Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija, reikalaujanti nuolatinio tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.
Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija, kurios kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų, kas daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką.
Lietuvos mokslininkų publikacijose bendradarbiavimas dažniausia nagrinėjamas kaip santykių palaikymo ir bendravimo būdas, priešingybė konkuravimui, biurokratiniams ir hierarchiniams pavaldumo santykiams.
Bendradarbiavimas socialiniame darbe
Bendradarbiavimas - tai darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojus arba institucijas suderintą darbą pagal vieną veiklos planą.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas Lietuvoje: praktikos apžvalga
Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Šiais laikais visuomenėje vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingas institucijas, organizacijas ir socialines grupes.
Bendradarbiavimo socialinis reikšmingumas dažnai vertinamas nepakankamai. Dabartiniam tarpžinybiniam bendradarbiavimui trūksta motyvacijos ir teisės aktų, kurie detalizuotų tarpžinybinį bendradarbiavimą. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas.
Šis principas užtikrina žmogaus socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimą bei tarpusavio pagalbą. Šiais principais siekiama suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo vaidmenų analizė
Dalykiniam institucijų bendradarbiavimui reikia sąmoningo apsisprendimo ir tam tikro įdirbio: pirmiausia suvokti bendradarbiavimo reikšmę ir naudą organizacijoje; taip pat darbuotojų gebėjimo dirbti komandoje - bendrai planuoti ir atlikti užduotis; organizacijų bendradarbiavimas turi remtis ne kontroliavimu ar pavaldumu, o lygiavertiškumo principu, abipusiu pasitikėjimu ir bendrų tikslų siekimu.
Netiesioginis bendradarbiavimo efektas yra darbuotojų tarpusavio palaikymas. Tarpinstitucinis koordinuotas darbas išviešina tokias problemas: profesionalų įgūdžių stoką, įstatymų spragas, organizacinius trūkumus, profesinę izoliaciją bei išteklių stoką.
Lygiavertis partnerių bendradarbiavimas gali būti suprantamas ir kaip partnerystė. Partnerystės sąvoka įgalina bendruomenes įnešti savo indėlį į socialinių demokratinių struktūrų plėtojimą, joje pripažįstamas visų visuomenės sektorių tarpusavio priklausomumas, kai kalbama apie sudėtingų socialinių, ekonominių ir politinių problemų sprendimą. Kiekviena partnerystė yra unikali, nes partneriai turi įvairią veiklos patirtį, skiriasi jų poreikiai ir vertybinės orientacijos, taip pat nevienodos yra ir veiklos sąlygos.
Partnerystė - tai intensyvios organizacijų sąveikos forma, skirta problemoms spręsti. Partnerystė kuriama dalyvavimo pagrindu ir remiasi atvira komunikacija tarp visų narių. Partneriai ne tik dalijasi informacija, bet ir remia vieni kitus bendroje, planuojamoje veikloje. Partnerystės veiklos rezultatai yra analizuojami ir vertinami, o priimant sprendimus dalyvauja dauguma narių.
Pagrindiniai partnerystės principai: pagarba, lygiateisiškumas ir geranoriškumas teisėtiems savitarpio interesams; laisvos bendros derybos; savanoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas; objektyvios informacijos suteikimas, bešališkumas; tarpusavio kontrolė ir atsakomybė; bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksiškumo taikymas.
Taip pat skaitykite: Supervizijos ir intervizijos principai socialiniame darbe
Būti bendradarbiu (partneriu) bendriausia prasme reiškia drauge dalyvauti (įtraukimas), priklausyti (pasirinkimas), prisijungti (įsipareigojimas), perteikti (bendravimas).
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Socialinio darbuotojo veikla bendradarbiaujant su kitomis institucijomis
Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas. Kintantis kontekstas reikalauja ypatingo bendradarbiavimo, nuolat tikslinant bazinę socialinio darbo sampratą.
Socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai, organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas, gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemtų sėkmingą socialinių problemų sprendimą.
Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemts sėkmingą socialinių problemų sprendimą. Ši veikla apima:
- Bendradarbiavimą;
- Darbo vadovavimą;
- Komandinį darbą.
Socialinis darbuotojas taiko bei derina individualius ir grupinius socialinio darbo metodus. Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemts sėkmingą socialinių problemų sprendimą.
Pastangos koordinuoti ir derinti klientams teikiamas paslaugas, agentų ryšys su klientais - tai svarbus teigiamas socialinio darbo veiklos baras. Ši integrali socialinio darbo profesinio modelio orientacija atspindi bendrą praktinės veiklos pagrindą, kuris yra esminis, užtikrinant socialinį žmonių funkcionavimą, veikiant gyvenimo problemas.
Šiandien svarbiausi yra bendradarbiavimo ir tarpusavio santykių prioritetai, o koordinavimas yra reikšmingesnis už hierarchija grįstą valdymą. Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė.
Bendradarbiavimas su įvairiomis institucijomis bei specialistais padeda efektyviau spręsti problemas, kartu siekti išsikeltų tikslų, didinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę. Bendradarbiaujant yra telkiamos pastangos teikti paslaugas klientams. Tai leidžia keistis informacija, žiniomis, gebėjimais.
Tyrimai apie bendradarbiavimą ir komandinį darbą
Bendradarbiavimo ir komandinio darbo naudą tyrinėjo ir aprašė nemažai Lietuvos ir užsienio autorių:
- J. R. Hackman nuo 1967 m. iki dabar nagrinėja komandinio darbo ypatumus.
- Bendruomeninius tinklus tyrė S. Trevillion (1999).
- Tarpdisciplininio bendradarbiavimo naudą tyrė L. R. Bronstein (1999, 2002, 2003).
- Tarpasmeninius tinklus analizavo K. E. Campbell (1990).
- M. Dromantas tyrinėjo komandinio darbo Lietuvos organizacijose diagnostinius aspektus (2008), komandinio darbo vaidmenį šiuolaikinėje darbo organizacijoje (2007).
- O. Merfeldaitė nagrinėjo socialinės pedagoginės pagalbos komandą ugdymo institucijoje (2007).
- L. Miltenienė (2005) daktaro disertacijoje nagrinėjo bendradarbiavimo modelio konstravimą tenkinant specialiuosius ugdymo poreikius.
- Apie komandos formavimą rašė S. Raižienė ir A. Endriulaitienė (2008), komandos nario vaidmenis - J. Vijeikis (2004), V. Barvydienė, J. Kasiulis (2005).
- A. G. Raižienė nagrinėjo tarporganizacinį bendradarbiavimą (2007, 2008).
- Socialinio tinklo intervencijas kaip socialinės paramos metodą aprašė L. Gvaldaitė (2004).
- B. Žyvedaitė (2004) nagrinėjo sėkmingos socialinės pedagoginės veiklos veiksnius, socialinio darbo sistemą Lietuvos visuomenės kaitos aspektu.
- Taip pat tarporganizacinį bendradarbiavimą ir sektorių partnerystę nagrinėjo M. Casey (2008), T. Seddon, S. Billett, A. Clemans (2004), A. G. Raižienė (2006, 2008), N. Mažeikienė (2006), L. Mažylis, D. Šiušys (2004).
tags: #johnson #2001 #isskyre #socialiniu #darbuotoju