Įvadas
Tarpusavio priklausomybė yra žmogaus būties esmė, glaudžiai susijusi su mūsų santykiais ir gerove. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra tarpusavio priklausomybė, kaip ji pasireiškia įvairiuose gyvenimo aspektuose, ir aptarsime jos poveikį mūsų emocinei sveikatai bei tarpasmeniniams santykiams. Atskleisime priklausomybės ir kopriklausomybės sąvokas, nagrinėsime jų simptomus ir galimus sprendimo būdus.
Tarpusavio priklausomybė: žmogiškųjų santykių fenomenas
Artūro Tereškino romane „Nesibaigianti vasara“ teigiama, kad esame viena nuo kitos priklausomos būtybės, egzistuojančios ir klestinčios tarpusavio pasitikėjimo tinkle. Prasidėjus pandemijai, tapo akivaizdu, kad net oras, kuriuo kvėpuojame, yra susijęs su abipuse atsakomybe.
Chižniak (2016) teigimu, žmogaus gyvenimui būdinga tarpusavio priklausomybė. Jokie žmogaus pasiekimai neįmanomi be kitų žmonių. Tarpusavio priklausomybė - tai žmogiškųjų santykių fenomenas. Tačiau priklausomybė santykiuose gali tapti neigiama, kai paklūstama kitam, atsisakant savo savarankiškumo ir laisvės.
Taip pat skaitykite: Sužinokite apie Sodros numerį
Priklausomybė ir kopriklausomybė: dvi medalio pusės
Į bet kurią priklausomybę galima pažvelgti ir kaip į ligą, ir kaip į asmeninį žmogaus pasirinkimą. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimų ir kitų dalykų yra tik „ledkalnio“ viršūnė. Šeima, kurioje yra priklausomybės problemų, laikoma disfunkcine šeima.
Emocinė priklausomybė
Emocinė priklausomybė nuo priklausomo žmogaus yra sudėtingas reiškinys, kuriam reikia skirti ypatingą dėmesį. Pirmiausia reikia gelbėti save, rūpintis savo sveikata, savo poreikiais ir interesais. Priklausomi žmonės tiki ne žodžiais, o pavyzdžiais. Geriausi pavyzdžiai yra jo aplinkoje esantys žmonės, kurie yra laimingi, džiugūs, sėkmingi ir neįklimpę į jokias priklausomybes arba jas įveikę, suvaldę.
Kai šeimos nariai sprendžia savo kopriklausomybės psichologines problemas, tai neišvengiamai daro teigiamą įtaką ir priklausomybę turinčiam žmogui pripažinti savo problemas ir jas spręsti. Artimiesiems reikėtų vengti kankinio pozos, vengti moralizavimo. Priklausomybių ir kopriklausomybių terapijoje mokomasi prisiimti atsakomybę už save, atpažinti įvairias manipuliacijas, saviapgaulę, nustatyti ir apginti įvairias ribas, konfrontuoti nesugadinant tarpasmeninių santykių, toleruoti vis didesnį emocinį artumą. Kaltinimai, grasinimai, skyrybos nėra tinkama išeitis spręsti priklausomybės ir kopriklausomybės problemas. Disfunkcinei šeimai gali padėti šeimos psichoterapija.
Taip pat skaitykite: Pagalba netekusiems globos
Kopriklausomybė: kas tai?
Nuo 2015 metų dirbant priklausomybių srityje, kasdien sutinkami žmonės, negalintys išsivaduoti nuo alkoholio, narkotikų ar vaistų vartojimo. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad priklausomybės problema susijusi tik su cheminių medžiagų vartojimu. Tačiau pradėjus konsultuoti priklausomų žmonių šeimos narius, paaiškėjo, kad priklausomybė yra žymiai sudėtingesnė, nei atrodo. Ji kaip vijoklis apraizgiusi visą priklausomo žmogaus šeimą, paliečia ne tik sutuoktinius, bet ir tėvus, vaikus, brolius, seseris, dėdes, tetas, draugus, kaimynus - visus aplinkui esančius artimus žmones. Ji, kaip chameleonas, nuolatos keičia savo pavidalą, persimeta nuo vieno šeimos nario prie kito, nuo vienos apraiškos prie kitos. Pavyzdžiui, sustabdęs alkoholio vartojimą žmogus, gali netikėtai pradėti kompulsyviai lošti, o pavyzdinga sutuoktinė pradėti vartoti vaistus. Arba, ilgus metus kovojusi su vyro priklausomybe, žmona, pagaliau sulaukusi vyro blaivybės, pati praranda gyvenimo prasmę, puola į depresiją ir liūdesio liūną.
Kovodami su savo šeimos narių priklausomybėmis, artimieji, vėliau ar anksčiau, kreipiasi pagalbos į specialistus iš kurių išgirsta žodį „kopriklausomybė“. Jie būna nustebę, kad ne tik jų šeimos nariai yra apimti priklausomybės ir patiria su ja susijusių sunkumų, bet ir jie patys yra įsipainioję į šį tinklą. Specifinė terminologija labiau reikalinga specialistams, negu žmonėms, kurie kreipėsi pagalbos, tačiau sunku išvengti terminologijos bandant susikalbėti tarpusavyje.
Kopriklausomybė - tai labai nevienareikšmiškas, populiarioje ir akademinėje literatūroje plačiai tyrinėjamas reiškinys, kuris sukelia daug prieštaravimų ir ginčų tarp autorių. Literatūroje pateikiama daug ir įvairių kopriklausomybės apibrėžimų, tačiau nėra nei vieno bendrai priimto ir universalaus, taip pat nėra ir diagnostinių kriterijų, rašo Bacon (2014). Kopriklausomybė oficialiai nepripažįstama kaip sutrikimas, ji neįtraukta į sisteminį ligų sąrašą (TLK-10). Oksfordo žodyne, sąvoka „kopriklausomybė“ (codependency, codependence) aiškinama kaip „pernelyg didelė emocinė ar psichologinė priklausomybė nuo partnerio, paprastai nuo to, kuriam reikia palaikymo dėl ligos ar priklausomybės“. Etimologiniame žodyne, terminas kopriklausomybė (co+dependent), aiškinamas kaip „disfunkcinis kito palaikymas santykyje su priklausomybe ar kitu save griaunančiu elgesiu“. Priešdėlis „co“ reiškia „kartu, bendrai“. Bulotaitė (2009), naudojo „netiesioginės priklausomybės“ sąvoką ir pateikė tokį apibrėžimą: „tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga…tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus“ (Bulotaitė, 2009, p. 129).
Kunigas Kęstutis Dvareckas priklausomybę vadina „vidine žmogaus emigracija“, kai žmogus siekia „patogesnės tikrovės“ ir pasiduoda iliuzijai, kad gali visiškai kontroliuoti pasaulį. Apie svaigalus jis rašo taip: „tai tėra tvarstis ant pūliuojančios žaizdos, kuris leidžia nebematyti gąsdinančio žaizdos vaizdo“ (Dvareckas ir kiti, 2014, p. 23).
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: kūrybiškumo svarba
Kopriklausomybės požymiai
Priklausomybės ir kopriklausomybės simptomai labai panašūs. Sidorova (2014) mini tris pagrindinius klinikinius priklausomybės požymius: negalėjimas kontroliuoti savo elgesio santykyje su chemine medžiaga; medžiagos „panaikinimo“ sindromas (sunkią fizinę būklę nuo medžiagos galima greitai ir efektyviai panaikinti tik vėl pavartojus tos medžiagos); asmenybės interesų sumažėjimas ir apsiribojimas tik kontaktais su medžiaga (ieškojimas, pirkimas, kalbėjimas apie tai). Visi šie požymiai pasireiškia kopriklausomų žmonių santykiuose su kitais. Priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių artimieji negali nustoti kontroliuoti savo šeimos narių, negalėdami kontroliuoti, jie patiria nerimą, kuris sumažėja vėl atsiradus galimybei kontroliuoti vartojantį šeimos narį. Kopriklausomų žmonių interesų ratas labai stipriai susiaurėjęs, dažniausiai jie neskiria laiko niekam kitam.
Bulotaitė (2009) aprašo paraleles tarp priklausomybės ir kopriklausomybės. Beveik veidrodiniu principu atsikartoja priklausomybe sergančių ir kopriklausomų žmonių elgesys, mintys bei jausmai. Tiek vieniems, tiek kitiems būdinga „sąmonė užvaldyta objekto“, kopriklausomų žmonių mintys nuolatos sukasi apie priklausomybės užvaldytą asmenį. Toks žmogus nebegali išsivaduoti ir nustoti galvoti apie priklausomą šeimos narį, o priklausomas asmuo nebegali kontroliuoti medžiagos vartojimo. Taip pat abiem pusėms pasireiškia: neigimas, žodinė ar fizinė agresija, žema savivertė, panašūs vyraujantys jausmai (pyktis, kaltė, gėda, baimė); sutrikusi fizinė sveikata (širdies ligos, nemiga, skrandžio skausmai); panašūs psichiniai susirgimai (depresija, mintys apie savižudybę) bei vienodas požiūris į gydymą (pagalbos atsisakymas).
Siaurąja prasme, kopriklausomais vadinami priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių šeimos nariai. Tačiau žvelgiant plačiau, rašo Beattie (1992) kopriklausomybė apima ir tokias žmonių grupes, kaip suaugę alkoholikų vaikai, emociškai ar psichiškai nestabilių žmonių artimieji, lėtinėmis ligomis sergančiųjų artimieji, elgesio problemų turinčių vaikų tėvai, neatsakingų žmonių artimieji. Kopriklausomybė ypač dažnai pasireiškia slaugytojams, socialiniams darbuotojams ar žmonėms, teikiantiems pagalbą kitiems. Taip pat pastebėta kad kopriklausomybė pasireiškia ir sveikstantiems priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų, žmonėms. Psichologai taip dažnai persiima priklausomų klientų gelbėjimu, vadinasi „suserga“ kopriklausomybe.
Kopriklausomybės apibrėžimai
Ingrid Bacon (2014) fenomenologinėje studijoje išsamiai aprašė kopriklausomybę ir pateikė šio reiškinio tyrimų istorinę apžvalgą. Kopriklausomybės fenomeno tyrinėjimų pradžia siejama su 40-aisias XX amžiaus metais ir Karen Horni vardu. Ji tyrinėjo alkoholikų žmonų elgesio modelius. Vėliau, 50-aisiais metais AA (anoniminių alkoholikų) judėjimas padarė įtaką tolimesniems šio fenomeno tyrimams. Amerikos sveikatos profesionalai sukūrė terminus „ko-alkoholikai“, „ko-priklausomieji“, taip pat šiuo dešimtmečiu susikūrė Al-Anon grupės (anoniminės alkoholikų šeimos narių grupės). 60-aisiais metais prasidėjo klinikinių kopriklausomybės fenomeno tyrimų epocha, o 80 - aisiais metais susikūrė CODA grupės, tai yra kopriklausomų anonimų grupės. Visos minėtos savipagalbos grupės veikia ir Lietuvoje.
Ingrid Bacon pateikė išsamią kopriklausomybės apibrėžimų analizę, keletą jų čia pateiksiu:
- pagal Wegscheider-Cruse (1981) „tai priklausomybė nuo asmens ar objekto, kuri gali tapti patologinė ir turinti įtakos visiems asmens santykiams“;
- pagal Whitfield (1984) tai „liga ir neadaptyvus elgesys, kuris išsivysto kartu gyvenant, dirbant ar esant artimuose santykiuose su žmogumi, priklausomu nuo cheminių medžiagų ar turinčiu lėtinių sutrikimų“;
- pagal Hemfelt et al (1989) tai „sutrikimas, sukeltas nesėkmingų individo bandymų kontroliuoti savo jausmus, kontroliuojant žmones, daiktus ar įvykius esančius ne savyje, kopriklausomas žmogus gali būti priklausomas nuo kito žmogaus, kuris yra apibrėžiamas kaip priklausomas nuo santykių ar prisirišęs prie cheminių medžiagų (alkoholio, narkotikų, vaistų), ar pinigų, sekso ar darbo“.
Taip pat kopriklausomybė minima kaip asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas polinkis kontroliuoti, savo poreikių nepaisymas, iškreiptos ribos, neigimas, depresija, su stresu susiję psichologiniai susirgimai. Kaip pagrindinis gynybos mechanizmas akcentuojamas neigimas, kuris atitolina kopriklausomuosius nuo realybės suvokimo. Jiems būdingas elgesys - kitų kontroliavimas, tokiu būdu siekiant pakelti savo savivertę (Cermak, 1986, cit. pagal Bacon, 2014).
Weinhold autorių duetas įvardina kad „kopriklausomybė - tai įgytas disfunkcinis elgesys, kylantis kaip vienos ar daugiau, asmenybės vystymosi ankstyvoje vaikystėje, užduočių neužbaigimo pasekmė“. (B. Weinhold, J. Wеinhold, 2002, p. 5). Milushyna (2015), atliko išsamią literatūros apie kopriklausomybę apžvalgą ir pateikė tokį kopriklausomybės apibrėžimą: „tai tokia psichologinė būsena, kuriai būdingas stiprus nerimas, ir ekstremali emocinė, socialinė ir kartais fizinė priklausomybė nuo asmens ar objekto. Dėl šios priežasties tokia priklausomybė tampa patologine būsena, kuri paveikia visus asmens santykius“ (Milushina, 2015).
Dear, et al (2004), (cit. pagal Bacon, 2014), atliko sisteminę įvairių apibrėžimų analizę ir išskyrė keturis, kopriklausomybei būdingus, pasikartojančius komponentus: „fokusavimasis į išorę, pasiaukojimas, tarpasmeniniai konfliktai ir kontrolė, emocinis ribotumas“.
Daugumoje šių apibrėžimų akcentuojamas santykių aspektas. Remiantis aukščiau pateiktais apibrėžimais, kopriklausomybė: „turi įtakos visiems asmens santykiams“, išsivysto „esant artimuose santykiuose“, „paveikia visus asmens santykius“, o žmogus apibrėžiamas kaip „priklausomas nuo santykių“. Būtent per santykių aspektą, kopriklausomybė tampa labai plati, sunkiai aprėpiama sąvoka.
Stebint šį intensyvų informacijos, tai yra įvairių mokslinių studijų bei straipsnių srautą, kai kuriems autoriams kilo minčių, kad kopriklausomybės „etiketė“ gali būti užklijuota bet kuriam žmogui (Bacon, 2014). Bacon atskleidė kad savęs tapatinimas su kopriklausomybe gali būti naudingas. Tapatinimasis su kopriklausomybės sąvoka suteikia žmonėms realumo ir apčiuopiamumo pojūtį: „kopriklausomybė viską paaiškina“; „kopriklausomybė padeda man save atskleisti“; „padeda rasti prasmę“; ar įvardinti savo būseną.
Būtent šiuo, susitapatinimo, principu veikia visos savitarpio pagalbos grupės, kuriose priklausomų žmonių šeimos nariai gali dalintis savo istorijomis ir išgirsti kitų žmonių pasidalinimų apie savo patirtis.
Žvelgiant iš egzistencinės krypties psichologo pozicijos, kopriklausomybės „diagnozės“ suteikimas klientui tolygus „etiketės užklijavimui“ ir gali skatinti žmogų neprisiimti atsakomybės už savo elgesį ir santykius su aplinkiniais, viską nurašant „ligai“ ar „sutrikimui“.
Dauguma autorių, kopriklausomybę pateikia kaip „ligą“ ar „sutrikimą“. Jie siekia suprasti priežastis, stengiasi pateikti apibrėžimų ir ieško būdų kaip „išgydyti“ pacientus. Egzistencinės krypties terapeutai nenaudoja žodžio pacientas. Į kliento simptomus ar sutrikimus žvelgiama kaip į jo „buvimo būdą pasaulyje“, rašė Spinelli (2006). Bolšanin (2012) rašė kad šiuolaikinė egzistencinė tradicija atsisako nuo skuboto kliento būsenos vertinimo, diagnozių skyrimo, „akivaizdžių“ kliento problemų įvardinimo.
Tarpusavio santykių modeliai
Tarpasmeniniai santykiai - tai subjektyviai išgyvenami dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio ryšiai, kurie objektyviai (visuomeniniame gyvenime) reiškiasi tų žmonių sąveikos įvairiais būdais. Tarpasmeninių santykių svarbiausi elementai - bendravimas, keitimasis informacija, tarpusavio supratimas, sąveika, priklausomybė.
Tarpasmeniniai santykiai būna trumpalaikiai (vienkartiniai arba susieti su tam tikru įvykiu ar aplinkybėmis, pavyzdžiui, gydytojo ir paciento) ir nuolatiniai (pavyzdžiui, sutuoktinių, šeimos, giminės narių, draugų, bendradarbių). Tarpasmeniniai santykiai dažnai grįsti simpatija, meile, prieraišumu, rūpinimusi vienas kitu, solidarumu, bet gali atsirasti ir pyktis, neapykanta, nesutarimai, keršto troškimas ir kita (kartais tokie tarpasmeniniai santykiai nutrūksta).
Skiriami tarpasmeninių santykių 2 modeliai: tarpusavio priklausomybės ir socialinio įsiskverbimo. Tarpusavio priklausomybės modelis rodo, kaip formuojasi 2 žmonių tarpasmeniniai santykiai nuo pirmojo kontakto, įsisąmoninimo (vienas kito pažinimo, nuomonės susidarymo, jausmų atsiradimo), sąveikos, bendrumo, artumo užsimezgimo iki poveikio vienas kitam.
Socialinio įsiskverbimo modelyje tarpasmeninių santykių raida suprantama kaip laipsniškas savęs atskleidimo procesas, leidžiantis pamažu skverbtis į kito žmogaus asmenybės vidų. Tarpasmeniniams santykiams plėtojantis nuo paviršutiniškų iki labai artimų bendraujantieji atskleidžia vis daugiau asmeninių, intymių detalių apie save.
Tam tikros grupės narių tarpusavio nuostatų, orientacijų ir lūkesčių sistema priklauso nuo bendros veiklos turinio ir organizacijos, taip pat vertybių, kuriomis grindžiamas tos grupės narių bendravimas. Kartais individo subjektyviai išgyvenami ryšiai su kitais žmonėmis nesutampa su objektyviai egzistuojančiais (būdinga tų pačių tarpasmeninių santykių skirtingas supratimas arba suvokimas). Nevienodo raidos lygio grupės tarpasmeniniai santykiai skiriasi ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Nuo tarpasmeninių santykių priklauso pavienių grupės narių statusas ir savijauta grupėje, psichologinis klimatas, veiklos efektyvumas, todėl tarpasmeninių santykių grupėse pažinimas yra svarbi bet kokio grupinio darbo tobulinimo sąlyga.
Ar kada teko girdėti posakį: „Net jeigu visas pasaulis bus prieš mano vyrą, aš tyliai stovėsiu už jo nugaros ir padavinėsiu jam šovinius“? Kiekviena gyva būtybė nori būti mylima ir dalytis meile. Tačiau, nemokėdami mylėti ar mylėdami per stipriai, patiriame kančią ir nemeilę. Būtent perdėtas, disfunkcinis, liguistas prisirišimas prie kito žmogaus yra vadinamas kopriklausomybe. Tokiuose santykiuose atsiranda priklausomybė nuo kito ir iš didžiulės baimės prarasti mylimą žmogų daroma viskas, kad tik santykiai nenutrūktų. Ironiška, tačiau antrajai pusei tokia auka gali atrodyti beprasmė ir nereikalinga arba ji gali visai jos nepastebėti.
Galima sakyti, kad kopriklausomas žmogus serga priklausomybe nuo meilės, nesvarbu, kad neadekvatus prisirišimas prie kito sukelia skausmą jam pačiam, nepasitikėjimą savimi ir kitais, o kai kuriais atvejais netgi žaloja fiziškai. Kopriklausomi santykiai gali užvaldyti ir vieną, ir abu žmones. Tokie ryšiai nėra sveiki, juose nėra lygiavertiškumo ir pagarbos, yra daug dramų, nusivylimų ir skausmo. Šiuose santykiuose įstrigusiam žmogui meilė kitam tampa daug stipresnė už meilę sau, maža to, nuolat jaučiama stingdanti baimė likti be mylimo žmogaus. Kančios daugiau nei šilumos, artumo ir malonumo.
Jei santykiuose nejaučiame pakankamai pagarbos ar šilumos, jei net nesijaučiame vienodai svarbiu, lygiaverčiu partneriu, tikėtina, kad santykis nėra tikras arba net iškreiptas. Sveikuose santykiuose žmonės jaučia vienas kitam pagarbą, patiria kartu smagių akimirkų, kuria šiltus ir malonius prisiminimus. Aišku, ir sveikuose santykiuose kartais iškyla nesutarimų, visos poros kartkartėmis pasipyksta, bet, jei malonias santykių akimirkas nusveria sutrikusių santykių pusė, verta savęs paklausti: „Ar gali būti, kad aš myliu taip stipriai, kad bijau atsimerkti ir pamatyti savo santykių bėdas? Ar aš išties myliu, ar meile dangstau savo baimę, nepasitikėjimą, žemą savivertę?
Jaučiama, kad atiduodama begalinė meilė, bet nieko už tai negaunama. Nelygiavertiškumas yra disfunkcinių santykių palydovas. Ir nesvarbu, ar nelygiavertiškai jaučiamasi dėl to, kad kitas žemina bei smurtauja, ar dėl to, kad kitas tiesiog visiškai neinvestuoja į santykius dėl savo priklausomybių ar nemokėjimo kurti santykių. Tai, kad laikomės įsikibę santykio, kuriame jaučiamės trečiarūšiai, signalizuoja, kad turime polinkį į kopriklausomybę. Toks santykis niekur neveda - primena kiaurą maišą, į kurį vis dedame, tačiau jame ne tik nieko nelieka, bet ir nieko negauname mainais.
Santykyje dingsta „aš“. Kada taip gali nutikti? Pavyzdžiui, kai svarbiausi tampa antrosios pusės rūpesčiai, norai, mintys, jausmai, kai niekas daugiau pasaulyje nesvarbu ir neįdomu, tik antroji pusė ir jos reikalai, kai atsisakome savo pomėgių, nes jie trukdo antrajai pusei, kai atsisakome darbo, nes antroji pusė pavyduliauja mums išėjus iš namų, kai beveik nieko nedarome atskirai nuo savo partnerio, kai atšaukiame savo planus, jei tik ko prireikia antrajai pusei ir pan.
Sveikuose suaugusių žmonių santykiuose yra dvi asmenybės su savo norais, tikslais ir vertybėmis, žmonės eina per gyvenimą kartu, palaiko vienas kitą, bet nesusilieja į vieną darinį, net jei turi panašius interesus ir įsitikinimus. „Sveikuose suaugusių žmonių santykiuose yra dvi asmenybės su savo norais, tikslais ir vertybėmis.
Baiminamasi pasakyti savo nuomonę ar pasielgti neteisingai. Ar sakote „taip“, nors iš tikrųjų norėtumėte pasakyti „ne“? Ar dėl to jaučiatės siaubingai ir negerbiate savęs? Jei taip, tikėtina, kad įsitraukėte į santykius, kurie yra griaunantys. Sveikuose santykiuose žmonės nesibaimina sakyti savo nuomonės, net jei ji ir nesutampa su antrosios pusės. Lygiai taip pat sveikai mylintys asmenys yra pajėgūs pasakyti „ne“.
Pateisinamas ir (arba) nuo kitų slepiamas antrosios pusės netinkamas ar socialiai nepriimtinas elgesys. Yra žmonių, kurie niekada nenorėtų įsitraukti į santykį, kuriame antroji pusė turi priklausomybių, smurtauja, „vaikšto į kairę“, turi problemų su teisėsauga ir panašių sunkumų. Yra žmonių, kurie tik įsitraukę į santykį atranda šias antrosios pusės bėdas, bet tuoj pat imasi ieškoti pagalbos iš artimųjų ar specialistų ir jokiu būdu nesitaiksto su tuo, kad, pavyzdžiui, vyras namuose, kuriuose yra vaikų, laiko kokainą. Deja, yra žmonių, kurie pateisina visas antrosios pusės ydas - ir taip nutinka iš didelės baimės likti vienam, iš gėdos, o neretai ir kaltės.
Prisiimama perdėtai daug atsakomybės už antrąją pusę. Kai antrosios pusės elgesys pateisinamas kaip sunkaus gyvenimo pasekmė ir imamasi gydytojo ar terapeuto vaidmens, galima įtarti, kad santykiai yra pagrįsti kopriklausomybe. Jei tikime, kad galime išgelbėti savo partnerį, jį pakeisti ir išspręsti jo problemas, paklauskime savęs, o kam to reikia. Ar daugiau pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kurio būtume verti? O gal santykiuose jaučiamės labai nesaugiai ir vienintelis būdas tai pakeisti yra pataisant antrąją pusę?
Taikstomasi su antrosios pusės savybėmis, vertybėmis ir veiksmais, tikintis sulaukti daugiau meilės. Yra žmonių, kurie daro bet ką, kad tik antroji pusė nepaliktų ir neatstumtų. Jei liekame su antrąja puse, nes „niekas kitas daugiau mūsų neištvers“, jei taikstomės su pačiu šlykščiausiu antrosios pusės elgesiu su mumis, tai rodo kopriklausomybę.
Tarpusavio santykiai kelia pavojų emocinei gerovei, o gal net sveikatai ir saugumui. Turime suprasti, kad sveikuose santykiuose negali būti smurto ir kito artimąjį žalojančio elgesio. Jei taikstomės su santykiais, kuriuose esame žalojami, akivaizdu, kad šie santykiai ne tik nėra sveiki, bet ir naikina mūsų psichiką bei gyvenimą. Paklauskime savęs, ar santykiai mus augina, ar sargdina.
Paniškai baiminamasi priimti sprendimus, nes tai gali nepatikti antrajai pusei. Kai baisu ir neramu priimti sprendimus, nes jie neįtiks antrajai pusei, tai rimtas signalas dėl kopriklausomybe grįstų santykių. Sveikuose santykiuose žmonių neparalyžiuoja baimė padaryti kažką ne taip, juk klysti žmogiška ir iš tiesų mylintis asmuo supranta, kad kai kurie jūsų sprendimai yra puikūs, o kai kurie šiaip sau, ir ką jau padarysi, kad nebuvo galima padaryti geriau. Kopriklausomuose santykiuose yra labai daug įtampos: baiminamasi, kad nesupras, kad paliks, kad atstums, taip pat nerimaujama, o ką dar iškrės atroji pusė.
Aplinkiniai išsako nerimą dėl jūsų priklausomybės nuo antrosios pusės. Kai mylima perdėtai stipriai, pamažu nubyra draugai, o artimieji pradeda pastebėti, kad visas jūsų gyvenimas sukasi vien apie antrąją pusę. Kartais artimieji ima pastebėti ir netinkamą antrosios pusės elgesį: smurtą, manipuliacijas, priklausomybes, bet jų pastangos mus įspėti priimamos kaip kišimasis ne į savo reikalus, kontroliavimas ir nesupratingumas.
Aistra painiojama su meile. Šeimos ir santuokos terapeutė Robin Norwood knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ svarsto, kad kopriklausomos moterys labai dažnai pamiršta, kad meilė - tai ne tik aistra, jaudulys ir nuostabus seksas (o jaudulio tikrai netrūksta nestabiliuose, nepastoviuose ir komplikuotuose santykiuose). Meilė juk yra ir įsipareigojimas, draugystė ir partnerystė.
tags: #ka #reiskia #savoka #tarpusavio #priklausomybe