Iš dvinarės lyčių sistemos ir supriešintų lyčių vaidmenų yra sukuriama priešingų vyro ir moters sąjunga, suprantama kaip heteroseksualumas. Tai anaiptol nereiškia, kad biologinių vyrų ir moterų trauka yra socialiai sukurta. Krikščioniškose vakarų visuomenėse vyro ir moters sąjunga, kai kiekvienas iš jų atitinka savo vaidmenis ir palaiko monogaminį ryšį yra paplitusi ir socialiai priimtina tvarka. Net ir vieno elemento nebuvimas griauna šią sistemą. Ir nors realybėje retai būna, kad viskas atitiktų, socialiai priimtina biologinių vyro ir moters sąjungą matyti kaip idealą.
Homofobija, bifobija ir transfobija taip pat atsiranda dėl grėsmės dvinarei lyčių sistemai ir heteronormatyvumui. Partneriams esant tos pačios lyties, sugriaunamas priešingybių ir lyčių vaidmenų idealas, tampa nebeaišku, kas yra kas ir kokius vaidmenis atlieka. Daugybė kontroversijų šiandieniniuose kultūriniuose karuose yra susijusios su biologinės lyties (angl. sex) ir socialinės lyties (angl. gender) klausimu. Pavyzdžiui, nesutariama, ar santuoka galima tik tarp vyro ir moters, kas kieno tualeto kambariais gali naudotis, ar tikrai turėtume iš motinų tikėtis, kad šios rūpinsis vaikais.
Šios painiavos šaknys glūdi prancūzų feministės Simone de Beauvoir po Antrojo pasaulinio karo inicijuotoje revoliucijoje. Iki tol moksle ir filosofijoje manyta, kad visuomenėje paplitusios nuomonės apie vyrus ir moteris yra pagrįstos biologine lytimi (sex), ir socialinė lytis (gender) ją atitinka. 1949 m. išleistoje knygoje Antroji lytis (angl. The Second Sex) S. de Beauvoir tam paprieštaravo. Ji sukūrė skirtį tarp socialinės lyties (visuomenėje paplitusios nuomonės apie tai, ką reiškia būti vyru ar moterimi) ir biologinės lyties (akivaizdūs ir pastovūs kūno bruožai ir artimai susijusios psichologinės savybės).
Tokios feministės žadėjo sukurti naują nepriklausomą moterį, neribojamą jos lytinės prigimties ir gyvenimo tikslų orientyru nelaikančios savo kūno ar visuomenės nuomonės. Taip mąstant, lytis lieka tik idėja, sukonstruota tam, kad išlaikytų moteris pavaldžioje pozicijoje. Šio požiūrio advokatai teigė, kad biologinė realybė ir socialiniai daugumos nusistatymai apie moters tapatybę nėra nei būtini, nei sveiki, todėl ateityje moterys turėtų būti laisvos rinktis savo tapatybę, neatsižvelgdamos į savo kūnus.
Pirmąjį feministinį siekį sukurti pasaulį be lyties suformulavo Simone de Beauvoir 1940-aisiais. 1960-aisiais jos sekėjos amerikietės Betty Friedan ir Kate Millett padėjo pagrindus radikalesnei vizijai, kurią paskutiniame XX a. tariamai socialiai konstruojamos ir visiems primetamos lyties idėja yra užprogramuota sukelti aršias diskusijas, o kartu ir vis radikalesnius kvietimus dekonstruoti lytį siekiant didesnės autonomijos ir kūrybiškumo žmogaus tapatybėje. Išlaisvinanti filosofija visuomenės normas pateiktų kaip savavališkas kliūtis sveikai žmogaus tapatybei. Tai įkvėpė besiritančią revoliuciją, kuri viską, kas atrodo natūralu ir galimai būtina žmogaus tapatybei, traktuoja kaip primestą ir svetimą. Ši revoliucija pareikalavo nuolatinio valdžios, visuomenės normų ir netgi kalbos prisitaikymo. Ji sukelia naujas nuomones ir jausmus, siūlo naujas koncepcijas ir keičia kiekvieną asmeninių santykių aspektą. Be to, taikomas tariamai objektyvus liberalizuotas mokslas nustato dar daugiau socialiai sukonstruotų skirčių.
Taip pat skaitykite: Žmogaus būties analizė
Kai teigiama, kad lyčių skirtumus kuria visuomenė, tai lytis gali būti panaikinta arba perkurta tinkamai pertvarkant visuomenę. Įvairiausių feminizmo srovių mąstytojai apibrėžia save per prieštaravimą biologiniam essentializmui ir jį lydinčiam politiniam bei kultūriniam patriarchatui. Biologinis essentializmas teigia, kad skirtingos vyrų ir moterų asmenybės bei vaidmenys kyla iš biologinių lyčių skirtumų ir prigimtinių psichologinių lyčių polinkių. Simone de Beauvoir teigimu, įtakingiausias patriarchato gynėjas XIX a. buvo Charlesas Darwinas, kuris remdamasis neva autoritetingais moksliniais pagrindais gynė biologinę lytį kaip socialinės lyties pagrindą.
1871 m. veikale Žmogaus kilmė ir lytinė atranka jis tvirtino, kad vyrų ir moterų asmenybės skiriasi, nes jie turi skirtingą genetinę prigimtį, kylančią iš sėkmingos protėvių išgyvenimo strategijos. Panašios idėjos aptinkamos Sigmundo Freudo, Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio, Augusto Comte’o ir kitų darbuose. Panašiu metu kaip savo darbus rašė minėti biologiniai essentialistai, kritikuodami antraeiles sąlygas moterims sukilo pirmosios feminizmo bangos šalininkai (1850-1920). Įkvėpti Mary Willstonecraft minčių, jie tikėjosi apginti moterų teises. Didžiausi pirmosios feminizmo bangos aktyvistų laimėjimai buvo teisinis skyrybų pripažinimas, teisės į nuosavybę ir teisės balsuoti moterims suteikimas.
Jie teigė, kad jeigu anksčiau moterys neatrodė suinteresuotos tokių teisių turėjimu, tai tik todėl, kad visuomenė nesugebėjo jų užtikrinti. Taip pat reikštas rūpestis, kad jokia visuomenė negali žinoti, kas iš tikrųjų yra moteris, kadangi, kaip rašė Johnas Stuartas Millis, išsilavinimas pavergia moterų mintis mamos ir žmonos pareigoms. Teisinė sistema, kurios siekė pirmoji feminizmo banga, beveik visame Vakarų pasaulyje buvo įgyvendinta per pirmuosius tris XX a. Antroji feminizmo banga: Simone de Beauvoir įvardina pradininke, feministės ėmė reikšti nusivylimą konkrečiais moterų pasirinkimais, kuriuos jos atliko su pirmosios bangos feminisčių iškovotomis teisėmis.
Daugybė moterų ir toliau motinystę rinkosi vietoje karjeros ir santuoką vertino labiau nei rinkos santykius už namų durų ar seksualinį išlaisvinimą. Tos, kurios ėmėsi karjeros, paprastai rinkosi rūpestingas profesijas, o ne siekė tapti vadovėmis, bohemiškomis poetėmis ar akademikėmis. Antrosios bangos feministės teigė, kad šis progreso trūkumas kyla iš kultūrinio patriarchato, dėl kurio vyrai ir moterys pataikauja iš biologinio esencializmo kylantiems įsitikinimams. Teisinė laisvė nebuvo pakankama tikrai moterų ir vyrų lygybei pasiekti. Siekiant kitokių moterų pasirinkimų, buvo reikalingas fundamentalus kultūrinis perauklėjimas, kuris drąsintų moteris atsisakyti į motinystę ir santuoką orientuotų asmenybių ir rinktis nepriklausomybę.
Simone de Beauvoir teigė, kad moterų tapatybę formuoja socialiniai įpročiai, o “Moterimi ne gimstama, bet tampama.” Ji kritikavo įsitikinimus, kad biologija nulemia moters vietą visuomenėje, ir teigė, kad moterys yra socialiniai konstruktai arba socialinės lytys. Transcencija - idėja, kad žmonės turi stengtis išsivaduoti nuo socialinės įtakos ir nuolatos siekti kitų laisvių - buvo kvietimas į laisvesnį žmogaus pasirinkimą. S. de Beauvoir įvardino, kad seksualinis pasyvumas ir susisaistymas su motinyste ir santuoka riboja moterų laisves, o kontraceptinės priemonės ir abortai laikomi žingsniais į lygia teises. Ji skatino kontraceptinių priemonių ir aborto prieinamumo didinimą, sakydama, kad moterų išlaisvinimas priklauso nuo jų gebėjimo kontroliuoti gimstamumą.
Taip pat skaitykite: kaip socialiniai ir biologiniai veiksniai formuoja šiuolaikinį žmogų
Ji pabrėžė, kad santuoka moterims kartais žaloja jų laisvę ir kuria įspūdį, jog motinos bei namų šeimininkės vaidmenys yra natūralūs, o toks socialinis įtvirtinimas stabdo kūrybą ir ekonominę nepriklausomybę. Tačiau ji taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad visuomenės indoktrinacija prasideda anksti: nuo nuostatos, kad berniukai turi būti aktyvūs, o mergaitės - kuklios. S. de Beauvoir kritikavo dvigubus seksualinius standartus, kaip vyrams primetamą seksualinį palaidumą, o moterims - atsakomybę už seksualinę gėdą. Šioje kritikoje ji rėmėsi idėja, kad lytinę tapatybę ir orientaciją galima perkurti socialiai, o ne biologijai atsiduodant.
Taip pat ji pabrėžė kontraceptinių priemonių ir abortų svarbą kaip įrankius moterų autonomijai. Pasak jos, peraugusios kartos ir nuolatinė kultūrinė perauklėjimo kampanija gali sukelti pokyčius, leidžiančius žmonėms gyventi be tokių socialinių apribojimų. Šiuolaikinė literatūra ir mokslas plečia supratimą apie tai, kad biologinė lytis (sex) nėra vienintelė vyrų ar moterų determinalė - socialinė lytis (gender) gali būti įvardijama ir per skirtumus tarp kultūros, kalbos, teisės ir technologijų.
Nors kai kurie skeptikai vis dar teigia, kad biologijoje yra aiškios ribos, realybė rodo daugiasluoksnę lyčių įvairovę. Pirmiausia žmogaus rūšis turi dvi lytis - vyriška ir moteriška. Tačiau šios dvi lyties neturi vienareikšmių ribų, nes biologiniai komponentai gali būti derinami įvairiai: chromosominė lytis, gonadinė lytis, genetinė lytis, vidinių ir išorinių lytinių organų lytis, brendimo lytis ir psichologinė lytis. Iš viso galima išskirti septynis komponentus, kurie gali derintis skirtingai, sudarydami plataus spektro lytinę įvairovę.
Pirmieji šeši komponentai dažnai yra genetiniai ar fiziologiniai, o psichologinė lytis - savęs identifikavimo klausimas, kuris gali būti įtakotas ir aplinkos. Tačiau realybė tokia, kad dalis žmonių neturi „pilnos“ komplektacijos, o kombinuotais atvejais išryškėja dvigubi ar kitokie lytiniai požymiai. Tokie atvejai gali būti sudėtingi teisiniams dokumentams ir socialiniam priimtam standartui, kuris dažnai laikosi dvinarės sistemos. Pavyzdžiui, gali būti atvejų, kai žmogus gimsta su XY chromosomomis, o išoriniai požymiai moteriški, ar atvirkščiai - su XX chromosomomis ir vidiniais moteriškais organais, bet su vyriškomis išorinėmis savybėmis. Tokios kombinacijos komplikuoja, bet praturtina mūsų suvokimą apie lytį ir identitetą.
Psichologinė lytis gali būti sudėtinga: ar žmogus save priskiria vyriškai, ar moteriškai, dažnai lemia genetika, hormonų lygiai, bet taip pat ir socialinė aplinka. Pasaulinės diskusijos apie lytinę orientaciją rodo, kad potraukis gali būti įvairus: vienam žmogui galimas potraukis žmogui iš to paties ar kito asmens, ar net neturėti aiškios orientacijos. Tarp gimdymo jau įsitvirtinusios nuomonės gali būti keičiasi, tačiau istorija įrodė, kad nei susiformavusios lytinės tapatybės, nei orientacijos pakeisti nėra paprasta ar visada įmanoma. Dopplotinti teisiniai ir socialiniai pokyčiai dažnai reikalauja laiko, plataus visuomenės supratimo ir atminties apie žmogaus teisę gyventi be diskriminacijos.
Taip pat skaitykite: Biologinė ir socialinė lytis: pagrindiniai skirtumai
Tačiau biologijos įvairovė neatsisako socialinių iššūkių: teisinė sistema turi būti lanksti, o visuomenė - jautri įvairovės priėmimui. Kai kurie žmonės jaučiasi gerai su savo identitetu, kiti ieško teisinių kelių, kaip pripažinti savo lytį kitaip. Diskusijos apie trečiąją lytį ar papildomus statusus rodo, kad mūsų supratimas apie lytį gali plėstis be būtinybės grįžti prie vienos aiškios binarinės sistemos. Kai kurios visuomenės pradeda įtraukti platesnį lyties suvokimą į įstatymus ir švietimą, siekdamos užtikrinti lygybę ir pagarbą kiekvienam žmogui.