Didžiųjų Europos valstybių rungtynių padarinys - didysis karas iš pat pradžios lietuvių gyvenamąjį kraštą pavertė kovų lauku. Mūšiai ir kitos karo baisenybės sutrikdė visą ūkio ir visuomenės gyvenimą, daug kur neleido nuvalyti laukų, o didelės kariuomenės sunaikino derlių ir mantą. Daugelis ūkininkų su šeimomis ir beveik visa inteligentija buvo ištremti arba pasitraukė patys į rytus.
Okupacijos vargai. Kai rugsėjo mėn. 18 d. buvo paimtas Vilnius, visa Lietuvos teritorija 1915 m. rudenį rados vokiečių okupuota. Griežta karo administracija, rūpestis vien tik kariuomenės reikalais prislėgė kraštą ir neleido pasireikšti jokiam visuomeniniam darbui. Visi lietuviški laikraščiai buvo uždrausti. Ekonominis krašto gyvenimas buvo suardytas vienos apskrities izoliavimu nuo kitos ir rekvizicijomis. Javai, gyvuliai, paukščiai, - visa, kas tiko maistui, buvo atimama iš žmonių, dažniausiai be jokio atlyginimo. Miškai buvo kertami, neatsižvelgiant į jokias kultūrinio ūkio taisykles. Ūkiai, atlikę be šeimininkų, buvo karo administracijos eksploatuojami. Kaimas; visokiomis prievolėmis apkrautas, pasijuto lyg sugrįžęs į senus baudžiavos laikus. Jį varginte vargino įvairiausios bausmės už begalinių vokiečių įsakymų nevykdymą. Miestams, izoliuotiems nuo kaimo, dažnai trūko maisto. Vilniuje 1916 metų pradžioje buvo tikras badas: žmonės mirė gatvėse, nes vokiečiai visą maistą iš sodžių vežė į Vokietiją. Už reikalingas prekes, kaip antai: druską ir cukrų, okupantai, dešimteriopai pakeldami kainas, išviliojo auksą ir rusiškus pinigus. Pagaliau jie ėmė patys spausdinti popierinius rublius ir markes, kurie vėliau neturėjo jokios vertės. Baisus skurdas ir ligos per trejus metus naikino Lietuvos gyventojus, likusius be jokios pagalbos prieš žiaurią ir pasipūtusią vokiečių administraciją.
Švietimo draugijos, mokyklos ir koperatyvai buvo uždaryti. Karo valdžia daug kur mėgino steigti vokiškas mokyklas, kuriose temokė garbinti Vokietijos kaizerį. Lietuvių kalbos teisės buvo niekinamos. Nebuvo leista net laiškais susirašinėti lietuviškai. Užtat Vilniuj buvo palaikomas lenkiškumas.
Komitetų ir visuomeninių organizacijų vaidmuo
Lietuvių visuomenės atstovai, matydami minias savo tautiečių be pastogės ir be lėšų, ėmė ieškoti joms pagalbos; tam tikslui jie organizavo komitetus (Rusijos vyriausybė ir visuomenės organizacijos irgi tuo susirūpino). Lapkričio mėnesį Vilniuje buvo įkurtas Centralinis Komitetas Nukentėjusiems Dėl Karo Šelpti, kurs greitai išplėtė pagalbos ir pašalpos teikiamąjį darbą, tam tikslui gaudamas iš Rusijos vyriausybės lėšų ir rinkdamas aukas. Komiteto pirmininkas buvo Rusijos Dūmos atstovas M. Yčas, vicepirmininkas A. Smetona, sekretorius St. Šilingas, iždininkas J. Kymantas; jo nariai buvo E. Vileišienė, kun. Olšauskas, kun. Kukta, kun. Dogelis, dr. A. Vileišis, P. Leonas, dr. J. Basanavičius, kun. Jezukevičius, D. Malinauskas, J. Balčikonis, A. Žmuidzinavičius, J. Mašiotas, A. Janulaitis ir M. Sleževičius.
Kai 1915 metų vasarą Vokietija didelėmis jėgomis puolė Rusiją, paėmė Kauną, o rugsėjo mėnesį Vilnių, - dalis Centralinio Komiteto narių pasiliko Vilniuje, o kita dalis pasitraukė į Rusiją. Vilniuje pasilikusio Komiteto pirmininku buvo A. Smetona, o Rusijoje ir toliau pirmininkavo M. Yčas. Į Rusiją, be M. Yčo, išvyko šie Komiteto nariai: St. Šilingas, P. Leonas, J. Balčikonis ir kun. Olšauskas. Vilniaus Komitetas netrukus buvo papildytas naujais nariais iš kairiųjų srovių - St. Kairiu, A. Janulaičiu, M. Biržiška ir F.
Taip pat skaitykite: Tarpusavio priklausomybės įtaka santykiams
Komitetas rūpinosi per savo atstovus Skandinavijoje ir Šveicarijoje ir lietuvių belaisviais Vokietijoje. Komiteto įgaliotiniai, nusiųsti į Šiaurės Ameriką, paskatino ten lietuvius rinkti aukas (Amerikos prezidentas Vilsonas net paskyrė specialią dieną rinkliavai). Lietuvių Komitetas, persikėlęs į Petrapilį (dabartinį Leningradą), organizavo ne tik tremtinių šelpimą, bet ir visos jaunuomenės mokymą (ypačiai Voroneže įsteigtose lietuviškose gimnazijose). Studentams buvo duodamos pašalpos universitetuose ir steigiami bendrabučiai. Tuomet ir seniau išblaškyti po plačiąją Rusiją inteligentai buvo suburti į tautos pajėgų ruošiamąjį darbą būsimajai Lietuvai.
Politinis judėjimas ir užsienio pagalba
Lietuvių viltys karo pradžioje. Politinius lietuvių siekimus pačioj karo pradžioj pareiškė mūsų atstovai Rusijos Dūmoj, kur jie pasisakė norį, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva būtų sujungtos Rusijos imperijos ribose. Labai neaiškiai tuos pat siekimus tada paskelbė ir Vilniaus lietuvių būrys Rusų vyriausybei įteiktoj viešojoj deklaracijoj, kuri gavo „gintarinės” vardą (1914 m. rugpiūčio mėn.). Susidarė taip pat ir slaptas vadinamasis Lietuvių Centras Vilniuje, kurs galvojo apie laisvos Lietuvos atstatymą, tuo tarpu betgi tenkinosi varydamas lietuvių tautos savarankiškumo propagandą ir keldamas aikštėn lietuvių skirtingumą nuo lenkų. Centras pirmiausia savo darbą išplėtė tarp Amerikos lietuvių, kurie galėjo laisviau kelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą.
Dirbta ir užsienyje. Dar kiek vėliau buvo mėginta sudaryti autoritetingą politinę organizaciją iš Rusijos Dūmos atstovų lietuvių, tačiau buvusių ir tuometinių Dūmos atstovų sąjunga greitai iširo. Visi sparčiai ruošėsi dideliems žygiams. Komitetas rūpinosi per savo atstovus Skandinavijoje ir Šveicarijoje ir lietuvių belaisviais Vokietijoje. Komiteto įgaliotiniai, nusiųsti į Šiaurės Ameriką, paskatino ten lietuvius rinkti aukas. Didžioji lietuvių kolonija Šiaurės Amerikoj nuo pat karo pradžios griebėsi šelpti nukentėjusią tėvynę ir reikalavo iš pradžių autonomijos, o vėliau ir nepriklausomybės. Tą darbą įvairios srovės organizavo skyrium, o 1918 metų pradžioj sukūrė bendrą Vykdomąjį Komitetą. Tais pat metais kovo mėn. 13-14 d. Naujorke buvo sušauktas Amerikos lietuvių seimas, kuriame susirinko apie 1.200 delegatų; jie pareikalavo iš Amerikos vyriausybės pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Neutralinėje Šveicarijoje susidarė labai negausus, bet aktyvus lietuvių būrys. Ypačiai Amerikos lietuvių organizacijų teikiamomis lėšomis tas būrys šelpė lietuvius belaisvius Vokietijoje ir skleidė žinias apie lietuvių tautą ir jos reikalaujamąsias teises savarankiškai tvarkytis. 1916 metų kovo mėn. 1-5 d. Berne sušaukta konferencija, atsižvelgdama į lenkų propagandą, savinančiąsi Lietuvą, paskelbė Lietuvos nepriklausomybės šūkį ir lietuvių tautos savarankiškumą. Tais pačiais metais birželio mėn. pradžioje kita konferencija buvo Lozanoje (Lausanne); joje dalyvavo delegatai iš Rusijos ir Amerikos. Antroj Lozanos konferencijoj tų pačių metų birželio 30 - liepos 4 d. dalyvavo iš okupuotosios Lietuvos atvykę delegatai.
Politinės derybos ir Lietuvos Tarybos veikla
1917 m. lietuvių seimas Petrapily. Rusijoje 1917 metų kovo mėnesį iš visokių srovių buvo sudaryta Lietuvių Tautos Taryba, kuri, norėdama sustiprinti savo autoritetą, sušaukė visų Rusijoje išblaškytų lietuvių seimą (Petrapily 1917 m. gegužės 27 d., sen. kal.). Tačiau svarbiausiuoju būsimosios Lietuvos klausimu čia nebuvo vienybės: didesnioji seimo pusė pasisakė už visai nepriklausomos Lietuvos kūrimą, o beveik visi kairieji atstovai pasiūlė Lietuvos ateitį sujungti autonomijos arba federacijos pamatais su Rusijos tautų demokratijomis. Nesutikimas toks buvo griežtas, kad kairioji mažuma išėjo ir išardė seimą. Tada iširo ir bendroji Tautos Taryba.
Taip pat skaitykite: Visuomenės įtaka individams
Nepriklausomybės šūkį toliau skleidė naujai sukurtoji Voroneže Aukščiausioji Visos Rusijos Lietuvių Tautos Taryba, kurią sudarė įvairių partijų atstovai, sušaukti į suvažiavimą trijų pasižymėjusių vyrų - Pr. Mašioto, J. Jablonskio ir dr. K. Griniaus (nedalyvavo tik socialdemokratai).
Lietuvių kariuomenės organizavimas Rusijoje. Kilus Rusijoj revoliucijai ir pakrikus armijai, lietuviai, kaip ir daugelis kitų Rusijos tautų, puolė organizuoti savos kariuomenės. Rusų armijoje lietuvių karininkų ir kareivių buvo nemaža. Todėl buvo pradėta rūpintis juos suburti į atskiras dalis, apginkluoti ir, atsidarius frontui, grąžinti į Lietuvą. Tai būtų buvusi pirmoji nepriklausomosios Lietuvos kariuomenė. Iš tikrųjų lietuviams karininkams buvo pasisekę suorganizuoti net kelis tokiuos lietuviškus batalijonus (Vitebske, Smolenske, Rovnoje - Ukrainoje, - Sibire ir kt.). Tačiau tie batalijonai neilgai tegyvavo. Bolševikams paėmus valdžią, jie buvo išsklaidyti, ir daugumas lietuvių karių grįžo atskirai, kartu su karo pabėgėliais.
Vilniaus konferencija ir Lietuvos Taryba
Pirmoji proga viešai prabilti pasitaikė 1916 m. gegužės mėnesį, Rusijos pavergtoms tautoms kreipiantis į Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentą Vilsoną. Kiek vėliau trys Komiteto delegatai išvyko į Lozaną (Lausanne, Šveicarijoje), kur tų pavergtų tautų kongresas pareikalavo visai nepriklausomos Lietuvos atstatymo. Okupacinė valdžia, nepatenkinta tokiuo reikalavimu, sumanė pati organizuoti vietinę lietuvių atstovybę, pavadintą Vertrauensrat, t. y. pasitikėjimo taryba, kuri tarnautų vokiečių administracijai.
Vilniaus konferencija. Okupacinė valdžia karo sąlygose ne tik nenorėjo leisti kokių nors rinkimų, bet ir apskritai susirinkimų. Vis dėlto 1917 metų rugpiūčio mėn. 1 d. Vilniaus lietuvių būriui pasisekė sušaukti negausų susirinkimą iš 5 vilniečių ir 16 provincijos atstovų. Susirinkimas, pasivadinęs Organizaciniu Komitetu, nenorėjo pertraukti savo politinės veiklos, ir todėl šiek tiek atsižvelgė į tą atšiaurų reikalavimą - pareiškė, jog būsią galima glaudžiau santykiauti su Vokietija. Vykdomasis Komiteto biuras (A. Smetona, J. Šaulys, kun. Stankevičius, M. Biržiška ir P. Klimas) po to išsirūpino leidimą sušaukti platesnei konferencijai.
Iš Organizacinio Komiteto pateiktų kandidatų, kurie priklausė įvairioms politinėms pakraipoms ir luomams, biuras sudarė konferencijos atstovų sąrašą, - maždaug po 5-8 atstovus iš kiekvienos apskrities (šių buvo tuomet sudaryta 33). Iš 264 kviestųjų atstovų 1917 m. rugsėjo mėn. 18 d. į Vilnių atvažiavo 214 asmenų, kurie uždaromis durimis posėdžiavo ligi rugsėjo 22 d. Didžiai pakilia nuotaika visa konferencija, Jonui Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą etnografinėse sienose, kurias turėjo aplyginti ekonominiai reikalavimai (okupacijos sąlygose, žinoma, dar negalėjo būti kalbos apie Mažosios Lietuvos prijungimą). Vilniuje sušauktas steigiamasis seimas turėjo nustatyti valstybės konstituciją ir santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms turėjo būti laiduotos kultūrinės teisės.
Taip pat skaitykite: Lytis, socialinės kategorijos ir intersekcionalumo teorija
Savo pirmininku Taryba išsirinko A. Didžioji lietuvių kolonija Šiaurės Amerikoj nuo pat karo pradžios griebėsi šelpti nukentėjusią tėvynę ir reikalavo iš pradžių autonomijos, o vėliau ir nepriklausomybės. Tą darbą įvairios srovės organizavo skyrium, o 1918 metų pradžioj sukūrė bendrą Vykdomąjį Komitetą.
Derybos su Vokietija ir paskutiniai žingsniai
Derybos su vokiečių valdžia. Gavusi paramos ir visų lietuvių pritarimą, Lietuvos Taryba Vilniuje ėmėsi savo uždavinio. Tačiau okupacinė valdžia neleido net skelbti Vilniaus konferencijos nutarimų; ji norėjo pripažinti Tarybai tiktai patariamojo organo vaidmenį. Tarybos reikalavimai palengvinti okupacijos režimą ir rekvizicijų naštą taip pat pasiliko be vaisių. Vaisingesnės politinės derybos su Vokietijos vyriausybe užsimezgė tik po Tarybos delegacijos vizito, padaryto 1917 gruodžio m. 1 d. naujam kancleriui gr. Hertlingui.
Tiek karo vadovybė, tiek vyriausybė ir reichstagas reikalavo, kad Lietuva įeitų į federaciją su Vokietija, susirišdama su ja militarinėmis ir ekonominėmis konvencijomis. Aneksijos tendencijos dar labiau sustiprėjo, kai Rusija po bolševikų revoliucijos atsimetė nuo santarvės valstybių ir pradėjo atskirai taikos derybas Brastoje. Tokiose sunkiose sąlygose Taryba stengėsi pasiekti, kas tik buvo galima. Ji pirmiausia pareiškė savo atsiskyrimą nuo Rusijos ir nepriklausomos valstybės atstatymą su sostine Vilnium. Tą savo pareiškimą (1917 m. Tokį pareiškimą Taryba padarė 1917 m. gruodžio 11 d., po sunkių derybų Kaune su kanclerio atstovu ir karo vadovybe.
Lietuvos vaidmuo tarptautiniuose kontekstuose
Komitetas stiprino ryšius su svetimomis valstybėmis ir lietuvių bendruomenėmis užsienyje, rūpinosi informacijos sklaida ir humanitarine pagalba. Tokiais pat uždaviniais buvo susirūpinta Švedijoje ir Danijoje, kur Rusijos lietuvių Komitetas nusiuntė savo atstovų. Dar 1915 metais spalių mėn. Stokholme buvo Rusijos ir Šveicarijos lietuvių suvažiavimas Lietuvos klausimams populiarizuoti. Vėliau, 1917 m., Berne vėl buvo sušaukta naujoji konferencija (1917 m. lapkričio 2 - 10 d.), kurioj dalyvavo ir Tarybos delegatai. Konferencija patvirtino Vilniaus konferencijos nutarimus ir iškėlė reikalą būsimajai Lietuvai turėti uostą (Klaipėdą).
| Metai / Renginys | Pagrindinis įvykis | Poveikis Lietuvai |
|---|---|---|
| 1914 m. rugpjūtis | Vokietijos puolimas vakaruose | Lietuvos teritorija tapo kovų lauku |
| 1915 m. | Vokiečių okupacija, Vilniaus paėmimas | Griežta karo administracija, rekvizicijos, spaudimas |
| 1916-1917 m. | Komitečių ir emigrantų veikla (Amerika, Šveicarija) | Rinkta parama, skleistos nepriklausomybės idėjos |
| 1917 m. rugsėjis | Vilniaus konferencija | Nutarta atgaivinti nepriklausomą Lietuvos valstybę |
| 1917 m. gruodis | Tarybos pareiškimai ir derybos su Vokietija | Pirmieji žingsniai nepriklausomybės link |
Šviesuomenės organizavimas ir politiniai krašto siekimai. Pasilikusi Vilniuje Komiteto dalis tuoj ėmė ieškoti būdų pasipriešinti šitokiai okupantų politikai. 1915 m. pabaigoj Komitetas buvo papildytas visų srovių atstovais, ir jo vadovybę paėmė A. Smetona. Šalia šelpiamųjų savo uždavinių, Komitetas susirūpino ir šviesuomenės būrimu bendram Lietuvos ateities kuriamajam darbui. Pirmiausia buvo imtasi lietuviškosios mokyklos organizavimo, jai vadovėlių ruošimo, mokytojų kursų steigimo. Komiteto pasiuntiniai slapta pasklido po Lietuvą burti į tą darbą visų krašte likusių inteligentiškų pajėgų. Buvo paskleista nemaža slaptų atsišaukimų su šūkiais ruoštis į Lietuvos atstatymo darbą, nepaisant žiaurių okupacijos sąlygų.
Visuomenės vienijimosi svarba
Visi sparčiai ruošėsi dideliems žygiams. Lietuvių Komitetas, persikėlęs į Petrapilį, organizavo ne tik tremtinių šelpimą, bet ir visos jaunuomenės mokymą. Tuomet ir seniau išblaškyti po plačiąją Rusiją inteligentai buvo suburti į tautos pajėgų ruošiamąjį darbą būsimajai Lietuvai. Komitetas rūpinosi per savo atstovus Skandinavijoje ir Šveicarijoje ir lietuvių belaisviais Vokietijoje.
Visa ši veikla parodė, kad net esant okupacijai ir karo siaubui, funkcinių karalijų - humanitarinių, politinių, švietimo, karininių ir užsienio ryšių - tarpusavio priklausomybė leido išlaikyti tautinį gyvybingumą, formuoti valstybingumo idėjas ir ruošti pagrindą būsimai nepriklausomai Lietuvos valstybei.
tags: #funkciniu #karaliju #tarpusavio #priklausomybe