Dvasingumas - tam tikras požiūris į gyvenimą. Jis parodo, kaip žmogus vertina gyvenimo įvykius ir kitus žmones, kaip jis reaguoja bendraudamas su jais. Tokį dvasingumą daugelis žmonių turi ir juo vadovaujasi, nors to sąmoningai galbūt net nesuvokia. Dvasingumas suteikia gyvenimui tikrąją prasmę, yra gyvenimo tikslas.
Remiantis slaugos literatūros šaltinių apžvalga, dvasingumui paliatyviojoje priežiūroje pradedama skirti daugiau dėmesio. Pastebėta, kad dvasingumas neturi vienareikšmio apibrėžimo. Dvasingumo apibrėžimo turinys labai priklauso nuo to, kas šį terminą vartoja. Tačiau beveik visi rasti apibūdinimai siejami su teologine šio fenomeno samprata, su dieviškumo pradu.
Teologinės ištakos ir dvasingumo sampratos raida
The Concise Oxford English Dictionary (1982) rašoma, kad dvasingumas yra labiau mintys ir dvasia nei materija ar medžiaga. Jis yra suteiktas ar kylantis iš Dievo, šventumo, dangiškos prigimties, yra įkvėptas ir susijęs su šventais bei religiniais dalykais [8]. Aiškindamas dvasingumo sampratą, teologijos mokslas turi savo išskirtinę poziciją [10]. Žodis dvasia (hebr. ruach., lot. spiritus) savo ruožtu siejasi su žodžiu kvėpuoti („dvėsuoti“), lotynų kalboje tai dar labiau pastebima: spirare-spiritus-spiritualitas. Kol žmogus kvėpuoja - gyvena, todėl dvasia suprantama kaip gyvybės pagrindas.
Žodis spiritualitas atsirado tik V a. Jis pirmą kartą pavartotas Pelagijaus tekste „Elkis taip, kad pažengtum dvasingumu“ („Age ut in spiritualitate proficias“). Panašia reikšme jis buvo vartojamas iki pat XII a., kuomet dvasingumą vis labiau imta priešpriešinti medžiagiškumui. Taip pamažu dvasingumas pradėjo reikšti kūno ir materijos atmetimą. Pagal platonizuojančią antropologiją, dvasia yra tai, kas priešinga kūnui, materijai: „Tai gyvybinis žmogaus principas, jo protingumas, nemirtinga siela“ [8]. Dvasingumas būtų tikėjimo gyvenimas, visa tai, kas jį palaiko ir ugdo.
Dvasinės problemos sergant ir paliatyviojoje priežiūroje
Dvasinės problemos gali kisti bet kuriuo žmogaus gyvenimo laikotarpiu, bet jos tampa daug aktualesnės, kai suvokiama, jog jis tikrai netrukus mirs. Stiprus religinis tikėjimas sumažina dvasinę įtampą ir sergančiojo nerimą bei mirties baimę. Paliatyviojoje priežiūroje religinė pagalba pacientams įeina į platesnę sritį sveikatos sielovados, t.y. Bažnyčios dalyvavimo ir veiklos, skirtos skelbti Aukščiausiojo žodį ir malonę tiems, kurie kenčia, ir tiems, kurie kenčiančiais rūpinasi.
Taip pat skaitykite: Slaugos ir dvasingumo ryšys
Dvasinė slauga: kelionė kartu su pacientu
Dvasinę slaugą reikėtų suprasti kaip ilgą kelionę, kurioje slaugytojas turi būti pasiryžęs lydėti savo pacientą iki mirties. Slaugytojai privalo turėti subtiliausius terapinio bendravimo įgūdžius: aktyvų klausymąsi, tyrinėjimą, aiškinimąsi, empatiją. Paliatyviosios pagalbos specialistai dažnai dirba kartu su kitais sveikatos priežiūros specialistais, kad užtikrintų visapusišką pacientų priežiūrą.
Paliatyviosios pagalbos esmė ir paslaugų struktūra
Paliatyvioji pagalba teikiama ligoniams, kai jie serga progresuojančia ir pavojinga gyvybei liga, kai reikia ligos simptomų valdymo, galinčio pagerinti paciento ir jo artimųjų gyvenimo kokybę. Paliatyviosios pagalbos paslaugas teikia specialistų komanda (gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, medicinos psichologas, kineziterapeutas ir socialinis darbuotojas), su pacientu ir jo artimaisiais aptarus paliatyviosios pagalbos teikimo planą.
Ligonių kasos primena, kad paliatyvioji pagalba gali būti skiriama ir suaugusiesiems, ir vaikams. Iš PSDF biudžeto kompensuojamos trijų rūšių paliatyviosios pagalbos paslaugos: stacionarinės, ambulatorinės ir dienos stacionaro. Ar paliatyvioji pagalba reikalinga ir kokios rūšies, visais atvejais sprendžia gydantis gydytojas. Esant poreikiui, gydytojas užpildo specialią formą. Tai yra siuntimas konsultacijai, tyrimams ir gydymui gauti.
Stacionarinė paliatyvioji pagalba
Sąlygos dėl paciento būklės yra vienodos skiriant stacionarines ir ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas. Stacionarinės paliatyviosios pagalbos paslaugos teikiamos suaugusiems pacientams, kurių sveikatos būklė atitinka tam tikrus kriterijus. Pavyzdžiui, jei ligai gydyti išnaudotos visos aktyviojo gydymo galimybės, išskyrus chemoterapiją, spindulinę terapiją, paliatyviąją chemoterapiją, biologinę terapiją, hormonų terapiją ir dializes, jei liga progresuojanti ir pavojinga gyvybei. Stacionarinės paliatyviosios pagalbos paslaugų išlaidos apmokamos PSDF lėšomis neribojant paslaugų teikimo trukmės. Jas pacientai gali gauti ir tada, kai jie buvo gydyti slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje.
Ambulatorinė pagalba namuose
Ambulatorinės paliatyviosios pagalbos paslaugos teikiamos pacientų namuose, išskyrus tuos atvejus, kai pacientai gauna namuose ambulatorinės slaugos paslaugas. Tačiau tie ligoniai, kuriems reikia išsiurbti gleives, gali namuose gauti ir slaugos, ir paliatyviosios pagalbos paslaugas. Ambulatorinė paliatyvioji pagalba namuose teikiama kiekvieną dieną bet kuriuo metu nuo 8 iki 20 val. Iš PSDF lėšų per dieną gali būti apmokamos ne daugiau kaip 3 paslaugos, suteiktos vienam suaugusiajam ar vaikui.
Taip pat skaitykite: dvasingumo svarba padedant klientams
Dienos stacionaras
Pacientams gali būti teikiama ir dienos stacionaro paliatyvioji pagalba. Dienos stacionaro paslaugas teikia slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, socialinis darbuotojas, medicinos psichologas, kineziterapeutas. Specialistų komandos darbą koordinuoja slaugytojas, kurio sprendimu į specialistų komandą gali būti įtraukti ir kiti specialistai. Siuntimą dienos stacionaro paliatyviajai pagalbai gauti išrašo ambulatorines paliatyviosios pagalbos paslaugas teikiantis gydytojas. Šios paslaugos derinamos su ambulatorine paliatyviąja pagalba namuose, t. y. tam pačiam žmogui tą pačią dieną gali būti teikiama abiejų rūšių paliatyvioji pagalba.
Psichologinė ir dvasinė pagalba pacientui ir šeimai
Medicinos psichologas padeda pacientui bei jo artimiesiems įveikti su liga ir jos progresavimu susijusias psichologines problemas, prisitaikyti prie paliatyvaus gydymo, teikia psichologinę pagalbą paciento artimiesiems netekties ir gedėjimo laikotarpiu, bendradarbiauja su kitais specialistų komandos nariais ir teikia jiems psichologinę bei emocinę pagalbą. Ne tik sergančiajam reikalinga fizinė, psichologinė, socialinė, emocinė ir dvasinė pagalba - emocinės bei kitokios pagalbos reikia ir ligonio artimiesiems, patiriantiems stresą ir nuovargį.
Iššūkiai komandoje ir šeimoje: komunikacija, lūkesčiai, emocinis krūvis
Problemos - dėl skirtingų lūkesčių ir poreikių. Efektyvi komunikacija su pacientu ir jo šeima yra esminė, tačiau kartais gali būti sunku atskleisti diagnozę ar prognozę, ypač jei artimieji nenori priimti neigiamų naujienų. Pacientai ir jų artimieji gali turėti skirtingų lūkesčių ir poreikių, o tai kartais gali sukelti konfliktų ir nesusipratimų tarp ligonių, jų artimųjų ir pagalbą teikiančio personalo, kuris taip pat gali patirti psichologinį stresą ar išsekimą. Šios srities specialistai nuolat susiduria su liūdesiu, praradimu ir kančia.
Vertybiniai pagrindai ir paslaugų plėtra
Kaip teigia Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vyriausioji slaugos administratorė Jana Grigonienė, atjauta, parama ir žmogiškumas - trys pagrindiniai dalykai, kuriais svarbu vadovautis teikiant paliatyviosios pagalbos paslaugas. Juk ne dienų svarbu suteikti gyvenimui, bet kiekvienai dienai svarbu suteikti kokybiško gyvenimo. Susirgus brangiam žmogui, liga pakeičia sergančiojo ir šalia jo esančios šeimos gyvenimą. Paliatyviosios pagalbos svarba, pasak J. Grigonienės, ypač didėja augant vyresnio amžiaus gyventojų skaičiui ir sergamumui piktybiniais navikais, todėl būtina toliau plėtoti šias paslaugas ir gerinti jų prieinamumą.
Etinės ir teisinės dilemos bei komandos įgalinimas
Paliatyviosios pagalbos srityje, kaip tvirtina J. Grigonienė, dažnai kyla etinių ir teisinių dilemų. Pavyzdžiui, dėl paciento teisės priimti sprendimus galutiniu savo gyvenimo etapu. Kartais paslaugos priklauso nuo šeimos narių noro įsitraukti į paciento gydymo procesą, ne visi šeimos nariai jame gali ar nori dalyvauti. Šios problemos turi įtakos paliatyviosios pagalbos kokybei ir efektyvumui, todėl paslaugas teikiančiai komandai būtina dalyvauti mokymuose, kaip bendrauti su sunkiai sergančiais pacientais ir jų artimaisiais, kaip teikti emocinę paramą. Įstaigoje svarbu skatinti personalo bendradarbiavimą, dalijimąsi patirtimi, idėjomis ir rekomendacijomis. Svarbu įtraukti pacientus ir jų artimuosius į sprendimų priėmimo procesą, parengti individualizuotą ir tinkamą gydymo planą, kuris padėtų teikti geresnę pagalbą.
Taip pat skaitykite: Apie holistinį požiūrį paliatyvioje medicinoje
Pagalba namuose ir bendruomenėje: augantys poreikiai
J. Grigonienė sako, kad vis daugiau žmonių supranta paliatyviosios pagalbos naudą. Augant pacientų pageidavimams būti namuose, paliatyviosios pagalbos specialistai vis dažniau padeda pacientams ir jų šeimoms susidoroti su ligos keliamomis problemomis ir pagerinti gyvenimo kokybę paslaugas teikdami ir paciento namuose.
Struktūruota apžvalga: paslaugų rūšys ir finansavimas
| Rūšis | Ką apima | Skyrimas ir finansavimas |
|---|---|---|
| Stacionarinė paliatyvioji pagalba | Simptomų valdymas, komandos priežiūra ligoninėje | Sprendžia gydantis gydytojas; PSDF apmoka neribojant trukmės |
| Ambulatorinė pagalba namuose | Vizitai namuose 8-20 val., iki 3 paslaugų per dieną; galimas derinimas su slauga gleivių išsiurbimui | Reikalingas siuntimas; PSDF apmoka nustatyta apimtimi |
| Dienos stacionaras | Komandos intervencijos dienos metu, derinama su pagalba namuose | Siuntimą išrašo ambulatorinės paliatyviosios pagalbos gydytojas |
Ar paliatyvioji pagalba reikalinga ir kokios rūšies, visais atvejais sprendžia gydantis gydytojas. Esant poreikiui, gydytojas užpildo specialią formą. Tai yra siuntimas konsultacijai, tyrimams ir gydymui gauti.
Dvasingumo integracija kasdienėje slaugoje
Dvasingumas siejasi su bet kokiomis religinėmis ir moralinėmis vertybėmis, kurios konkrečiai pasireiškia kaip gyvenimo nuostata arba tam tikras nusistatymas, duodantis pagrindo veiksmams. Paliatyviojoje priežiūroje religinė pagalba pacientams įeina į platesnę sritį sveikatos sielovados, t.y. Bažnyčios dalyvavimo ir veiklos, skirtos skelbti Aukščiausiojo žodį ir malonę tiems, kurie kenčia, ir tiems, kurie kenčiančiais rūpinasi. Dvasingumas būtų tikėjimo gyvenimas, visa tai, kas jį palaiko ir ugdo.
Praktiniai slaugytojų gebėjimai
- Slaugytojai privalo turėti subtiliausius terapinio bendravimo įgūdžius: aktyvų klausymąsi, tyrinėjimą, aiškinimąsi, empatiją.
- Dvasinę slaugą reikėtų suprasti kaip ilgą kelionę, kurioje slaugytojas turi būti pasiryžęs lydėti savo pacientą iki mirties.
- Įstaigoje svarbu skatinti personalo bendradarbiavimą, dalijimąsi patirtimi, idėjomis ir rekomendacijomis.
Paciento ir šeimos lūkesčiai
- Pacientai ir jų artimieji gali turėti skirtingų lūkesčių ir poreikių, o tai kartais gali sukelti konfliktų ir nesusipratimų.
- Efektyvi komunikacija su pacientu ir jo šeima yra esminė, tačiau kartais gali būti sunku atskleisti diagnozę ar prognozę.
- Šios srities specialistai nuolat susiduria su liūdesiu, praradimu ir kančia.
Juk ne dienų svarbu suteikti gyvenimui, bet kiekvienai dienai svarbu suteikti kokybiško gyvenimo. Tokį dvasingumą daugelis žmonių turi ir juo vadovaujasi, nors to sąmoningai galbūt net nesuvokia.
tags: #dvasingumas #paliatyviojoje #pagalboje #dvasingumas #ir #slauga