Feodalinėje visuomenėje žmogaus statusą lėmė jo luominė kilmė, turtinė padėtis ir lytis. Tačiau atidžiau pažvelgus į istorinius šaltinius, moteris matoma viešojoje erdvėje, o jos turtinis ir teisinis statusas šeimoje (priklausomai nuo socialinio sluoksnio) nebuvo apribotas.
Teisinis kontekstas ir paveldėjimo teisė
Moterų, kaip ir vyrų, teisių šaltinis - turto paveldėjimo teisė. Žemvaldės naudojosi daugeliu LDK bajorų privilegijų, tačiau net ir jos nebuvo lygiateisės bajorų visuomenės narės. LDK įstatymai ne tik išsaugojo, bet ir juridiškai įtvirtino lietuvių (ir prūsų) papročių teisės normą, gynusią moterį nuo pasikėsinimo į jos garbę, sveikatą ir gyvybę, - vadinamą dvigubą kompensaciją (dvigubai didesnį nei už vyrą atsiteisimą).
Dvigubos kompensacijos norma buvo taikoma ištekėjusioms, netekėjusioms ir net nepilnametėms bajorėms, taip pat ir tuo atveju, jei užpuolikė irgi buvo moteris. XVI a. vyrų ir moterų kompensacijos dydis priklausė nuo žmogaus luomo ir socialinės padėties, tačiau moteriai buvo atsiteisiama dvigubai didesnė suma nei tą pačią socialinę padėtį užimančiam vyrui.
Kompenzacijų ir bausmių sistema
Brangiausiai „kainavo“ bajorės gyvybė (200 kapų grašių) ir žaizdos (24 rubliai arba 40 kapų grašių). XVI a. stebimas teisinės minties modernėjimas savotiškai palietė moteris. Į Antrąjį Lietuvos Statutą (1566) įrašytos baudžiamosios teisės normos, kvalifikavusios bajoro įžeidimą ne tik kaip asmeninę skriaudą, bet ir kaip nusižengimą visuomenei, numatė papildomą įbauginančią kalėjimo bausmę.
Į bajorės sveikatą pasikėsinęs nusikaltėlis be dvigubo atlygio (atsiteisimo) dar buvo baudžiamas ir „dvigubu“ kalėjimu. Ši senosios papročių ir naujosios feodalinės teisės simbiozė stebima ir 1588 m. Trečiajame Lietuvos Statute (TLS).
Taip pat skaitykite: 35% darbingumo lygis
Įvedus skirtingų atlygių (kompensacijų) skalę, kuri priklausė nuo įžeidimo pobūdžio bei sužalojimo sunkumo, jau ir vyras galėjo gauti dvigubai didesnio dydžio nei įprastinis atlygį, pvz., už sumušimą ne ginklu, o lazda, kuoka ar botagu, kaip ypatingą bajoro pažeminimą. Bajorei už tokį įžeidimą turėjo būti atlyginta dviguba to luomo „baltųjų galvų“ kompensacija (keturguba nei įprastinė), o nusikaltėliui dar tekdavo sėdėti kalėjime dvigubai ilgesnį terminą.
Moterų asmens sauga ir papročių teisė
LDK įstatymai išsaugojo papročių normą, gynusią moterį nuo pasikėsinimo į jos garbę, sveikatą ir gyvybę. Tai, kad buvo dvigubai atsiteisiama už pasikėsinimą būtent į moters garbę ir sveikatą, kalba faktai. Štai bajorės dvaro užpuolikas už šį nusikaltimą (smurtą) atsilygindavo tokia pat smurtinės suma, kaip ir vyro dvaro užpuolikas, tačiau to „žygio“ metu dar ir sumušęs dvaro savininkę, jai privalėdavo atsiteisti už įžeidimą, sumokėdamas dvigubai didesnį atlygį (vadinamą įžeistinę) nei bajorui.
Tačiau kitų luomų moterims ši paprotinė norma buvo taikoma nenuosekliai, nors luominis principas nepajėgė užgožti lyties principo. Konkretų įkainį lėmė visuomenės hierarchijos laiptai. Jei laisvųjų moterų nužudymas vertinamas pirmiausia kaip nuostolis šeimai (todėl galvinę gaudavo šeimos nariai), tai už nelaisvąją paprastai atsiteisiama jos feodalui, kuris neteko „daikto“ (turto).
Moterų viešasis gyvenimas ir ekonominis vaidmuo
Moterų valdovių ir miestiečių padėtis iki moderniosios istorijos buvo teisiškai apibrėžtas reiškinys, kuriame moterys buvo teisiniai subjektai, turėjo ir valdė savo turtą ir buvo traktuojamos, kaip gamybinis vienetas. Lietuva, pasirinkusi priimti krikštą iš katalikiškos Lenkijos, o ne ortodoksiškos Kijevo Rusios, tapo Vakarų civilizacijos dalimi, bei perėmė daug vakarietiško pavyzdžio socialinės sąrangos, politinės kultūros, mentaliteto, gyvensenos stiliaus reiškinių, vakarietiškų dvarų madų ir tradicijų.
Tradiciškai šeimos vertybė ir jos nario globa buvo perduodama iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, iki susiformuojant industrinėms visuomenėms globa buvo įvardijama kaip viena moters pareigų. Šią moters globą lydėjo kiekvieną žmogų nuo gimimo iki mirties: skatinti laikytis moters pareigų šeimoje - rūpintis namais, prižiūrėti vyrą ir kitus šeimos narius, globoti silpnesniuosius.
Taip pat skaitykite: Kaip apskųsti pensiją teisme?
Teisinės normos ir jų prieštaringumas
Reta brandi feodalinė visuomenė, tobulindama įstatymus, įteisinusius nelygų moters ir vyro statusą, lyg ir „kompensuodavo“ moters diskriminaciją ypatinga jos asmens sauga. Tokią prieštaringą moters padėtį Lietuvoje greičiausiai lėmė papročių bei tradicijų, gynusių motinystę, ir spartaus visuomenės modernėjimo sankirta.
Tam tikras nenuoseklumas, taikant dvigubos kompensacijos normą moterims, stovėjusioms ant skirtingų visuomenės laiptelių ir buvusioms skirtingoje šeiminėje padėtyje, rodo, kad XVI a. sociokultūrinių realijų nulemti įstatymai papročių normą taikė jau diferencijuotai. TLS, bajorei už „paprastas“ žaizdas palikęs tokį patį atlygį, nelaisvajai mergai numatė 2 kapų (120) grašių kompensaciją, t. y. 20 kartų mažesnę.
Globos ir rėmimo institucijos: šeima, bažnyčia ir valstybė
Vaiko socializacijos procese pagrindinį vaidmenį atlieka šeima. Ji - pirmoji ir svarbiausia institucija, siejanti kiekvieną savo narį su socialine aplinka. Nuo šeimoje padėtų pamatų priklauso žmogaus ateitis. Visuomenė globoja savo narius, sudaro sąlygas jam veikti, galimybes jam augti bei vystytis.
Pirmąsias socialines paslaugas ir globos įstaigas Europoje XVII-XVIII a. kūrė religinės organizacijos, labdaros draugijos, vienuolynai. Tik vėliau pamažu atsirado supratimas, kad valstybė taip pat yra atsakinga už pagalbos organizavimą ir globos įstaigų kūrimą.
Socialine prasme globa - tai pirmiausia šeimos, bet kartu ir visos visuomenės rūpinimasis, pagalbos teikimas asmenims, kurie patys nėra pajėgūs patenkinti savo gyvenimo reikmių. Atskiros rėmimo sampratos nėra, nes socialine prasme nėra esminio skirtumo tarp globos ir rėmimo.
Taip pat skaitykite: Pensijų sistemos analizė
Globos skirtumas teisiniu požiūriu
Siaurąja teisine prasme globa ir rėmimas suprantama kaip viena valstybės rūpinimosi asmenimis forma. CK 3.238 straipsnio 1 dalyje nurodytas globos steigimo tikslas - užtikrinti neveiksnaus fizinio asmens teises ir interesus, o 3.239 straipsnio 1 dalyje nurodytas rėmimo steigimo tikslas - užtikrinti ribotai veiksnaus fizinio asmens teises ir interesus.
Jų skirtumas lemia asmens veiksnumo laipsnis: neveiksniam asmeniui skiriama globa, o dalinai ar ribotai veiksniam - rėmimas. Globos ir rėmimo teisinės sampratos skirtumas sąlygoja skirtingą globėjų ir rūpintojų teisinį padėtį, jų teisių pobūdį ir apimtį.
Praktinės pasekmės: priežiūra, sprendimų priėmimas ir įstatymai
Globa yra teisinė atsakomybė už vaiką kaip fizinį asmenį. Asmuo, kuriam priklauso globa, turi teisę ir pareigą priimti sprendimus dėl vaiko asmeninių reikalų, pavyzdžiui, kur vaikas gyvens ir kokią mokyklą lankys. Asmuo, kuriam priklauso globa, privalo užtikrinti, kad būtų patenkinti vaiko priežiūros, saugumo ir tinkamo auklėjimo poreikiai.
Asmuo, kuriam priklauso vaiko globa, taip pat privalo užtikrinti pagal vaiko amžių, raidą ir kitas aplinkybes reikalingą priežiūrą, ir privalo stebėti, ar vaikas gauna pakankamai pagalbos ir ar yra pakankamai lavinamas. Paprastai teisėtas vaiko globėjas yra vaiko tėvai arba vienas iš jų. Jeigu vaikui gimus tėvai yra susituokę vienas su kitu, globa savaime priklauso abiem tėvams.
Jeigu tėvai nutraukia santuoką, bendra globa galioja toliau. Santuokos nutraukimo atveju teismui nereikia dėl to priimti jokio sprendimo. Jeigu kuris nors iš tėvų nori pakeisti globos statusą, globos klausimą galima spręsti teisme.
Teisinė procedūra ir institucijų vaidmuo
Sprendžiant globos, gyvenamosios vietos arba bendravimo su vaiku klausimus bet kuris iš tėvų gali paduoti ieškinį apylinkės teisme pagal nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą. Prašymas iškelti bylą turi būti sudarytas raštu ir pasirašytas pareiškėjo asmeniškai arba jo atstovo. Prašyme turi būti pateikta informacija apie šalis, išdėstytas konkretus reikalavimas, reikalavimo pagrindas, informacija apie tai, kokiais įrodymais remiamasi ir ką kiekvienu įrodymu ketinama įrodyti.
Paprastai globos, gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku klausimai turi būti sprendžiami greitai. Teismas gali priimti laikinąjį sprendimą dėl globos, gyvenamosios vietos arba bendravimo su vaiku. Apylinkės teismo sprendimą arba sprendimą dėl globos, gyvenamosios vietos arba bendravimo su vaiku galima skųsti apeliaciniam teismui, o sprendimą arba apeliacinio teismo nutartį galima apskųsti Aukščiausiajam Teismui.
Tam tikrais atvejais, kad būtų įvykdytas sprendimas dėl tėvų atsakomybės, gali prireikti kreiptis į teismą. Teismo sprendimų, nutarčių arba sutarčių dėl globos, gyvenamosios vietos arba bendravimo su vaiku vykdymą galima užtikrinti priverstinėmis priemonėmis. Dėl vykdymo užtikrinimo reikia kreiptis į apylinkės teismą pagal nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą.
Apylinkės teismas gali nustatyti įvairias priemones. Paprastai teismas iš pradžių stengiasi, kad vaikas būtų perduotas savanoriškai. Jeigu tai neįmanoma, teismas gali galiausiai nuspręsti priteisti sąlyginę baudą arba nurodyti vaiką perimti priverstiniu būdu. Vaiko perėmimas priverstiniu būdu yra labai retai taikoma priemonė - ją nusprendžiama taikyti tik tada, jeigu iš susiklosčiusios padėties nėra kitos išeities, ir tik tam, kad vaikui nebūtų padaryta didesnė žala.
Pastaba apie terminologiją ir šaltinius
Taikyti šių dienų lygių teisių kategorijas, kalbant apie anuos laikus, būtų nekorektiška: formaliai moterys ikimoderniose visuomenėse neturėjo pilietinių bei politinių teisių, o jų teisnumas bei veiksnumas buvo apriboti. Vis dėlto istoriniai šaltiniai leidžia pamatyti, kad moters padėtis buvo daugialypė: tiek diskriminuojama, tiek apsaugota per specialias normas.
Šiame tekste remtasi teisės istorinėmis analizėmis, Lietuvos Statutų moterų apsaugos normų komentarais ir tyrimais apie dvigubą išpirką už moterį XVI a. pirmoje pusėje.
tags: #viduramziai #teismas #globejas #moteris