Pastaraisiais metais pastebima pagyvenusio amžiaus žmonių didėjimo tendencija. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2013), 2005 metais 65 metų ir daugiau amžiaus žmonių buvo 517037, 2009 metais - 536229, o 2012 metais jau 543303. 2013 m. šis skaičius vis vien išlieka nepalyginamai dideliu - 542198, o gyvenimo trukmė taip pat didėja.
Europos Komisija nurodo, kad iki 2025 m. smarkiai padaugės vyresnių kaip 80 metų žmonių. Europos Komisijos duomenimis, gyventojų senėjimas - vienas didžiausių Europos visuomenės socialinių ir ekonominių XXI amžiaus uždavinių.
Kadangi linkę dominuoti mažos, dviejų kartų šeimos, suaugę vaikai ir pagyvenusio amžiaus tėvai dažniausiai gyvena atskirai. Todėl galima teigti, kad šeimos politikos koncepcijoje (2008, Nr. 1428) numatyta galimybė pasirūpinti šiais tėvais ir tenkinti jų socialinius poreikius.
Socialinis poreikių kokybiškas tenkinimas leidžia gerinti senų žmonių gyvenimo kokybę, ilginti gyvenimo trukmę. Todėl galima manyti, kad socialiniai darbuotojai pagyvenusio amžiaus žmonių socialinių poreikių tenkinimo procese užima labai svarbų vaidmenį.
Socialinis darbuotojas niekada nepamirš, kad padeda konkretiems žmonėms, individams, kurie tuo pat metu yra savo aplinkos dalis.
Taip pat skaitykite: Reabilitacijos magistro programos
Socialinio Darbo Problemos Ir Sprendimai Dirbant Su Pagyvenusio Amžiaus Asmenimis
Socialinio darbo probleminius klausimus, dirbant su pagyvenusio amžiaus asmenimis analizavo tokie užsienio autoriai, kaip Havighurst (1963). Minėtas autorius analizavo pagyvenusio amžiaus žmonių socialinius ir psichologinius poreikius. Prie šios temos nagrinėjimo taip pat prisidėjo Katz (2005) analizavęs kultūrinį senėjimo procesą, taip pat pagyvenusio amžiaus žmonių gyvensenos ypatumus ir kt. Taip pat prie šios temos ištyrimo prisidėjo Dziechciaz et. al. (2012), analizuodamas Lenkijos pagyvenusio amžiaus asmens socialinius, sveikatingumo ir sveikatos poreikius.
Socialiniai darbuotojai savo darbo praktikoje dažnai susiduria su problema, kad pagyvenę žmonės retai gali visapusiškai savimi pasirūpinti, todėl jie yra apgyvendinami globos namuose, kuriuose tenkinami ne tik fiziniai, bet ir socialiniai šių asmenų poreikiai. Tačiau socialiniai poreikiai išlieka tokie pat svarbūs, kaip ir bet kokio amžiaus žmonėms.
Anot Bikmanienės (1998), senų žmonių globa neretai reikalauja specialistų (medikų, psichiatrų, psichologų ir pan.) pagalbos. Reikalinga institucinė priežiūra ar specialios paslaugos namuose.
Mokslininkų teigimu, pagyvenusio amžiaus žmonių globa dažnai reikalauja specialistų (medikų, psichiatrų, psichologų ir pan.) pagalbos. Reikalinga institucinė priežiūra ar specialios paslaugos namuose.
Adaptacija Ir Socialiniai Poreikiai
Matulionis (2003) teigia, kad žmogaus gyvenimą sąlygoja tiek fizinės, protinės, dvasinės galimybės, bet ir socialinė aplinka bei socialiniai veiksniai. Socializacija - procesas, kurio metu žmogus įsisavina vertybes, normas, elgesio vaidmenis ir modelius, būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena. Todėl galima teigti, kad ir socialiniai pagyvenusio amžiaus žmonių poreikiai yra individualūs.
Taip pat skaitykite: Socialinės industrijos studijų programos
Anot mokslininkės, gyvenimo vidurio perėjimas susijęs su jaunystės svajonių atsisakymu ir gyvenimo baigtumo pripažinimu. Tai jubiliejai, vėliau - išėjimas į pensiją, įvairiomis ligomis, našlyste ir bendraamžių laidojimu. Šiomis gyvenimo sąlygomis yra svarbūs gyvenimo kokybės rodikliai.
Adaptacija - tai procesas, kuriame, sąveikaudamas su aplinka ir savo elgesiu kurdamas socialinius padarinius efektyviai dalyvauja individas. Taigi, adaptacija suvokiama, kaip pusiausvyros būsena tarp individo ir aplinkos, kuomet visi poreikiai tenkinami ir vykdomos visos funkcijos. Adaptacija taip pat gali pasireikšti visiško individo ir aplinkos pusiausvyros nebuvimu, kuomet individui neleidžiama tobulėti ir tenkinti savų poreikių. Pagyvenusio amžiaus žmonės dažniausiai pasižymi pusiausvyros su aplinka neturėjimu.
Havighurst`as (1963) teigia, kad vėlyvos brandos tarpsnis prasideda nuo 60 metų. Galima teigti, kad asmeninis darbas su šiais uždaviniais ir mokymasis prisiimti naujus socialinius vaidmenis suteikia galimybę pagyvenusio amžiaus žmogui ilgiau išlikti energingu, aktyviu visuomenėje. Su šiais pagyvenusio amžiaus žmonių uždaviniais vyksta socialinis poreikių tenkinimo procesas.
Kaip Atchley (1997) teigia, poreikių tenkinimas pensiniame amžiuje daugeliui meta iššūkį. Kaip pavyks išgyventi šį laikotarpį, gana sudėtinga prognozuoti. Šis laikotarpis arba apverčia viską aukštyn kojomis arba tuo laikotarpiu, kuomet galima įgyvendinti planus, kurių ankstesniame gyvenime nepavykdavo atlikti dėl laiko ir kitų aspektų stokos.
Vitkauskaitės (2001) teigimu, sociologai stresorius tipologizuoja į numatomus - išvengtinus (gyvenamosios vietos, darbo, šalies pakeitimas) ir nenumatomus - atsitiktinius (ligos, stichinės nelaimės). Per krizes išryškėja akivaizdus asmens ir aplinkos disbalansas, kurio pozityvus sprendimas sąlygoja asmens augimą, jo atsparumą išorinei įtakai. Vienas iš būdų, kaip vertėtų spręsti krizes, yra komunikacijos gerinimas, socialinių ryšių plėtra, žinių apie krizines situacijas suteikimas žmonėms. Šiomis nemaloniomis gyvenimo situacijomis.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie religiją ir senelių namus
Taigi, anot Atchley (1997), tapimas priklausomu nuo aplinkinių, pagyvenusio amžiaus žmonėms yra nemalonus gyvenimo pokytis. Aiškėja, kad pagyvenusio amžiaus žmonės susiduria su subtiliomis ir savitomis problemomis gyvenime, su kuriomis reikia išmokti susigyventi bei sugebėti tenkinti socialinius poreikius. Sugebėjimas efektyviai adaptuotis aplinkoje suteikia galimybes tenkinti socialinius poreikius ir ne taip ryškiai jausti aplinkos disbalansą, stresą, lengviau įveikti krizes.
Apibendrinant, galima teigti, kad pagyvenusio amžiaus žmonių socialiniai poreikiai kinta, kadangi jie pereina į kitą amžiaus tarpsnį, galbūt pakinta šeimyninė padėtis (tampant našliu), pakinta dienos užimtumo eiga. Kai kuriems žmonėms su tuo tampa sunkiau susitaikyti, todėl šiuo atveju socialiniai darbuotojai galėtų būti tokiems žmonėms pagalba ir parama siekiant prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų.
Senėjimo proceso ypatumai
Stankūnienė ir kt. (2003) nurodo, kad XX a. demografinės raidos fenomenas - gyventojų senėjimas. Kiekvienais žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsniais susiduriama su tam tikrais sunkumais ir problemomis. Šis laikotarpis nėra išimtis. Svarbu paminėti šių problemų sprendimo būdus. Turint ribotas galimybes įgyvendinti socialinius poreikius, amžiaus problemos tampa ryškesnės.
Stankūnienės ir kt (2003) nuomone, individo biologinis senėjimas - žmogaus organizmo funkcinių gebėjimų raidos etapas, kai brandžiame organizme pradeda reikštis degeneracijos procesai. Vien tik biologinis senėjimas pagal tempus ir mastą gali reikštis labai individualiai. O tai, ką visuomenėje priimta laikyti senu žmogumi, galų gale yra socialinio apibrėžimo reikalas.
Varnelienės (2007) teigimu, senatvę įprasta apibūdinti kaip sunkesnės adaptacijos amžių. Tai lemia padidėjęs pagyvenusių žmonių pažeidžiamumas, ryškėjanti visų organizmo funkcijų, lėtėjimo ir nykimo tendencija. Bendravimo partnerių mažėjimas, reti susitikimai su artimaisiais nutolina žmogų nuo aplinkos kurioje jis gyveno. Tai apsunkina prisitaikymą prie esamos gyvenimo situacijos.
Daliai pagyvenusių žmonių savo gyvenimo pabaigoje tenka rinktis stacionarias globos įstaigas. Tokioje aplinkoje kur kas mažiau įprastinės veiklos galimybių, retesni kontaktai su išoriniu pasauliu, mažiau privatumo negu gyvenant namuose. Senėjimą derėtų traktuoti kaip laipsnišką visų fizinių požymių ir psichinių struktūrų kitimo procesą. Šis procesas susijęs su nerimu ir depresija (Palujanskienė, 2002, p. 95). Todėl gali pagyvenusio amžiaus žmogus dar labiau atitolti nuo aplinkinių ir visuomenės.
Čepėnaitė (2008) išskiria socialinę atskirtį ir jos pasekmes - pagyvenusio amžiaus žmonių nedalyvavimas bendruomenės gyvenime. Tai susiję su daugeliu faktorių: skurdu, kuriam pirmiausia turi įtakos mažos pajamos, diskriminacija, bedarbyste, nepakankamais įgūdžiais, netinkamu ar nepritaikytu būstu, prasta sveikata, šeimos problemomis, nusikalstamumu, socialinių paslaugų, informacijos nepasiekiamumu ir kt. Šios problemos seniems žmonims gyvenime neleidžia tinkamai tenkinti socialinius poreikius.
Anksčiau visuomenėje minėtas amžius buvo vertinamas kaip neefektyvus, nedidinantis visuomenės išteklių. Galima teigti, kad minėtoms visuomenės nuostatoms atsirasti turėjo įtakos ir kai kurios mokslinės senėjimo teorijos, pavyzdžiui, pasitraukimo teorija.
Mockus ir kt. (2013) nagrinėjo vyresnio amžiaus žmonių pasitenkinimo gyvenimu kokybę, tam nustatyti aptarė tam tikras teorijas, kurios atskleidžia ir apibūdina pagyvenusio amžiaus žmonių pasikeitusias gyvenimo sąlygas, jausmus ir būklę. Viena iš Mockaus ir kt. (2013) aptartų teorijų - Aktyvumo teorija. Ši teorija teigia, jog aukštesnis socialinės ir laisvalaikio veiklos lygis, vaidmens pakeitimas, kai tie vaidmenys turi būti palikti, skatina vyresnio amžiaus žmonių gerovę (Mikulionienė, 2011). Pasitenkinimas gyvenimu susijęs su gebėjimu palaikyti socialinius vaidmenis, turėtus sulaukus brandos, arba prarastus pakeisti. Ši teorija neišskiria senatvės kaip ypatingo amžiaus tarpsnio. Pabrėžiama, kad senatvėje žmogus turi tuos pačius psichosocialinius poreikius kaip ir brandos amžiaus (Mikulionienė, 2011).
Adamsas ir kt. teigia, kad senstant tikslai inicijuojami suvokimo procesu, jog laikas ribotas. Šiuo atveju, tikslai, susiję su žinių įgijimu ir informacijos rinkimu, sumenksta ir jie daugiau sutelkia dėmesį į tikslus, susijusius su emocijomis (angl. emotion-related).
Selekcijos, optimizacijos, kompensacijos teorija (SOC). Ši teorija teigia, kad prisitaikant svarbūs trys pagrindiniai mechanizmai - selekcija, optimizacija ir kompensacija. Selekcija reiškia tai, kad asmuo pasirenka susitelkti ties adaptacija ir optimizacija tam tikrose srityse, apribodamas save kitose srityse. Optimizacija - tai galimybių padidinimas ir atlikties pagerinimas pasirinktose srityse. Kompensacija pradeda veikti, kai individo specifinio elgesio galimybės yra prarastos arba yra žemiau adekvataus funkcionavimo ribos. Jos metu žmogus įgyja tam tikrą kiekį naujų elgesio būdų ar žinių arba naujai perskirsto turimus išteklius (Willis ir kt., 2009).
Mockus ir kt. (2013) apžvelgę šias teorijas nustatė, kad vyresniame amžiuje svarbu ne tik aktyvumas pats savaime, bet taip pat svarbūs su aktyvumu susiję psichologiniai mechanizmai, kai žmogus susitelkia į tikslus, susijusius su emocijomis, o ne su žiniomis ir informacijos rinkimu, kai adaptacija grindžiama selekcijos, optimizacijos ir kompensacijos mechanizmais. Taigi, kalbant apie socialinio aktyvumo sąsają su pasitenkinimu gyvenimu, svarbu atsižvelgti į šį psichologinį aspektą.
Kiekviename amžiaus tarpsnyje gali būti išskiriamos tam tikros problemos, ne išimtis yra ir senatvė. Šios problemos susiję su diskriminacija visuomenėje. Pagal šiuos požymius žmogus gali būti priskirtas senimo kategorijai bei susiduria su rizika prarasti vertę, galią ir įtaką, o su tuo atsidurti ties skurdo riba, patirti diskriminaciją siekdamas pasinaudoti paslaugomis (Tulle, Lynch, 2011).
Fiziniai senatvės požymiai (odos raukšlės, žili plaukai, silpstantis regėjimas, klausa ir pan.) tampa "senatvės kauke", nuoroda į tą neigiamą prasmę, kurią senėjimui suteikia visuomenė. Kadangi jis siejamas su nykimu, destrukcija ir ligomis, kūnas senatvėje konstruojamas kaip marginalus atskiriamas nuo pagrindinio kultūrinio atstovavimo. Biomedicininio negatyvaus požiūrio į senėjimą dominavimas rodo įsitvirtinusią senatvės sampratos medikalizaciją ir disciplinarinę galią. Tačiau technologijos būdai keisti save, įprasminti senatvę kaip grįžimą į save ir tobulo ryšio su savimi metą gali būti traktuojami kaip pasipriešinimas šiai disciplinarinei galiai (Rapolienė, Juozulynas, 2009, p. 142).
Dėl senėjimo proceso asmenims kyla ir kitokios problemos, tai gali būti sveikatos problemos, fizinės būklės problemos, liguistumas ir pažeidžiamumas. Terminas "liguistumas", kalbant apie vyresnio amžiaus asmenis, iki 1980 m. buvo vartojamas retai. Šiuo metu kilo idėja, kaip palaikyti sveikatą ir išvengti ligotumo senstant. Vyravo nuomonė, kad vienas svarbiausių senėjimo požymių yra energijos, gyvybingumo ir gebėjimo atgauti fizines ir dvasines galias praradimas.
Pastebėta, kad žmonės, laikydamiesi sveikesnės gyvensenos (nerūkantys, normalaus kūno masės indekso, fiziškai aktyvūs), sendami patyrė mažiau negalių. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ne tik gyvenimo trukmei, bet ir gyvenimo kokybei. Pradėtas vartoti terminas "aktyvaus gyvenimo trukmė", kuris reiškia kuo ilgesnį laikotarpį, kai žmogus išlieka aktyvus ir sveikas.
Socialinės Paslaugos Namuose Pagyvenusiems Ir Seniems Asmenims
Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės apsaugos sistemos dalių. Šiandien, socialinės paslaugos Lietuvoje įgyja vis didesnę svarbą. Pagrindinis socialinis paslaugų teikimo tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi.
Socialinio darbuotojo parama yra glaudžiai susijusi su kliento troškimais ir siekiais, su tuo, kas padėtų gerinti, jo gyvenimo kokybę, leistų gyventi daugmaž nepriklausomai.Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą, socialinės paslaugos - tai pagalba asmeniui, šeimai, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu arba šeimos gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Socialinės paslaugos teikiamos kiekvienoje visuomenėje - visose bendruomenėse yra dalis žmonių, kurie nėra motyvuoti ar negali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. A. Valenta mano, kad paslaugos kartu su materialinėmis gėrybėmis įeina į visuomenės vartojimo fondą ir turi piniginę išraišką. Socialinės visuomeninės paslaugos yra racionalios vartojimo struktūros elementas. Vienos jų daugiausia tenkina buitinius poreikius, o kitos jų socialines ir kultūrines reikmes.
Remiantis pateiktais socialinių paslaugų apibrėžimais galima teigti, kad socialinių paslaugų samprata įvairių autorių darbuose apibrėžiama gana skirtingai. Todėl patikslinti socialinių paslaugų sampratą galima išskiriant šių paslaugų svarbiausius tikslus: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimą savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Jos teikiamos asmenims, siekiant padėti jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų teikimo. Kai bendrosios socialinės paslaugos neveiksmingos, teikiamos specialiosios socialinės paslaugos.
Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrąsias socialines paslaugas nepakanka. Šios paslaugos teikiamos asmenims globos tikslais stacionariose globos ir slaugos įstaigose, reabilitacijos įstaigose, dienos globos įstaigose, laikino gyvenimo įstaigose, kitose socialinės globos įstaigose.
Remiantis L. Žalimiene, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinis paslaugų teikėjas.
Socialinių paslaugų klasifikacija:
- Socialinės paslaugos pagal klientų grupes.
- Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Šiai grupei priklauso šeimos, kuriose tėvai neprižiūri vaikų, gyvena asocialų gyvenimą; šeimos, kuriose tėvai turi problemų dėl netinkamo, delinkventinio vaikų elgesio, bei šeimos, kuriose moterys ir vaikai patiria smurtą.
- Rizikos grupės.
- Kitos klientų grupės.
Socialinės paslaugos pagal teikiamų paslaugų pobūdį:
Ši klasifikacija nurodo, kaip ir kur teikiamos socialinės paslaugos.
- Bendrosios ir specialiosios paslaugos.
- Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos. Rezidentinės (stacionarios globos) paslaugos tai laikino apgyvendinimo paslaugos. Lietuvoje šias paslaugas gauna nuolatiniai šios įstaigos gyventojai. Kitos gyvenamosios vietos šie asmenys dažniausiai neturi. Bendruomeninės paslaugos apima pagalbą namuose, dienos globą, prevencines paslaugas vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugas ir kt. Lietuvoje šios paslaugos teikiamos asmenims, kurie turi savo namus ir nuolat juose gyvena. Jau pats paslaugų pavadinimas rodo, kad bendruomenė aktyviai dalyvauja teikiant asmeniui pagalbą.
- Stacionarios ir nestacionarios paslaugos. Svarbi tuo, kad sudaro asmenims galimybę gauti socialinę pagalbą neapsigyvenant socialinės globos įstaigoje.
Pagal socialinių paslaugų steigėją:
Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Jų steigiamos socialinių paslaugų įstaigos gali turėti biudžetinės arba viešosios įstaigos statusą.
Socialinių Paslaugų Teikimo Reglamentavimas Lietuvoje
Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijos formos organizavimas ir teikimas yra reglamentuojamas įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos. Regioniniu lygmeniu - savivaldybių tarybų patvirtinti dokumentai.
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Valstybė globoja namuose auginančias vaikus, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. LR Konstitucijos 52 straipsnis teigia, kad Valstybė laiduoja piliečiams teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjus ir gavėjus santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus.
tags: #magistro #darbas #socialines #paslaugos #seniems #zmonems