Socialinė globa yra svarbi socialinės apsaugos sistemos dalis, dažniausiai teikiama socialinės globos įstaigose. Pagrindinis tikslas - užtikrinti gyvenimo sąlygas, kad pagyvenę asmenys galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, gerbiant jų teises ir orumą.
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kasmet didėja senyvo amžiaus asmenų skaičius. Statistikos departamento duomenimis, 2008 m. pradžioje tokių asmenų buvo 690,8 tūkst., arba kas penktas Lietuvos gyventojas, o prognozuojama, kad 2060 m. pradžioje du penktadalius (40,9 proc.) Lietuvos gyventojų sudarys senyvo amžiaus asmenys.
Pastarųjų metų statistika rodo, kad socialinės globos paslaugomis naudojasi nemaža dalis Lietuvos gyventojų. 2007 m. socialinės globos paslaugos buvo teikiamos 101-oje senyvo amžiaus asmens globos įstaigoje. Šios paslaugos buvo suteiktos per 4,9 tūkst. asmenų. Daugelyje socialinės globos įstaigų vykdoma veikla dar neatitinka šiuolaikinės socialinės globos sampratos. Tai lemia personalo sudėtis bei kvalifikacija, darbo organizavimas, teisinis socialinės globos paslaugų reglamentavimas.
Dėl ilgalaikės globos poreikio didėjimo ir siekiant kokybiškų paslaugų teikimo, būtina tobulinti socialinės globos įstaigų veiklą. Teisinę bazę, kurios tikslas užtikrinti socialinės globos organizavimą, rengia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Ilgalaikės socialinės globos paslauga
Globos Namų Struktūra ir Valdymas
Globos namai yra viešasis juridinis asmuo, turintis sąskaitą banke ir antspaudą su Lietuvos Respublikos valstybės herbu bei savo pavadinimu. Ši įstaiga yra biudžetinė, finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų. Globos namų savininkė yra valstybė.
Taip pat skaitykite: EST duomenys apie darbo pasitenkinimą
Globos namų savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau - Socialinės apsaugos ir darbo ministerija). Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetenciją, įgyvendinant globos namų savininko teises ir pareigas, nustato Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymas ir kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Globos namai yra globojamo (rūpinamo) vaiko atstovas pagal įstatymą, turintis įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti be tėvų globos likusiam vaikui globą (rūpybą), ginti jo teises bei teisėtus interesus ir atstovauti jam.
Globos namų veikla organizuojama vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintais metiniais veiklos planais, rengiamais vadovaujantis Strateginio planavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827 „Dėl Strateginio planavimo metodikos patvirtinimo“, ir skelbiamais globos namų interneto svetainėje. Metinių veiklos planų vykdymą vertina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Centralizuotas vidaus audito skyrius.
Globos namams vadovauja direktorius, kurį konkurso būdu į pareigas priima ir iš jų atleidžia socialinės apsaugos ir darbo ministras teisės aktų nustatyta tvarka. Globos namų direktoriaus pavaduotoją (-us) į pareigas priima ir iš jų atleidžia globos namų direktorius Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka.
Globos namų vidaus auditą atlieka Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Centralizuotas vidaus audito skyrius.
Taip pat skaitykite: ES socialinės apsaugos kodeksas
Teisinė Bazė
Globos namų veiklą reglamentuoja šie teisės aktai:
- Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 26 d. nutarimas Nr.
- Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. birželio 28 d. įsakymas Nr.
- Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. A1-730, paskelbtas TAR 2015-12-10, i. k.
- Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. A1-266, paskelbtas TAR 2016-05-24, i. k.
- Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. A1-402, paskelbtas TAR 2019-07-17, i.
Įstatymo šeštojo skirsnio nuostatos, susijusios su socialinės globos įstaigų licencijavimu, įsigalioja nuo 2010-01-01.
Socialinės Globos Samprata ir Rūšys
Socialinė globa yra sudėtinė socialinių paslaugų sistemos dalis, kuri dažniausiai teikiama socialinės globos įstaigose. Ši paslauga apima įvairių asmenų socialines problemas, organizuojant reikalingų paslaugų teikimą ir užtikrinant įstaigos gyventojams nuolatinę priežiūrą ir saugią aplinką. Pagrindinis senyvo amžiaus asmens globos įstaigos veiklos tikslas - užtikrinti tokias gyvenimo sąlygas, kad pagyvenę asmenys galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, nepažeidžiant jų teisių ir orumo.
Senyvo amžiaus asmuo - sukakęs senatvės pensijos amžių asmuo, kuris dėl amžiaus iš dalies ar visiškai yra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime (Socialinis paslaugų įstatymas, 2006, 2 str.). Socialinės globos norma - Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtinti socialinės globos teikimo likusiems be tėvų globos vaikams, vaikams su negalia, socialinės rizikos vaikams, suaugusiems asmenims su negalia, senyvo amžiaus asmenims, socialinės rizikos suaugusiems asmenims principai ir charakteristikos (Socialinis paslaugų įstatymas, 2006, 2 str.).
Europos Sąjungos valstybėse, tame tarpe ir Lietuvoje, socialinio - ekonominio vystymosi raidoje išryškėjo demografinė visuomenės senėjimo problema. Tai yra didėja 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų dalis. Iš visų amžiaus grupių santykinai išaugs labai sens (80m. ir vyresni) asmenys. Ši tendencija turi įtakos daugeliui kasdienio gyvenimo aspektų ir todėl kelia ypatingus iššūkius beveik visose politikos srityse. Socialinės globos poreikis paskutiniame dešimtmetyje nemažėja. Senyvo amžiaus asmenims gana dažnai reikia ilgalaikės globos, nes jie savarankiškai negali atlikti daugelio kasdieninio gyvenimo funkcijų.
Taip pat skaitykite: Smurto darbe sprendimai
Nors pripažįstama, kad šiuo metu senėjant visuomenei institucinė socialinė globa nebetenkina visuomenės poreikių ir būtina vystyti kitas, nemažiau patrauklias socialinės globos formas, kaip senyvo amžiaus asmens socialinė priežiūra, bet socialinė globa, teikiama senyvo amžiaus asmens socialinės globos įstaigose šiuo metu ir ateityje užims reikšmingą vietą socialinių paslaugų senyvo amžiaus asmenims segmente.
Visuomenei senstant, globos poreikis didėja, socialinė globa tampa vis didesne šiuolaikinės valstybės socialinės politikos dalimi. Nagrinėjant užsienio šalių socialinę politiką senyvo amžiaus asmenims, reikia atsižvelgti į Jungtinių Tautų principuose išdėstytas nuostatas (United Nations, 1991) .
2002 m. Tarptautiniame Madrido veiksmų plane dėl visuomenės senėjimo yra sakoma: Vyriausybių politika turėtų užtikrinti, kad pagyvenę žmonės gautų socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas, tarp jų apgyvendinimą prieglaudoje ir ilgalaikę priežiūrą. Turėtų būti parengti veiksmingi planai, kaip šios reikmės turėtų būti laiku tenkinamos.
Lietuva, būdama Europos Sąjungos nare, dalyvauja ES valstybių narių vykdomos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties politikos koordinavimo procese. Šios ES valstybes nares nuolat tobulinti įgyvendinamą socialinę politiką. Valstybinės institucijos (ministerijos, apskritys) pagrindžia ir sukuria šalies paslaugų plėtojimo strategijos ir paslaugų standartus. Šalies socialinės politikos vaidmuo rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje itin svarbus.
Siekiant didinti globos įstaigos veiklos efektyvumą, 1998 metais Lietuvoje buvo priimti Stacionarių globos įstaigos darbo efektyvumo didinimo nuostatai. Minėtame dokumente siūloma tęsti pradėtą stacionarių globos įstaigų decentralizaciją, priartinant globos įstaigas prie gyvenamosios vietos ir stengiantis kuo ilgiau išlaikyti žmogų jam įprastoje bendruomenėje. Dokumente pabrėžiama, kad stacionariose globos įstaigose apgyvendinti tik tuos žmones, kuriems socialinių paslaugų negalima suteikti bendruomeninis paslaugų tinkle arba tos paslaugos yra neefektyvios. Minėtame teisės akte nurodoma nesteigti didelių stacionarių globos įstaigų, o esamose vykdyti pertvarkos projektus.
Norint pasiekti galutinį socialinių paslaugų teikimo tikslą - grąžinti asmenims gebėjimą pasirūpinti savimi, išsaugant garbę ir orumą, ir integruotis į visuomenę 2002 m. Lietuvoje priimama Socialinių paslaugų teikimo koncepcija, kurioje buvo nustatyti socialinių paslaugų sistemos plėtros prioritetai, tolesnės socialinių paslaugų kryptys. Šios asmens gyvenimo sąlygos, būtų racionaliau naudojamos valstybės biudžeto lėšos, skiriamos socialinių paslaugų teikimui finansuoti.
Socialinės Paslaugos: Priežiūra ir Globa
Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos asmeniui, kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Bendrosioms socialinėms paslaugoms priskiriamos informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo, sociokultūrinės, transporto organizavimo, maitinimo organizavimo, aprūpinimo būtiniausiais drabužiais ir avalyne bei kitos paslaugos.
Kai asmens gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka, jam gali būti teikiamos specialiosios socialinės paslaugos. Specialiosios socialinės paslaugos skiriamos į socialinę priežiūrą ir socialinę globą. Socialinė priežiūra yra visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė pagalba, kuriai nereikia nuolatinės specialistų priežiūros. Socialinė globa yra kita specialiosios socialinės paslaugos sudedamoji dalis.
Pagal teikimo trukmę socialinė globa skirstoma į dienos, trumpalaikę ir ilgalaikę. Dienos socialinei globai priskiriama visuma paslaugų, kuriomis senyvo amžiaus asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba dienos metu. Trumpalaikei socialinei globai priskiriamos paslaugos, kurios suteikiamos senyvo amžiaus asmeniui, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, kai jo šeimos nariai, globėjai ar rūpintojai laikinai negali juo pasirūpinti - tai vadinamos "atokvėpio" paslaugos. Ilgalaikei socialinei globai priskiriama visuma paslaugų, kuriomis visiškai nesavarankiškam senyvo amžiaus asmeniui teikiama kompleksinė nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba. Ši paslauga gali būti teikiama neterminuotai ir teikiama tik stacionariose socialinės globos įstaigose (Socialinis paslaugų katalogas, 2006).
Jeigu socialinė globa teikiama ne asmens namuose, tai priklausomai nuo senyvo amžiaus asmens poreikių ji gali būti teikiama stacionariose arba nestacionariose socialinių paslaugų įstaigose. Stacionarios globos įstaigos, kurios kitaip gali būti vadinamos socialinės globos įstaigomis (Socialinis paslaugų katalogas, 2006, 19.1 punkt.), skirtos žmonėms nuolatiniam ar ilgesniam apsigyvenimui įstaigoje, kai jie patys negali savimi pasirūpinti ir jiems reikalinga nuolatinė priežiūra, ilgalaikė globa ir slauga. Dažniausiai tokio tipo įstaigose teikiama ilgalaikė socialinė globa. Šias sąlygas ir užtikrinti globos reikalingiems žmonėms kiek įmanomai kokybiškesnį gyvenimą, skatinant jų sugebėjimus pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje.
Savarankiškesniems senyvo amžiaus asmenims dienos socialinė globa gali būti teikiama nestacionariose socialinių paslaugų įstaigose: laikino gyvenimo namuose, dienos socialinės globos namuose, savarankiško gyvenimo namuose, socialinės priežiūros centruose, bendruomeninėse įstaigose. Taigi, socialinė globa yra neatskiriama bendros socialinės apsaugos sistemos dalis, specialiosios socialinės paslaugos sudedamoji dalis ir teikiama tuomet, kai senyvo amžiaus asmeniui savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime bendrųjų paslaugų nepakanka arba jos yra neveiksmingos ir neduoda laukiamo rezultato. Dienos ir trumpalaikė socialinė globa gali būti teikiama tiek asmens namuose, tiek socialinių paslaugų įstaigose.
Visuomenei senstant, globos poreikis didėja, socialinė globa tampa vis didesne šiuolaikinės valstybės socialinės politikos dalimi. Nagrinėjant užsienio šalių socialinę politiką senyvo amžiaus asmenims, reikia atsižvelgti į Jungtinių Tautų principuose išdėstytas nuostatas (United Nations, 1991) .
2002 m. Tarptautiniame Madrido veiksmų plane dėl visuomenės senėjimo yra sakoma: Vyriausybių politika turėtų užtikrinti, kad pagyvenę žmonės gautų socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas, tarp jų apgyvendinimą prieglaudoje ir ilgalaikę priežiūrą. Turėtų būti parengti veiksmingi planai, kaip šios reikmės turėtų būti laiku tenkinamos.
Lietuva, būdama Europos Sąjungos nare, dalyvauja ES valstybių narių vykdomos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties politikos koordinavimo procese. Šios ES valstybes nares nuolat tobulinti įgyvendinamą socialinę politiką. Valstybinės institucijos (ministerijos, apskritys) pagrindžia ir sukuria šalies paslaugų plėtojimo strategijos ir paslaugų standartus. Šalies socialinės politikos vaidmuo rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje itin svarbus.