Šiais laikais, kai kiekvienam žmogui tenka patirti stresą, baimę, nerimą, nusivylimą, socialinis darbas tampa ypač svarbus. Šie jausmai ir mintys gali pakeisti žmogaus charakterį ir elgesį, todėl reikalinga kvalifikuota pagalba.
Lietuvoje, vykdant psichikos sveikatos priežiūros reformą 1996 m., buvo įsteigiami Psichikos sveikatos centrai (PSC), kuriuose pradėjo dirbti specialistų komandos. Pradėjus psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikti komandos principu, jos tapo prieinamesnės ir įvairiapusiškesnės.
Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 2005 m. psichikos ir elgesio sutrikimus pasaulyje turėjo 450 mln. žmonių, kurie sudarė 12 proc. kitų susirgimų tarpe. Šis rizikos veiksnys: skurdo, nedarbo, vienatvės, migracijos, karų, socialinio - ekonominio neužtikrintumo sukeliamos problemos. Dauguma iš mūsų pažįstame tokius žmones ir gyvename šalia jų.
2005 m. Lietuvoje iš 100 000 gyventojų psichikos ligomis sirgo 2717, o 2007 m. - 2795,65 žmonių. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006m. balandžio 5d. įsakyme Nr. A1 - 92 "Dėl socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikacinių reikalavimų, socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos bei socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašo patvirtinimo" reglamentuojama, kad profesinė socialinio darbuotojo veikla skirta ryšiams tarp žmonių ir jų aplinkos pagerinimui, siekiant sustiprinti asmens ar jų bendruomenės prisitaikymo prie aplinkos galimybes, padėti jiems integruotis visuomenėje. Tai yra didelė atsakomybė.
Socialinio darbuotojo vaidmuo
Socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį, teikiant socialines paslaugas ir sprendžiant klientų problemas, galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų.
Taip pat skaitykite: Socialinių darbuotojų veiklos ypatumai
Socialinės pagalbos planavimas žmonėms, turintiems psichikos sveikatos sutrikimus, yra sudėtinga problema. Svarbu suprasti šio žmogaus motyvus, psichinės negalios inicijuotus elgsenos, mąstysenos ypatumus, su kuriais aukštojoje mokykloje socialiniai darbuotojai nebuvo supažindinami. Turėdami tikslą padėti psichikos problemų turintiems asmenims, įvertinę esamą situaciją, socialiniai darbuotojai, vadovaudamiesi asmenine patirtimi, privalo savarankiškai ieškoti atitinkamai naujų socialinio darbo metodų.
Tyrimo objektas
PSC socialinių darbuotojų veiklos ypatumai.
Tyrimo tikslas
Nustatyti socialinių darbuotojų veiklos ypatumus, PSC teikiant socialines paslaugas psichikos sveikatos problemų turintiems klientams.
Tyrimo metodologija
Stebėjimo metu taikytas empirinis - psichodiagnostinis darbo metodas, interviu su Panevėžio apskrities PSC socialiniais darbuotojais. Buvo analizuojami PSC atsakymai, literatūros šaltiniai, anketiniai duomenys. Taip pat atliktas statistinis duomenų sutvarkymas.
Veikla - tai darbas, užsiėmimas, aktyvumas kokioje nors srityje.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo vaidmenų analizė
Neįgalusis - asmuo, netekęs arba neįgijęs gebėjimų ar galimybių savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Problema - sudėtingas teorinis ar praktinis klausimas, reikalingas sprendimo, studijavimo, tyrimo.
Psichikos liga - liga, priskiriama psichikos ligų klasifikacijai. Psichikos liga negali būti diagnozuojama remiantis politiniais, religiniais, rasiniais motyvais.
Psichikos ligonis - asmuo, sergantis psichikos liga.
Psichiatrijos įstaiga - sveikatos priežiūros įstaiga (valstybinė ar nevalstybinė), akredituota psichikos sveikatos priežiūrai. Ši sąvoka taikoma ir psichoneurologijos pensionatams.
Taip pat skaitykite: Supervizijos ir intervizijos principai socialiniame darbe
PSC - psichikos sveikatos centras, savivaldybei pavaldi įstaiga, valstybės akredituota vykdyti psichikos sveikatos priežiūrą ir teikti socialinę pagalbą psichikos ligoniams bei kitiems asmenims.
Psichikos sveikatos priežiūra - specializuota sveikatos priežiūra, vykdoma pagal LR SAM patvirtintus standartus. Priežiūros tikslas - teikti psichiatrijos pagalbą (diagnozuoti, gydyti sutrikusias žmogaus psichikos funkcijas, laiku perspėti psichikos ligų paūmėjimus), padėti žmogui prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti.
SAM - Sveikatos apsaugos ministerija.
PSO - Pasaulinė sveikatos organizacija.
VASC - Valstybinis aplinkos sveikatos centras.
LR - Lietuvos Respublika.
ASPĮ - Asmens sveikatos priežiūros įstaiga.
Žmonijos požiūris į paslaptingąsias dvasines negalias ir jų apniktus žmones keitėsi daugelį kartų. Psichikos ligos tiek senos, kiek sena žmonija. Senovėje psichikos sveikatos problemos būdavo siejamos su nežemiškais dalykais. Tokie asmenys būdavo ištremti iš bendruomenės, pasmerkiami myriop. Neramūs ligoniai buvo laikomi užrūstinusiais dievybes ir dėl to žmonės jiems buvo negailestingi, juos niekino, žemino, neretai ir fiziškai naikino. Kita vertus, būdavo sudievinami, vadinami šventaisiais ir dievų numylėtiniais, juos žmonės gerbdavo, puošniai rengdavo, galvas puošdavo vainikais.
Antikos laikais į psichikos ligas nebežiūrėta mistiškai. IV a. pr. Kr. žinomas Graikijos gydytojas Hipokratas psichikos ligas siejo su smegenimis ir teigė, kad tam tikros būklės turi tam tikrą vietą žmogaus smegenyse. Jis teigė, kad smegenys gali sunegaluoti ir kad toks žmogus laikytinas ligoniu. Didelę reikšmę jis skyrė aplinkai ir tikėjo, kad psichikos ligą galima išgydyti. Antikoje psichikos ligoms gydyti buvo ieškoma medicininių priemonių, stengiamasi įžvelgti priežasties - pasekmės ryšį, nelaikant ligos simptomų dievų rūstybės apraiškomis. IV a. pab. - V a. pr. psichikos ligos buvo suvokiamos visai kaip ir kitos ligos.
Viduramžiais pamišimą imta laikyti velnio apsėdimu. Čia užėmė pagrindinį vaidmenį socialinio teisėjo vaidmuo, ir psichikos ligonio laukdavo velnio išvarymo procedūros, šventinimas. Vėlyvaisiais viduramžiais ne vieną psichikos ligonio gyvybę pasiglemžė inkvizicijos laužai...
Renesanso epochoje į psichikos ligonius imta žiūrėti humaniškiau. Tokie asmenys buvo vadinami ,,velnio apsėstaisiais", dažniau - užuojautos vertais vargšais, netgi ,,šventais". Visuomenė pradėjo suprasti, kad ,,apsėstieji" yra ligoniai ir kad juos reikia gydyti. Tokiais ligoniais ėmė rūpintis valstybė ir vienuolynai. Nepagydomus neramiuosius imta laikyti specialiose prieglaudose, kurios, mūsų akimis žiūrint, buvo tikri kalėjimai.
XVI a. išgarsėjo Londone sergantiesiems psichikos ligomis įkurta ,,ligoninė" Bedlamas. Didžiulis geltonas pastatas buvo tikras kalėjimas. Jame viešpatavo siaubinga netvarka, šaltis, baisus dvokas. Mažuose kambarėliuose ant šiaudų ar šieno - menkai aprengti ligoniai. Daugelis jų prikaustyti grandinėmis prie sienų ar grindų, kai kurie aprengti tramdomaisiais marškiniais ar liemenėmis. Įsisiautėjusieji būdavo žiauriai tramdomi diržais, bizūnais, rykštėmis. Sekmadieniais Londone pamišėlius demonstruodavo tartum zoologijos sode eksponatus už tam tikrą mokestį. Surinktos lėšos buvo skiriamos jų išlaikymui.
Įvairiose šalyse psichikos ligoniai kentėjo ne tik nuo netinkamų egzistavimo sąlygų, bet ir nuo bandymų primityviai, kartais skausmingai gydyti. Buvo naudojamas ledinis vanduo ant galvos (50 kibirų iš karto), ligonio mėtymas į šaltą vandenį, laikymas į viršų pakeltomis kojomis. Ligoniai buvo kepami specialiose krosnyse, sukami centrifūga, nes manyta, kad galvoje esą per mažai ar per daug kraujo. Buvo paplitęs gąsdinimas, nes manyta, kad išgydo smarkus dvasinis sukrėtimas.
Reali padėtis pradėjo keistis tik XVIII a. Pamažu psichikos sutrikimus imta laikyti ligomis. F. Pinelis, rašęs knygas apie psichiatriją, smerkė netikusį gydymą - kraujo nuleidimą, šalto vandens vonias ir dušus. Visuomenė pradėjo remtis žiniomis, o ne mitais pagrįstomis nuostatomis. Tokie požiūryje į psichikos sutrikimus, į psichikos ligonius įžvelgiami XVII - XVIII a.
XIX amžiaus pabaigoje tvirtai įsigalėjo mokslinis požiūris ne tik į psichologiją bet ir į atskiras psichikos ligas. J. E. D. Esquirolas teigė, kad šiuos psichikos ligomis reikia ne tik globoti, bet ir rimtai gydyti. Lietuvoje psichiatro J. Balinskio iniciatyva nuo 1867m. psichiatrija, kaip būtinas dalykas, buvo įtraukta į medicinos studijų kursą.
XX a. visuomenės požiūrį į psichikos ligas galima laikyti prieštaringu. Šio amžiaus pradžioje atsirado glaudus ryšys su kitomis medicinos šakomis, plėtojama psichoanalizė, psichologija. XX a. viduryje pažangiose Vakarų šalyse buvo pradėta uždarinėti dideles ligonines ir globos namus, kurti bendruomeninius paslaugų tinklus, kreipti dėmesį į žmogaus teises. Buvo siekiama, kad visuomenė priimtų šiuos žmones į savo tarpą, buvo sudarytos sąlygos kasdien matyti juos darbe, viešose vietose, kaimynystėje. Šie procesai skatino socialinę integraciją ir stiprino atviros bei tolerantiškos visuomenės idėjas.
Nacizmo klestėjimo laikotarpiu psichikos ligoniai buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis, kankinami bei žudomi koncentracijos stovyklose. Tai leido prietarams bei stigmatizacijai klestėti. Šiais asmenimis rūpinasi tarptautinės organizacijos, tokios kaip Pasaulio sveikatos organizacija, Pasaulio psichiatrų organizacija. Svarbu mažinti asmenų stigmatizavimą ir diskriminaciją.
Ko mes, sutuoktiniai, paklaustume psichikos sveikatos specialisto?
Psichikos sveikata
Pagal PSO apibrėžimą, psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, ir likti dėmesingu; tai gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte. Psichiškai sveikas žmogus - tai vientisa asmenybė, kurios visi psichiniai procesai suderinti. Jo tikrovės suvokimas neiškreiptas, jis sugeba prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, susidoroti su iškilusiais sunkumais. Žmogaus mąstymas, emocijos, elgesys adekvatus situacijai, jis geba valdyti neigiamas emocijas, atsparus frustracijai, save vertina teigiamai, pasitiki savimi, yra atsakingas, savarankiškas. Jam būdingas empatijos jausmas, yra atidus, pasitikintis, gebantis mylėti, užmegzti ir palaikyti ilgalaikius ryšius su kitais žmonėmis.
Pasak valstybinio PSC direktorės O. Davidonienės (2007), psichikos sveikata - tai geros savijautos pojūtis, emocinė ir dvasinė būsena, leidžianti žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve, išgyventi skausmą ir likti dėmesingu. A. Gudaitis (2007) teigia, kad asmenys, turintys psichikos sveikatos problemų, yra daug mažiau pavojingi, nei asmenys, apkvaitę nuo alkoholio ar narkotikų. Svarbu suvokimas, kad tai tokie patys žmonės, kaip ir mes. Jiems taip pat reikia meilės, pagarbos, dėmesio, įvertinimo, supratimo, pagalbos. Ko gero, mums visiems to kaip tik dažnai ir pritrūksta. G. Navaitis (2007) teigia, kad psichikos sveikata - tai gebėjimas atlaikyti bet kokio stiprumo stresą. Kiekvienas turi savo individualios ištvermės ribas, kurias peržengus psichika ,,palūžta". Tai reiškia, kad psichinė sveikata - dviejų dydžių sąveikos išvestinė.
Pasaulio banko duomenimis, psichikos sveikatos problema žmonijai turi tapti prioritetine: daugiau kaip ketvirtį nedarbingų asmenų sudaro psichikos neįgalieji. Depresijai tenka ketvirtoji vieta, o 2020 m. jai prognozuojama antroji vieta. 2007 m. balandžio 3 d. Seime buvo patvirtinta Psichikos sveikatos strategija. Lietuvoje ji buvo parengta siekiant suskurti tokią psichikos sveikatos priežiūros sistemą, kuri, vadovaujantis šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir vertybėmis, padėtų veiksmingai, racionaliai stiprinti visuomenės psichikos sveikatą, teikti visapusišką pagalbą asmenims, varginamiems psichikos ir elgesio sutrikimais.
Strategijoje numatomas psichikos sveikatos stiprinimas ir psichikos sutrikimų prevencija kaip neatsiejama ir prioritetinė sveikatos, švietimo bei socialinės apsaugos strategijų įgyvendinimo dalis. Strategijoje apima sąvoka ,,psichikos sveikata". Strategijoje pateiktas bendro Lietuvos visuomenės psichikos sveikatos supratimo kontekstas bei jo įvertinimas. Strategijoje pripažįstama, kad lėšų, skiriamų psichikos sveikatos priežiūrai, dalis nėra pati didžiausia, skiriama psichiatrijai bei psichiatrijos pagalbos organizavimui psichikos ligomis sergantiems asmenims ir jų šeimoms. Taip pat atkreipiamas dėmesys į alkoholio (ypač girtavimo) išplitimą visuomenėje. Pažymima, kad Lietuvoje, siekiant pagerinti visuomenės psichikos sveikatos rodiklius, būtina, kad į procesą būtų įtraukiamos ne vien sveikatos priežiūros institucijos, bet ir socialinės apsaugos, švietimo, vidaus reikalų, vaikų teisių apsaugos bei kitos institucijos, žinybos ir nevyriausybinės organizacijos. Svarbu, kad psichikos sveikata taptų kiekvieno žmogaus rūpestis. Suprantama ir tai, kad visai atsikratyti psichikos ligų yra neįmanoma. Šiuolaikinė psichikos sveikatos priežiūra remiasi ne vien medicinos pagalbos sistema, bet pirmiausia prevencine veikla. Žmogus savo sveikatą privalo tausoti ir stiprinti, o valstybė turi sudaryti tam sąlygas.
Sveikatos veiksniai
Nuo seno žmonės stengėsi suvokti, dėl ko atsiranda ligos. Iš pradžių įvairūs demonai buvo laikomi ligų sukėlėjais. Suprasta ir tai, kad bakterijos ar virusai nėra visų ligų išsivystymo priežastis. Sveikata priklauso nuo pradinių biologinių individo savybių ir nuo daugelio mūsų visuomenės sektorių poveikio, nuo populiacijos kaip visumos, nuo individualios bei kolektyvinės patirties ir veiksmų. Žmonių pasirinkimą nulemia išoriniai veiksniai, kuriuos sudaro jų individuali biologinė - genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės - ekonominės aplinkybės ir gyvenimo sąlygos, taip pat įvairūs politiniai ir kultūriniai atributai bei amžius. Svarbus šių veiksnių poveikyje išbūtas laikotarpis ir turėta galimybė apsispręsti sveikatos labui.
G. Dahlgren ir M. Whitehead (2001), parengė visuomenės organizacinės struktūros sluoksnių poveikio sveikatai schemą: amžiaus, lyties ir genetinio pagrindo negalima pakeisti, o kitus veiksnius, tokius, kaip individuali gyvensena, socialinės ir visuomeninės struktūros, bendroji socialinė-ekonominė, kultūrinė ir aplinkos padėtis (žemės kiekis ir maisto gamyba, švietimas, darbo aplinka, bedarbystė, vandens kokybė ir sanitarinė būklė, sveikatos priežiūra, būstas) keisti, reguliuoti galima. PSO duomenimis, žmogaus psichinė sveikata 49 - 53 proc. priklauso nuo jo paties, 17 - 20 proc. - nuo aplinkos veiksnių, apie 18 proc. - nuo žmogaus genetinės konstitucijos ir tik 8 - 10 proc. - nuo kvalifikacijos ir specializuotos medicinos pagalbos.
Paveldimumas ir individuali raida
Žmogus gimdamas paveldi genų fondą, kuris lemia tam tikrus požymius. Paveldimi požymiai gali pasireikšti nebūtinai kitoje kartoje, kadangi tikimybė susitikti dviem pakitusiems genams yra nedidelė. Tai gali turėti įtakos psichikos sutrikimams. Jei abu tėvai serga šizofrenija, 59,3- 27,2 proc. tikimybė, kad susirgs ir jų vaikas. Tokių ligonių santuoka yra vengtina. Jeigu serga vienas iš sutuoktinių, tikimybė susirgti jų vaikams nuo 18,9 proc. - 10,9 proc. Didesnė tikimybė susirgti - vyresniems vaikams. Dažnai rašoma apie palankias sąlygas psichinei ligai pasireikšti. Tai dažnai pažeidžia trauma. Pasak A. Alekseičiko (1999), įvertinus paveldimumą, galima prognozuoti žmogaus sveikatą, nustatoma rizika susirgti.
Socialinio darbo teorija ir praktika
Bendrojoje socialinio darbo teorijos ir praktikos dalyje aptariama esminiai socialinio darbo praktiką grindžiantys principai. Žinoma, kurso pradžia yra skirta išsiaiškinti kas tai yra socialinis darbas, kaip jis apibrėžiamas mokslinėje literatūroje. Toliau kurse pereinama prie socialinio darbo ir tikslo sampratos bei analizės. Be šių žinių sunkiai įsivaizduojama bet kurio profesionalo, tame tarpe ir socialinio darbuotojo veikla.
Socialinis darbuotojas, siekiantis universitetinio socialinio darbuotojo išsilavinimo, turi žinoti ir savo profesijos istorinę raidą, jos kismą bei pažangą. Ryšium su tuo, kurse yra numatoma socialinio darbo istorinės apžvalgos paskaita.
Socialinis darbas yra praktika skirta keisti situacijos kryptį, žinant interesą arba poreikį. Kitaip tariant, apie socialinio darbo praktiką turi būti galvojama iš kliento pozicijos, t.y. kur jis jaučia interesą arba yra numanomas poreikis. Atsižvelgiant į tai, studentas supažindinamas su žmogaus poreikių samprata, jų tenkinimo kliūtimis, problemos apibrėžimu.
Pabaigai, studentas turi galimybę įgyti žinių apie pagrindinius kliento ir socialinio darbuotojo sąveikos aspektus, interviu sampratą ir pobūdį, pagrindinius socialinio darbo principus su šeima ir vaikais.
Johnson (2001) apibūdinimu, socialinio darbo perspektyva padeda nustatyti tinkamiausius paslaugų tikslus ir numato tinkamą situacijos keitimo kryptį. Taip pat ši perspektyva paaiškina, kaip integruoti žinias apie žmogaus elgesį ir socialinę aplinką su socialinio darbo praktikos požiūriu, atsiliepiant į žmogaus poreikius. Socialinio darbo praktikos aspektas išplaukia iš klasikinių, šiuolaikinių socialinio darbo temų, kurios naudojamos žmogaus poreikiui apibūdinti.
Socialinio darbo apibrėžimas lieka diskusiniu klausimu ir nėra vienintelio visaapimančio. Apie tai įrodo autoriai savo darbe “Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas, 2004”. Šiame leidinyje pateikiama įvairūs socialinio darbo apibrėžimai:
- Asmenų ir grupių rėmimas iškeliant, išsprendžiant arba minimizuojant problemas, kylančias tarp jų ir aplinkos.
- Potencialių nesklandumo sričių tarp asmenų ar grupių ir aplinkos nustatymas siekiant įveikti nesklandumus.
- Kryptingo ir preventyvaus poveikio priemonėmis nustatyti ir stiprinti asmenų, grupių ir bendruomenių galias.
Vėliau, pvz., Vakarų Virdžinijos socialinio darbo plėtros projekte socialinis darbas apibūdinamas kaip veikla, susijusi su žmonių ir visuomenės institucijų sąveikomis. Socialinis darbas siekia paveikti žmonių gebėjimus realizuoti gyvenimo uždavinius ir vertybes, taip pat sumažinti jų kančias. Sąveikos tarp žmonių ir visuomenės instituciją skatinamos siekiant kuo didesnės visuotinės gerovės. Todėl galima išskirti tris pagrindinius socialinio darbo tikslus:
- Skatinti sistemų, teikiančių žmonėms paslaugas ar aprūpinančių juos ištekliais, veiklos veiksmingumą.
- Užtikrinti ryšius tarp žmonių ir sistemų, teikiančių paslaugas ar aprūpinančių ištekliais.
B. Komptonas siūlo tokį socialinio darbo apibrėžimą: Socialinis darbas - tai į asmenis (individualiai arba grupėje) orientuotas procesas, kurio tikslas - stiprinti individo gyvenimo kontrolę, kad jis įgytų gebėjimų rinktis, įveikti gyvenimo nesklandumus. Socialinis darbas turi skatinti tokius visuomenės pokyčius, kurie sudaro galimybę asmenims ir grupėms pasiekti paramą ir išteklius, didina pasirinkimo galimybes.
tags: #johnson #socialinio #darbo #praktika #knyga #wikipedia