Šiame straipsnyje aptarsime bendradarbiavimo svarbą socialiniame darbe, socialinio darbuotojo veiklą bendradarbiaujant su kitomis institucijomis bei socialinių darbuotojų pasirengimą bendradarbiauti su kitomis institucijomis. Socialinis darbas yra viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas.
Bendradarbiavimo Samprata ir Svarba
Bendradarbiavimas - tai darbas kartu, sujungus intelektines jėgas, pagalba vienas kitam, bendras problemos sprendimas ir bendras sprendimo priėmimas. Kalbiniu požiūriu sąvoka bendradarbiauti kildinama iš lotyniško žodžio "cooperari" - bendradarbiauti (daryti ką bendromis jėgomis). Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (2003) bendradarbiavimas apibūdinamas kaip asmenų arba socialinių grupių bendravimas siekiant padėti realizuoti vienas kito poreikius.
Būtent bendradarbiaudami žmonės ar jų grupės veikia vieni kitus, prisitaiko prie kito veiksmų, situacijos, supranta šių veiksmų prasmę, pasiekia atitinkamo solidarumo bei sutarimo. Bendradarbiavimas gali būti laikinas ir nuolatinis, privatus ir viešas, formalus ir neformalus. Jis yra integrali žmogaus egzistencijos dalis ir neatsiejamas nuo žmogaus aktyvumo, jo gebėjimo mokytis pritaikant savo patirtį. Be to, bendradarbiavimo sąveika yra pripažįstama idealia sąveikos forma, kai susilieja bendravimas ir veikla.
Bendradarbiavimo sritys - atitinkamos veiksmų sistemos kūrimas ir partnerių gerų santykių sukūrimas - yra reikšmingos ir svarbios socialiniame darbe. Bendradarbiavimas yra priemonė, kuria naudojantis galima abipusiai naudingai keistis informacija, įgūdžiais ir patirtimi. Tai galima daryti per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba tai gali vykti per formalias struktūras, pavyzdžiui, narystę Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijoje ir pan.
Šis procesas padeda užmegzti gerus darbinius ryšius ir palankius santykius tarp žmonių, grupių ir organizacijų. Bendradarbiavimo ir kontaktų palaikymo vertė ir pranašumai didėja labiau, kuo aktyviau šioje veikloje dalyvaujama. J. Cashmore (1997) teigimu, institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Netiesioginis bendradarbiavimo efektas yra darbuotojų tarpusavio palaikymas.
Taip pat skaitykite: Socialinių darbuotojų veiklos ypatumai
Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema. J. Cashmore (1997) akcentuoja, kad tarpinstitucinis koordinuotas darbas išviešina tokias problemas: profesionalų įgūdžių stoką, įstatymų spragas, organizacinius trūkumus, profesinę izoliaciją bei išteklių stoką.
Anot D. W. Johnson, K. A. Smith ir kt., sėkmingam bendradarbiavimui būtinos penkios sąlygos:
- Teigiama tarpusavio priklausomybė.
- Skatinanti sąveika.
- Individuali atsakomybė.
- Socialiniai gebėjimai.
- Grupiniai procesai.
Periodiškai analizuojami bei reflektuojami bendradarbiaujant vykę procesai, numatoma tolesnė galimybė juos tobulinti.
Kelis partnerių lygiavertis bendradarbiavimas gali būti suprantamas ir kaip partnerystė. Partnerystės sąvoka įgalina bendruomenes įnešti savo į socialinės demokratinės struktūros plėtojimą, joje pripažįstamas visų visuomenės sektorių tarpusavio priklausomumas, kai kalbama apie sudėtingų socialinių, ekonominių ir politinių problemų sprendimą. Partnerystę sukuria patys bendradarbiaujantys subjektai, todėl ji priklauso nuo partnerių bendros veiklos įprasminimo. Kiekviena partnerystė yra unikali, nes partneriai turi įvairią veiklos patirtį, skiriasi jų poreikiai ir vertybinės orientacijos, taip pat nevienodos yra ir veiklos sąlygos. (Aliauskas K., Jankauskienė A., 2008)
Kaip teigia A. G. Rašytinienė (2008), partnerystė - tai intensyvios organizacijų sąveikos forma, skirta problemoms spręsti. Partnerystė kuriama dalyvavimo pagrindu ir remiasi atvira komunikacija tarp visų narių. Partneriai ne tik dalijasi informacija, bet ir remia vieni kitus bendroje, planuojamoje veikloje. Partnerystės veiklos rezultatai yra analizuojami ir vertinami, o priimant sprendimus dalyvauja dauguma narių. (cit. Šikšnas S. ir kt., 2010)
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas Lietuvoje: praktikos apžvalga
Pagrindiniai partnerystės principai:
- Pagarba, lygiateisiškumas ir geranoriškumas teisėtiems savitarpio interesams;
- Laisvos bendros derybos;
- Savanoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas;
- Objektyvios informacijos suteikimas, bešališkumas;
- Tarpusavio kontrolė ir atsakomybė;
- Bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksiškumo taikymas.
Būti bendradarbiu (partneriu) bendriausia prasme reiškia drauge dalyvauti (įtraukimas), priklausyti (pasirinkimas), prisijungti (įsipareigojimas), perteikti (bendravimas). Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Socialinis Darbas ir Bendradarbiavimas
Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas. Esantis kontekstas kuria įtampą ir reikalauja profesionalaus bendradarbiavimo, nuolat tikslinant bendrąją socialinio darbo sampratą, plėtojant sudėtingus profesinius santykius.
Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemtų sėkmingą socialinių problemų sprendimą. Bendradarbiavimas leidžia užtikrinti, kad klientams būtų suteiktos atitinkamos paslaugos, atitinkančios atitinkamus kliento poreikius.
Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nenaikinant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą.
Socialinio Darbuotojo Profesinės Kompetencijos
Kompetencija - tai žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių. Socialinio darbuotojo profesinę kompetenciją galima suskirstyti į dvi sudedamąsias dalis, kurios sintezuojamos su asmeninėmis socialinio darbuotojo vertybėmis, sudaro kompleksą. Šios dvi sudedamosios dalys - tai bendroji kompetencija, kurią dar galima įvardinti kaip socialinę kompetenciją, ir profesionalizacijos laipsnis.
Taip pat skaitykite: Supervizijos ir intervizijos principai socialiniame darbe
Atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius. Socialinis darbuotojas, spręsdamas įvairias problemas, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (žinios); jis turi būti nuovokus ir jautrus atsiradus etiniams sunkumams (vertybės); be to, turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (įgūdžiai). Tik praktinė veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Žinios
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. Žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijos visuma.
Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. Jį taip pat sudaro iš klientų ir kitų profesionalų gauta informacija ir bendros visos visuomenės žinios.
Socialiniam darbuotojui, kuris yra tarpininkas tarp asmens ir jo aplinkos ir padeda klientui spręsti įvairius sunkumus ir problemas, reikalingos trejopo pobūdžio žinios:
- Žinios apie individo elgesį, adaptacijos būdus ir viską, kas susiję su adaptacija;
- Žinios apie situaciją - bendruomenę, jos institucijas, ir įvairius resursų tipus;
- Kompensacinio pobūdžio žinios, kurios padėtų mums suprasti sandorius tarp žmonių ir aplinkos, kuri viena vertus skatina arba slopina augimą, plėtrą ir žmogiškojo potencialo realizavimą, o kita vertus skatina arba slopina aplinkos gebėjimą paremti žmogiškojo potencialo įvairovę.
Vertybės
Vertybės - tai įsitikinimai, idealai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas. Vertybės - profesijos neįrodyti ir, matyt, neįrodomi įsitikinimai apie žmogaus prigimtį. Šie įsitikinimai nurodo darbuotojo kasdienio darbo kryptį. Tačiau, pasak minėtų autorių, profesijos vertybės nėra universalios. Socialinio darbuotojo profesija apima gana platų kultūrinį kontekstą, jos atstovai identifikuoja bei iškelia jau susiformavusias visuomenėje vertybines nuostatas.
Socialinio darbo praktika, besiremianti vertybių sistema, dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenę ar klientą, bet ir į savo asmenines vertybes. Jam bus sunku gerai atlikti savo darbą, jei jis nesilaikys savo asmeninių principų. Toks nesilaikymas gali būti susijęs su prasta emocine ir psichologine socialinio darbuotojo būsena, o tai gali pakenkti atliekant tiesiogines pareigas.
Tačiau nepaneigdamos savo asmeninių vertybių profesionalas turėtų atsižvelgti į vertybių skirtumus ir būti tolerantiškas kitokias asmenines vertybes turintiems žmonėms.
Apibendrinant, socialinis darbuotojas turi nuolat tobulintis, plėsti savo kompetencijas, siekti visuomenės socialinių poreikių patenkinimo teikiant kokybiškas socialines paslaugas. Tai yra nuolatinis procesas, kuriam būtinas nuolatinis mokymasis ir tobulėjimas.
tags: #johnson #2001 #isskyre #trylika #socialinio #darbuotojo