Šiame straipsnyje analizuojama, kaip institucinė psichikos sveikatos priežiūra Lietuvoje keičiasi į bendruomeninę, naudojant ekologinės sistemų teorijos postulatus ir konkrečius duomenis bei praktikas iš įvairių sektorių. Ekologinės sistemų požiūris leidžia įvertinti tiek fizinį, tiek socialinį paslaugų prieinamumą, tų paslaugų teikėjų tarpusavio sąveikas ir bendrą orientaciją į tikslą - suteikti asmeniui galimybę gyventi nepriklausomai, dalyvauti bendruomenėje ir užtikrinti teises. Straipsnyje akcentuojama, kad pertvarka yra kompleksinis procesas, reikalaujantis nuolatinio sąveikų vertinimo tarp mikrosistemų (pvz., asmeniui artimų žmonių, globėjų, paslaugų teikėjų), mezosistemų (bendruomenės ir įstaigų tarpusavio santykiai) bei egzosistemų (teisėkūros, finansavimas, politiniai sprendimai) lygmenų.
Teorinis pagrindas: Bronfenbrennerio ekologinė sistema ir jos taikymas
Bronfenbrennerio požiūriu, asmens raidą lemia sąveika su dinamiškomis aplinkos struktūromis: mikrosistema - tiesiogiai su asmeniu susijusios aplinkos (šeima, kaimynystė, globėjų ir globos įstaigų personalas); mezosistema - pagrindinės grupės, su kuriomis asmuo intensyviai dalyvauja; egzosistema - institucijos, kurios tiesiogiai nedalyvauja kasdienėse veiklose, tačiau turi didelę įtaką; makrosistema - kulture/ politika aplinka, vertybės, įstatymai. Pertvarkos metu keičiasi ne tik vietos (fiziniai) parametrai, bet ir paslaugų teikimo būdai, žmonių tarpusavio ryšiai ir institucijų santykiai. Tai būtina, kad naujoji sistema būtų tvari ir veiksminga tiek mikro, tiek makro lygiu.
Šio straipsnio autorių taikytas požiūris rodo, jog deinstitucionalizacija neturi būti suprantama kaip vien „institucijų uždarymo“ aktas, o kaip kompleksiškas procesas, kuriame svarbu analizuoti sąveikas tarp visų sistemos dalių ir jų įtaką asmens gebėjimui integruotis į bendruomenę. Kiekvienas pertvarkos elementas turi būti vertinamas laiko, konteksto ir lygmens požiūriu, nes nenuspėjamas vienos dalies elgesys gali įtakoti visą sistemą.
Institucijų vaidmenys ir jų sąveikos pertvarkoje
Šiame darbe pristatomi penki pagrindiniai pertvarkos veikėjai: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos (NVO), socialinės globos institucijos ir vietos bendruomenės. Pirmieji keturi dalyviai išskirti dėl atsakomybių įgyvendinimo plano vykdymo; penktasis - bendruomenė - iškyla esant įtampoms, kai įgyvendinamas planas. SADM vaidmuo institucinės globos pertvarkos kontekste yra kertinis, nes ji nustato bendrąsias socialinių paslaugų organizavimo sąlygas, teikia teisės aktų projektus, koordinuoja JT neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimą ir valdo ES struktūrinių fondų investicijas regionuose.
SADM veikia mikro-, mezosistemų ir egzosistemų lygiuose: ji sąveikauja su globo įstaigomis, savivaldybėmis ir NVO, bendrauja su žiniasklaida ir bendruomenėmis. Savivaldybės vaidmuo esminis: jų gebėjimas teikti paslaugas konkrečioje teritorijoje lemia pertvarkos sėkmę. Diegti pokyčiai fiziškai atsispindi vietų keitimuose, naujų GGN (globos namų bendruomenėse) išsidėstymuose ir regioninėje infrastruktūroje. Tačiau fiziniai pokyčiai turi būti lydimi ir socialinių, bei bendruomeninių paslaugų, kad nevirstų tik fiziniu perstumdymu be vadybinio ir organizacinio poveikio.
Taip pat skaitykite: Globos namų pertvarka
Totaliniai išorės ribos (Goffmano „ribų“ plėtinys ekologinės sistemos požiūriu) rodo, kad pritaikant perėjimą į bendruomenę svarbu plačiau suvokti tiek fizines, tiek socialines ribas - darbo, laisvalaikio, gyvenamųjų erdvių, taip pat santykių su kolegomis, šeima ir apskritai bendruomene. Šie pokyčiai turi būti įgyvendinti visose sistemų lygiuose, o ne tik institucijoje.
Pastovios užduotys: teisiniai įrankiai, žmogaus teisių užtikrinimas ir praktikos pažanga
Tarptautiniai procesai ir ekspertų išvados rodo humanizacijos kelią psichikos sveikatos priežiūroje: perėjimas nuo stacionarios rūpybos prie bendruomeninės globos yra būtinas siekiant užtikrinti žmogaus teises ir autonomiją. Pagrindiniai dokumentai įtvirtina teisines priemones, kurios turi apsaugoti asmens teises ir užtikrinti jų nuomonės, pageidavimų laikymą bei proporcingą jų galimų ribojimų taikymą. Lietuvoje taikomos priemonės orientuotos į teisės aktų tobulinimą ir teisinės veiksnumo reformą, tačiau praktikoje ribų panaikinimas yra lėtas, o įstatymų projektai dar neatliepia visų tarptautinių rekomendacijų.
2006 m. įstatymai reglamentuoja savivaldos ir paslaugų teikimo mechanizmus, o 2012-2014 m. pradėta Diegti struktūrinės paramos programa: nuo institucinių globos namų link bendruomenėje teikiamų paslaugų. Dtiekėsi, kad iki 2030 metų bus pereita nuo institucinės globos prie bendruomeninės. Nors ES gairės ir Lisabonos sutartis skatina žmogaus teisių užtikrinimą, Lietuvoje reformos procesas atidina saugiklius ir kartais sutrukdo greitam pokyčių įgyvendinimui.
Šeimos ir bendruomenės vaidmuo yra gyvybiškai svarūs. Sėkmingai deinstitucionalizacijai būtina ne tik institucinės politikos priemonės, bet ir individualių asmenų situacijų tyrimai, bendruomenių, valstybės, verslo ir viešųjų institucijų spolu-kirpnas parama. Taip pat svarbu išlaikyti teisinius mechanizmus, kurie užtikrintų asmens teises ir savarankišką gyvenimą, pavyzdžiui, teikti pagalbą priimant sprendimus ir užtikrinti tinkamą teisinio veiksnumo reguliavimą.
Iniciatyvos ir empirija iš Lietuvos konteksto
2012 m. buvo patvirtintos strateginės gairės deinstitucionalizacijai, o 2014 m. paskelbtas veiksmų planas dėl perėjimo į bendruomeninę globą neįgaliesiems ir vaikams be tėvų globos. Kalbant apie praktinę patirtį, ypatingą dėmesį skiriama globos namų ir bendruomenės partnerystei: siekiama stiprinti šeimas, grąžinti vaiką į biologinę šeimą, o nepavykus - surasti nuolatinę globėjų šeimą. Pavyzdžiai iš konkrečių įstaigų rodo, kad sėkmingai veikiantys globos namai daugiau laiko skiria tėvų ir šeimų įtraukimui, ugdo pozityvią tėvystę ir formuoja bendradarbiavimo kultūrą su vietos bendruomenėmis.
Taip pat skaitykite: Principai ir deinstitucionalizacijos procesas
Tarp disciplininių tyrimų aktualijų - vaikų globos sisteminė pertvarka Lietuvoje iškėlė klausimus apie politinę valią, bendradarbiavimą ir tinkamų resursų paskirstymą. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į Utenos vaikų globos namų patirtį: per pastaruosius metus įstaiga aktyviai įtraukdavo šeimas, globėjus ir bendruomenę; 2013 m. iš globos namų į šeimas grąžinti 24 vaikai. Tokios praktikos rodo galimą kelio plėtimą link socialinių paslaugų tinklo plėtros, kai sprendimų priėmimo procesas vyksta „iš apačios“ - bendradarbiaujant su vietos bendruomenėmis ir įtraukiant tėvus į globos planų įgyvendinimą.
Priešinimosi ir įtampų šaltiniai
Vis dėlto egzistuoja stereotipai ir mitai apie globos netekusių vaikų įvaikinimą ir globą. Nors daugelis tyrimų rodo naudą iš šeimos ir bendruomenės teikiamų paslaugų, visuomenėje vis dar vyrauja nuostatos, kurios gali trukdyti pereiti prie neinstitucininių paslaugų. Taip pat išryškėja iššūkiai koordinacijoje tarp institucijų ir bendruomenių: dažnai trūksta politinės valios, o bendradarbiavimo sąlygos tarp valdžios, globos įstaigų ir NVO turi būti gerinamos kasdienio veikimo kontekste.
Tarpdisciplininė perspektyva ir praktiniai rekomendacijų akcentai
- Nuolatinis mikrosistemų ir mezosistemų sąveikos vertinimas atsižvelgiant į kontekstą ir tikslus
- Individualių asmens situacijų tyrimai ir bendruomenių, viešųjų institucijų, verslo ir Vyriausybės paramos sinergija
- Fizinio ir socialinio paslaugų prieinamumo dermė: mikrosistemų pokyčiai turi būti lydimi tarpinstitucinių ryšių pokyčių
- Teisinė veiksnumo reforma: siekti įtvirtinti žmogaus teisių standartus, užtikrinančius pageidavimų respektavimą ir galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime
- Skatinti bendruomeninį sprendimų priėmimą, įtraukti šeimas ir globėjus į paslaugų planavimą ir įgyvendinimą
Šiame kontekste svarbu paminėti tarptautinius procesus: bendrosios Europos gairės dėl perėjimo nuo stacionarios prie bendruomeninės globos, Lisabonos sutartis ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija su jos papildomais mechanizmais. Lietuva siekia integruoti šias rekomendacijas į nacionalinę teisinę bazę, tačiau realus pokytis priklauso nuo politinės valios ir žmonių sąmonėjimo lygio, taip pat nuo konkrečių praktinių įgyvendinimų vietose.
Įgyvendinimo gairės ir ateities perspektyvos
Strateginiai planai rodo kryptį nuo institucinės globos prie bendruomeninės globos iki 2030 metų, su ES struktūrinės paramos lėšų panaudojimu pasiekti tikslai. Nors įstatyminiai pokyčiai vyksta lėčiau, praktikoje visuomenės švietimas, bendruomenių įsitraukimas ir globotinų bei jų šeimų paramos sistemos stiprinimas jau duoda rezultatų. Lietuvoje yra skiriami resursai ir kuriamos priemonės, kurios turi būti taikomos nuosekliai, atsakingai ir be vilkinimo, kad deinstitucionalizacija įgyvendintų savo tikslus - užtikrinti žmogaus teises, sumažinti socialinę atskirtį ir suteikti galimybes pilnaveriam gyvenimui bendruomenėje.
- Infografika: paslaugų prieinamumo geografija ir mikrosistemų pokyčių scenarijai
- Žemėlapis: regioniniai SADM projektų pasirinkimai ES struktūrinių fondų investicijoms
| Veikėjai | Atsakomybės kryptys | Kontekstas |
|---|---|---|
| SADM | Organizuoja politiką, teisės aktų projektus, koordinuoja įgyvendinimą | Egzosistema |
| Savivaldybės | Teikia paslaugas regionuose, užtikrina vietinę aprėptį | Mezosistema |
| NVO | Teikia paramą, vykdo švietimą ir bendradarbiavimą | Mezosistema |
| Globos įstaigos | Įgyvendina individualius planus, bendradarbiauja su šeimomis | Mikrosistema |
| Bendruomenės | Teikia paramą, priima pokyčius, skatina įtraukimą | Makrosistema/Mezosistema |
Apibendrinant, deinstitucionalizacija Lietuvoje yra kompleksiškai įgyvendinamas procesas, kuriame svarbiausia yra ne tik statinių ugdymas ar jų uždarymas, bet ir visų lygmenų sąveika, kaip antai mikrosistemos - šeimos, globėjai, socialiniai darbuotojai; mezosistemos - bendruomenė ir įstaigos; egzosistemų - teisinė sistema, finansavimas; makrosistemos - kultūrinės nuostatos ir politiniai prioritetai. Tik vieningai veikdami šie lygmenys gali pasiekti tvarų rezultatą - žmonių su negalia įtraukimą į bendruomeninį gyvenimą ir užtikrintą teisinį veiksnumą bei autonomiją.
Taip pat skaitykite: Globos namų reforma Lietuvoje
tags: #deinstitucionalizacija #psichikos #gydymas