Humanizmas socialiniame darbe: teorija ir praktika

Žmogus, būdamas pagrindiniu socialinio darbo objektu, nuolat kelia susidomėjimą dėl savo elgesio, mąstymo ir kitų savybių. Jau nuo seniausių laikų filosofai tyrinėjo žmogaus vidinį pasaulį, o humanistinė ir egzistencialistinė perspektyvos suteikia skirtingus požiūrius į žmogų kaip visuomenės narį ir socialinio gyvenimo dalyvį.

Humanistinė teorija, pabrėžianti žmogiškąsias savybes, siūlo socialiniams darbuotojams gaires, reikalingas bendraujant ir tiriant žmogų. Tuo tarpu egzistencialistai akcentuoja žmogaus būties struktūros analizę. Šiame straipsnyje išnagrinėsime humanistinės teorijos esmę ir jos taikymą socialiniame darbe.

Anot Vitkauskaitės (2001), humanizmo ištakų reikėtų ieškoti XV-XVII a. Atgimimo, Švietimo epochose davusiose pradžią filosofinėms, metodologinėms šios srovės ištakoms. Pažangiai mąstantys to laikmečio intelektualai, remdamiesi antikos filosofų (Aristotelio, Demokrito, Sokrato ir kt. ) darbais, suformuluoja pažiūrų į žmogų sistemos branduolį, kuris tapo vienu iš įvairių socialinių mokslų, tarp jų ir socialinio darbo (socialinės pedagogikos), objektų analizės išeičių, modelių.

Humanistinė pažiūrų sistema atspindi socialinę realybę ne esamybės požiūriu, bet siekiamybe: žmogus bet kokioje visuomenėje neturi būtin dehumanizuotas ar tapti socializacijos proceso auka.

Asmenybei esant šio proceso ir subjektu, ir objektu prisieina sintetinti du prieštaringus, tarpusavyje konfliktuojančius procesus: gebėjimą adaptuotis visuomenėje ir gebėjimą atsiskirti nuo jos. Vieno ar kito proceso dominavimas paverčia žmogų auka, pirmuoju atveju padarydamas jį prisitaikėliu, konformistu, antruoju - deviantu (A. V. Mudrikas, 1997). Dehumanizuotų asmenybių, aukų yra kiekvienoje visuomenėje nepriklausomai nuo jos ekonominės formacijos ar politinės sanklodos. Didžiausia tikimybė tapti aukomis yra silpniesiems visuomenės nariams: neįgaliesiems, vaikams, moterims, seniems, migrantams ir kt.

Taip pat skaitykite: Supervizijos apibrėžimas

Būtent šiems asmenims pirmiausia turėtų padėti socialinis darbuotojas ar pedagogas.

Humanizmas: pagarba žmogaus orumui ir teisėms

Humanizmas - tai istoriškai kintanti pažiūrų sistema, kuri pripažįsta pagarbą žmogaus orumui ir teisėms į laisvę bei lygybę. Humanistinė asmenybės koncepcija dažnai siejama su Abrahamo Maslow vardu. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad psichologai per daug dėmesio skiria elgesio anomalijoms, nukrypimams ir ligoms, o ne gerosioms žmogaus pusėms.

Maslow teigė, kad psichologai dažnai įsivaizduoja žmogų kaip būtybę, desperatiškai besiginančią nuo kančių ir kovojančią su gyvenimo sunkumais, o rečiau kalba apie džiaugsmus, malonumus ir laimę. Šis požiūris atspindi realybę, kad dauguma psichologų renkasi padėti kenčiančiam žmogui, nes tokios pagalbos poreikis yra didelis. Todėl Maslow nusprendė atskleisti kitą, gerąją, žmogaus pusę.

Svarbu paminėti ir Maslow pasirinktą eklektišką metodą, kuris teigia, kad perdėtas teorinis optimizmas gali būti žalingas. Dėl to rekomenduojama priimti kai kuriuos Freudo teiginius apie žmogaus prigimtį.

Humanistinės pasaulėžiūros socialinis darbuotojas profesionalas turėtų laikytis kai kurių nuostatų:

• Žmogus reaguoja į aplinką taip, kaip ją suvokia ir patiria, t.y. subjektyviai.
• Žmogaus elgsena neturi prasmės, jei ji nesiejama su konkrečiomis aplinkybėmis.
• Iš pateiktų humanistinių nuostatų į žmogų natūraliai išplaukia ir pagrindinės socialinio darbo išeities pozicijos, garantuojančios teikiamos pagalbos efektyvumą.

Siekdamas jam padėti, socialinis darbuotojas turi „įeiti“ į žmogaus suvokimo lauką ir patirti jo realybę (empatija), gebėti tiksliai ir jautriai suvokti kito žmogaus socialinę situaciją.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo prisitaikymo svarba

Galima teigti, kad ši filosofijos atšaka būtų tikrai efektinga socialinių darbuotojų klientams.

Poreikių hierarchija pagal Maslow

Maslow motyvacijos teorijoje didžiausią dėmesį skiria poreikiams, kuriuos skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Jis pateikia poreikių teorijos koncepciją, kuri teigia, kad poreikių hierarchija yra grindžiama tuo, kad jie ne tik sudaro tam tikrą gradaciją pagal svarbą ir poreikio stiprumą, bet ir pagal atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais.

Maslow piramidės apačioje yra fiziologiniai poreikiai, pavyzdžiui, maisto, vandens, pastogės. Poreikiai hierarchizuo¬jumi pagal jų atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais. Žemiausieji biologiniai poreikiai atitinka psichofizinę žmo¬gaus koncepciją. Tai yra pagrindiniai ir patys stipriausi porei¬kiai. Jei jie bent iš dalies nepatenkinami, negali veikti aukštes¬nieji poreikiai.

Pagal Maslow, poreikių hierarchija yra tokia:

1. Fiziologiniai poreikiai - pati svarbiausia hierarchijos grandis, apimanti alkį, troškulį, seksą, deguonį, miegą ir šalinimą.
2. Asmeninio saugumo poreikiai - tai siekiai, kurie garantuoja ramią aplinką, stabilų ir numatomą gyvenimą be chaoso, būgštavimų ir grėsmių.
3. Priklausomybės ir meilės poreikiai - po to, kai dvi apatinės grandys yra patenkinamos, stipriau išryškėja priklausomybės ir meilės poreikis ("meilės troškimas"), taip pat gerų ir nuoširdžių kontaktų su aplinkiniais, draugais ir šeimos nariais troškimas.
4. Savojo orumo ir savosios vertės poreikiai - labai svarbus yra laiko pranašumo ir pagarbos siekis.
5. Savęs realizavimo poreikiai - aukščiausioji poreikių forma, paremta įgimtomis galimybėmis ir gabumais. Savęs realizavimo esmė - įžvelgti ir įgyvendinti savo potencialias galimybes bei gabumus.

Maslow teigė, kad svarbiausia yra tvirtas įsitikinimas, kad žmoguje glūdi jam vienam būdinga prigimtis. Kiekvienas žmogus pasižymi tendencijomis, poreikiais ir sugebėjimais, būdingais visai žmonių padermei, prasiveržiančiais pro bet kokius kultūrinius barjerus, ir tik kai kurie iš jų būdingi vien konkrečiam individui. Tie poreikiai visų pirma yra arba geri, arba neutralūs, bet nėra blogi.

Taip pat skaitykite: Ekspertės įžvalgos

Maslow poreikių piramidė

Dualistinė motyvacijos teorija:

1. Pirmosios rūšies motyvai - tai instinktyvūs impulsai, ku¬rie verčia žmogų rinktis elgesį, sumažinantį ar panai¬kinantį įtampą bei diskomfortą, pvz., alkį, troškulį, pa¬vojaus jausmą, meilės ir kitų pripažinimo troškimą. Tai yra deficitiniai motyvai (D-motyvai). Esminis ko nors sty¬gius reikalauja patenkinimo. Šie poreikiai yra bendri vi¬siems žmonėms.
2. Kitos rūšies motyvai - tai vystymosi, augimo motyvai; jie susiję su žmogaus egzistavimu aukštesniame, ne biologi¬niame lygyje, nepriklauso nuo aplinkos ir yra tipiški kiek¬vienam individualiam žmogui. Tai tokie motyvai:
   • ko nors ieškojimas iš smalsumo,
   • neegoistiška meilė,
   • ko nors mylėjimas nesavanaudiškai,
   • savo potencijų vystymas ir realizavimas,
   • aukščiausiųjų vertybių, tokių kaip gėris, mokslas, reli¬gija, realizavimas.

Deficitiniai motyvai išblėsta, kai tik stygius kompensuoja¬mas; vystymosi motyvai tenkinami tik stiprėja.

Deficitiniai motyvai išsaugo organizmą, o augimo motyvai leidžia žmogui funkcionuoti malonesniu, aukštesniu ir sveikesniu lygiu. Deficitinių poreikių tenkinimas padeda išvengti ligos, o augimo poreikių tenkinimas kuria pozityvią sveikatą.

Asmens charakteristika pagal Maslow

Maslow, kaip ir Allportas bei Rogersas, stengėsi apibrėžti optimalų žmogaus prisitaikymą. Pagrįsdamas savo požiūrį, jis tyrinėjo žmones, kurie, jo nuomone, yra pasiekę aukščiausią savęs realizavimo poreikių patenkinimo lygį. Pateikęs tokią asmenybės charakteristiką, kurią Maslow vadina „žmogiškosios pilnatvės“ charakteristika, jis priduria, kad tobulų žmonių nėra.

Tačiau tai dar nereiškia, kad žmonės, pasiekę aukščiausią lygį, nepatiria įvairių silpnumo akimirkų. Asmenys, kurie žengia savo realizavimo keliu, iki tam tikros ribos jau yra realizavę savo pagrindinius poreikius. Tada jie atsiranda situacijoje, kai, siekiant galutinio tikslo, jiems reikia aukštesnių motyvacijų, kurias Maslow vadina meta-motyvacijomis.

Jis teigia, kad savosios asmenybės vystymosi tendencija yra įgimta, kitaip tariant, „biologiškai nulemta“. Savosios asmenybės raidos apleidimo padariniai pasireiškia arba kaip neurozės simptomai, arba kaip metapatologijos, kurias Maslow vadina „bendrosiomis metapatologijomis“. Iš pateikto sąrašo pakanka ir keleto, kad žmogaus funkcionavimas būtų apsunkintas ir jo būvimo problemos silpnėtų.

Aukščiausias būvimo vertybes Maslow vadina meta-poreikiais, o egzistencines vertybes - B-vertybėmis. Šios vertybės gali pasitarnauti kaip psichoterapijos, auklėjimo ir šeimyninio gyvenimo tikslai. B-vertybės - tai aukščiausioji hierarchijos pakopa, kuri susijusi su žmogaus egzistavimo problemomis. Tie, kurie siekia pasiekti gyvenimo pilnatvę, turi vadovautis minėtomis vertybėmis.

Carl Rogers ir į klientą orientuota terapija

Carl Rogersas(Į asmenybę nukreiptas požiūris) Daugeliui Maslow minčių pritarė kitas humanistinės krypties psichologas Carlas Rogersas. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Kiekvienas esame kaip gilė, galintys augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka netrukdo ir nestabdo šio proceso.

Rogersas (1980) manė, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos - nuoširdumas, palankumas ir empatija (įsijautimas). Anot Rogerso, žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs - atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, atsiskleisdami.

Augti padeda žmonės, kurie yra palankūs kitiems, rodantys tai, ką Rogersas pavadino besąlygiška pagarba. Tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis klysta. Augti padeda ir empatiški žmonės, tokie, kurie supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti. Mes retai klausomės kitų, visiškai juos suprasdami, tikrai įsijausdami,” - sako Rogersas. Tačiau būtent toks ypatingas klausymas yra viena stipriausių jėgų, galinčių ką nors pakeisti”.

Palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą. Empatiškai išklausomi žmonės išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę”, Maslow, ir ypač Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo Aš, samprata - visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą „Kas aš esu?” Jei mūsų Aš samprata yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį.

Vienas pirmųjų žmogaus savasties jausmu pradėjo domėtis Williams Jamesas. Ją pabrėžianti humanistinė psichologija negali pasigirti gausiais moksliniais tyrimais, tačiau ji padėjo atgaivinti savasties sampratą ir išlaikyti dėmesį jai. Dabar, praėjus šimtmečiui nuo Jameso veikalo pasirodymo, savastis yra viena iš psichologijos energingiausiai gvildenamų ir tiriamų temų.

Vienas iš naujo požiūrio į savastį pavyzdžių yra Hazel Markus, kuris plėtoja galimą Aš sampratą. Jūsų galimi Aš apima tai, kuo trokštate tapti - turtingas Aš, liesas Aš, mylimas ir trokštamas Aš. Jie taip pat apima ir tuos Aš, kuriais bijote tapti - neturintis darbo Aš, alkoholikas Aš, nepasiekęs mokslo Aš. Šie galimi Aš mus skatina, kelia konkrečius tikslus, kurių turime siekti ir kuriems turime skirti energijos.

Rogersas teigė, kad žmogus turi begalę galimybių, kurias privalo visapusiškai įgyvendinti, o gyvenimo prasmės reikia ieškoti savyje. Rogerso sukurtas terapijos modelis buvo pavadintas į klientą orientuotu. Šis modelis taikomas ne tik socialiniame darbe, bet ir psichologijoje ar psichiatrijoje. Svarbiausias teorijos indėlis į socialinį darbą yra konsultanto ir kliento santykio nubrėžimas, kuris sudaro sąlygas teigiamiems pokyčiams.

Esminė į klientą orientuotos teorijos prielaida yra ta, kad asmenybės augimo galimybės bus išlaisvintos, jei konsultantas elgsis su klientu nuoširdžiai, rūpestingai ir parodys neteisiantį supratimą. Problemų atsiradimo priežastis galima paaiškinti C. R. Rodžerso visiškai funkcionuojančios asmenybės ir blogai prisitaikiusios asmenybės sampratą (2005). Individas gali tinkamai vystytis tik tada, kai gauna besąlygiškai teigiamą aplinkinių dėmesį ir nėra suformuotų vertės sąlygų.

Taikydamas į klientą orientuotą teoriją, socialinis darbuotojas neduoda patarimų, nediskutuoja, neinterpretuoja ir neteikia siūlymų. Individo savirealizacijos motyvas leidžia individui pačiam apsispręsti, kas jam yra geriau.

Geras savęs vertinimas

Geras savęs vertinimas - savosios vertės jausmas - yra naudingas. Žmonės, kurie gerai save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui, mažiau linkę vartoti narkotikus, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni (Broekner ir Hulton, 1978; Brown, 1991).

Menkas savęs vertinimas brangiai kainuoja. Žmonės, kurie jaučiasi nesą tokie, kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai. Tie, kurių savivaizdis neatitinka to, kuo jie mano privalą būti, linkę nerimauti.

Žmogus, kurio savivaizdis laikinai sumenkinamas (pavyzdžiui, pasakius, kad jo gebėjimų testo rezultatai prasti, arba paniekinus jo asmenybę), pradeda labiau niekinti kitus žmones arba reikšti stipresnį nepasitenkinimą kitų rasių atžvilgiu. Žmonės, kurie neigiamai žiūri į save, yra daugiau pažeidžiami ir linkę teisti kitus (Baumgardner,ir.kt., 1989;.Croeoker ir Sehwartz, 1985). Tyrimais nustatyta, kad tie, kurie buvo priversti jaustis nesaugūs, dažnai tampa perdėtai kritiški, tarsi norėdami kitus apstulbinti savo talentu (Amabile, 1983). Šie duomenys atitinka Maslow ir Rogerso teiginius, kad “sveikas” savivaizdis yra naudingas.

Savasties vertinimo būdai

Humanistinės pakraipos psichologai kartais asmenybei įvertinti naudoja klausimynus, atskleidžiančius žmonių sampratą apie save. Viename iš klausimynų, kurio autorius yra Carlas Rogersas, žmonių prašoma nurodyti, kokie jie norėtų būti ir kokie yra iš tikrųjų. Anot Rogerso, kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet samprata apie save yra teigiama. Jis tikėjosi, kad vis panašėjantys tikrojo ir idealiojo Aš vertinimai leis parodyti kliento asmenybės tobulėjimą veikiant psichoterapijai.

Kiti humanistinės psichologijos atstovai mano, kad bet koks standartizuotas asmenybės vertinimas yra nuasmeninantis. Netgi ir klausimynas atskiria psichologą nuo gyvo žmogaus. Neversdami žmogaus atsakinėti į siaurai apibrėžtų kategorijų klausimus, jie tikisi paprastais nuoširdžiais pokalbiais geriau suprasti kiekvieno asmens nepakartojamą patirtį.

Humanistinė psichologija: pagrindiniai siekiai

Humanistinė psichologija siekia:

1. Pamatyti ir suprasti žmogų kaip nedalomą visumą.
2. Suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra.
3. Atskleisti žmogaus saviraiškos ir kūrybiškumo ištakas.
4. Neapsiriboti tradiciniais žmogaus ir psichikos fenomenų aiškinimais, suvedančiais įvairiapusiškumą į apibendrinančias koncepcijas.

Humanistinis sveikatos modelis

Pagal humanistinį modelį sveikata yra ne būklė, o procesas, kuris iš esmės atitinka norą, troškimą ar jėgą, nukreiptą į saviaktualizaciją. Sveikas asmuo - tai asmuo, kuris siekia aktualizuotis ir gyvena autentišką gyvenimą. Sergantis asmuo - tai asmuo, kurio vidiniai ryšiai sutrūkinėję ir kuris yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas.

Žmogus yra sąmoningas ir gali rinktis, t.y. jis turi tikslą, vertybes, prasmę ir įgyja patyrimą apie sveikatą ir ligą. Pagal humanistinį sveikatos modelį žmogus laikomas ne objektu, pasyviai leidžiančiu save diagnozuoti ir prižiūrėti, bet individu, kuris pats pajėgia prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.

Humanistinė psichologija ir socialinis darbas

Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo pasaulinio karo kaip reakcija į vyravusią psichologijoje ribotą, mechanistinę tradiciją ir psichoanalizę, žiūrėjusią į žmogų kaip į biologinių instinktų valdomą būtybę. Humanistinės psichologijos pradininkai teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą.

Jie taip pat teigė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos bei aukščiausiųjų vertybių siekimo. Humanistinis požiūris pabrėžia žmogaus orumą ir vertę bei jo gebėjimą save realizuoti. Humanistinė socialinio darbo teorija atsirado JAV po Antrojo pasaulinio karo. Tuo laikotarpiu vyravo biheviorizmas ir psichoanalizė, o humanizmas buvo trečioji kryptis, kuri leido į žmogų pažiūrėti visiškai kitaip.

Socialiniame darbe yra taikoma nemažai socialinio darbo teorijų. Jos yra skirstomos į: specifines, kurios siūlo specifines technikas socialiniame darbe (pvz.,komunikacijos teorija); perspektyvines, kurios siūlo platų požiūrį į pasaulį, į asmeninius pokyčius (pvz., humanistinė, egzistencinė, sistemų teorija); pritaikomąsias, kurios siūlo specifines technikas tinkančias tam tikroje situacijoje, sprendžiant asmens ir socialines problemas (pvz., krizių, įgalinimo, advokatavimo teorijos). Įdomiausia tai, kad kiekviena teorija tą pačią situaciją gali paaiškinti skirtingai, arba viena teorija persipina su kita. Tačiau mano manymu, socialiniame darbe viena pagrindinių teorijų - humanistinė, ir kiekvienas socialinis darbuotojas turėtų pasižymėti humanistinėmis vertybėmis.

Socialinis darbas iš humanistinės teorijos perėmė labai svarbias šiai profesijai vertybes ir principus. Vienas svarbiausių humanistinės teorijos teiginių, kuris ypač svarbus socialiniame darbe, tai, kad, reikia suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra (būti tolerantiškiems). Šiame teiginyje glūdi labai gilūs ir svarbūs dalykai. Manau, kiekvienas socialinis darbuotojas turi pasižymėti šiuo bruožu.

Kadangi mes esame kiekvienas unikalus, tad negali būti socialiniame darbe sukurtas standartinis šablonas pagal kurį reiktų dirbti, ar spręsti iškilusias problemas. Negalima visiems savo klientas taikyti tą patį problemų sprendimo modelį, vien tik todėl, kad niekuomet ir nebūna identiškų problemų, situacijų, kaip ir identiškų žmonių. (apie tai t.p. kalbėjo humanistinės teorijos šalininkai).

Mums labai dažnai kyla sunkumų priimti kitą žmogų, tokį koks jis yra, nesmerkti jo, neniekinti. Visada esame linkę iškarto vertinti kitą žmogų, ar jis geras ar blogas, jis tą padarė gerai, o tą ne, ir taip vienus pasmerkiame, o kitus išteisiname. Socialinis darbuotojas neturėtų taip elgtis, jam reiktų priim... ĮVADAS.

Humanistas - socialinis darbuotojas

Humanistinis požiūris socialiniame darbe pabrėžia žmogaus teises, kurios yra pripažįstamos kaip prigimtinės ir socialinės kilmės. Žmogus kuria visuomenę, o visuomenė kuria jį. Kiekvienas turi prigimtinių potencinių galimybių, o pagalbos efektyvumą lemia pozityvi, neturinti vertinamojo aspekto pagalba klientui.

Socialinis darbuotojas, taikydamas humanistines nuostatas, turi:

• Suvokti žmogaus unikalumą ir priimti jį tokį, koks jis yra.
• Būti tolerantiškas ir nesmerkti kliento.
• Netaikyti standartinių šablonų ir problemų sprendimo modelių.
• Pripažinti žmogaus teisę į saviraišką ir savirealizaciją.
• Skatinti kliento savarankiškumą ir atsakomybę už savo gyvenimą.

Egzistencializmas ir jo ryšys su socialiniu darbu

Egzistencializmas žmogų suvokia kaip atitinkamai suderintų vidinių savybių visumą. Pagal Rogersą ir Maslow‘ą, būtina, tegu ir sunkiai, ieškoti savo paties galimybių ir jas realizuoti, nukrypstant nuo užsibrėžto tikslo - išreikšti save. Egzistencinė filosofija padėjo kitaip pažvelgti į žmogų, bet trūko metodo, kaip apibūdinti paciento individualybę, jo unikalumą. Toks metodas buvo rastas pasitelkus Husserį ir jo fenomenologinę analizę, kuria buvo galima apibūdinti kiekvieną individualų žmogų ir turtingą jo išgyvenimų pasaulį.

Egzistencializmas turėjo didelės įtakos socialiniam darbui, pedagogikai ir kitiems socialiniams mokslams. Tai toks požiūris, kai visas dėmesys kreipiamas į žmogaus būties struktūros analizę. Egzistencializme analizės objektas - žmogus, jo egzistavimo būdas bei to būdo suvokimas. Tokiai asmenybei būdinga gyvenimo būdo pasirinkimo laisvė ir atsakomybė už pasirinkimus.

Be viso šito socialinis darbuotojas turėtų atkreipti dėmesį į asmenybės, problemos bei situacijos sąryšį. Dažniausiai asmenybės problemos atsiranda dėl asmeninės atsakomybės už savo būtį neigimo. Egzistencinis modelis taip pat remiasi ryšiu su šeima ir reikšmingais jam žmonėmis.

tags: #humanizmas #socialiniame #darbe