Dabartinių socialinių teorijų pagrindas yra sudėtinis, apimantis tiek teorinius modelius, tiek empirinius faktus. Tai iš esmės universalių kategorijų nustatymo procesas, siekiant suprasti prasmę ir aukštesnius moralinius tikslus. Šiandien estetinis žavesys yra visur - tai savotiškas estetiškumo atradimas.
Anot J. Baudrillard'o, dabartinė sociologija susiduria su iššūkiais, susijusiais su simuliacija ir iliuzija, kur reikalingas nuolatinis lingvistinių ir teorinių nuorodų vystymas. Ginčytina ir pagrindinė dabartinės sociologijos "reprezentacija" - socialumo sąvoka. Tam nuolat reikia vystyti lingvistines ir teorines nuorodas, pateisinančias idėjų nustatymo laisvę.
Socialinės žiniasklaidos poveikis jaunimui | Katanu Mbevi | TEDxYouth@BrookhouseSchool
Pažinimo sociologija
Socialiniai veiksniai nulemia pažinimą ir save, todėl pažinimą pateisina galios aspektų vyravimas kiekvienoje grupėje. platesniu socialiniu pagrindu, tad negali būti objektyvių tiesų sankaupa. Kyla klausimai, kurie veiksniai nulemia žmonių įsitikinimus ir kurių neįmanoma patikrinti empiriškai. Ir prievartos aspektų kritiškas vertinimas leidžia išsipainioti iš socialinių suvaržymų, o sluoksnių sociologijos analizė įgauna reflektyvumo bruožų santykyje su konkrečiu socialiniu-istoriniu kontekstu. Todėl S. J. Schneider teigia, kad tiesos faktai yra savaime pateisinami dalykai.
Reprezentacijos sociologijoje
S. Seidmanas teigia, kad „naratyvas yra pagrindinis žmonių pažinimo šaltinis“, o tai atveria naujas pažinimo koncepcijas. Nubrėžiamas neapibrėžtumo "ruožas" tarp kodo ir tikrovės, standartizuojantį reikšmes. Taip sukuriama prasmių erdvę be jokio aiškaus santykio su realiu objektų ar reiškinių pasauliu.
(postpozityvizmas) padarė stiprų poveikį sociologijai. E. Durkheim kritikavo "pozityvistinę", plačiau apibūdinamą utilitarinės tradicijos požiūriu. empirinius faktus ir siekia nustatyti determinuotas reikšmes ir teksto kilmės aplinkybes. A. Comte ir H. Spenceris nagrinėjo sąvokas, o ne daiktus, todėl žmonių veiksmus reikia nuolat reprezentuoti, nes kontekstuose gali turėti skirtingą reikšmę.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie žmogaus teises globos namuose
E. Durkheim vystė empiriškai orientuotą reprezentacijos modelį remdamasis M. Mauss'u, o vėliau kūrė abstraktų teorinį reprezentacijos modelį, grįždamas prie pagrindinių E. Durkheim idėjų. E. Durkheim teigė, kad "socialinis faktas turi būti tiriamas pats, su niekuo nesusietas, jaučiant tai, kas jame specifiška". A. Giddens pabrėžia, kad socialinės struktūros tėra labiau pagrindas tai struktūrai. Socialinė tikrovė lengviau pavaizduojami, kuo labiau atsiejami nuo individualių faktų, kurie juos išreiškia.
T. Parsonso socialinės sistemos teorija
T. Parsonso požiūriu, visuomeninėmis taisyklėmis, esančiomis individuose, o ne "už jų", sudaro prielaidą socialinei sistemai. Jis tai vadina institucionalizacijos terminu, kai veiksmas "normatyviškai orientuotas" ir kontroliuojama normų ir vertybių. Veiksmą nulemia: tikslas, normatyvinė orientacija ir situacija, nepaisant situacijos suvaržymų. Šios prielaidos leido Parsonsui tyrinėti hipotetiškai tvarkingos visuomenės struktūrą, nusakančius tam tikrą hierarchinę sandarą, įtakojančią socialinių veikėjų pasirinkimams.
Normatyvinį pradą derėtų vadinti interpretaciniu pradu, nes naudos ir pan. negali būti laikomi normatyvinėmis nuostatomis. Būtent todėl "stringa" utilitarizmas, susijusią su Durkheimo kolektyvinės reprezentacijos samprata. Socialinę aplinką sudaro kolektyviniai vaizdiniai: tikėjimai, idėjos, vertybės, simboliai ir lūkesčiai, todėl gali būti tiriami kaip išoriniai individų atžvilgiu "socialiniai faktai" (t.y. nepriklausomai nuo jų). sistema nusako integracijos funkciją kontroliuodama sudedamąsias jos dalis vertybėmis, suteikiančiomis veiksmo motyvaciją. Į tokius keturis imperatyvus gali būti padalintas bet kuris socialinis institutas.
Socialinis pasaulis ir individas
Socialinis pasaulis nėra toks kaip gamtos pasaulis ir yra sukuriamas aktyviomis jos narių pastangomis. Socialiniai mokslai buvo padalinti tarp dviejų tradicijų: viena kalba apie jo valią, tačiau mažai kalba apie suvaržymus, struktūrą, konfliktą, galios veiksnius, kita vertus, reikia apimti abi šias tradicijas ir atsižvelgti į gyvenimo tęstinės tėkmės pobūdį. Todėl sociologinių "daiktų" reprezentacijos tiesiogiai siejami su filosofinėmis šiuos mokslus praktikuojančių žmonių problemomis.
Individai atkuria socialinę sistemą, kai pažindami naudoja struktūros savybes, kai taisyklės ir ištekliai kartu yra ir sistemos atkūrimo priemonės. Socialinės struktūros dvilypumas keičia ir "išorinio pasaulio" apibrėžimą, kuris nėra "išoriška" individams: veikėjai organizuoja savo elgesį, komponentai susidūrimų su ta tikrove. A. Giddenso teigimu, socialinis gyvenimas niekada nebūna įgyvendinama automatiškai, visada turi būti budrus, kad sugebėtų "tęsti" socialinį gyvenimą, reflektyviai kontroliuoja kaip mūsų gyvenimo "vyksmo" aspektą.
Taip pat skaitykite: Senatvės tyrimai
Institucinis reflektyvumas ir moderni visuomenė
Institucinis reflektyvumas nusako esminį struktūrinį moderniosios visuomenės požymį, susijusį su "ateities kolonizavimu". Atsiveriant daugeriopiams pasirinkimams, kyla pasitikėjimo klausimus. Taip pat didėja tikrovės sferų rizikingumui, paūmėja anksčiau nežinomi rizikos veiksniai, keičiamos ankstesnėms socialinės praktikos formoms. Informacija tiesiogiai įsipina ir į individo gyvenimą bei savimonės identitetą, palengvinančius komunikaciją. Globalizacija išryškina savimonės (self) santykį tarp globalinių įtakų ir asmeninių polinkių. Taip pat svarbūs įsipainiojimo ir "ontologinio saugumo" veiksniai.
Pasak Giddenso, daugelis jų - globalaus pobūdžio, todėl nebegali būti laikoma veiksmo priežastimi, pakeisdamos pačią visuomenės prigimtį. Ekspertinės sistemos nėra vien techninių žinių sritis, bet ir naratyvą, siejamą su rutinos išlaikymu, "gebėjimu tęsti" aktyvaus konstravimo (aktyvaus pasitikėjimo) sąvoka. Toks scenarijaus suvokimas (šeštojo pojūčio atmaina) perlaikytos realybės modelio šviesoje yra būdas gyventi ir pažiniams veikėjams, žinančiais, ką ir kodėl daro.
Apibendrinant, galima teigti, kad asmens ir visuomenės tarpusavio priklausomybė yra sudėtingas ir nuolat kintantis reiškinys, kurį veikia socialiniai, kultūriniai, istoriniai ir individualūs veiksniai. Sociologija, kaip mokslas, siekia suprasti šią priklausomybę ir jos įtaką individui bei visuomenei.
| Autorius | Svarbiausios idėjos |
|---|---|
| Émile Durkheim | Socialiniai faktai, kolektyvinė sąmonė, socialinė integracija |
| Anthony Giddens | Struktūracijos teorija, institucinis reflektyvumas, globalizacija |
| Talcott Parsons | Socialinė sistema, normatyvinė orientacija, funkcionalizmas |
| Jean Baudrillard | Simuliacija, hiperrealybė, vartojimo visuomenė |
Taip pat skaitykite: Socialinė globa namuose
tags: #akcentuoja #asmens #ir #visuomenes #tarpusavio #priklausomybe