Socialiniai sluoksniai yra esminė visuomenės struktūros dalis, lemianti individų ir grupių padėtį visuomenėje. Šiame straipsnyje nagrinėsime socialinių sluoksnių sąvoką, apibrėžimą ir teorijas, atsižvelgiant į įvairius sociologinius požiūrius.
Socialinė Stratifikacija ir Jos Pagrindai
Socialinė stratifikacija - tai visuomenės socialinės hierarchijos susiklostymas pagal įvairių socialinių grupių tam tikrus požymius (valdžios, nuosavybės, socialinio įvertinimo, psichologinio pasitenkinimo laipsnį ir kita). Toks visuomenės susisluoksniavimas pagal socialinį statusą grindžiamas esama socialine atskirtimi ir visuomenės poliarizacija (skirstymu į priešingas grupes).
Būtent statusiniai visuomenės narių skirtumai nulemia visuomenės socialinę stratifikaciją, „gyventojų diferenciaciją pagal hierarchiškai išsidėsčiusius sluoksnius, nes nestratifikuotos grupės ar visuomenės niekada nebuvo ir būti negali“.
Pitirim Sorokin ir Socialinio Mobilumo Teorija
Žymaus rusų kilmės amerikiečių sociologo P. Sorokin’o darbai išsiskiria analitiniu mąstymu, erudicija ir plačiu analizuojamų problemų spektru. Jo knygos, tame tarpe ir „Socialinis mobilumas“ (1927).
Socialinis mobilumas yra natūrali ir normali visuomenės būsena. Jis suprantamas, kaip individualaus arba socialinio objekto (vertybės) - viso to ką sukūrė arba pakeitė žmonių veikla - perėjimas iš vienos socialinės padėties į kitą.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Socialinio Mobilumo Tipai
- Horizontalus mobilumas: individo perėjimas iš vienos socialinės grupės į kitą tame pačiame visuomenės stratifikacijos lygyje (pvz., darbo vietos pakeitimas), arba socialinių vertybių perėjimas tos pačios socialinės stratos ribose (pvz., pakeitęs įsitikinimus (vertybinius prioritetus) arba manydamas, turėsiąs geresnes vertikalaus mobilumo galimybes, individas pereina iš vienos partijos į kitą).
- Vertikalus mobilumas: tai individo judėjimas iš vieno sluoksnio į kitą (pvz.: tėvas darbininkas, o vaikas - baigęs mokslus, užima vadovaujančias pareigas). Priklausomai nuo judėjimo krypties, galima išskirti du judėjimo tipus: socialinį kilimą arba socialinį smukimą.
Socialinio Mobilumo Kanalai
P.Sorokin’as teigia, kad stratifikuotose visuomenėse pagrindine kliūtimi socialiniam mobilumui vykti yra specifiniai „filtrai“, kurių pagalba vieniems individams suteikiama galimybė „persikelti aukštyn“, o kitų judėjimą stabdo. Šie „filtrai“ sudaro individų socialinio testavimo, atrankos ir paskirstymo visuomenės stratose mechanizmą. „Filtrai“ (mokykla, kariuomenė, bažnyčia, profesinės, ekonominės, politinės organizacijos) dažniausia sutampa su pagrindiniais vertikalaus mobilumo kanalais.
Remdamasis empirine medžiaga, P.Sorokin’as daro išvadą, kad „bet kurioje visuomenėje individų socialinis judėjimas ir jų paskirstymas vyksta ne atsitiktinai, bet turi privalomą ir griežtai įvairių institutų kontroliuojamą pobūdį“.
Socialinės Aplinkos Įtaka
Socialinė aplinka - tai visuma žmonių, institucijų, normų ir vertybių, supančių kiekvieną individą. Ji apima šeimą, draugus, bendradarbius, mokyklą, žiniasklaidą, socialinius tinklus ir platesnę visuomenę. Socialinė aplinka nėra statiška. Ji kinta kartu su visuomenės normomis, ekonominiais pokyčiais ir kultūrinėmis tendencijomis.
Socialinė aplinka daro itin stiprią įtaką beveik visiems mūsų sprendimams - nuo to, ką valgome pusryčiams, iki to, kaip leidžiame laisvalaikį ar formuojame savo nuomonę. Šeima - pirmoji ir dažniausiai stipriausia socialinė grupė, kuriai priklausome nuo gimimo. Ji daro tiesioginę įtaką mūsų vertybėms, bendravimo įgūdžiams ir sprendimų priėmimui.
Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingai išaugo skaitmeninės socialinės aplinkos reikšmė. Tai sukuria vadinamąjį „informacinį burbulą“, kuriame mūsų kasdieniai pasirinkimai tampa vis labiau nulemti riboto informacijos lauko.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Vartotojiška Visuomenė
Vartotojiška visuomenė, visuomenė, kuriai būdinga vartotojiška vertybinė orientacija (vartotojiškumas), vis didesnis materialinių gėrybių ir paslaugų vartojimas. Prekių gausėjimas ir perkamoji galia laikoma žmogaus gyvenimo gerovės ir visuomeninės pažangos svarbiausiais rodikliais.
Vartotojiškos visuomenės kritikai teigia, kad žmonės perka daug jiems visai nereikalingų daiktų prisidėdami prie socialinės atskirties didinimo, gamtos niokojimo, žmonių išnaudojimo, korporacijų klestėjimo. Dažnai pabrėžiamas didesnio vartojimo neigiamas socialinis poveikis: žmonės tampa vis labiau individualistai ir konkuruoja siekdami materialinės gerovės, dažnai pamina bendruomeniškumą, dvasingumą, draugiškumą.
Vartotojiška visuomenė ėmė sparčiai formuotis po pramoninės revoliucijos. Tam poveikio turėjo kylantis gyvenimo lygis ir socialinis mobilumas. 19 a. suklestėjęs kapitalizmas lėmė kapitalo (žaliavų, produkcijos, infrastruktūros) reikšmės padidėjimą. Mažinant gamybos sąnaudas ilgainiui susiformavo masinė gamyba, kuri leido pagaminti daug prekių už mažą kainą. Pasiūla ėmė augti labai sparčiai, o didėjantys atlyginimai didino žmonių perkamąją galią. Apsipirkimas tapo viena laisvalaikio ir bendravimo formų.
Vakarų visuomenėse, kurias labiausiai paveikė kapitalizmas, pinigai tapo pagrindine siekiamybe. Pavyzdžiui, 20 a. pabaigos tyrimai parodė, kad dauguma studentų rinkosi tam tikras specialybes dėl galimybės užsidirbti daugiau pinigų, o ne norėdami tapti tos srities specialistais ir padėti bendruomenei. Vartotojiškos visuomenės terminas išpopuliarėjo 20 a. 8 dešimtmetyje. Žiniasklaida, reklama, mada, socialinės inžinerijos įvairūs modeliai aktyviai veikia formuodami vartotojų skonį, kurdami gero gyvenimo standartus.
Socialinė stratifikacija: skubus sociologijos kursas #21
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
tags: #socialiniai #sluoksniai #savoka