Šiame straipsnyje nagrinėjama socialinio darbo praktika, ypatingą dėmesį skiriant supervizijai ir intervizijai, remiantis Johnson C. L. 2003 metų apžvalga. Aptariamos šių metodų sampratos, funkcijos, tikslai ir uždaviniai.
Supervizijos ir Intervizijos Samprata
Supervizijos (kartu ir intervizijos) samprata daugiabriaunė. Egzistuoja požiūrių ir teorijų įvairovė, tad mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai skirtingų supervizijos apibrėžimų.
Žodis "supervizija" yra kilęs iš lotynų kalbos žodžių super - "ant, virš" ir videre - "stebėti, žiūrėti, matyti". Ši sąvoka vartojama įvairiose šalyse (pvz., prancūzų, ispanų, italų, latvių kalbose). Nepaisant to, kad tokį terminą galima rasti įvairiose šalių kalbose, supervizijos apibrėžimai labai įvairūs.
Supervizijos vystymasis glaudžiai susijęs su socialinio darbo istorija, o apibrėžimo atsiradimas - su socialinių teorijų raida. Iš pradžių jos reikšmė ir samprata buvo gana siaura - kaip "vyresniojo patarinėjimas jaunesniam". Supervizijos idėja Europoje buvo pristatyta dvidešimtojo amžiaus viduryje, tuo laikotarpiu ji buvo pripažinta oficialiai ir apibrėžta kaip profesinis santykių konsultavimas. Nuo dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės supervizija vystosi kaip savarankiška profesija, teikianti profesinis santykių konsultavimo paslaugas.
Lietuviškoje mokslinėje ir metodinėje literatūroje supervizija irgi imta nagrinėti pakankamai neseniai. Daugiausia orientuojamasi į teorinius supervizijos ypatumus ir galimo panaudojimo pagrindimą. Remiantis PHARE projekto "Supervizijos įgūdžių ugdymo programa" medžiaga bei projekto dalyvių patirtimi, yra parengta knyga "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004), kurioje aptariama supervizijos svarba ir poreikis socialiniame darbe bei jos įgyvendinimo ypatumai.
Taip pat skaitykite: Socialinių darbuotojų veiklos ypatumai
Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos apraše (2006) bei Socialinio darbuotojo ir socialinio darbuotojo padėjėjo profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos apraše (2006) supervizija įteisinta kaip kvalifikacijos kėlimo ir praktinio mokymosi forma.
A. Kadushin (1985), M. Tsui (2004) nagrinėjo supervizijos teorinius aspektus socialinio darbo kontekste, P. Hawkins, R. Shohet (2006) atskleidė supervizijos proceso ypatumus. Superviziją kaip socialinio darbo praktikos tobulinimo ir paramos būdą analizavo J. Thomas bei K. Spreadbury (2008), supervizoriams reikalingus įgūdžius atskleidė M. Carroll (2004), E. Holloway, M. Reikauskaitė (2008).
Iš išdėstytos medžiagos matyti, kad superviziją galima vertinti kaip autonomišką profesiją arba kaip tam tikrą metodą, turintį savo paskirtį.
Skirtingi požiūriai į superviziją
M. Tsui (2005) pateikia klasifikaciją, paremtą skirtingais požiūriais į socialinio darbo supervizijos apibrėžimus:
- Normatyvinis požiūris: ieško normų ar standartų ir susitelkia ties klausimais: "Kas turėtų būti supervizija?" ir "Ką turėtų daryti supervizorius?".
- Empirinis požiūris: pagrindinis klausimas: "Ką iš tikrųjų daro supervizorius?".
- Pragmatinis požiūris: nesistengiama sukurti formalaus socialinio darbo supervizijos apibrėžimo. Jo tikslas yra nustatyti veiklos gaires supervizoriams bei identifikuoti socialinio darbo supervizijos funkcijas bei užduotis.
Pažymėtina tai, kad mokslinėje literatūroje požiūriai į superviziją ir interviziją skiriasi, jos traktuojamos įvairiais aspektais - kaip praktinio mokymosi, pasirengimo profesijai formos, kompetencijų įgijimo ir plėtojimo, profesinio konsultavimo, tarpusavio pagalbos būdai.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas Lietuvoje: praktikos apžvalga
Intervizija yra labai glaudžiai susijusi su supervizija, ir iš dalies netgi gali būti traktuojama kaip supervizijos forma ar rūšis. A. Shulman (1993) išskiria individualią, grupinę, lygių ir aukštesnio lygio superviziją. Intervizija atitinka lygių superviziją.
Pagrindinis skirtumas tarp supervizijos ir intervizijos - tai supervizorius. Iš esmės, tai asmuo, vadovaujantis supervizijos procesui ir konsultuojantis supervizuojamąjį ar jų grupę. Dažniausiai supervizorius būna specialiai tam rengtas profesionalas. B. Proctor, F. Inskipp (2003) pabrėžia, kad intervizijos grupėje kiekvienas narys prisiima supervizoriaus atsakomybę kito nario atžvilgiu ir susitaria, kaip bus dalinamasi lyderyste.
Taigi sąvoka "supervizija" vartojama, kai susirinkimui vadovauja supervizorius, tai yra, labiau patyręs ir profesionaliai pasirengęs žmogus, o terminas "intervizija" vartojamas tuomet, kai susirinkimo dalyvių patirtis ir kvalifikacija yra to paties lygio. Intervizijos apibrėžimuose taip pat atsispindi skirtumas nuo supervizijos, pabrėžiant dalyvių lygiateisiškumą ir kad tai procesas be "vadovo", "lyderio", "mokytojo" ir pan.
Apibendrinant, intervizija - tai praktinis darbuotojų, kurie mokosi be mokytojo, tarpusavio pagalbos priemonė. Kaip galima pastebėti, intervizijos apibrėžimuose ryškus dalyvių grupės aspektas. Ji skirta socialinės srities profesionalams.
Šiame darbe nesiremiama kuriuo nors vienu pristatytu supervizijos ar intervizijos apibrėžimu, nes jie visi atskleidžia daugiamatę šių metodų prigimtį ir leidžia labiau suprasti galimus socialinių darbuotojų požiūrius į superviziją ir interviziją.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo vaidmenų analizė
Supervizijos ir Intervizijos Funkcijos, Tikslai ir Uždaviniai
Norint išsamiai atskleisti supervizijos ir intervizijos sampratą, vien tik apibrėžimų nepakanka, reikia suprasti ir šių metodų paskirtį. Todėl naudinga aptarti supervizijos ir intervizijos funkcijas, tikslus bei uždavinius.
Socialinio darbo studentų supervizija - tai ankstesniame poskyryje pristatyta supervizijos rūšis, turinti savitus tikslus. Knygoje "Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas" (2007, p. 227) teigiama, kad supervizija studentams yra "pagalba, leidžianti sieti praktiką su naujomis teorinėmis žiniomis". Taigi šios supervizijos paskirtis - teorinio mokymo ir praktinių įgūdžių sujungimas.
Pagrindinis supervizijos tikslas - skatinti studentų refleksiją, kad jie patys rastų problemų sprendimus, gerintų mokymosi praktikoje kokybę ir didintų profesionalumą.
Galima teigti, kad šie supervizijos uždaviniai, įgyvendinami studijų praktikos kontekste, padeda tapti profesionaliu socialiniu darbuotoju.
Supervizijos ir intervizijos bendrieji tikslai iš esmės sutampa. Pagrindinis lygių supervizijos (t.y., intervizijos) tikslas ir idėja yra skatinti intervizijos grupės dalyvius patiems būti ekspertais nagrinėjant situacijas, klausimus ir problemas, užuot gavus paruoštus sprendimus iš pašalies. Tai skatina asmenų požiūrį į supervizorių kaip autoritetingą asmenį, žinovą.
Apibendrinant, supervizija ir intervizija yra svarbūs socialinio darbo praktikos komponentai, padedantys socialiniams darbuotojams efektyviau atlikti savo darbą, tobulinti įgūdžius ir spręsti problemas.
Supervizijos ir intervizijos funkcijos
Supervizijos ir intervizijos funkcijos apima:
- Mokymąsi ir tobulėjimą.
- Veiklos efektyvinimą.
- Paramą ir palaikymą.
Efektyvinant socialinio darbo veiklą, būtinas nuolatinis mokymasis, savo darbo įvertinimas bei refleksija. Tam tinka supervizija ir intervizija, pasaulyje pripažinti profesinės paramos ir konsultavimo būdai. Šie būdai taikomi tiek norint pasidalinti patirtimi, ugdyti įvairių problemų sprendimo gebėjimus, išvengti "perdegimo" sindromo, tiek rengiant studentus profesinei veiklai, taip pat keliant kvalifikaciją, įgyjant naujų įgūdžių ir žinių.
Lietuvoje supervizija yra dar pakankamai naujas reiškinys, o intervizija - iš esmės nenagrinėtas ir mažai žinomas dalykas. Kaip savarankiška profesija, profesinis santykių konsultavimas, supervizija ėmė vystytis tik XX a. pabaigoje. Nuo 2002 m. imti rengti profesionalūs supervizoriai, 2003 m. įkurta Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija.
A. Kiaunytė ir I. Dirgėlienė (2005) nušvietė supervizijos taikymo galimybes Lietuvos socialinio darbo kontekste. R. Naujanienė (2007) nagrinėjo supervizijos sampratą ir poreikį socialiniame darbe. A. Maskaliovienė, J. Ūsaitytė (2008) apžvelgė superviziją kaip metodą studijų praktikos kontekste.
Apibendrinant, supervizija ir intervizija yra svarbios priemonės socialiniams darbuotojams tobulėti, mokytis ir gauti paramą profesinėje veikloje. Nors Lietuvoje šie metodai dar nėra plačiai paplitę, jų svarba ir nauda yra vis labiau pripažįstama.