Reikšmingi ekonominiai, politiniai, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, vykstantys XXI a. visuomenėse, yra glaudžiai susiję su informacinių technologijų ir žiniatinklio raida, kuri lėmė globalią informacijos sklaidą ir sukūrė naujas komunikacijos priemones.
Kartu su šiais pokyčiais užgimė dalyvaujamosios kultūros (Jenkins ir kt., 2015) sąvoka, taip pat ir kiti jai artimi konceptai, tokie kaip konvergencijos kultūra (Jenkins, 2006), tinklaveikos visuomenė (Castells, 1996) bei jungiamumo kultūra (Dijck, 2013). Visi jie pabrėžė vis didėjantį socialinį naujųjų technologijų vaidmenį žmonėms, tačiau, skirtingai nuo jų, dalyvaujamosios kultūros sąvoka apibrėžė „įvairovės ir demokratijos vertybėmis grindžiamą kultūrą, kuri pasireiškia visuose mūsų tarpusavio sąveikavimo aspektuose, t. y. mes visi esame pajėgūs priimti tiek kolektyvinius, tiek individualius sprendimus, ir visiems mums turėtų būti suteikta galimybė išreikšti save plačiame skirtingų formų ir praktikų spektre“ (Jenkins ir kt., 2015).
Dalyvaujamoji kultūra, atsiradusi kartu su antrosios kartos žiniatinklio, arba žiniatinklio 2.0 (angl. Web 2.0), technologijomis, kuriomis dabar plačiai naudojamės, smarkiai prisidėjo prie šiandieninės skaitmeninės kultūros formavimosi, naikindama ribas tarp turinio kūrėjų ir jo vartotojų, taip pat tarp organizacijų ir jų auditorijų bei tarp profesionaliosios ir mėgėjiškos veiklos.
Viena esminių tuo metu atsiradusiųjų inovatyviųjų technologijų buvo socialinės medijos, apibrėžiamos kaip „internetinių programų, kurios remiasi ideologiniais ir technologiniais žiniatinklio 2.0 principais, grupė, įgalinanti vartotojų turinio kūrimą ir jo mainus“ (Kaplan ir Haenlein, 2010). Socialinės medijos apima platų programų spektrą nuo asmeninių tinklaraščių iki virtualių žaidimų, kurių pobūdis lemia skirtingas bendradarbiavimo ir bendravimo formas, bei skirtingas galimybes vartotojams sąveikauti su aplinka ir turiniu.
Socialinių medijų ir dalyvaujamosios kultūros reikšmė išlieka svarbi ir tolesnėje žiniatinklio evoliucijoje, kur platesnio masto vartotojų dalyvavimas ir jų sukurti asmeninių profilių duomenys įgalino naująją jo versiją 3.0, sietiną su tokiais konceptais kaip semantinis žiniatinklis (angl. Semantic Web) ir daiktų internetas (angl. the Internet of things) (Senay, 2017). Skirtingai nuo žiniatinklio 2.0, čia akcentuojamas kompiuterizuotų programų ir dirbtinio intelekto įgalintų semantinių ryšių tarp vartotojui skirto turinio atsiradimas, panaudojant jo socialinius duomenis, priklausomai nuo vartotojo interaktyvumo, asmeninių interesų, poreikių ir profilių informacijos (Torres ir González, 2016), taip pat ir plataus spektro išmaniųjų prietaisų naudojimą kasdieninėje veikloje (Senay, 2017).
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Šiuo metu galime kalbėti ir apie ketvirtosios žiniatinklio versijos (4.0) atsiradimą, ir, nors jo konceptas dar nėra visiškai susiformavęs, sutariama, jog jis inkorporuoja svarbiausias prieš tai buvusių jo versijų technologijas, tokias kaip virtualūs socialiniai tinklai, dirbtinis intelektas, taip pat ir tolesnį naudojimąsi išmaniaisiais prietaisais, tačiau kartu išryškina ir naujus sąvokos komponentus, tokius kaip auganti didžiųjų duomenų (angl. big data) reikšmė, kuriuos apdoroti gali dirbtinio intelekto principais sukurtos kompiuterizuotos programos, veikiančios simbiotinio tinklo (angl. Symbiotic Web), arba žmonių ir kompiuterių sukurtų sąveikų, pagrindais (Almeida, 2017).
Vykstančių skaitmeninių pokyčių kontekste reiktų nepamiršti ir kultūrinių poslinkių, kuriuos neišvengiamai lemia žmonių ir besivystančių technologijų sąveikos.
Matome, jog dalyvaujamoji kultūra neaplenkė ir skaitmeninio paveldo erdvės, kurioje susidarė galimybės labiau reikštis kultūros paveldo entuziastams ir jo mėgėjams, t. y. dalintis senomis nuotraukomis ar vaizdo įrašais, ieškoti savo giminės šaknų, lankyti ir rinkti informaciją apie kultūros paveldo objektus, diskutuoti istorinėmis temomis ir kt.
Laikui bėgant, žmonių dalyvavimas ir įsitraukimas į kultūros paveldo veiklas taps vis aktualesnis tiek dėl sparčiai populiarėjančių išmaniųjų telefonų, vykdomų paveldo skaitmeninimo projektų, atviresnės prieigos prie išteklių propagavimo, tiek dėl tobulėjančių gyventojų skaitmeninių įgūdžių (ESSnet-CULTURE, 2012).
Teigiama, jog virtualusis kultūrinis dalyvavimas, pasitelkiant naująsias skaitmenines technologijas (taip pat ir socialines medijas), kuria naujas „iš apačios į viršų veikiančias paveldo praktikos formas“, įvardijamas kaip žmonių paveldas (angl. Grassroots heritage), kuris suvokiamas kaip „iš apačios į viršų principu grindžiamas prasmių kūrimo procesas, taip pat ir paveldas, kuris veikia kaip gyvuojanti esybė ir kaip socialinio veiksmo forma“ (Liu, 2011).
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Jam artima dalyvaujamojo paveldo sąvoka taip pat pabrėžia žmonių dalyvavimo kultūroje svarbą, tapatindama pastarąjį su „erdve, kurioje asmenys užsiima kultūrine veikla už oficialių institucijų ribų, siekdami dalytis žiniomis ir kurti kartu su kitais“ (Roued-Cunliffe ir Copeland, 2017).
Tai vienintelis iki šiol mokslinėje literatūroje fiksuotas dalyvaujamojo paveldo apibrėžimas, kuris, skirtingai nuo gerai žinomų dalyvaujamojo muziejaus ir dalyvaujamojo archyvo paradigmų, skirtinguose kontekstuose buvo aptartas labai fragmentiškai (van der Hoeven, 2018) ir vis dar stokoja tiek gilesnių teorinių įžvalgų, tiek empirinių tyrimų.
Pripažįstant, jog socialinės tinklaveikos svetainės yra vienos iš labiausiai žmonių dalyvavimą įgalinančių skaitmeninių technologijų, davusių pradžią žiniatinklio 2.0 atsiradimui ir vis dar išliekančių svarbiais naujosios jo versijos komponentais, šio straipsnio tikslas yra paaiškinti dalyvaujamojo paveldo konceptą skaitmeninių socialinių tinklų kontekste bei pasiūlyti galimus naujus teorinius šios sąvokos prieigos taškus.
Socialinės tinklaveikos svetainės
Socialinės tinklaveikos svetainės (angl. Social networking sites), atsiradusios prieš du dešimtmečius, šiandien yra plačiai žmonių naudojamos tiek viešose, tiek asmeninėse gyvenimo sferose.
Socialinės medijos prizmė
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Ši socialinių įrankių kategorija apima įvairias tinklo komunikacijos platformas, tačiau pagrindiniai jų principai teigia, jog socialinių tinklų dalyviai 1) turi unikaliai atpažįstamus profilius, sudarytus iš vartotojo ir kitų vartotojų pateikto turinio ir (arba) sistemos teikiamų duomenų; 2) gali viešai skelbti savo socialinius ryšius, kuriuos mato ir peržiūri kiti; 3) gali vartoti, gaminti ir (arba) sąveikauti su vartotojų sukurto turinio srautais, pasikliaudami savo esamais ryšiais svetainėje (Ellison ir Boyd, 2013).
Pabrėžiama, kad gebėjimas susikurti profilį ir savo tapatybę yra vienas iš pagrindinių virtualių socialinių tinklų bruožų. Nišiniai socialiniai tinklai dažniausiai specializuojasi tam tikro turinio kūrimo srityje, kuris atitiktų jų tikslinių bendruomenių poreikius.
Nuo pat atsiradimo socialiniai tinklai, pirmiausia, buvo turinio kūrimo įrankiai, kuriuos įsisavinę vartotojai tapo aktyviais tinklo dalyviais, kuriančiais ir besidalijančiais informacija ir žiniomis.
Dauguma mokslinių tyrimų, nagrinėjančių kultūros paveldą socialinės tinklaveikos svetainėse, yra siejami su muziejais, kurie buvo vieni iš pirmųjų atminties saugojimo institucijų, suvokusių jų teikiamas galimybes. Ir išties, kai kuriems muziejams socialinės medijos tapo komunikacijos su auditorijomis įrankiais, skatinančiais interaktyvų muziejaus ir jo auditorijos bendravimą (Russo ir kt., 2006).
Tačiau, kaip parodė didžioji dalis tyrimų, socialinių medijų panaudojimas muziejuose nebūtinai lemia didesnį visuomenės dalyvavimą kultūrinėje veikloje, nes dažniausiai jie naudojami rinkodaros komunikacijai, kuri paprastai apsiriboja informavimu apie muziejaus veiklas, renginius ir naujas parodas (Rentschler ir Hede, 2007; Alexander ir kt., 2008; Kelly, 2009; Šuminas ir Armonaitė, 2013; Dovydaitytė, 2015; Kelpšienė, 2019).
Buvo pastebėta, kad veiksmingos komunikacijos strategijos taikymas išlieka iššūkiu visoms atminties saugojimo institucijoms, nes dažniausiai įvairios socialinės muziejų vykdomos programos, pirmiausia, tarnauja muziejaus, o ne lankytojų interesams (Russo ir Peacock, 2009).
Pastebėta, kad muziejai savo komunikaciją socialinėse medijose dažniausiai formuoja „rinkodaros rėmuose“, o bendruomenės „įtraukimo rėmai“, orientuoti į aktyvios virtualios bendruomenės sukūrimą, arba „bendradarbiavimo rėmai“, kurių pagrindu būtų kuriamos naujos paveldo interpretacijos ar nauji socialiniai naratyvai, yra taikomi labai retai (Kidd, 2013).
Taigi, muziejų noras turėti savo auditoriją ar suburti virtualią bendruomenę nėra lengvas darbas, o gebėjimas įtraukti lankytoją ir paskatinti tapti ne tik pasyviu muziejaus objektų stebėtoju, bet ir aktyviu dalyviu yra vienas iš esminių sėkmingo šiuolaikinio dalyvaujamojo muziejaus elementų.
Veiksmingų socialinių medijų strategijų kūrimas ir jų poveikio suvokimas išlieka svarbia užduotimi muziejų tyrimuose (Finnis ir kt., 2011; Pett, 2012; Malde ir kt., 2013; Marakos, 2014; Walker, 2014; De Man ir Oliveira, 2016).
Dalyvavimas socialinės tinklaveikos svetainėse aktualus ir kultūros paveldo specialistams, kurie, asmeninių ar profesinių paskatų vedami, įsitraukia į įvairias virtualiuose socialiniuose tinkluose vykstančias veiklas ar diskusijas.
Pavyzdžiui, archeologų naudojimasis virtualiais socialiniais tinklais yra vertinamas kaip efektyvi priemonė tiek archeologinės informacijos ir turinio sklaidos, tiek suinteresuotų grupių pritraukimo prasme (Morris, 2011; Whitcher Kansa ir Deblauwe, 2011; Richardson, 2012). Taip pat pripažįstama, jog tai yra naudingas įrankis, kuris įgalina specialistus dalintis ištekliais, žiniomis ir patirtimi (Walker, 2014) bei skatina profesinį bendravimą (Beale ir Ogden, 2012; Richardson, 2012; 2015).
Kai kurių autorių nuomone, socialinės tinklaveikos svetainės sukuria „tarpinę erdvę“ tarp tradicinės kultūros paveldo sklaidos ir neformaliųjų diskusijų, taip susiedamos paveldo mėgėjus, entuziastus su jo specialistais ir savo srities profesionalais (Terras, 2010; Whitcher Kansa ir Deblauwe, 2011; Laracuente, 2012; Richardson, 2012).
Visuomenės dalyvavimas virtualiose viešose diskusijose, kurios paliečia tam tikrą profesinę paveldo sritį, kviečia iš naujo apsvarstyti informacijos autoritetingumo ir patikimumo klausimus. Kai kurie autoriai pabrėžia, jog, nors profesionalų ir specialistų dalyvavimas tokiose diskusijose yra svarbus (Richardson, 2012; Almansa Sánchez, 2013), atotrūkis tarp profesionaliai sukurtų archeologinių duomenų ir bendruomenės dalyvavimo skaitmeninio paveldo srityje, nors ir teoriškai veikiančioje „dalyvaujamojo tinklo rėmuose“, realioje praktikoje išlieka akivaizdus (Richardson, 2014).
Pavyzdžiui, „sunkiojo paveldo“ tyrimas, lyginantis institucijų vadovaujamų ir bendruomenės vadovaujamų socialinių tinklų svetaines, atskleidė, jog yra radikalių skirtumų, kaip šios bendruomenės naudoja ir dalijasi paveldo ištekliais, bet esminis dalykas yra tas, kad šios bendruomenės, nors ir turėdamos tuos pačius interesus, tarpusavyje nesąveikauja ir tai iš dalies paaiškina egzistuojančią spragą tarp ekspertų nuomonių ir visuomenėje vyraujančių naratyvų (Morgan ir Pallascio, 2015).
Esami skirtumai tarp institucijų ir žmonių bendruomenių socialinės tinklaveikos svetainėse taip pat yra susiję su tapatybės kūrimo prielaidomis, kurias įgalina priklausomybiniai ryšiai (angl. Affiliative relations), kurių galią panaudojant yra kuriama „priklausomybinė tapatybė“, pasireiškianti kaip atmintį įprasminanti veikla, taip pat kaip kultūrinis kapitalas ir kaip pilietinis dalyvavimas (Dallas, 2018).
Pavyzdžiui, bendruomenės jausmas kyla, kai jos nariai kuria, pritaiko ir dalijasi kultūros paveldo turiniu, esančiu jų interesų lauke (Westberg Gabriel ir Jensen, 2017). Kaip parodė Australijoje atliktas tyrimas, tokios stiprios ir aktyvios „emocinės bendruomenės“, veikiančios virtualiuose socialiniuose tinkluose, kartais tampa ir pilietinio aktyvumo pradininkėmis, nes jos skatina aktyvistų grupes, kurios inicijuoja peticijų pasirašymą ir protestų organizavimą, ypač jei paveldas suvokiamas kaip tas, kuriam gresia išnykimo pavojus (Gregory, 2014).
Be to, socialinių tinklų svetainės, kaip pilietinio įsitraukimo įgalinimo priemonės, galėtų būti labai naudingos kultūros paveldo svetainėms ar kitoms skaitmeninio dalyvavimo formoms papildyti, lengvai tapdamos nuolatinio žmonių bendravimo ir naujo aktualaus turinio kūrimo vietomis, leidžiančiomis diskutuoti, dalintis nuotraukomis, biografiniais anekdotais ir asmeninėmis istorijomis (Westberg Gabriel ir Jensen, 2017).
Kai kurių autorių nuomone, socialinių tinklų svetainės tarnauja kaip „virtualios kontaktinės zonos“, kur žmonės gali užmegzti prasmingus ryšius ir dalintis istorijomis tokiu formatu, kuris įgalina žmones kalbėtis (Purkis, 2017).
Teigiama, kad kaip nauja viešoji erdvė socialinės tinklaveikos svetainės skatina kultūrinę toleranciją ir supratimą bei įgalina naujų žinių ir istorijų kūrimą, tačiau reiktų pastebėti, jog plėtojamas dialogas kartais neišvengia hegemoninių ir nacionalistinių formų ir būna valdomas dabartinių dilemų ir rūpesčių (Mylonas, 2017).
Tai yra viena iš nedaugelio kritikų, išreikštų žmonių dalyvavimui socialinėse medijose, nes dažniausiai toks dalyvavimas yra suvokiamas kaip teigiamas ir neišvengiamas pokytis skaitmeninio kultūros paveldo srityje.
Dalyvaujamosios kultūros kontekstas Lietuvoje iš esmės yra globalus, nes Lietuva yra neatsiejama nuo pasaulinių tendencijų ir jų poveikio (Klivis, 2015). Atliktas nacionalinis tyrimas „Kultūros dalyvavimas ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ (Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, 2017) parodė teigiamus pokyčius, sietinus su žmonių dalyvavimu kultūroje, pažymėdamas, kad 99,8 proc. Lietuvos gyventojų naudojasi kultūra, o 41 proc, respondentų dalyvauja kultūrinėje...
Remiantis ES tyrimu, 50 % Europos paauglių internete pateikia asmeninę informaciją, kuri ten gali likti visam laikui ir kurią visi gali matyti. Minint Saugesnio interneto dieną, Europos Komisija paaugliams pataria: „Prieš rašydamas internete, pagalvok!“. Komisija teigiamai įvertino veiksmus, kuriais siekiama apsaugoti vaikus naudojantis 20 bendrovių, praėjusiais metais pasirašiusių susitarimą dėl ES saugesnės socialinės tinklaveikos principų socialinių tinklų svetainėmis.
Dauguma šių bendrovių suteikė paaugliams galimybę patiems įveikti interneto pavojų: jie gali lengviau pakeisti privatumo nuostatas, blokuoti vartotojus arba ištrinti nepageidaujamus komentarus ir informaciją. Tačiau iš Komisijos paskelbtos ataskaitos taip pat matyti, kad daugiau kaip pusė bendrovių nesilaiko pažadų užtikrinti, kad jaunesnių kaip 18 metų vartotojų interneto profiliai ir kontaktinių asmenų sąrašai būtų automatiškai laikomi privačiais. Be to, daugelyje svetainių paieškos sistemos vis dar gali rasti nepilnamečių profilius.
Nors daugumoje svetainių dabar vartotojams pateikiama nuoroda, kuria naudodamiesi jie gali pranešti apie priekabiavimą, tik nedaugelis svetainių nuolat reaguoja į skundus.
„Praėjusiais metais Europos Komisija paragino bendroves imtis veiksmų, ir aš džiaugiuosi, kad dauguma jų į šį kvietimą atsiliepė, - sakė už informacinę visuomenę atsakinga Europos Komisijos narė Viviane Reding. Praėjusiais metais minint Saugesnio interneto dieną socialinių tinklų bendrovės pripažino, jog reikia užtikrinti, kad jaunieji vartotojai ir jų tėvai jaustųsi saugiai bendraudami internetu, ir pasirašė susitarimą dėl saugesnės socialinės tinklaveikos principų. 2009 m. vasario mėn. susitarimą dėl saugesnės socialinės tinklaveikos principų pasirašė 18 bendrovių, o 2009 m. birželį jį pasirašė dar dvi bendrovės.
Remiantis ataskaitose pateikta informacija, 19 iš 23 svetainių pateikta patarimų apie saugą ir specialiai vaikams ir (arba) paaugliams skirtos informacijos (ši priemonė netaikoma 2 svetainėms). Šią informaciją nesunku rasti ir suprasti 14 svetainių : YouTube, Habbo Hotel, Hyves, IRC Galleria, MySpace, nasza-klasa, Netlog, One, Rate, SchülerVZ, Skyrock, Yahoo!Answers, Yahoo!Flickr, Zap.
Ataskaitoje taip pat teigiama, kad dauguma bendrovių suteikia nepilnamečiams galimybę įveikti galimą interneto pavojų ir patikimai užsitikrinti privatumą leisdamos nesunkiai blokuoti kitus vartotojus ir ištrinti iš savo profilių komentarus. Pasikeisti privatumo nuostatas ir pasirinkti, ar internete skelbiama informacija prieinama tik draugams, ar ją gali matyti visi.Pačiam nuspręsti, ar turėtų būti matoma prijungties būsena (kad kiti žinotų, ar tas vartotojas yra prisijungęs). Vis dėlto kitos ne mažiau svarbios privatumo apsaugos priemonės įgyvendintos ne taip sistemingai.
Answers, Yahoo!Flickr ir Zap) imtasi priemonių, kad nepilnamečių privačių profilių nebūtų galima rasti naudojantis paieškos sistemomis. Nors 19 iš 25 svetainių visuomet galima pasinaudoti nuoroda pranešimams teikti, tik 9 (iš 22) svetainėse (Arto, Dailymotion, YouTube, Habbo Hotel, Hyves, IRC Galleria, MySpace, Rate, Windows Live sureaguota į vertinimo metu pateiktus skundus.
Socialinių tinklų svetainės tampa vis populiaresnės - ypač tarp jaunimo. Šiomis skaitmeninėmis asmeninės informacijos kaupyklomis besinaudojantys vartotojai skatinami manyti, kad jie bendrauja glaudžiame draugų rate. Tačiau iš tiesų apie juos gali perskaityti milijonai žmonių. Kyla pavojus, kad su vartotojų duomenimis susipažins svetimi, tarp jų - internete reklamą skelbiantys asmenys ir seksualiniai priekabiautojai.
| Svetainė | Saugos patarimai | Privatumo priemonės | Pranešimų nuoroda | Reagavimas į skundus |
|---|---|---|---|---|
| YouTube | Taip | Taip | Taip | Taip |
| Habbo Hotel | Taip | Taip | Taip | Taip |
| Yahoo!Flickr | Taip | Taip | Taip | Ne |
tags: #socialines #tinklaveikos #internetines #priemones