Socialinė apsauga yra visuotinai pripažįstama žmogaus teisė, užtikrinanti elementarias socialines ir ekonomines pragyvenimo sąlygas. Ši koncepcija tapo ypač svarbi po Antrojo pasaulinio karo, kai žmogus buvo pripažintas ypatingu subjektu, reikalaujančiu didžiausio dėmesio. Realizuojant šią poziciją, buvo priimta daug tarptautinių dokumentų, įtvirtinančių socialines žmogaus teises, pavyzdžiui, Europos socialinė chartija (1966 m.).
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, dalis žmonių dėl sveikatos ar amžiaus negali dalyvauti darbo rinkoje. Todėl jiems reikalinga valstybės pagalba, užtikrinanti orų gyvenimą. Valstybė prisiima atsakomybę už tokių aplinkybių atsiradimą ir jų padarinius, kurdama socialinės apsaugos sistemą, skiriančią valstybines pensijas, socialinį aprūpinimą ir socialines paslaugas.
Socialinės apsaugos apibrėžimas yra sudėtingas ir traktuojamas skirtingai. Šio instituto problemomis domisi daugelio valstybių mokslininkai, taip pat ir Lietuvos mokslininkai, tačiau ši tema vis dar nėra išsamiai išnagrinėta.
Bendroji temos charakteristika ir aktualumas
Darbas yra vienas iš pagrindinių kiekvieno individo ir visos visuomenės gerovės pagrindų. Tačiau ne visada žmonės gali patenkinti savo poreikius dirbdami, todėl valstybė privalo užtikrinti tinkamą gyvenimo lygį visiems gyventojams. Kiekvienas žmogus socialiniu požiūriu yra menkai teapsaugotas, nes niekas negali būti tikras, kad pavyks išvengti pavojaus sveikatai, grėsmės netekti darbo pajamų ar patirti ypatingų išlaidų dėl ligos, senatvės, invalidumo, darbingumo netekimo, maitintojo praradimo ir kitų aplinkybių.
Šiuolaikinė socialinės apsaugos sąvoka pirmą kartą buvo panaudota JAV įstatymų leidyboje 1935 m., priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Pagrindinė šios sąvokos esmė - apibrėžti, kokios rizikos patenka į socialinę apsaugą ir kokios yra garantijos apsisaugoti nuo socialinių rizikų. Socialinė rizika - tai įvykis, kurio atsiradimas nebūtinai priklauso nuo apdraustojo valios. Tai gali būti teigiami (vaiko gimimas) arba neigiami (mirtis, nelaimingas atsitikimas) įvykiai. Tarptautinėse konvencijose atsirado naujos socialinių rizikų garantijos, susijusios su asmens darbine veikla, pavyzdžiui, teisė į tinkamą atlyginimą, minimalaus atlyginimo nustatymas, teisė į tinkamo dydžio pensiją.
Taip pat skaitykite: EST duomenys apie darbo pasitenkinimą
Socialinės apsaugos terminų žodyne socialinė apsauga apibrėžiama kaip visapusiška sistema, padedanti valstybei laiduoti gyventojų aprūpinimą ligos, sužalojimo, senatvės, nedarbo ir kitais atvejais, suteikti papildomas pajamas nustatytiems šeimos poreikiams tenkinti. Valstybinė socialinė apsauga - tai valstybės nustatyta, kontroliuojama bei finansuojama socialinio gyventojų aprūpinimo priemonių sistema.
H. H. Konkolewsky teigia, kad socialinė apsauga radikaliai pasikeitė: jos vaidmuo apima ne tik pajamų perskirstymą bei pagrindinių poreikių tenkinimą, bet ir siekį teikti prevencijos priemones ir apsaugoti asmenis nuo socialinių rizikų, kad palengvinti asmens socialinę integraciją. R. Lazutka socialinę apsaugą apibrėžia kaip politikos priemones, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus.
Platesnis socialinės apsaugos apibrėžimas pateikiamas Tarptautinės darbo organizacijos pranešime. Čia socialinė apsauga apibūdinama kaip apsauga, kurią visuomenė teikia savo nariams nuo ekonominių ir socialinių nelaimių, kurias gali sukelti žymus uždarbio sumažėjimas ar jo mokėjimo nutraukimas dėl ligos, motinystės atostogų, suluošinimo darbe, nedarbo, negalios, senatvės ir mirties. Ji apima medicininę priežiūrą ir paramą šeimoms su vaikais.
D. Pieters socialinę apsaugą apibrėžia kaip visumą priemonių, kurias pasitelkus sukuriamas žmonių, netekusių darbo pajamų arba turėjusių ypatingų išlaidų, solidarumas.
Socialinės apsaugos sąvoka yra susijusi su kitomis siauresnėmis sąvokomis, tokiomis kaip socialinės apsaugos politika, socialinės apsaugos sistema, socialinės apsaugos teisės aktai, tarptautinės socialinės apsaugos sutartys. Socialinės apsaugos politika - tai valstybės taikomos priemonės, kuriomis siekiama laiduoti paramą sergantiems, sužalotiems, pagyvenusiems bei neįgaliems asmenims, pavyzdžiui, leidžiant teisės aktus, kuriais darbuotojai bei darbdaviai įpareigojami apsidrausti nuo nedarbingumo bei darbo pajamų praradimo. Socialinės apsaugos sistema aiškinama kaip priemonių sistema, leidžianti socialinės rizikos atvejais išsaugoti garantijas, ekonominį savarankiškumą bei paskirstyti lėšas. Socialinės apsaugos teisės aktai - tai visuma teisės aktų, kuriais yra tvarkoma socialinė apsauga.
Taip pat skaitykite: Smurto darbe sprendimai
Tarptautinis žodynas sistemą pabrėžia kaip planuotą, taisyklingą išdėstymą, sutvarkymą, organizaciją. Kita sistemos apibrėžimo reikšmė - sutvarkytas teiginių, pažiūrų rinkinys, sudarantis vientisą teoriją. Dar viena sistemos apibrėžimo reikšmė - reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip atskirą vientisą darinį.
Kontinentinės Europos socialinės apsaugos sistemose įtvirtinti universalumo (sistema turi būti prieinama visiems gyventojams ir apima visas socialinio draudimo rizikas), vieningumo (sistema turi būti vieninga ir vienoda visiems) ir solidarumo pricipai. Liberaliose socialinės apsaugos sistemose universalumo principas siejamas su rinkos principais, siekiant užtikrinti kuo platesnį asmens dalyvavimą darbo rinkoje.
Socialinės apsaugos modeliai yra sukurti siekiant pašalinti skurdą, tai yra kelti žmonių gyvenimo kokybę šalyje, kurioje šie modeliai yra taikomi.
Pagal Bismarko sistemą socialinis draudimas skirtas tik dirbantiems ir būtent samdomiems darbuotojams. Ši sistema užtikrina išmokas, kurių dydis ir mokėjimo trukmė priklauso nuo asmens darbo stažo ir nuo pajamų dydžio, gauto iki socialinės rizikos atsiradimo. Atskiras socialinio draudimo šakas administruoja skirtingos administracinės struktūros.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemos pagrindiniai bruožai yra tai, kad socialinio draudimo fondas atskirtas nuo valstybės biudžeto, didžioji pensijų sistemos dalis veikia remiantis einamosiomis išmokomis. Lietuvoje veikia Bismarkinio tipo socialinio draudimo sistema, kuri dėl nepakankamo šalies ekonominio išsivystymo lygio užtikrina nedideles išmokas.
Taip pat skaitykite: Kompensacijos verslui: ES parama
Korporatyvis modelis, ko gero, buvo pasirinktas tam, kad paskatintų gyventojus dalyvauti darbo rinkoje, o ne tam, kad būtų laikomasi pagrindinių korporatyvizmo principų ar kad šio modelio būtų pageidavę tokie darbo rinkos partneriai, kaip profsąjungos ir darbdavių organizacijos.
Europos socialinės teisės aktai ir jų įtaka Lietuvai
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ji privalo derinti savo teisės aktus su ES teisės aktais, ypač socialinės apsaugos srityje. ES teisės aktai tiesiogiai veikia nacionalines socialinės apsaugos sistemas, todėl kyla problemų taikant ES teisę, ją vienodinant ir harmonizuojant narių teisę. Valstybės narės turi keisti savo teisines sistemas, siekdamos sklandaus ES teisės taikymo.
Vienas iš pagrindinių ES principų - laisvas asmenų judėjimas, kuris įtvirtintas pirminėje Bendrijos teisėje. Šis principas užtikrina, kad darbuotojai galėtų judėti į tas valstybes, kuriose darbo lygis aukštas, neprarandant socialinių garantijų.
Europos Sąjunga gali sustiprinti reikalavimus dėl imigravimo ir darbo Lietuvoje asmenims iš trečiųjų valstybių. Siekdama išvengti nelygios konkurencijos, ES gali reikalauti iš šalių kandidačių pakelti atlyginimo ir socialinių išmokų lygį, taip pat sureguliuoti darbo rinką.
Lietuva gali sėkmingai pasinaudoti Europos struktūrinių fondų, tarp jų ir Socialinio fondo lėšomis, skirtomis palengvinti darbuotojams įsidarbinti ir padidinti jų galimybes laisvai rinktis gyvenamąją ir darbo vietą Bendrijoje, padėti prisitaikyti prie gamybos sistemų ir pramonės pokyčių.
Vienas svarbiausių veiksnių, sąlygojančių eurointegracijos reikalavimus socialinei sferai, yra fundamentalus laisvo darbuotojų judėjimo principas. Jis sudaro vieną iš keturių Europos Sąjungos vidaus rinkos atramų (šalia laisvo prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo). Europos Bendrijos steigimo sutarties 48 straipsnyje sakoma, kad „Bendrijoje turi būti garantuota darbuotojų judėjimo laisvė“. Šiai laisvei užtikrinti turi būti panaikinta „bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl jų pilietybės, kai tai susiję su darbu, atlyginimu ir kitomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis“.
Europos Bendrijos steigimo sutartis numato ne tik vienodą darbo santykių teisės taikymą saviems ir kitų valstybių narių piliečiams, bet ir iš to išplaukiantį vienodą socialinės apsaugos teisės taikymą bei įgytų socialinės apsaugos teisių išlaikymą migruojant. Taigi laisvo darbuotojų judėjimo principo įgyvendinimas reikalauja pirmiausia imtis reikiamų teisinių bei administracinių priemonių tokiose srityse kaip darbo santykiai ir socialinė apsauga.
Socialinės apsaugos koordinavimo būtinybė kyla iš jau minėto Europos Bendrijos steigimo sutarties reikalavimo įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą. Priemonių, kurių reikalauja imtis sutarties 51 straipsnis, pagrindinis tikslas yra tas, kad migruojantys iš vienos valstybės į kitą darbuotojai neprarastų įgytų socialinės apsaugos teisių.
Kadangi išspręsti šių problemų nacionalinės teisės priemonėmis negalima, buvo priimti privalomi valstybėms narėms dokumentai: Reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims bei jų šeimų nariams, persikeliantiems Bendrijoje, taip pat Reglamentas, nustatantis pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką.
Šie reglamentai remiasi keliais pagrindiniais principais:
- bet kurios valstybės narės darbuotojui taikomi tik vienos valstybės teisės aktai;
- vienoje valstybėje narėje įgytos socialinės teisės išsaugomos bet kurioje kitoje valstybėje narėje;
- skiriant socialines išmokas, sumuojami visose valstybėse narėse įgyti socialinio draudimo ar gyvenimo laikotarpiai.
Įgyvendinant šiuos reglamentus, Lietuvai reikia atlikti šiuos veiksmus:
- teisės aktų pakeitimo ir naujų parengimo: gali prireikti patikslinti kai kuriuos Lietuvos socialinės apsaugos teisės aktus;
- administracinės: reikės sukurti kvalifikuotą administraciją, pajėgiančią taikyti Reglamentų nustatomas socialinių išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir atsiskaitymo su kitomis valstybėmis narėmis procedūras;
- finansines: Lietuva turės eksportuoti socialinės apsaugos išmokas už laikotarpius, įgytus dirbant Lietuvoje, į valstybes ES nares. Tačiau fundamentalią problemą sudaro apmokėjimas už gydymą užsienyje.
Svarbūs tarptautiniai dokumentai socialinės apsaugos srityje:
- Europos socialinė chartija, kartais traktuojama kaip Žmogaus teisių konvencijos sudedamoji dalis;
- Europos socialinės apsaugos kodeksas ir jo Protokolas;
- Europos konvencija dėl migrantų darbininkų teisinio statuso skelbia lygybės tarp migrantų darbininkų ir vietos gyventojų principą. Be to, ji garantuoja teisę į šeimos susijungimą.
Socialinių reikalų svarba Vidurio Rytų Europos valstybėms rengiantis narystei Europos Sąjungoje pabrėžiama 1995 metų Koisijos „Baltojoje knygoje“. Joje teigiama, kad „socialinis matmuo yra esminis vidaus rinkos politikos elementas. Tai aiškiai išreikšta Sutartyje. Be to, daugelis teisės aktų socialiniais klausimais greta kitų pagrindimų yra paremti ir vidaus rinkos argumentais".
Laisvo darbuotojų judėjimo principas Europos Bendrijos steigimo sutartyje siejamas su įsidarbinimo lygiomis sąlygomis bet kurioje valstybėje narėje teise ir su iš to išplaukiančiomis socialinės apsaugos garantijomis.
Pagrindinis antrinės teisės aktas, reguliuojantis įsidarbinimo valstybėse narėse teises ir sąlygas, yra Reglamentas dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje. Reglamentas patvirtintas remiantis Europos Bendrijos steigimo sutarties suteiktu įgaliojimu Tarybai ir įgyvendina Sutarties. Reglamento 1-9 straipsniuose nustatomos įsidarbinimo teisės ir lygiateisiškumas įsidarbinant. Reglamentas suteikia teisę valstybės narės piliečiams užimti laisvas darbo vietas kitos valstybės narės teritorijoje tomis pačiomis sąlygomis kaip tos valstybės piliečiams ir draudžia migruojančių darbininkų bei tarnautojų diskriminaciją sudaromose ir vykdomose darbo sutartyse.
Draudžiamos tam tikros tiesiogiai ir netiesiogiai diskriminuojančios administracinės priemonės, tokios kaip dalies darbo vietų rezervavimas vietiniams darbuotojams, skelbimų dėl darbo vietų laisvės apribojimas užsienio dardaviams, specialių reikalavimų bei registracijos procedūrų nustatymas kitų valstybių narių piliečiams. Reikalaujama garantuoti vienodą įdarbinimo tarnybų pagalbą kaip savo, taip kitos valstybės narės piliečiams, draudžiama taikyti diskriminuojančius pagal pilietybę profesinius ar medicininius kriterijus norint įsidarbinti ar priimant į darbą. Draudžiamas kitų valstybių narių piliečių diskriminavimas, nustatant atlyginimą už darbą, atleidžiant iš darbo ir grąžinant į jį, taikant socialines bei mokestines lengvatas. Nustatomos vienodos profesinio mokymo galimybės ir skelbuojamos negaliojančiomis bet kokios kolektyvinės ar individualios darbo sutartys, jei jos yra diskriminuojančios pagal pilietybę.
Reglamento 10-12 straipsniai skirti migruojančių darbuotojų šeimų teisėms. Kartu su darbuotoju šalyje gali gyventi ir imtis bet kokios teisėtos veiklos jo sutuoktinis ir artimti giminaičiai, net jei jie nėra kurios nors valstybės narės piliečiai.
Kitos direktyvos:
- Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atvejų, derinimo garantuoja darbuotojų teisių apsaugą, verslą perduodant kitam darbdaviui.
- Tarybos direktyva dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie darbo sutarties arba darbo santykių...
Socialinės teisės Lietuvoje
Antrosios kartos žmogaus teisės garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan. Šios teisės įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamasis darbas draudžiamas.
Konstitucijos 52 straipsnyje nurodoma, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“. Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties.
Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“.
Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas.
Konstitucijos 53 straipsnyje deklaruojama teisė į sveikatos priežiūrą. Jame gana abstrakčiai suformuluoti kai kurie sveikatos sistemos ir sveikatos priežiūros elementai. Konstitucijos 53 straipsnio nuostatų nereikėtų traktuoti kaip valstybinių gydymo įstaigų absoliučią pareigą teikti išskirtinai nemokamą ir visaapimančią medicinos pagalbą.
Kultūrinės teisės yra minimos keliuose Konstitucijos skirsniuose, ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinių teisių apsaugai. Tai piliečių tautinėms bendrijoms suteikta teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą; valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą (Konstitucijos 45 straipsnis). Viena svarbiausių kultūrinių teisių - teisė į mokslą. Konstitucijos 41 straipsnyje visų pirma suformuluota pareiga mokytis iki 16 metų, tas asmenims iki 16 metų mokslas - privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Aukštasis mokslas pasiekiamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus.
Lietuvoje socialinės apsaugos teisė yra svarbi, nes laiduojama pačioje Konstitucijoje. Taigi kiekvienoje šalyje socialinės apsaugos lygiai gali skirtis ženkliai.
RPF IX-tojo suvažiavimo rezoliucijoje primenama, kad beveik prieš ketvirtį amžiaus Lietuvoje ratifikuota Europos socialinė chartija nėra pilnos apimties ir vis dar trūksta chartijos IV dalies D straipsnio (kolektyviniai skundai) ratifikavimo. RPF ragina LR Vyriausybę, kaip numato Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 8 str. „Europos socialinę chartiją Lietuva ratifikavo dar 2001 m., bet iki šiol nesugebėjo žengti kito žingsnio - priimti papildomą protokolą dėl kolektyvinių skundų, - sako RPF pirmininkas Audrius Gelžinis. Protokolas sustiprintų žmonių galimybes ginti savo teises. Jis leistų pažeidžiamoms visuomenės grupėms būti labiau išgirstoms. Ratifikuotas dokumentas padidintų valstybės atsakomybę ir skaidrumą. „Europos socialinės chartijos Kolektyvinių skundų straipsnio ratifikavimas būtų svarbus žingsnis, parodantis, kad socialinės teisės mūsų šalyje nėra tik deklaracijos, bet ir realiai veikianti sistema“,- sako A.
Europos socialinių teisių komitetui kolektyviniai skundai teikiami pačiomis įvairiausiomis temomis
- Pavyzdžiui, Ispanijos profesinės sąjungos 2025 m. rugpjūčio 28 d. Europos socialinių teisių komitetui pateikė skundą dėl teisės į kolektyvines derybas pagal Europos socialinės chartijos 6 straipsnio 2 ir 4 dalis.
- Šiemet liepos 22 d. Europos socialinių teisių komitetas užregistravo Italijos profesinės sąjungos Unione Italiana del Lavoro U.I.L skundą, kuris susijęs su Europos socialinės chartijos 3 straipsniu (teisė į saugias ir sveiką darbo sąlygas) ir 11 straipsnio 3 dalimi (teisė į sveikatos apsaugą). U.I.L. teigia, kad, nepaisant formaliai pažangios reguliavimo sistemos, Italija neužtikrina veiksmingos teisės į sveikatą ir saugą darbe.
- Prancūzijos Nacionalinė profesionalių futbolininkų sąjunga (Union nationale des footballeurs professionnels, UNFP) taip pat šiemet liepą pateikė skundą prieš Prancūziją dėl Europos socialinės chartijos 2 straipsnio (teisė į teisingas darbo sąlygas), 3 straipsnio (teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas), 6 straipsnio (teisė į kolektyvines derybas), 7 straipsnio (vaikų ir jaunimo teisė į apsaugą) ir 11 straipsnio (teisė į sveikatos apsaugą).
1 lentelė. Socialinės apsaugos išlaidos % nuo BVP (2020 m.)
| Šalis | Išlaidos % nuo BVP |
|---|---|
| Prancūzija | 33.1 |
| Vokietija | 30.3 |
| Italija | 28.9 |
| Ispanija | 25.4 |
| Lietuva | 18.5 |
tags: #europos #socialines #apsaugos #kodeksas