

Prisiminimas, pripažinimas ir pagerbimas Praėjus pusšimčiui metų nuo tų laikų Utenos rajone Papiškių kaime prie namo, kur Kraujelis žuvo (nusižudė), buvo iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo. 1997 metais Kraujelis pripažintas kariu savanoriu.1998 metais jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.1998 metais jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanojami asmenys, didvyriškai gynę šalies laisvę). Šias metais, minint A. Kraujelio 45-ąsias žūties metines, buvo surengtos kelios jam skirtos parodos. Seime buvo surengta ir speciali spaudos konferencija. Kraujelis buvo paminėtas Utenoje: čia surengta fotografijų paroda, konferencija, edukacinė pamoka „Gyvenimą paaukojęs tėvynei“, laikytos šventos mišios. Vyko iškilmingas mitingas Papiškių kaime Utenos rajone (nereikia painioti Papiškių Utenos rajone, kur žuvo Kraujelis, su Papiškiais Molėtų rajone, kur buvo nužudyti Gečiai). Mitingo dalyviams laišką atsiuntė Seimo pirmininkė. Ji rašė, jog toks žmogus kaip A. Kraujelis labiausiai stiprino žmones tautiniame atgimime. Savo dalyvavimu mitinge A. Kraujelį pagerbė krašto apsaugos ministrė. O kariuomenės vadas ragino mitingo dalyvius imti pavyzdį iš Kraujelio veiklos ir pasakė: „Tai žmogus, kuris yra pavyzdys visiems čia susirinkusiems“.

Kontraversijos 1997 metais, remiantis Įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, teisių atstatymo“, A. Kraujelis buvo pripažintas kariu savanoriu. Įstatymo 1 straipsnis sako: „Ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais“. Bet to paties Įstatymo 2 straipsnis sako, kad aukščiau paminėta nuostata netaikoma asmenims, dalyvavusiems „beginklių civilių žmonių žudynėse“. Čia ir iškyla kai kurių klausimų. Juk tarp Kraujelio civilių asmenų yra likviduotos ir kelios moterys. Nėra jokių duomenų, kad jos būtų buvusios stribės, enkavėdistės ar šiaip kariškės. Nėra jokių duomenų, kad jos būtų buvusios ginkluotos. Yra duomenų, kad Gečienė buvo partizanų rėmėja.

Vis dėlto Panevėžio apygardos teismas buvo įpareigojęs Panevėžio apygardos prokuratūrą išsamiau ištirti Kraujelio veiklą. Bet Panevėžio prokuratūra sugalvoja argumentą: „Lietuvos partizanui A. Kraujeliui yra suteiktas teisinis Kario savanorio statusas (po mirties), vyresniojo leitenanto laipsnis, jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, ir šie sprendimai nėra panaikinti. Todėl nėra pagrindo jo veiksmų vertinti neigiamu aspektu“. Bet prokuratūros niekas neprašo vertinti „neigiamu aspektu“. Ji gali vertinti ir teigiamu aspektu. Tačiau netiriant nereikia konstatuoti net tų faktų, kurie plačiai ir be prokuratūros tyrimo žinomi.

Prezidentui, kuris anais sunkiais pokario metais negyveno Lietuvoje, tie veiksmai greičiausiai buvo nežinomi. Ką žinojo prezidentas Prezidentui medžiagą dėl A. Kraujelio apdovanojimo Vyčio Kryžiumi rengė tas pats Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. O Centro oficialiai skelbiamoje A. Kraujelio biografijoje (biografija yra ir internete) nėra pralieta nei lašo nekalto kraujo. Biografijoje rašoma, kad A. Kraujelis mokėsi Aluntos progimnazijoje, 1948 metais išėjo į mišką, pasirinko Pabaisos slapyvardį, buvo šalto proto ir greitos orientacijos, tapo rajono štabo nariu ir pasivadino Siaubūnu. 1952 metų pradžia būrio vyrams buvo sunki ir tragiška, daug jų žuvo. Nuo 1954 metų liko vienas. Bėgant metams jis darėsi vis atsargesnis ir gudresnis. 1955 metais pradėjo slapstytis pas žmones. Vedė, susilaukė sūnaus. Būdamas pramuštgalviškai drąsus, vaikščiojo persirengęs moterimi, skirdavo kolūkių pirmininkams, brigadininkams prievoles natūra. 1965 m. kovo 17 d. rytą saugumiečiai apsupo A. Kraujelio svainio namus, surado bunkerį. Nenorėdamas pasiduoti, A. Kraujelis nusišovė. Matyt, dėl tokios biografijos prezidentas ir apdovanojo šalto proto, greitos orientacijos, pramušgalviškai drąsų asmenį, kuris bėgant metams darėsi vis atsargesnis, gudresnis. Ir kuris niekada nieko nenušovė.

Renė Žinoma, kalčiausia buvo okupacija. Bet ir okupacijos sąlygomis išlieka žmogui šiokia tokia pasirinkimo laisvė. Dauguma partizanų, garbingai kovojusių ir garbingai žuvusių už laisvę ar net nusižudžiusių, nebuvo pralieję nekalto kraujo. Teko sutikti Gečių dukrą Renę, kuri labai anksti asmeniškai patyrė, kad nėščios sušaudytos motinos kūnas vėsta lėčiau už sušaudyto tėvo kūną. Renė sako: „Tėvai mus auklėjo patriotine dvasia. Partizanai buvo šventas dalykas. Jauni vyrai išėjo į bunkerius, sąlygos nežmoniškos... Neapykantos neturiu. Ir brolis neapykantos neturėjo. Tik nuoskauda. Baisinė nuoskauda“.

Kas svarbiau - apsaugoti vyro smurtą patiriančią moterį ar išsaugoti šeimą? Kaip turėtų dirbti institucijos, kad nukentėjusios nuo smurto nebijotų į jas kreiptis? Kodėl apie pagalbą smurtautojams reikia kalbėti atsargiai? Rugsėjo 27 d. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir Seimo Žmogaus teisių komitetas organizavo tarpinstitucinę diskusiją „Palaikyk. Išklausyk. Nekaltink“.

Viena iš institucijų, įsitraukusių į diskusiją, buvo Lietuvos Katalikų bažnyčia, į kurios dvasininkus kreipiasi vyrų smurtą patiriančios tikinčios moterys. Renginyje dalyvavęs policijos kapelionas Algirdas Toliatas pripažino, kad įvairūs specialistai, taip pat ir kunigai, kartais sureaguoja netinkamai, kai susiduria su nukentėjusiomis moterimis. „Kiekvienas atvejis yra skirtingas, ir, be abejo, smurtas niekada nėra toleruojamas jokiu atveju, bet… Vėlgi, Bažnyčios pozicija - apsaugoti šeimą. Jeigu įvyko kažkoks konfliktas, vienas ar kitas, mes neturėtume iš karto trenkti durimis ir išeiti. Kartais riba labai jautri… Be abejo, tai reikia spręsti, reikia kalbėti, reikia ieškoti teisingų sprendimų ir, svarbiausia, apjungti jėgas“, - aiškino A.

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė tvirtino, kad šeima negali būti aukščiau nukentėjusios moters apsaugos: „Pagal Lietuvos įstatymus smurtas yra nusikaltimas ir nežinau, kaip Bažnyčia traktuoja, bet mes galvojame, kad nusikaltimo užkardymas yra aukštesnio lygio įsipareigojimas visuomenei negu tokio instituto kaip šeima išsaugojimas. Kunigas pabrėžė, jog, kai riba peržengiama ir atsiranda nusikalstami veiksmai, tai turėtų būti sprendžiama teisėsaugos ir moteriai nederėtų su tuo taikstytis.

Kaip teigia A. Renginyje dalyvavusi Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ atstovė Angelė Lazauskienė atkreipė dėmesį į tai, kad šalyje trūksta pagalbos patiems smurtautojams. „Kalbėkim apie kompleksinę pagalbą smurtautojams - ne tik nukentėjusioms. (…) Šiandien pagalba suteikiama ne tada, kai vyksta nusikaltimas, bet daug vėliau, kai vyksta teismas - kai nusprendžiama, jog elgesio keitimo programa smurtautojui yra privaloma. Tas žmogus vadinamas kaltu, teistu, jis keliauja į probacijos tarnybą ir tik ten jis gauna pagalbą. Gerai, kad tai apskritai egzistuoja, bet kompleksinė pagalba smurtautojui šiandien neprieinama, nes arba nurodoma teismo, arba mokama ir toli nuo žmogaus, ypač kalbant apie regionus“, - teigė A.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė Ugnė Grigaitė nesutiko su šiuo požiūriu ir tvirtino, kad turi būti dirbama ne su elgesio, o su nuostatų keitimu. Pasak ekspertės, mokslininkų atlikti tyrimai atskleidžia, kad pagrindinis smurtautojus vienijantis aspektas yra menkinantis, žeminantis vyrų požiūris į moteris. Ekspertei pritarė ir specializuotos pagalbos centrus atstovaujanti Vilija Žukauskaitė. Ji atkreipė dėmesį, kad pagalbą galima suteikti žmonėms, kurie suvokia turintys problemą, o dauguma smurtaujančių vyrų to nesupranta ir kaltę suverčia pačiai moteriai.

„Valstybė turėtų rūpintis nukentėjusiu asmeniu. Dabar valstybės sistema, kurią mes įvardyjame kaip neblogai veikiančią, labiau žiūri, kaip kaltininkui išvengti atsakomybės už nusikalstamą veiką, o ne konstatuoti faktą, kad yra auka ir yra nusikaltėlis“, - pridūrė Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos atstovė V. Seimo narys Julius Sabatauskas diskusijos metu džiaugėsi, kad didelį progresą šalyje pasiekėme dėl Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo.

Diskusijoje ne kartą išryškėjus kritikai dėl nepakankamų teisėsaugos veiksmų sprendžiant šią problemą, situaciją pakomentavo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ugnė Gailiūnienė. „Svarbu suprasti, kad teismas ir policija ne visuomet gali padėti, nes kriminalizuotas yra tik fizinis smurtas - mėlynės, sulaužyti kaulai ir panašiai. Kai mes kalbam apie psichologinį smurtą - tą įrodyti labai sunku. Jei turime grasinimus nužudyti - tai įrodomas dalykas, bet žeminimą, ekonominį smurtą įrodyti keblu. Tačiau, jei psichologinio smurto ženklai, sukeliantys ilgalaikes pasekmes, yra užfiksuoti medicininiuose įrašuose, tuomet tai gali būti žalos sveikatai įrodymu.

Kauno apskrities moterų krizių centrą atstovaujusi Naura Daukšienė teigė, kad institucijų pagalba svarbi, tačiau iš kitos pusės tai gali paskatinti antrinę viktimizaciją: „Kai labai labai stipri pagalba su dideliu noru tarsi buldozeriu pervažiuoja antrą kartą per moterį, tai yra irgi labai baisu. Renginio metu buvo pristatyta naujausi visuomenės apklausos rezultatai, atskleidžiantys gyventojų požiūrį į smurtą patyrusias moteris. Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Stop smurtui prieš moteris: nuo sąmoningumo didinimo iki nulinės tolerancijos aukų kaltinimui“.

Santrauka ir atmintis

Partizanų kovos ir jų palikimas paliko gilias žaizdas civilinėse bendruomenėse: nuo įtarimų, kylančių dėl išdavystės, iki mažamečių vaikų liudijimų apie tėvų žūtis. Gečių šeimos istorija - skaudi auka, kuri ilgą laiką buvo klaidingai suvokiama ir teisiškai nevisapusiškai įvertinta, o vėlesnis teisinis pripažinimas ir viešas aptarimas atskleidė sudėtingas tiek istorines, tiek žmogiškas pasekmes.

Įvykis	Aprašymas
Gečių nužudymas	Pranas ir Leokadija nuo partizanų įtarimų nužudyti mažamečių vaikų akivaizdoje.
LGGRTC tyrimas	Ilgainiui pripažintas Gečių rėmėjų statusas, vėliau - laisvės kovų dalyvių statusas po mirties.
Kraujelio atminimas	Kraujelis apdovanotas ir pagerbtas, bet jo veikla palieka teisinių ir etinių kontraversijų.

tags: #jurgelis #pagerbtas #smurtas #pazemintos #aukos