Tai - gebėjimas išklausyti, nuraminti, išbūti šalia žmogaus tada, kai jam sunkiausia. Tarptautinės slaugytojų dienos proga Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos pradeda slaugytojų istorijų ciklą - atvirų pasakojimų seriją apie žmones, kurie kasdien rūpinasi pacientais, jų artimaisiais ir kuria žmogišką palaikymą vieni kitiems, rašoma Santaros klinikų pranešime žiniasklaidai. Pirmojoje istorijoje - mama ir dukra, Infekcinių ligų centro Infekcinių ligų skyriuje dirbančios slaugytojos Tatjana Buckienė ir Inesa Gorbikienė. Abi jos dirba tame pačiame skyriuje, tačiau darbe nėra nei mamos, nei dukros - tik kolegės, kurios viena kitą vadina vardais, tariasi profesiniais klausimais ir po darbo… vis tiek dažnai kalbasi apie darbą.
Profesija, kuri ateina per šeimos istoriją
Slaugytoja Inesa prisipažįsta, kad iš pradžių save įsivaizdavo gydytojos kelyje: „Nuo vaikystės svajojau būti odontologe, turėti savo kabinetą, dirbti su baltu chalatu“, - sako ji. Tačiau gyvenimas pasisuko kita kryptimi - baigusi gimnaziją pirmuoju pasirinkimu įrašė medicinos, antruoju - slaugos studijas. Pastarasis ir tapo lemtingas. Dar mokykloje Inesa stebėjo mamą, kuri tuo metu studijavo slaugos mokslus: stebėjo kaip ji mokosi, ruošiasi darbams, pasakoja apie pacientus ir ligoninėje praleistas dienas. „Kai pati nuėjau į praktiką, supratau, kad man tai patinka. Slaugytojo darbas labai skiriasi nuo gydytojo, nes slaugytojas daugiau turi kontakto su pacientu. Man labai svarbus tiesioginis kontaktas su žmogumi - stebėti pacientą, bendrauti, atlikti procedūras. Tai gyvas darbas su žmogumi“, - sako Inesa.
Slaugytoja Tatjana neslepia - dukros pasirinkimas studijuoti slaugos specialybės mokslus jai sukėlė ir pasididžiavimą, ir nerimą: „Iš pradžių labai didžiavausi, kad ji tokia užsispyrusi ir pati pasirinko šį kelią. Bet kartu sakiau, kad tai labai sunkus ir atsakingas darbas“, - prisimena ji. Šiandien abi dirba tame pačiame skyriuje, tačiau profesinės ribos čia aiškios: „Darbe nėra mamos ir dukros. Mums pavyksta atskirti giminystės reikalus nuo darbinių ir čia esame Tatjana ir Inesa“, - šypsosi jos.
Šimtai pacientų ir tūkstančiai pokalbių
Infekcinių ligų skyriuje kiekviena diena kitokia. Pasak slaugytojos Tatjanos, slaugytojo darbe nėra monotonijos - yra tik nuolat besikeičiančios darbinės situacijos ir žmonės. „Per mūsų rankas pereina tūkstančiai pacientų - su skirtingais charakteriais, ligomis, skausmais ir, žinoma, nuotaikomis. Reikia rasti būda, kaip prie jų prieiti, išgirsti ir pasistengti juos suprasti“, - sako ji. Pacientai čia patenka ne tik su fiziniu skausmu. Dažnai juos lydi baimė, nerimas, pyktis. Todėl slaugytojui tenka ne tik suleisti vaistus ar vykdyti gydytojo paskyrimus, bet ir tapti žmogumi, kuris pirmasis nuramina. „Ateinu į palatą ir pirmiausia prisistatau: „Aš jūsų slaugytoja. Kaip miegojote? Kokių nusiskundimų turite? Ar vaistus išgėrėte?“ Sergančiam žmogui labai svarbu jausti, kad juo rūpinamasi“, - pasakoja Tatjana.
Bendravimas - viena iš svarbiausių darbo dalių
Pasak Inesos, būtent bendravimas šioje profesijoje yra viena iš svarbiausių darbo dalių: „Reikia mokėti išklausyti, suprasti, kas pacientui neaišku ar kas jį jaudina, mokėti paaiškinti ir patarti. Slaugytoju negalėtų būti žmogus, kuris neturi empatijos ar nemėgsta žmonių, kuris negeba būti šalia sergančio, vyresnio amžiaus paciento.“
Taip pat skaitykite: Problemos ir sprendimai
Sunkiausia - ne nuovargis, o bejėgiškumas
Nors darbas reikalauja fizinės ištvermės, abi moterys pripažįsta, kad didžiausias krūvis tenka emocijoms. „Sunkiausia ne vaikščiojimas ar ilgos pamainos, ilgas komunikavimas su pacientu. Sunkiausia matyti, kad negali padėti pacientui - ar dėl ligos sunkumo ar dėl to, kad pacientas neprisileidžia ir negirdi, ką jam sakai, nes jis nepriima pagalbos“, - sako Tatjana. Inesa priduria, kad reikia išmokti nepriimti paciento skausmo asmeniškai: „Pacientai serga, būna pavargę, pikti, kartais pyksta ant viso pasaulio. Turi suprasti, kad tai ne tavo kaltė, ir mokėti tai paleisti.“ Vis dėlto net ir sunkiausiomis akimirkomis slaugytojos stengiasi perteikti viltį: „Nepasiduok. Šiandien dar sunku, bet rytoj išauš kita diena ir reikia stengtis, kad ji būtų geresnė.“
Darbas, kuris išsekina, bet grąžina prasmę
Po ilgos pamainos abi slaugytojos pripažįsta jaučiančios visišką nuovargį, bet pacientai dažnai tampa didžiausia motyvacija tęsti darbą: „Labai gera girdėti, kai pacientai laukia tavęs ateinant ir sako: „Kaip gera jus vėl matyti“.“ Po sunkių parų padeda atsigauti šeima, buvimas gamtoje, laikas su artimaisiais. Tatjana sako, kad po budėjimo važiuoja aplankyti trijų mėnesių anūkės, o Inesa mėgsta skaityti knygas ir pasivaikščioti gamtoje.
Profesija, kuri reikalauja ne tik žinių
Abi slaugytojos sutinka - slaugą reikia suprasti ne tik kaip medicinines žinias. „Pirmiausia žmogus turi suprasti, ar tikrai gali būti šios profesijos atstovas“, - teigia Inesa. Dalyvavimas atvirų durų dienose, praktikos skyriuose ir galimybė išbandyti save - svarbūs žingsniai renkantis šią profesiją. „Jei nepajusi noro jiems padėti, išbūti su jais, kai jiems skauda ir negera, tuomet ši profesija ne tau. Aš jaučiuosi šalia jų gerai, visada su viltimi, kad mano jėgos leis tam žmogui pasveikti.“
Skyrius, kuriame dirbame, yra nuostabus - mūsų skyriaus vedėja dr. Birutė Zablockienė ir slaugos administratorė Kristina Kamičaitienė labai stengiasi, kad gerai jaustųsi ir pacientai, ir visas skyriaus personalas. Kai pacientai ima dėl ko nors skųstis, visada sakau - tik pažiūrėkite, kokia didelė žmonių komanda kasdien dirba dėl jūsų. Įsiklausykite į tai, kas jums sakoma, stenkitės nepasiduoti, o medikai bus dėkingi už pagarbą ir įvertinimą.“
Slaugytojų trūkumas Lietuvos ir pasaulio kontekste
Šalyje katastrofiškai trūkstant slaugytojų jau kurį laiką kalbama apie galimą visos sveikatos sistemos krachą. Diskutuota apie tai Seime Lietuvos medikų sąjūdžio konferencijoje. Prof. Natalja Istomina teigia, kad pasaulyje yra apie 29 mln. slaugytojų ir iki 2030 m gali trūkti 4,8 mln., o ES šalyse dirba apie 7,3 mln. slaugytojų. Lietuvoje vidutinis atlyginimas „ant popieriaus“ siekia apie 2 tūkst. eurų, palyginus su didžiosiomis šalimis, kur atlyginimai ženkliai didesni.
Taip pat skaitykite: Autizmas: situacija Lietuvoje
Priežasčių - daug: sunkios darbo sąlygos, nepakankamas atlyginimas, trūksta pagarba ir įvertinimas. Norint pritraukti daugiau slaugytojų, būtina sukurti patrauklias darbo vietas, reguliarų atlyginimą, gerinti darbo sąlygas ir didinti slaugytojo prestižą. Tačiau vien atlyginimų didinimas nepakankamas; būtina visuma priemonių: įgalinimas, darbo sąlygų gerinimas, resursų pritraukimas, įvertinimas. Pasak Mariaus Čiurlionio, svarbus ir požiūris į profesiją - slaugytojo prestižas didinamas ne vien krūviais, o aiškią slaugos politiką kuriančia vizija.
Norvegija kaip pavyzdys - slaugytojai ten laikosi visiems suprantamos atlyginimų sistemos ir nuolatinio tobulinimosi; Lietuvoje jis priklauso nuo įstaigos vadovo, o licencijos tvarkos irgi skirtingos. Vaiva Jankienė iš Norvegijos akcentuoja skirtingą visuomenės požiūrį, profsąjungų vaidmenį ir nuolatinį investavimą į kokybę. Ji pabrėžia, kad svarbiausia - įtraukti slaugytojus į sprendimų priėmimą, užtikrinti aiškią ateitį ir viziją, todėl būtina kurti sisteminę politiką slaugos srityje Lietuvoje.
Galiausiai - kur link judame?
Slaugytojai daugelyje šalių tampa pavyzdžiu, kaip įveikti iššūkius su pagarba, profesionalumu ir žmonių tarpusavio supratimu. Slauga ateityje toliau plės, bet žmogaus faktorius išliks svarbiausias - technologijos padės, tačiau gyvas ir išmanantis slaugytojas liks būtinas pacientui. Kalbant apie Lietuvos kontekstą, būtina sukurti aiškią viziją ir įgyvendinti kompleksines priemones, kad slaugos sektorius taptų patrauklesnis, o darbuotojai jaustųsi įgalinti, gerai apmokėti ir pagarbiai vertinami.
| Šalis | Vidutinis atlyginimas (eurais, 2023) | Pastaba |
|---|---|---|
| Lietuva | 2000 | ant popieriaus; svyruoja pagal įstaigą |
| Liukseburgas | 7500 | aukštas tarptautinis lygis |
| Danija | 7300 | nuolatinis augimas |
| Norvegija | 4700 | apmokestintas socialinis modelis |
Taip pat skaitykite: Iššūkiai el. pašto rinkodarai
tags: #issukiai #slaugytojo #karjerai