Visoje Europos Sąjungoje šimtai tūkstančių pažeidžiamų ir paliktų vaikų gyvena didelėse atskirose globos institucijose, kur yra suteikiama pastogė, globa ir maistas, tačiau šios institucijos „negali užtikrinti į asmenį orientuotų paslaugų ir tinkamos paramos, kurios reikia siekiant visapusės įtraukties“ (EC EUROPA, 2021).
Būtent dėl šių neigiamų padarinių Europos Sąjungos šalys pradėjo deinstitucionalizacijos procesus, kurių tikslas kurti vaikams kuo artimesnę šeimai aplinką, kad tai, kas šeimoje augančiam vaikui yra savaime suprantama, būtų lengvai pasiekiama ir globos namuose (LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2021).
Vaikų globos namų (toliau VGN) deinstitucionalizacija yra laikoma viena iš esminių ir prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių, kuri šalyje pradėta daugiau nei prieš dešimtmetį, tačiau turinti pakankamai lėtą ir neefektyvią proceso eigą, nes tam labai daug įtakos turi politinės valios stoka ir pačių globos namų nenoras keisti ir perorganizuoti savo veiklą (Gvaldaitė ir Šimkonytė, 2016).
Priešingai nei instituciniai VGN, kur auga pakankamai didelis skaičius vaikų, kurie turi dalytis mažomis erdvėmis, paklusti griežtoms taisyklėms ir labai dažnu atveju susiduria su didesne socialine atskirtimi, bendruomeniniai vaikų globos namai (toliau BVGN) yra grindžiami mažu skaičiumi vaikų (iki 8-ių vaikų), didesne pasirinkimo laisve ir savarankiškumo skatinimu, vaikų asmeninių poreikių tenkinimu, dienotvarkės derinimu, mažu dirbančių žmonių skaičiumi, vaikų pasitikėjimo savimi ir atsakomybės ugdymu (LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2021).
Vis dėlto, nepaisant teigiamų pokyčių deinstitucionalizacijos reformų procese ir mažėjančio vaikų skaičiaus globos institucijose (2019 metų veiklos ataskaita, 2020), Lietuvoje vis dar kasmet didelis skaičius vaikų netenka tėvų globos ir atsiduria globos institucijose, o dėl lėto deinstitucionalizacijos proceso (nėra įsteigta pakankamai BVGN) ir didelio vaikų, praradusių tėvų globą, skaičiaus yra susiduriama su vaikų apgyvendinimo BVGN problema bei prioretizavimo iššūkiais (Gvaldaitė ir Šimkonytė, 2016).
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2018 m. šalyje egzistavo vos 14 BVGN (282 vaikai juose) ir 68 VGN (2142 vaikai juose), o 2019 m. BVGN skaičius išsaugo iki 45 (770 vaikai juose), VGN skaičius sumažėjo iki 58 (1214 vaikai juose) (Lietuvos statistikos departamentas, 2020).
Lietuvos regionų žemėlapis
Pagrindiniai Socialinio Darbo Principai
Pagrindiniai socialinio darbo principai šioje srityje:
- Orientacija į asmenį: Socialinis darbas turi būti pritaikytas individualiems asmens poreikiams ir tikslams. Svarbu pajausti psichinės negalios asmens norus, ir būti dėmesingu. Visa tai suteikti padeda ne tik dirbančiojo su neįgaliuoju socialinio darbo žinios, bet ir jo paties asmenybės savybės, nuostatos bei tai, kokią prasmę jis suteikia savo darbui.
- Įgalinimas: Asmenys turi būti įgalinti priimti sprendimus dėl savo gyvenimo ir dalyvauti jiems svarbiose veiklose. Socialinis darbuotojas įgalina veikti savarankiškai, spręsti kilusias problemas.
- Socialinė įtrauktis: Siekiama, kad asmenys būtų integruoti į visuomenę ir turėtų galimybę dalyvauti visose jos srityse.
- Bendradarbiavimas: Socialinis darbas apima bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis ir specialistais, siekiant užtikrinti kompleksinę pagalbą asmeniui.
Socialiniai darbuotojai atlieka įvairius vaidmenis, dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis:
- Vertintojas: Įvertina asmens poreikius ir stipriąsias puses, sudaro individualų pagalbos planą.
- Tarpininkas: Padeda asmeniui gauti reikiamas paslaugas ir išteklius. Tarpininkauja sprendžiant jiems aktualius klausimus su kitomis institucijomis.
- Advokatas: Gynė asmens teises ir interesus.
- Konsultantas: Teikia konsultacijas ir paramą asmeniui ir jo šeimai.
- Švietėjas: Šviečia visuomenę apie psichikos negalią ir mažina stigmą.
Socialinio Darbo Metodai su Psichikos Negalią Turinčiais Asmenimis
Socialiniame darbe su psichikos negalią turinčiais asmenimis naudojami įvairūs metodai, priklausomai nuo asmens poreikių ir situacijos. Kai kurie iš jų:
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
- Individualus konsultavimas: Padeda asmeniui geriau suprasti savo ligą, įveikti sunkumus ir pasiekti savo tikslus.
- Šeimos terapija: Padeda šeimai geriau suprasti asmens ligą ir sukurti palaikančią aplinką.
- Grupės terapija: Suteikia asmenims galimybę pasidalinti savo patirtimi, gauti paramą ir išmokti naujų įgūdžių.
- Kognityvinė elgesio terapija (KET): Padeda asmenims pakeisti neigiamas mintis ir elgesį.
- Psichosocialinė reabilitacija: Padeda asmenims atgauti socialinius įgūdžius, susirasti darbą ir integruotis į visuomenę.
Psichosocialinė reabilitacija apima daug paslaugų, padedančių negalią turintiems asmenims išmokti gyventi su savo negalia.
- Alternatyvioji komunikacija: Tai įvairios priemonės, padedančios asmenims, turintiems kalbos ir komunikacijos sutrikimų geriau išreikšti savo mintis, jausmus, poreikius.
- Meninės veiklos taikymas: Meninė kūryba ir meninė saviraiška yra puikios galimybės geriau pažinti save filosofiškai, fiziologiškai, emociškai. Socialinio darbo kontekste svarbus pats kūrybinis procesas, kuris suteikia ugdomąjį, terapinį bei atpalaiduojantį poveikį. Meninė veikla pirmiausia palengvina socialinio darbuotojo bendravimą su neįgaliuoju. Ypač tais atvejais, kai asmeniui sunku tinkamai išreikšti savo mintis ar trūksta bendravimo įgūdžių.
Globos namuose psichikos negalią turintiems asmenims paprastai yra taikomos šios meninio užimtumo veiklos: dailė, muzikos užsiėmimai, muzikos užsiėmimai, šokio (judesio) užsiėmimai, teatro/dramos užsiėmimai, rankdarbiai.
Reabilitacija
Socialinis Darbas Psichikos Dienos Stacionare
Psichikos dienos stacionarai yra svarbi grandis teikiant pagalbą psichikos negalią turintiems asmenims. Čia asmenys gali gauti įvairias paslaugas, tokias kaip:
- Psichiatrinė priežiūra: Gydytojo psichiatro konsultacijos, medikamentinis gydymas.
- Psichologinė pagalba: Individualios ir grupinės psichologo konsultacijos.
- Socialinis darbas: Pagalba sprendžiant socialines problemas, tarpininkavimas, konsultavimas.
- Užimtumo terapija: Įvairios veiklos, padedančios asmenims atgauti socialinius įgūdžius ir pasirengti darbui. Veiklų įvairove grįstu užimtumo organizavimu.
Socialiniai darbuotojai, dirbantys psichikos dienos stacionare, psichikos negalią turintiems asmenims teikia emocinę paramą ir palaikymą kasdieniais klausimais, tarpininkauja sprendžiant jiems aktualius klausimus su kitomis institucijomis, įgalina veikti savarankiškai, spręsti kilusias problemas.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Tyrimai rodo, kad psichikos dienos stacionaruose teikiamos paslaugos yra naudingos asmenims su psichikos negalia. Jos padeda pagerinti jų emocinę būseną, socialinius įgūdžius ir gyvenimo kokybę.
Vis dėlto, psichikos negalią turinčių asmenų pagalbos poreikiai lankant psichikos dienos stacionarą susiję su papildomos informacijos apie užimtumo galimybes, naujas paslaugas, tvarkas, lengvatas gavimu, individualios ir grupinės psichologinės pagalbos gavimu. Patiriami iššūkiai sietini su paslaugų teikimo tvarka, paslaugų teikimo tvarkaraščio individualizavimu.
Deinstitucionalizacija ir Socialinis Darbas Bendruomenėje
Deinstitucionalizacija - tai procesas, kurio metu pereinama nuo institucinės globos prie paslaugų, teikiamų bendruomenėje. Institucinės pertvarkos procesas Lietuvoje atnešė pokyčių ir į socialinio darbo sritį. Šio pokyčio metu svarbu užtikrinti, kad asmenys su psichikos negalia gautų reikiamą pagalbą ir palaikymą bendruomenėje. 2014-2020 m.
Socialiniai darbuotojai atlieka svarbų vaidmenį deinstitucionalizacijos procese:
- Padeda asmenims pereiti iš institucinės globos į gyvenimą bendruomenėje.
- Koordinuoja paslaugas ir užtikrina, kad asmenys gautų reikiamą pagalbą.
- Teikia paramą asmenims ir jų šeimoms.
- Šviečia visuomenę apie psichikos negalią ir mažina stigmą.
Iššūkiai ir Dilemos Socialiniame Darbe su Psichikos Negalią Turinčiais Asmenimis
Socialiniai darbuotojai, dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis, susiduria su įvairiais iššūkiais ir dilemomis. Kai kurie iš jų:
- Stigma ir diskriminacija: Visuomenės neigiamos nuostatos apie psichikos negalią gali apsunkinti asmenų integraciją į visuomenę ir trukdyti jiems gauti reikiamą pagalbą.
- Išteklių trūkumas: Gali trūkti paslaugų ir išteklių, reikalingų asmenims su psichikos negalia.
- Etinės dilemos: Socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su etinėmis dilemomis, susijusiomis su asmens autonomija, konfidencialumu ir gerove. Socialiniai darbuotojai dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis dažnai susiduria su vidinėmis ir išorinėmis dilemomis sprendžiant moralinius klausimus, susijusius su jų asmeniniu ir profesiniu vaidmeniu.
- Profesinis perdegimas: Darbas su psichikos negalią turinčiais asmenimis gali būti emociškai sunkus ir sukelti profesinį perdegimą.
Socialinio Darbuotojo Kompetencijos ir Tobulėjimo Galimybės
Norint veiksmingai dirbti su psichikos negalią turinčiais asmenimis, socialiniai darbuotojai turi turėti platų žinių ir įgūdžių spektrą. Svarbu nuolat ugdyti savo profesinę kompetenciją ir gilinti žinias. Tai skatina darbuotojų motyvacijos augimą ir užtikrina organizacijos narių kvalifikacijos lygio išlaikymą.
Svarbiausios socialinio darbuotojo kompetencijos:
- Žinios apie psichikos ligas ir negalią.
- Įgūdžiai vertinti asmens poreikius ir stipriąsias puses.
- Įgūdžiai taikyti įvairius socialinio darbo metodus.
- Įgūdžiai bendrauti ir bendradarbiauti su asmenimis, šeimomis ir kitais specialistais.
- Gebėjimas spręsti etines dilemas.
Grupinio Gyvenimo Namai: Alternatyva Institucinei Globai
Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta svarbūs pokyčiai, susiję su neįgaliųjų integracija į visuomenę. Vienas iš pagrindinių šios pertvarkos elementų - grupinio gyvenimo namai. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime, kas tai yra, kaip jie veikia ir kokią įtaką daro neįgaliųjų gyvenimui.
Deinstitucionalizacijos Procesas Lietuvoje
Nuo 2014 m. Lietuvoje vyksta vadinamasis deinstitucionalizacijos procesas, įkvėptas Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir remiamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Deinstitucionalizacija reiškia valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, įsipareigojimus pereiti nuo diskriminacinės institucinės globos prie paslaugų ir pagalbos neįgalią turintiems žmonėms gyventi bendruomenėje, lygiai ir kartu su visais žmonėmis.
Kaip buvo paskelbta 2018 m. vasario 9 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Deinstitucionalizavimo patirtys ir iššūkiai“, pertvarkai įgyvendinti iki 2023 m. numatyta 77,4 mln. eurų, iš kurių 13,3 mln. Pertvarkos branduolys, vertinant pagal viešai skelbiamą informaciją ir pagal disputų su įvairių atsakingų institucijų atstovais turinį, yra dalies globos namų gyventojų perkėlimas gyventi į naujai statomus grupinio gyvenimo namus bei jų užimtumas greta steigiamose dirbtuvėlėse.
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų Teisių Konvencija
Kadangi globos namų pertvarka yra įkvėpta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau- Konvencija), verta dar sykį pažvelgti į jos tikslą ir nuostatas. Konvencija remiasi žmogaus teisių principais, visų pirma, orumo, lygybės ir nediskriminavimo. Konvenciją ratifikavusios valstybės, tame tarpe, ir 2010 m.
Lietuvoje jau veikia ne vieneri grupiniai gyvenimo namai, kuriuose gyvena iš globos institucijų perkelti negalią turintys asmenys. Grupinio gyvenimo namuose gali gyventi iki dešimties žmonių, su jais dirba 1-2 socialiniai darbuotojai ir 4-5 socialinio darbuotojo padėjėjai, į kuriuos bet kada galima kreiptis pagalbos ar patarimo.
Neprieštarauju teigimui, kad grupiniuose gyvenimo namuose negalią turintys žmonės apsigyvena ženkliai geresnėse sąlygose, nei jos yra globos institucijose, kuriuose patalpinta nuo 100 iki 400 asmenų.
Žinau keletą grupinio gyvenimo namų, kuriuose negalią turintys žmonės jaučiasi tikrai geriau, nei globos institucijose, nes patiria pagarbius santykius ir yra laisvi susitvarkyti savo asmeninę aplinką, spręsti dėl savo dienotvarkės ar lankytis visuomenėje.
Gytis Baltrūnas teigia, kad grupinio gyvenimo namai, skirtingai nuo didžiųjų socialinės globos įstaigų, orientuoti tik į apgyvendinimo paslaugų teikimą. Tai reiškia, kad žmonės ten gyvena, gali būti mokomi higienos, savitvarkos, maisto gaminimo įgūdžių, bet užimtumas vyksta kitur. Viena svarbiausių sąlygų - kad grupinio gyvenimo namuose nebūtų nei keramikos dirbtuvių, nei pynimo studijų ar panašių įstaigų.
„Kodėl? Nes tiems žmonėms nereikia, kad viskas būtų šalia. Jie gali ir turi naudotis visiems prieinamais kultūros namais, bendru kino teatru, eiti į visiems miesto gyventojams skirtus renginius. Grupinio gyvenimo namuose turi būti tik gyvenama, o profesinių įgūdžių, meninių gebėjimų ugdymas turėtų vykti kitur. Svarbiausia, kad neįgalūs žmonės iš namų išeitų į darbą ar užimtumą kaip tai kasdien daro dauguma visuomenės narių“, - sakė G.
Grupinio gyvenimo namų privalumai:
- Privati erdvė
- Nereikia taikytis prie nustatytos darbotvarkės
- Keičiasi visuomenės požiūris
- Augantis pasitikėjimas ir tolerancija
- Galimybė integruotis į visuomenę
- Savivertės kilimas
„Apsigyvenęs grupinio gyvenimo namuose žmogus pradeda save traktuoti kaip sveiką eilinį visuomenės narį. Šiuose namuose jis turi savo privačią erdvę, jam nebereikia taikytis prie nustatytos darbotvarkės, - pasakojo Pertvarkos ekspertas. - Labai svarbu tai, kad grupinio gyvenimo namų dėka keičiasi ir visuomenės požiūris: visuomenė nebebijo žmonių su psichikos negalia, auga pasitikėjimas, tolerancija.“
Grupinio gyvenimo namai Pagiriuose
Kaip Grupinio Gyvenimo Namai Veikia Praktikoje?
Utenos apskrityje veikia jau ne vieni grupinio gyvenimo namai, kurie gali būti pavyzdys. Sakykim, Visagine pusantrų metų veikiančiuose grupinio gyvenimo namuose įsikūrę aštuoni žmonės. Įžengus į erdvų daugiabučio namo butą, gyventojai pasitinka su šypsena, svetingai siūlo kavos ir pyrago. Čia gyvenantys Saulius ir Regina džiaugėsi: dabar gyvena kaip tikruose namuose.
„Man labai įstrigo vieno gyventojo žodžiai. Žiūrėdamas pro langą, jis pasakė: „Dabar gyvensim kaip žmonės - tarp žmonių.“ Pradžioje buvo didelis kaimynų pasipriešinimas, jie bijojo, bet dabar patys užsuka į svečius su pyragais, mūsų gyventojai svečiuojasi pas juos, - pasakojo direktorė. - Reikėjo laiko, kad namų gyventojai adaptuotųsi. O dabar jie visai kitokie žmonės. Pakilo jų savivertė, nebebijo savarankiškai išeiti į miestą, nebebijo svetimų žmonių, moterys eidamos į viešumą puošiasi.
Anot V. Meškėnienės, įgyvendinant pertvarką iškilo sunkumų - gyvendami įstaigoje globojami asmenys įprato patys nieko nedaryti, tad savarankiškumo teko mokytis nuo pirmųjų žingsnių. Suprasti gali padėti JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 19-asis straipsnis, kuriame nurodyta, kad visų neįgaliųjų lygių teisių su gyventi su visais žmonėmis, taigi, ir socialinės įtraukties, pagrindas yra savarankiškas gyvenimas ir įtrauktis bendruomenę.
Pirma, žmogaus laisvės ir orumas, pagrindiniai žmogaus teisių principai, atsiranda tuomet, kai žmogus pats kontroliuoja savo gyvenimą, pats sprendžia, kur gyventi, su kuo gyventi, ko siekti gyvenime, o ne kiti nusprendžia už jį. Savo gyvenimo kontrolė, laisvė priimti sprendimus numano ir atsakomybę už savo sprendimus.
Antra, negalią turinčiam žmogui gyventi savarankiškai būtina pagalba, kad būtų kompensuojamos patiriamos kliūtys dėl negalios. Antai, neregiui būtinos alternatyvios komunikacijos priemonės, fizinę negalią - judėti įgalinančios priemonės, o intelekto negalią - pagalba priimant sprendimus.
Trečia, savarankiško gyvenimo visuomenėje sąlyga yra prieinamos bendrosios paskirties paslaugų sistemos ir institucijos, kokios yra švietimas, sveikata, darbas ir užimtumas, skirtos visiems žmonėms. Jei visos šios savarankiško gyvenimo prielaidos neturintiems negalios atrodo savaimės, tačiau negalią turintiems žmonėms, ypač turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią, jos toli gražu nėra savaimės.
Labai tikėtina, kad dėl intelekto ar psichosocialinės negalios žmogui gali būti apribotas teisinis veiksnumas, o tai reiškia, kad bus apribotos galimybės savarankiškai priimti sprendimus, kurie bus susiję su juridiniais, finansiniais ar asmeniniais santykiais, pavyzdžiui, teise vesti ar tekėti, balsuoti rinkimuose ar būti renkamam.
Taigi, ar grupinio gyvenimo namai, kaip bene pagrindinė deinstitucionalizacijos priemonė, sudaro sąlygas žmogui pačiam pasirinkti, kuri gyventi ir su kuo gyventi? Tikrai ne, nes globos institucijoje gyvenantis žmogus negali pasirinkti gyventi ne grupinio gyvenimo namuose, o visiškai kitur, ten, kur jis pats nori.
Globos namų gyventojo išlaikymas kainuoja apie 770 eurų, o grupinio gyvenimo namuose keliasdešimt eurų mažiau.
Ar gali žmogus gauti šias lėšas, kad įsikurtų gyventi savarankiškai, ten, kur jis nori, o ne globos namuose ar grupinio gyvenimo namuose? Tikrai ne, šios lėšos jam asmeniškai perkeltos nebus.
Ar bus šiam žmogui suteikta asmeninė pagalba, jei pasirinks gyventi savarankiškai, ne globos namuose ar ne grupinio gyvenimo namuose, įskaitant ir pagalbą priimant sprendimus? Tikrai ne, žmogus bus paliktas likimo valiai, be pinigų ir be pagalbos.
Ar grupiniuose gyvenimo namuose apgyvendintam globos namų gyventojui bus sudarytos sąlygos įgyti profesijos bendrosios paskirties profesinio rengimo įstaigose, dirbti ten, kur dirba visi žmonės? Tikrai ne, nes deinstitucionalizacijos programa to nenumato. Deinstitucionalizacijos programa numato tik gyvenamo ploto suteikimą grupinio gyvenimo namuose ir dirbtuvėles darbiniams įgūdžiams formuoti.
Deja, tokios deinstitucionalizacijos priemonės neužtikrina gyvenimo savarankiško lygių galimybių.
Vilniaus Miesto Savivaldybės Projektas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija įgyvendina Projektą Nr. 08.1.1-CPVA-427 „Vilniaus miesto bendruomeninių socialinių paslaugų tinklo kūrimas ir plėtra proto ir (arba) psichikos negalią turintiems asmenims“ Nr. 08.1.1-CPVA-427-16-0009 (Toliau- Projektas), finansuojamą pagal 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonę Nr. 08.1.1-CPVA-V-427 „Institucinės globos pertvarka: investicijos į infrastruktūrą“.
Bendra projekto vertė 4 890 024,94 Eur, iš jų 4 491 606,00 Eur Europos regioninės plėtros fondo lėšos ir 398 418,94 Eur Savivaldybės biudžeto lėšos.
tags: #socialiniu #paslaugu #teikimo #principai #deinstitucionalizacija