Vaikų globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių. Straipsnyje nagrinėjama vaikų globos namų deinstitucionalizacijos problema Lietuvoje, pateikiamos kai kurių globos namų socialinių darbuotojų įžvalgos ir patirtys šiuo pereinamuoju laikotarpiu.
Institucinė vaiko globa pastaraisiais metais kritikuojama kaip ydinga vaiko visapusiškam vystymuisi ir ugdymui, tačiau pastebima, kad prasidėjusi sistemos pertvarka yra sudėtingas procesas, pastaraisiais metais daugiausia stringantis dėl politinės valios stokos, dalyvaujančių subjektų (valdžios institucijų, globos namų, bendruomenių, mokslininkų) aktyvaus ir darnaus veikimo bei bendradarbiavimo trūkumo. Kartu akivaizdu, kad vaikų globos namų deinstitualizacija yra nacionalinio lygmens problema ir šis procesas neįmanomas be didesnio visos visuomenės įsitraukimo ir žmonių sąmoningumo pokyčių.
Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių. Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso (2000, įsigaliojo 2001) pakeitimai (įsigaliojo 2018 07 01), pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais, t. y.
Situacija Lietuvoje
2015 m. pradžios įvykiai - seksualinio išnaudojimo atvejai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, smurtas ir prievarta Vilijampolės socialinės globos namuose, LR Seimo kontrolierių ataskaita apie socializacijos centruose esančius nusiraminimo kambarius, pedofilijos atvejis Viešvilės vaikų globos namuose - patvirtino Lietuvos globos sistemos ydingumą. Deja, tokie šokiruojantys įvykiai nesupurto sistemos, jie pamirštami, o po kurio laiko vėl kas nors skandalingo nutinka tose įstaigose, kurios turėtų būti iš esmės pertvarkytos.
Nors moksliniai tyrimai patvirtina, jog daugybė vaikų, patekę į globos įstaigą būdami dar labai maži, vėliau kenčia dėl socialinės ir emocinės raidos sunkumų, Lietuvoje vis dar gaji išankstinė nuostata, jog esama šeimų, kurios niekuomet nesugebės pasirūpinti vaikais, o vienintelis būdas išspręsti susidariusią sudėtingą situaciją - paimti vaiką valstybės globon.
Taip pat skaitykite: Globos namų reforma Lietuvoje
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Vaiko teisių konvencija, o taip pat ir kiti žmogaus teises reglamentuojantys tarptautiniai dokumentai pabrėžia, jog tokios paslaugos kaip sveikatos apsauga, švietimas ir bendruomeninė globa turėtų būti prieinamos visoms šeimoms. Tuo tarpu rekomendacijos, kuriomis siekiama apsaugoti be globos likusius vaikus, nurodo, jog pats geriausias nekintamas sprendimas vaikui yra jo grąžinimas į šeimą ir to reikia siekti, net jei vaiko biologinė šeima neatrodo ideali ar jos tradicijos ir gyvenimo būdas skiriasi nuo visuomenėje paplitusių normų.
Siekiant išsaugoti šeimą turėtų būti stengiamasi šeimas padaryti tvirtesnes, joms išugdant nuostatas, įgūdžius, gebėjimus ir priemones, kuriomis jos galėtų tinkamai pasirūpinti savo vaikų apsauga ir vystymusi. Vaiko augimas biologinėje šeimoje, kai tik tai įmanoma, turėtų būti prioritetas.
2014 metais Lietuva ėmėsi strateginių tikslų, kad būtų pereita nuo stacionarios (institucinės) globos prie bendruomeninių paslaugų. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu buvo patvirtintas „Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014 - 2020 metų veiksmų planas“.
Remiantis šiuo veiksmų planu yra vykdomas deinstitucionalizacijos procesas, kurio tikslas yra aukštos kokybės, individualiai pritaikytos bendruomeninės paslaugos, įskaitant paslaugas skirtas institucionalizmo stabdymui, todėl vaikų globos namų deinstitucionalizacijos procesas Lietuvoje ir yra magistro darbo objektas.
Darbą sudaro trys dalys: pirmojoje dalyje supažindinama su deinstitucionalizacijos samprata, institucionalizmo teorijos prieiga ir Lietuvos Respublikos teisine baze, skirta vaikų globos sistemai analizuoti. Antrojoje dalyje analizuojamas vykdomas deinstitucionalizacijos procesas, institucijos dalyvaujančios pertvarkoje, vaikų globos sistema Lietuvoje ir ES įtaka vykdomam procesui. Trečiojoje dalyje pateikiami tyrimo rezultatai bei analizė, atskleidžianti pertvarkos proceso specifiką ir problemines sritis.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Tyrimo įgyvendinimui naudotas kokybinis (interviu) tyrimo metodas, kuriuo gauti rezultatai - palyginami. Interviu atlikti su institucijų, dalyvaujančių pertvarkos procese, atstovais. Analizuojant dokumentus ir respondentų atsakymus, buvo išskiriamos problemiškiausios pertvarkos proceso sritys. Pertvarkos proceso dalyviai išsakė savo nuomonę bei savo atstovaujamų institucijų poziciją pertvarkoje.
Tyrimo metu atskleistos pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria pertvarkoje dalyvaujančios institucijos: lėtas pertvarkos procesas, netinkami teisės aktai, o pats svarbiausias trukdis - prastas tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Taip pat yra jaučiamas institucinis pasipriešinimas deinstitucionalizacijos procesui. Deinstitucionalizacija vykdoma pagal priimtą pertvarkos veiksmų planą, nors susiduriama su įvairiomis problemomis, tokiomis kaip tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016-18 duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja - 2017 pabaigoje institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, 2016 pabaigoje - 35 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus.
2018 pabaigoje didžioji dalis, t. y. 5249 vaikai (64 %), tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami (rūpinami) šeimose, 394 vaikai (5 %) - šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) - globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) - globos centruose (bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius sumažėjo 2 %, t. y. 2018 globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10-14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose).
2018 pabaigoje (kaip ir 2017 pabaigoje) globos įstaigose didžioji dalis globojamų (rūpinamų) vaikų sudarė 15-17 metų amžiaus grupė (2017 - 36 %) ir 10-14 metų amžiaus grupė (2017 - 34 %).
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Utenos vaikų globos namų patirtis
Sėkmingiau nei dauguma kitų globos namų įstaigų dirbančių Lietuvoje - dar prieš Antrąjį pasaulinį karą savo istoriją pradėję Utenos vaikų globos namai. Per beveik 100 gyvavimo metų globos namai keitė ne tik veiklos vietą. Pradėję veikti kaip perpildyti vaikų globos namai, kuriuose 50 įvairaus amžiaus vaikų prižiūrėjo tik viena auklėtoja, nuo 2001 m. ši globos įstaiga intensyvino darbą su tėvais, globėjais, šeimomis ir bendruomene. Tuo metu dar nebuvo strateginių pertvarkos dokumentų, o deinstitucionalizacijos idėjas aptarinėjo tik aktyvių nevyriausybinių organizacijų, o ne valdžios institucijų atstovai.
Tiesa, reikia paminėti, kad iki 2012 m. Globos namų direktorės Dianos Deveikienės teigimu, šiuo metu dirbantys 35 specialistai labai daug dirba ne tik su be priežiūros likusiais vaikais, bet ir su jų tėvais. Ypatingas dėmesys skiriamas mamoms, nes, kad ir kaip gerai būtų aprūpinti globos namai, kad ir koks visapusiškas dėmesys vaikui būtų skiriamas, tėvų dėmesio niekas neatstos.
Įgyvendinant globotinių individualius socialinės globos planus, aktyviai įtraukiami vaikų biologiniai tėvai, artimieji, taip siekiant sustiprinti jų tarpusavio ryšius. Atvežus į globos įstaigą likimo valiai paliktą vaiką, pirmiausia surandama jo mama, kuriai sudaromos sąlygos apsigyventi tame pačiame pastate su vaiku.
Tėvams, kuriems trūksta žinių ir įgūdžių, leidžiančių jiems saugiai ir sėkmingai auginti vaikus, kurti pagarbius tarpusavio santykius, efektyviai įveikti iškylančius neaiškumus ir sunkumus, sudaromos galimybės lankyti Pozityvios tėvystės mokymus. Dažna problema šeimoje - vyro smurtinis elgesys, taigi stengiamasi nutraukti tokį elgesį ir kurti gyvenimą be smurto bei žmogaus teisių pažeidimų prieš artimuosius.
Tad nuo 2013 m. įstaigoje veikia ir Utenos apskrities vyrų krizių centras, kurio tikslas - suteikti pagalbą smurtaujantiems vyrams. Krizių centre teikiamos socialinės, psichologinės, teisinės pagalbos krizinėje situacijoje atsidūrusiems vyrams bei jų šeimos nariams. Taip pat organizuojamos individualios ir grupinės konsultacijos smurtinio elgesio keitimo programose. Vyrų krizių centras bendradarbiauja su Panevėžio apygardos probacijos tarnybos Utenos skyriumi.
Lietuvos visuomenė turi daug išankstinių nuostatų ir neteisingų stereotipų, susijusių su globos netekusių vaikų įsivaikinimu, vienas jų - jog tapti globėju yra sunku. Nuo 2008 m. globos namų specialistės ne tik veda globėjų ir įtėvių mokymus, o taip pat ir ieško naujų globėjų bei dalijasi gerąja patirtimi. Jų siekiamybė - kad vaikus globotų šeimos ar pavieniai globėjai, kas nutinka vis dar ganėtinai retai. Aktyviai vykdomoje globėjų ir įtėvių rengimo programoje dalyvauja Zarasai, Kupiškis, Molėtai, Rokiškis, Ukmergė ir Utena.
Globos namai užsiima ir visuomenės švietimo veiklomis, stengiasi užmegzti kuo glaudesnius ryšius su bendruomene, tokiu būdu mažindami juose gyvenančių vaikų diskriminavimą. Vykdomos įvairios kultūrinės, sporto veiklos, prisidedama prie visuomeninių akcijų (pvz.: Maisto banko).
Dar 2012 m. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patvirtino neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos ir suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strategines gaires, o 2014 m. - perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014-2020 m. veiksmų planą.
Nevyriausybinių organizacijų atstovai pabrėžia, kad veiksmų planą būtina įgyvendinti neatidėliojant, tačiau apgalvotai ir atsakingai. Lietuvai svarbu pereiti nuo institucinės globos ir iki 2020 m. Utenos vaikų globos namų veiklos pagrindinis tikslas - sustiprinus šeimą, sugrąžinti vaiką jo biologiniams tėvams, o nepavykus surasti jam kitą (globėjų) šeimą. Todėl šios įstaigos darbuotojai sukaupė vertingos praktikos, kuri galėtų būti naudinga kitiems globos namams, pagerinti vaikų globos namų gyvenimo kokybę, teikiant pagalbą pažeidžiamoms šeimoms ir mažinant globojamų vaikų skaičių institucijose.
Vien 2013 m. 24 vaikai, kuriems buvo teikiamos socialinės globos paslaugos, grąžinti į šeimas. Tikėtina, jog pradėjus realius pertvarkos veiksmus „iš viršaus“, kurios šiais metais planuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Utenos vaikų globos namų praktika „iš apačios“ bus realius pertvarkos rezultatus užtikrinantis veiksnys.
tags: #vaiku #globos #namu #deinstitucionalizacija #lietuvoje