Žmogus yra sudėtinga būtybė su daugybe dimensijų, kurių kiekviena sukuria savotišką darinį. Socialiniai vaidmenys yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, lemianti jo elgesį, santykius su kitais ir savęs suvokimą visuomenėje.
Socialinio vaidmens samprata
Vaidmuo - tai tipiškas, arba laukiamas elgesys, siejamas su tam tikra pozicija grupėje. Socialinis vaidmuo - tai tam tikras elgesio būdas, charakteringas apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Tai elgesio modelis, kurio visuomenė tikisi iš individo, užimančio tam tikrą poziciją socialinėje struktūroje. Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Vis dėlto kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas.
Socialinio vaidmens elementai ir struktūra
G. Allport išskiria 4 socialinio vaidmens vystymosi stadijas: Su vaidmeniu susiję lūkesčiai; Vaidmens supratimas; Emocinis jo priėmimas / nepriėmimas; Vykdymas. Kuo daugiau žmonių, su kuriais bendrauja vaidmens atlikėjas, tuo įvairesni ir prieštaringesni su juo siejami lūkesčiai.
Vaidmens supratimas. Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida.
Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas. Vykdymas. Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą.
Taip pat skaitykite: Gerovė ir atsakomybė
Socialiniai vaidmenys gali būti formalūs ir neformalūs. Formalūs vaidmenys yra apibrėžti įstatymais, taisyklėmis ar kitais oficialiais dokumentais (pvz., gydytojo, mokytojo, teisėjo). Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas.
Vaidmens turinio apibrėžtumas ir konfliktai
Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą.
Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą.
Nuokrypio (deviantinis) vaidmuo
Neišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo laikomas pagrindiniu, o nusikalstamas - atsitiktiniu, epizodiniu. Kol kas žmogus savęs su juo nesutapatina.
Kai epizodinis, atsitiktinis vaidmuo tampa pagrindiniu, vaidmens nuokrypis laikomas antriniu - tada oficialusis vaidmuo tampa antraeilis, maskuojantis. Žmogus identifikuojasi su vaidmeniu, anksčiau laikytu atsitiktiniu, laikinu. Nusikalstamas vaidmuo dabar tampa savęs vertinimo, prestižo palaikymo pagrindu. Taip yra todėl, kad keičiasi vertybės: oficialiosios vertybės atmetamos, jų vietą užima asocialios vertybės.
Taip pat skaitykite: Kaip atsiimti pensiją už kitą žmogų
Socialiniai vaidmenys ir bendravimas
Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis. Panagrinėkime dviejų žmonių bendravimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonės bendrauja tik kaip dviejų vaidmenų atlikėjai: draugas-draugas, viršininkas-pavaldinys. Tačiau gali būti, kad šalia vieno vaidmens, atliekami ir kiti, ne visada įsisąmoninami vaidmenys.
Yra "patogių" vaidmenų, už kurių galima slėptis: draugo, patarėjo, konsultanto, tėvo vaidmuo. Iš tikrųjų daugelis vaidmenų yra daugialypiai - kad ir tas pats draugo vaidmuo - nuo globėjo, rūpintojėlio iki teisėjo, kontroliuotojo.
Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje.
Socializacija, vaidmenų formavimasis ir asmenybės raida
Socializacija yra procesas, kurio metu individas išmoksta socialines normas, vertybes ir elgesio modelius, būdingus tam tikrai visuomenei ar grupei. Socialiniai vaidmenys daro didelę įtaką asmenybės formavimuisi ir elgesiui. Atlikdami įvairius vaidmenis, žmonės perima tam tikras elgesio normas, vertybes ir įsitikinimus, kurie vėliau tampa asmenybės dalimi. Socialiniai vaidmenys padeda individui identifikuotis su tam tikra socialine grupe ir jaustis jos dalimi.
Vaidmenų kaita gyvenimo bėgyje
Autorė teigia, jog amžiaus stratifikacijos požiūriu senėjimą sudaro perėjimas nuo vienos socialiai apibrėžtos padėties - statuso prie kitos gyvenimo eigoje, bei pareigos, teisės, lūkesčiai, vaidmenys, lydintys žmogų visose padėtyse. Kiekviename savo gyvenimo raidos etape, žmogus mokosi savo lyčiai, socialinei klasei, etninei grupei tinkamo elgesio, vienus vaidmenis keisdamas kitais. Gyvenimo bėgyje individui prieinamų pozicijų ratas kinta. Kiekviename naujame etape žmogus atsisako senųjų vaidmenų ir kuria bei įgyvendina naujus.
Taip pat skaitykite: Žmogaus raidos vadovas
Žmogaus atliekami vaidmenys keičia vienas kitą, atnešdami socialinės aplinkos ir gyvenimo stiliaus pasikeitimus. Taikomi skirtingi kriterijai jauno ir brandaus amžiaus žmonėms. Žmogaus padėtis lemia jo prestižą, gerovę, įtaką. Senstant perspektyvia socialine padėtimi laikoma galimybė stiprinti asmeninę gerovę ir prestižą (vaidmens komuliacija).
Išėjimas į pensiją kaip vaidmens kaita
Išėjimas į pensiją - institucionalizuotas individo atsiskyrimas nuo padėties darbe, gavus senatvės pensiją, priklausančią nuo ankstesnės darbinės veiklos. Išėjimas į pensiją - ne tik įprasto vaidmens atsisakymas, bet ir naujo prisiėmimas. Jis paveikia kitus atliekamus vaidmenis - sutuoktinio, tėvo, bendruomenės nario ir kt. Peržiūrėdami visus vaidmenis, dauguma išėjusių į pensiją žmonių išgyvena tam tikrą netikrumo laikotarpį.
Iškyla gyvenimo prasmės ir vertės, savęs vertinimo, tapatybės ir įvaizdžio klausimai. Pasikeičia dienos rutina, netenkama kolegų, kompanijų ir susiformavusių ryšių. Sumažėja finansinės galimybės, pasikeičia gyvenimo būdas ir gyvenimo kokybė.
Našlystė
Našlystė dažnai būna sudėtingas vaidmens pokytis, pažeidžiantis kasdienį gyvenimą įvairiomis prasmėmis. Praradus sutuoktinio vaidmenį, sumažėja galimybė išlaikyti asmens tapatybės tęstinumą. Dėl našlystės dažnai prarandama svarbi sąveika, grįsta abipusiais interesais. Guščinskienė (1999) teigia, kad našlystė susijusi su psichologinėmis, ekonominėmis bei socialinėmis problemomis.
Priklausomybė nuo kitų, neįgalumas ir ligos
Tapimas priklausomu nuo kitų - labiausiai gąsdinantis vaidmenų pokytis senstant. Seni žmonės supranta, kad pagalbos poreikis arba priklausomybė nuo kitų aktualėja sulaukus 85-erių metų amžiaus. Tapti priklausomais fizine ar finansine prasme labai sunku, nes nuo pat gimimo žmogus siekia nepriklausomybės ir saviraiškos.
Senstant didėja tikimybė susirgti rimta liga ar tapti neįgaliam. Neįgalumo laipsnis gali skirtis, bet labai didelis neįgalumas dažniausiai susijęs su priklausomybe. Liga, kaip ir neįgalumas, apriboja tam tikrus vaidmenis. Gera sveikata ar ligų nebuvimas drauge su amžiumi ir lytimi yra svarbūs kriterijai, sąlygojantys žmogaus tinkamumą įvairioms padėtims.
Institucijos gyventojo vaidmuo
Susirgęs ar tapęs neįgaliu, žmogus apsigyvena slaugos ar seniems žmonėms skirtuose namuose. Institucijos aplinkoje kur kas mažiau įprastinės veiklos galimybių, retesni kontaktai su išoriniu pasauliu, mažiau privatumo negu gyvenant namuose. Žinant neigiamą senų žmonių požiūrį į gyvenimą institucijoje, šie pokyčiai sukuria reikšmingų kliūčių vaidmenų tęstinumui.
Senatvė, socialinis statusas ir stereotipai
Senatvė socialine prasme reiškia judėjimą žemyn socialinio statuso laiptais. Senatvė reiškia, kad mažėja vaidmenų, jie dažniausiai yra neapibrėžti ir neaiškūs, neigiamai vertinami, todėl pagyvenusio žmogaus statusas nuolat menkėja. Jie išstumiami iš darbo rinkos, neretai nutrūksta ir jų ryšiai su suaugusiais vaikais.
Kaip teigia R. C. Atchley, būtent amžius įtakoja vaidmenų tinkamumą, t. y. mes turime tam tikrą bendrą supratimą apie tai, ką tinka daryti ir kas nedera senyvo amžiaus žmonėms. Kalbant apie amžiaus įtaką svarbi "amžiaus normų" sąvoka. Šios normos mums pasako, kas yra leidžiama ir reikalaujama iš tam tikro amžiaus žmonių, kokie jie gali ir privalo būti.
Anot M. Matulionienės (1997), visuomenėje vyrauja neigiami stereotipai apie senus žmones. Dažnai manoma, kad jie yra ligoti, neturtingi, vieniši, priklausomi nuo kitų, sunkiai prisitaikantys prie naujovių ir pan. Tokie stereotipai lemia diskriminaciją dėl amžiaus, kuri pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse: darbo rinkoje, sveikatos priežiūroje, socialinėse paslaugose.
Pagyvenusių žmonių aktyvumas ir socialiniai ryšiai
Reali senyvo amžiaus žmonių gyvenimo tikrovė yra ta, kad senyvame amžiuje galimybės stiprinti bei dalyvauti aktyviame gyvenime yra ribotos, dažnai susijusios su senatvės sveikatos problemomis. Reikia pastebėti, kad senyvas žmogus dalyvauja visuomeniniame gyvenime atlikdamas įvairius socialinius vaidmenis, o išplėtotos paslaugos, pailgėjusi gyvenimo trukmė, kiti faktoriai turi įtakos, kad senyvo amžiaus asmuo dar ilgą laiką yra aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis.
Pagyvenę žmonės perkainoja vertybes, keičia gyvenimo būdą. Senstant būdinga keisti požiūrį į gyvenimo tikslą, perkainuoti vertybes, palaikyti gerus santykius su artimaisiais. Pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmogaus socialinis ryšys apima buvusias socialines padėtis, sutuoktinio vaidmens netekimą, tėvystės vaidmens pasikeitimus bei kultūrinę veiklą.
Socialinės psichologijos vaidmuo tyrimuose ir praktikoje
Socialinė psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Ši disciplina nagrinėja socialinę elgseną ir psichinius reiškinius, kurie atsiranda žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse. Socialinės psichologijos problematika apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą, konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją, komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui.
Socialinė psichologija naudoja kokybinius tyrimo metodus: nestruktūrizuotą interviu, tiesioginį stebėjimą natūraliose sąlygose, duomenų analizę ir interpretaciją, koduojant temas ir kategorijas. Šie metodai padeda suprasti, kaip pasikeičia vaidmenys senstant ir kokios priemonės gali padėti išlaikyti vaidmenų tęstinumą bei pagerinti gyvenimo kokybę.
Kaip užauginti žmogų? Pokalbis su vaikų psichologe Aušra Kuriene | AUDIOLENTYNA
Praktinės išvados bei rekomendacijos (impulsas veiksmui)
- Skatinti visuomenės požiūrio keitimą, mažinant stereotipus ir diskriminaciją dėl amžiaus.
- Užtikrinti sąlygas pagyvenusiems žmonėms dalyvauti socialiniame, kultūriniame ir ekonominiame gyvenime.
- Teikti paslaugas, kurios palaiko savarankiškumą ir vaidmenų tęstinumą, ypač sveikatos priežiūros ir socialinės pagalbos srityse.
- Skatinti šeimos ir bendruomenės paramą našlių ir priklausomų asmenų socialinei integracijai.
Trumpa lentelė: vaidmenų kaitos pavyzdžiai gyvenimo tarpsniuose
| Gyvenimo tarpsnis | Tipiniai vaidmenys | Dažniausi pokyčiai |
|---|---|---|
| Jaunystė | Studentas, vaikas, draugas | Socializacija, vaidmenų formavimasis |
| Suaugusio amžiaus vidurys | Darbuotojas, tėvas/motina, partneris | Kombinacija kelių vaidmenų, konfliktai dėl laiko |
| Senatvė | Pensininkas, senelis, globojamas | Išėjimas iš darbo, našlystė, priklausomybė |
Apibendrinant, senėjimas reiškia, kad visuomenė, remdamasi individų amžiumi, jiems priskiria atitinkamas pozicijas ir vaidmenis. Jų nulemti santykiai apsprendžia žmonių dalyvavimo visuomenės gyvenime pobūdį ir galimybes. Gyvenimo bėgyje atliekami vaidmenys keičia vienas kitą, atnešdami socialinės aplinkos ir gyvenimo stiliaus pasikeitimus.
tags: #zmogaus #socialiniu #vaidmenu #ivairove