Socialinio darbo veiklos efektyvinimui būtinas nuolatinis mokymasis, savo darbo įvertinimas bei refleksija. Tam tinka supervizija ir intervizija, pasaulyje pripažinti profesinės paramos ir konsultavimo būdai. Šiame straipsnyje aptarsime supervizijos sampratą socialiniame darbe su vaikais, jos funkcijas, tikslus ir uždavinius.
Supervizijos samprata
Supervizijos (kartu ir intervizijos) samprata daugiabriaunė. Egzistuoja požiūrių ir teorijų įvairovė, tad mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai skirtingų supervizijos apibrėžimų. Žodis supervizija kilo iš lotynų kalbos žodžių: super - ant, virš ir videre - stebėti, žiūrėti, matyti (Kadushin, 1985). Ši sąvoka, pasak I. Leliūgienės (2007), vartojama daugelyje pasaulio kalbų (anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, latvių ir kt.). Nepaisant to, kad tokį terminą galima rasti įvairiose šalyse, supervizijos apibrėžimai labai įvairūs.
Anot R. Naujanienės (2007, p. 51), supervizijos apibrėžimų įvairovė atspindi ne tik skirtingus teorinius modelius, bet ir istorinę raidą. Anot R. Naujanienės (2007, p. 51), tai „suteikia galimybes praktikams pasirinkti reikiamą būdą reflektuoti savo profesinę veiklą ir ugdyti profesinę kompetenciją“. Supervizijos vystymasis glaudžiai susijęs su socialinio darbo istorija, o apibrėžimo atsiradimas - su socialinių teorijų raida. Iš pradžių jos reikšmė ir samprata buvo gana siaura - kaip „vyresniojo patarinėjimas jaunesniam“.
Supervizijos idėja Europoje buvo pristatyta dvidešimtojo amžiaus viduryje, tuo laikotarpiu ji buvo pripažinta oficialiai ir apibrėžta kaip profesinis santykių konsultavimas. Supervizija išsivystė į praktinę profesionalią intervenciją ir tapo savarankišku konsultavimo metodu darbo srities klausimais. Nuo dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės supervizija vystosi kaip savarankiška profesija, teikianti profesinių santykių konsultavimo paslaugas (Dirgėlienė, Kiaunytė, 2005; Naujanienė, 2007).
Toks požiūris ryškus ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų“ (2000, punktas 7.4.): „Supervizija - tai stebėjimas, vadovavimas ir priežiūra klinikiniame darbe labiau patyrusio kolegos mažiau patyrusiam“.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo prisitaikymo svarba
Dažniausiai supervizija vadinama „profesine priežiūra, kurios tikslas - gerinti specialisto veiklą, agentūros, firmos ar institucijos veiklos efektyvumą“ (p. 226). Panašiai supervizija apibrėžiama ir Socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo tvarkoje bei atestacijoje: „Supervizija - socialinio darbo specialistų profesinės veiklos savitarpio priežiūra ir pagalba, skatinanti ir padedanti socialiniams darbuotojams vertinti savo profesinę veiklą, numatyti veiklos tobulinimo kryptis bei padidinti profesinę kompetenciją“ (Socialinis darbuotojas atestacijos tvarkos aprašas, 2006, punktas 4.).
Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos apraše (2006) dalyvavimas supervizijoje bei supervizijos vykdymas priskiriamas praktinio mokymosi, kurio metu įgyjami praktiniai socialinio darbo įgūdžiai ir gebėjimai, būdams, o Socialinis darbuotojas ir socialinis darbuotojas padėjėjas kvalifikaciniuose reikalavimuose (2006) praktinis mokymasis (taigi, ir dalyvavimas supervizijoje ar jos vykdymas) pripažįstamas socialinio darbuotojo profesinės kvalifikacijos kėlimo forma.
Pasak R. Naujanienės (2007, p. 52), tokiame apibrėžime yra „aiškiai pabrėžiama profesinė kompetencija, kurios plėtojimui yra reikalingas ilgalaikis ir profesionalus palydėjimas“. Tai šiek tiek artima ir anglosaksų supervizijos sampratai, kuri, kaip rašoma knygoje „Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika“ (2004), pirmoji atėjo į Lietuvą. Šiame kontekste supervizija apibrėžiama kaip „procesas, kuriame supervizorius padeda supervizuojamajam tobulinti įgūdžius ir žinias, būtinas sėkmingam darbui su klientu“ (p. 9).
Apibendrinant, galima teigti, kad vyrauja kelios pagrindinės supervizijos sampratos - pradinė (arba pirminė), kaip labiau patyrusio tos paties srities specialisto priežiūra ir pagalba naujam darbuotojui bei vėliau išsivystęs požiūris į superviziją kaip tam tikrą profesionalų konsultavimą. Iš čia išdėstytos medžiagos matyti, kad superviziją galima vertinti kaip autonomišką profesiją arba kaip tam tikrą metodą, turintį savo paskirtį. Klinikinė supervizija dažniausiai sutinkama psichologijos ir medicinos mokslų kontekstuose ir nėra aktuali nagrinėjamai šiame darbe temai.
M. Doel ir S.M. Shardlow (2006), analizuodami socialinių darbuotojų praktinio rengimo klausimus, superviziją taip pat traktuoja kaip paramos būdą studentams jų praktikos metu. Šiuo aspektu supervizija nagrinėjama ir knygoje „Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas“ (2007). Čia teigiama, kad planingai organizuojamas supervizijos procesas yra pagrindinis socialinio darbo specialistų praktinio rengimo būdas. Knygoje „Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika“ (2004, p. 10) pateikiamas ir platesnis supervizijos apibrėžimas, apimantis tiek socialinio darbo, tiek studentų superviziją: „Supervizija - tai patirtimi pagrįstas mokymas/is, teikiamas asmenims, dirbantiems ar studijuojantiems socialinį darbą“.
Taip pat skaitykite: Ekspertės įžvalgos
Socialinio darbo supervizijos apibrėžimas yra sudėtingas. M. Tsui (2005) pateikia klasifikaciją, paremtą skirtingais požiūriais į socialinio darbo supervizijos apibrėžimus:
- Normatyvinis požiūris. Šis požiūris ieško normų ar standartų ir susitelkia ties dviem pagrindiniais klausimais: „Kas turėtų būti supervizija?“ ir „Ką turėtų daryti supervizorius?“. Šios krypties autoriai superviziją apibrėžia ir grindžia jos administracine ir mokomąja funkcija. Supervizija suprantama kaip sąveikos procesas, kuriame supervizorius dalyvauja ir vadovauja supervizuojamojo praktikai.
- Empirinis požiūris. Pagrindinis šio požiūrio klausimas: „Ką iš tikrųjų daro supervizorius?“. Bandymai atsakyti į šį klausimą apima duomenis apie supervizoriaus vaidmenis, stilius ir elgesį.
- Pragmatinis požiūris. Šiame požiūryje nesistengiama sukurti formalaus socialinio darbo supervizijos apibrėžimo. Jo tikslas yra nustatyti veiklos gaires supervizoriams bei identifikuoti socialinio darbo supervizijos funkcijas bei užduotis.
Šios normatyvinio požiūrio. Supervizijos sąvoka aiškinama remiantis jos siekiais ar teikiama nauda, atsispindi ir supervizoriaus vaidmuo. Šiuo atveju pabrėžiami įvairūs aspektai - mokymosi, tobulėjimo, veiklos efektyvinimo, taip pat ir paramos, palaikymo. Neatsitiktinai čia pradžioje aptarta supervizijos samprata ir apibrėžimai. Intervizija yra labai glaudžiai susijusi su supervizija, ir čia dalies netgi gali būti traktuojama kaip supervizijos forma ar rūšis.
Intervizija - tai kolegiškas, lygiavertis supervizija. Čia minėtus grupės panašumo, „lygumo“ bruožus. L. Gualthérie van Weezel (2002, p. 67), apibrėždama superviziją ir interviziją jų nediferencijuoja ir teigia, kad tai - „tam tikras profesinės pagalbos būdas, skirtas didinti profesinei kompetencijai, išsamiai ir sistemingai aptariant praktines situacijas (atvejus)“.
Olandijoje, Belgijoje bei Prancūzijoje terminas supervizija (patyrusiems praktikams) buvo pakeistas intervizija (Mearns, Thorne, 2007). Pagrindinis skirtumas tarp supervizijos ir intervizijos - tai supervizorius. Iš esmės, tai asmuo, vadovaujantis supervizijos procesui ir konsultuojantis supervizuojamąjį ar jos grupę. Dažniausiai supervizorius būna specialiai tam rengtas profesionalas. B. Proctor, F. Inskipp (2003) pabrėžia, kad intervizijos grupėje kiekvienas narys prisiima supervizoriaus atsakomybę kito nario atžvilgiu ir susitaria, kaip bus dalinamasi lyderyste. Taigi sąvoka „supervizija“ vartojama, kai susirinkimui vadovauja supervizorius, tai yra, labiau patyręs ir profesionaliai pasirengęs žmogus, o terminas „intervizija“ vartojamas tuomet, kai susirinkimo dalyvių patirtis ir kvalifikacija yra to paties lygio.
Intervizijos apibrėžimuose taip pat atsispindi skirtumas nuo supervizijos, pabrėžiant dalyvių lygiateisiškumą ir kad tai procesas be „vadovo“, „lyderio“, „mokytojo“ ir pan. Intervizija - „praktinis darbuotojų, kurie mokosi be mokytojo, tarpusavio pagalbos priemonė“ (Gualthérie van Weezel, 2002, p. Kaip galima pastebėti, intervizijos apibrėžimuose ryškus dalyvių grupės aspektas. Skirtas socialinės srities profesionalams.
Taip pat skaitykite: Organizacijos elgsenos teorijos socialiniame darbe
Išnagrinėtas skirtingų apibrėžimų rinkinys atskleidžia įvairias supervizijos ir intervizijos sampratas. Šiame darbe nesiremiama kuriuo nors vienu pristatytu supervizijos ar intervizijos apibrėžimu, nes jie visi atskleidžia daugiamatę šių metodų prigimtį ir leidžia labiau suprasti galimą socialinių darbuotojų požiūrį į superviziją ir interviziją įvairovę, kuri bus bandoma atskleisti tyrimu.
Lietuvoje supervizija yra dar pakankamai naujas reiškinys, o intervizija - iš esmės nenagrinėtas ir mažai žinomas dalykas. Pasak R. Naujanienės (2007), konsultavimas, supervizija ėmė vystytis tik aštuntajame dešimtmetyje. Nuo 2002 m. imti rengti profesionalūs supervizoriai, 2003 m. įkurta Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija. Lietuviškoje mokslinėje ir metodinėje literatūroje supervizija irgi imta nagrinėti pakankamai neseniai. Daugiausia orientuojamasi į teorinius supervizijos ypatumus ir galimo panaudojimo pagrindimą; tai susiję su tuo, kad, pasak A. Kiaunytės ir I. Dirgėlienės (2005) nėra pakankamai aiškios supervizijos taikymo galimybės, supervizijos konceptas bei supervizoriaus vaidmuo.
A. Kiaunytė ir I. Dirgėlienė (2005) nušvietė supervizijos taikymo galimybes Lietuvos socialinio darbo kontekste. R. Naujanienė (2007) nagrinėjo supervizijos sampratą ir poreikį socialiniame darbe. A. Maskaliovienė, J. Ūsaitytė (2008) apžvelgė superviziją kaip metodą studijų praktikos kontekste. Remiantis PHARE projekto „Supervizijos įgūdžių ugdymo programa“ medžiaga bei projekto dalyvių patirtimi, yra parengta knyga „Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika“ (2004), kurioje aptariama supervizijos svarba ir poreikis socialiniame darbe bei jos įgyvendinimo ypatumai.
Intervizija kaip tarpusavio pagalbos būdas ir jos taikymo ypatumai mokymosi procese lietuvių kalba yra apibūdinti L. Gualthérie van Weezel (2002) knygoje apie įvairius mokymosi vieniems iš kitų aspektus. Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos apraše (2006) bei Socialinis darbuotojas ir socialinis darbuotojas padėjėjas profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos apraše (2006) supervizija įteisinta kaip kvalifikacijos kėlimo ir praktinio mokymosi forma. Šiuo metu imti vesti supervizijas. Iki šiol intervizija yra nagrinėta mažiau nei intervizijos. Taip yra dėl to, kad dalis autorių intervizijos kaip atskiro metodo neišskiria ir laiko ją tam tikra supervizijos rūšimi ar forma (Hay, 2008; Fiege, Dollase, 2002 ir kt.). A. Kadushin (1985), M. Tsui (2004) nagrinėjo supervizijos teorinius aspektus socialinio darbo kontekste, P. Hawkins, R. Shohet (2006) atskleidė supervizijos proceso ypatumus.
Superviziją kaip socialinio darbo praktikos tobulinimo ir paramos būdą analizavo J. Thomas bei K. Spreadbury (2008), supervizoriams reikalingus įgūdžius atskleidė M. Carroll (2004), E. Holloway, M. Reikalminga tai, kad mokslinėje literatūroje požiūriai į superviziją ir interviziją skiriasi, jos traktuojamos įvairiais aspektais - kaip praktinio mokymosi, pasirengimo profesijai formos, kompetencijų įgijimo ir plėtojimo, profesinio konsultavimo, tarpusavio pagalbos būdai. Tačiau nėra aišku, kaip jas vertina patys socialiniai darbuotojai. Lietuvoje nėra tirtas supervizijų ir intervizijų praktinio taikymo paplitimas, ypatumai, nežinoma ir socialinių darbuotojų pozicija šia tema.
Supervizijos ir intervizijos tikslai ir uždaviniai
Norint išsamiai atskleisti supervizijos ir intervizijos sampratą, vien tik apibrėžimų nepakanka, reikia suprasti ir šių metodų paskirtį. Todėl naudinga aptarti supervizijos ir intervizijos funkcijas, tikslus bei uždavinius. Socialinio darbo studentų supervizija - ankstesniame poskyryje pristatyta supervizijos rūšis, turinti savitus tikslus. Knygoje „Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas“ (2007, p. Ši supervizija siejama su praktinio rengimo procesu, kurio metu siekiama suderinti studijų metu įgytas teorines žinias. Taigi šios supervizijos paskirtis - teorinio mokymo ir praktinių įgūdžių sujungimas.
Taip pat, derinti praktinę patirtį su teorinėmis žiniomis, padėti suvienyti darbą su išmokimu, įgalinti perkelti teoriją į praktiką ir padrąsinti savarankišką mokymąsi. R. Raudeliūnaitė, A. Petrauskienė, R. Ūsaitytė (2008, p. 43), aptardamos socialinio darbo studentų superviziją, pabrėžia refleksijos svarbą, nurodydamos, jog „pagrindinis supervizijos tikslas - skatinti studentų refleksiją, kad jie patys rastų problemų sprendimus, gerintų mokymosi praktikoje kokybę ir didintų profesionalumą“ (Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas, 2007, p. Galima teigti, kad šie supervizijos uždaviniai, įgyvendinami studijų praktikos kontekste, padeda tapti profesionaliu socialiniu darbuotoju ir, kaip teigia A. Maskalionienė, J.
Supervizijos ir intervizijos bendrieji tikslai iš esmės sutampa. Kaip teigia B. Fiege ir R. Dollase (2002), pagrindinis lygiaverčių supervizijos (t.y., intervizijos) tikslas ir idėja yra skatinti intervizijos grupės dalyvius patiems būti ekspertais nagrinėjant situacijas, klausimus ir problemas, užuot gavus paruoštus sprendimus iš pašalies. Šis asmens požiūrio į supervizorių kaip autoritetingą asmenį, žinovą.
Socialinis darbuotojas analizuodamas savo veiklą, asmenines savybes ir profesinius gebėjimus, gali atrasti, kokių jam trūksta gebėjimų, ką reikėtų tobulinti ir ugdyti siekiant įgalinti klientą priimti teikiamą pagalbą ir motyvuoti siekti pokyčių šeimoje. Gali geriau pažinti save, kaip specialistas, atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses dirbant su šeima. Socialiniai darbuotojai supervizijos metu gali atskleisti juos neraminančius ir vidinę įtampą sukeliančius darbinius klausimus, taip sumažinant profesinėje veikloje patiriamą psichologinę įtampą. Supervizorius konsultuodamas analizuoja, aptaria kokie jausmai, emocijos užplūsta socialinį darbuotoją darbe. Padeda susivokti savyje, išugdo gebėjimą reflektuoti, susikaupti, apmąstyti ir gilinantis į savo asmeninę ir profesinę patirtį, taip išugdant gebėjimą lengviau įveikti stresines situacijas. Suteikia įvairias rekomendacijas, kaip nuslopinti įtampą ir nerimą sunkiose situacijose, išgyvenant profesines nesėkmes.
Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje (supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia). Tai - atvejo aptarimas įstaigos viduje).
Socialinio darbuotojo profesinės veiklos sudėtingumą Lietuvos sociokultūriniame kontekste atspindi kliento problemų kompleksiškumas, įgalinimo proceso daugiamatiškumas, profesijos statusas visuomenėje (I. Socialinis darbuotojas, teikiantis socialines paslaugas šeimoms, kuriuose auga nepilnamečiai vaikai, turi gebėti užmegzti ryšį su visais šeimos nariais. Santykio užmezgimas - sudėtingas procesas, nes tam reikalingi geri bendravimo įgūdžiai. Pas specialistą turi būti išvystytas tarpasmeninis intelektas, jis turi įgauti šeimos narių pasitikėjimą, nes tai įtakoja tolimesnį jų bendradarbiavimą, siekiant įveikti šeimoje patiriamas krizes. Užmezgęs ryšį su šeimos nariais, specialistas nustato problemas, kurios trukdo savarankiškai funkcionuoti šeimai. Socialinių darbuotojų perdegimo sindromo įveikai ir prevencijai yra efektyvi supervizija. Ji skirta emocinei įtampai mažinti ir asmenybės savybėms tobulinti, jos metu mažinama darbuotojų emocinė įtampa ir psichinės reguliacijos kryptys, įgyvendinama mokant darbuotojus atpažinti emocinius stresorius, reguliuojant jų poveikį, naudojant refleksiją ir veiklos keitimo priemones, stebint ir analizuojant savo elgesį. Planuoti veiksmus bei jų raiškos formas ir numatyti jų pasekmes, tobulinti elgesio motyvus naudojant superviziją. (V. Supervizijos metu socialiniai darbuotojai atranda, kas jiems trukdo, tai įstatymų nelankstumas teikiamų socialinių paslaugų atžvilgiu, kad jis neturi priemonių įgalinti ir motyvuoti klientą priimti teikiamą pagalbą.
Supervizija darbuotojams suteikia galimybę apžvelgti nemalonias situacijas kitaip - įvairiapusiškai. Specialistas supervizijos metu pajunta paramą, kad jis ne vienas susiduria su klientų įgalinimo problema ir įvairiais sunkumais savo profesinėje veikloje. Supervizijos metu socialiniai darbuotojai gali išgirsti kitų specialistų nuomonę, analizuoti jų situacijas, pamatyti su kokiais sudėtingais atvejais susiduria teikdamas pagalbą šeimoms. Pamatyti ir išgirsti kitų socialinių darbuotojų patirtis. Įgauti žinių, kaip jie užmezga ryšį su klientu, kokius socialinio darbo metodus ir priemones pasitelkia siekdami įgalinti klientą, keisti savo gyvenimo būdą ir spręsti patiriamas krizes.
Apibendrinant, supervizija ir intervizija yra svarbios priemonės socialiniame darbe su vaikais, padedančios specialistams tobulėti, įveikti iššūkius ir užtikrinti kokybišką pagalbą šeimoms bei vaikams.
| Aspektas | Supervizija | Intervizija |
|---|---|---|
| Vadovas | Supervizorius (patyręs profesionalas) | Nėra (lygiavertis dalyvavimas) |
| Tikslas | Tobulinti įgūdžius, žinias, gerinti veiklą | Skatinti dalyvius patiems būti ekspertais |
| Paskirtis | Profesinė priežiūra ir konsultavimas | Tarpusavio pagalba ir mokymasis |
tags: #apibudinti #supervizija #socialiniame #darbe #su #vaikais