Žmogaus samprata - tai klausimas, kuris nuo seniausių laikų domino filosofus, mokslininkus ir menininkus. Atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis, nes žmogus yra sudėtinga būtybė, apimanti biologinius, socialinius ir dvasinius aspektus.
Leonardo da Vinčio "Vitruvijaus žmogus" - žmogaus proporcijų ir idealo atspindys.
Žmogaus samprata filosofijoje
Filosofijoje žmogus suprantamas nevienodai. Senovės kinų, indų ir graikų filosofijoje žmogus laikytas būties, kosmo dalimi. Pasak Demokrito, žmogus yra visatos (makrokosmo) atspindys ir simbolis, mikrokosmas. Anot Platono, žmogaus esmė yra jo siela, kūnas yra sielos kalėjimas, laikina buveinė. Aristotelis suprato žmogų kaip gyvą būtybę, turinčią protingą sielą ir galinčią dalyvauti visuomeniniame, politiniame gyvenime.
Antikoje susiformavo pagrindiniai klausimai: ar žmogus turi sielą, koks yra kūno ir sielos santykis, ar žmogus yra socialinė būtybė.
Roberto Greene'o „Žmogaus prigimties dėsniai“ (išsami santrauka)
Rafaelio freska "Atėnų mokykla" vaizduoja antikos filosofus, diskutuojančius apie žmogaus prigimtį ir vietą pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Nedarbo išmokos gavimo sąlygos
Krikščionybėje žmogus suvokiamas kaip būtybė, Dievo sukurta pagal savo atvaizdą ir panašumą, įsigalėjo tomistinė koncepcija, teigianti, kad žmogų kaip vientisą esybę sudaro substancinė siela ir materialus kūnas.
Renesanso mąstytojai (G. Pico della Mirandola) pabrėžė žmogaus autonomiškumą, beribį kūrybiškumą ir savęs tobulinimą, iškėlė žmogų kaip Visatos centro idėją, skelbė sielos ir kūno, žmogaus ir pasaulio harmonijos idealus.
R. Descartes’as ir kiti racionalizmo atstovai išskirtine žmogaus savybe laikė mąstymą. R. Descartes’as išplėtojo ir išpopuliarino dualistinę žmogaus prigimties koncepciją (jos ištakos - Platono, Augustino idėjos), pagal kurią kiekvienas žmogus turi kūną ir sielą. Siela vadovauja žmogaus veiksmams, kūnas vykdo jos įsakus. Kūnas (jį suvokė kaip tam tikrą mašiną) yra pavaldus gamtos dėsniams ir todėl nelaisvas, siela yra laisva.
Dualizmas būdingas ir I. Kantui - žmogus priklauso ir gamtos, ir dorovinės laisvės pasauliams.
J. W. Goethe, J. G. Herderis ir romantizmo filosofai grįžo prie Renesanso žmogaus kaip vientisos būtybės suvokimo, plėtojo žmogaus egzistavimo istoriškumo idėją.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojamas pensijos stažas?
Klasikinė vokiečių filosofija suprato žmogų kaip kultūros kūrėją, idealaus prado (proto, dvasios) išraišką, 19-20 a. iracionalizmo atstovai (A. Schopenhaueris, S. A. Kierkegaard’as, F. Nietzsche ir kiti) - kaip potraukių, jausmų, valios ir kitų gyvybinių jėgų veikiamą būtybę.
Egzistencializmo ir personalizmo sampratose žmogaus asmenybės problema yra esminė, šios teorijos neigia, kad žmogus gali būti suvokiamas tik kokiu nors vienu - biologiniu, psichologiniu, socialiniu ar dvasiniu aspektu.
Žmogus kaip biologinė būtybė
Žmogus atsirado Žemėje po ilgos ir sudėtingos evoliucinės raidos - antropogenezės. Dabartinės rūšies žmogus atsirado prieš 140-280 tūkst. metų. Paleolite ir mezolite žmonių tankis Žemėje buvo labai mažas (vidutiniškai mažiau kaip vienas žmogus 3 km2). Neolite jis padidėjo maždaug 10 kartų.
Biologiškai žmogus priklauso chordinių tipui, stuburinių potipiui, žinduolių klasei, placentinių žinduolių poklasiui, primatų būriui, hominidų šeimai, homininų pošeimiui, žmonių genčiai, protingojo žmogaus (Homo sapiens) rūšiai. Jo vidaus griaučių pagrindą sudaro stuburas.
Žmogus turi kaulinę kaukolę, 2 poras galūnių, uždarą širdies ir kraujagyslių sistemą, vamzdinę nervų sistemą. Kūnas sudarytas dvišalės simetrijos principu, turi metamerijos bruožų. Iš išorės jį dengia oda (2 sluoksnių derma, daug riebalų ir prakaito liaukų, plaukai didelėje kūno paviršiaus dalyje tik rudimentiniai).
Taip pat skaitykite: Pensijų gavimo sąlygos
Žmogus kvėpuoja plaučiais, turi 4 kamerų širdį, jo kūno temperatūra pastovi, eritrocitai be branduolių. Naujagimius ir kūdikius maitina pienu, kuris gaminasi motinos pieno liaukose. Gemalas nešiojamas motinos organizme, kuriame yra placenta.
Pagal galvos smegenų žievės išsivystymą (smegenų masė 2-3 kartus didesnė negu kitų žmoginių beždžionių, ypač gerai išvystyta galinių smegenų žievė) ir diferenciaciją žmogus labai toli pralenkęs kitus gyvūnus.
Vienas svarbiausių kūno matmenų, rodantis žmogaus fizinį išsivystymą, kūno proporcijas, morfologinį statusą, yra jo ūgis (kūno ilgis). Labai svarbus žmogaus fizinio išsivystymo ir sveikatos rodiklis yra kūno masė.
Kiti būdingi anatominiai ir fiziologiniai bruožai: vertikali laikysena ir eisena, vaikščiojimas 2 kojomis, laisvos rankos, prisitaikiusios gaminti įrankius ir juos naudoti, kai kurie dantų, žandikaulių, virškinimo liaukų ir organų sandaros ypatumai.
Vaikštant stačiomis pusiausvyrą išlaikyti padeda išlinkęs stuburas (S raidės forma) ir dubenyje esantis bendrasis svorio centras. Iš esmės pakitęs dubuo; jis masyvesnis, platesnis negu gyvūnų, yra pagrindinė atrama vaikštant. Kadangi viršutinės galūnės nebeturi kūno atramos ir judėjimo funkcijų, apatinių galūnių griaučiai labai masyvūs, dideli ir stiprūs jų raumenys, susiformavę pėdos skliautai.
Stačiai laikysenai prisitaikę ir visi vidaus organai. Diafragma prisitaikiusi prie horizontalios padėties, pilvo preso raumenys tapo svarbūs kvėpavimui.
Visi dabartiniai žmonės priklauso 1 rūšiai, bet jau nuo seno žinomas žmogaus kūno sandaros vidinis rūšies, kiekybiškai subalansuotas polimorfizmas. Sukurta žmogaus konstitucijos schemų, kurių pagrindą sudaro diskretūs tipai.
Žmonėms tipinga vienareikšmė lytinio dimorfizmo kryptis (lytinis brendimas), vienas augimo ir biomorfozės tipas. Dabartinio tipo žmonių pigmentacija labai įvairi.
Žmogaus individualaus vystymosi savitas bruožas yra palyginti ilgas vaikystės periodas ir mažas augimo greitis tuo metu, kur kas greitesnis augimas lytinio brendimo metu. Kai kurie individualūs vystymosi tempo skirtumai reišiasi bet kurioje individų grupėje; visoms grupėms būdinga morfofiziologinė diferenciacija (struktūrinės ir funkcinės įvairovės didėjimas).
Ši diferenciacija lemia vadinamąjį individo biologinį amžių. Visi šio amžiaus rodikliai (ypač griaučių, lytinis ir bendrasis somatinis vystymasis) kinta sinchroniškai (harmoningai), rečiau asinchroniškai, turi pagreitėjusio (akceleracija) arba užsitęsusio (vėluojančio) vystymosi tendenciją (heterochronija). Daugelyje šalių pastebima ir epochinė tendencija.
Žmogus atlieka 3 pagrindines fiziologines funkcijas: minta, dauginasi ir santykiauja su aplinka. Žmogus minta įvairiu maistu (augaliniu ir gyvūniniu), dažniausia prieš tai jį atitinkamai apdorojęs. Žmogus dauginasi lytiškai (lytinis gyvenimas). Nuo apvaisinimo momento vaisius vystosi apie 296 d., o gimęs auga ir bręsta keliolika metų (amžiaus tarpsnis).
Santykių su aplinka ypatybė yra ta, kad žmogus sukūrė visiškai naują adaptacijos formą - kultūrą, adaptuodamasis ir pats keičia aplinką; tai vyksta be žmogaus morfologinės ir funkcinės organizacijos persitvarkymo.
Žmogus kaip socialinė būtybė
Tik žmogus saviraiškai ir bendravimui naudoja simbolinio komunikavimo sistemas - kalbą, meną, geba kurti bendradarbiaujančių ir konkuruojančių grupių sudėtingas socialines struktūras - nuo šeimos, giminystės sistemų iki valstybių.
Žmogų kaip socialinę būtybę formuoja visuomenė, kurioje jis gyvena, ir jo užimama vieta šioje visuomenėje. Žmogus iš esmės negali gyventi vienas, be sąveikos su kitais žmonėmis, ypač tais gyvenimo laikotarpiais, kai jis nesugeba tinkamai pasirūpinti savimi ir yra priklausomas nuo kitų (vaikystėje, senatvėje, sirgdamas).
Svarbiausios socialinės savybės, kurios būdingos tik žmogui ir skiria jį nuo kitų gyvūnų, yra darbinė ir kitų rūšių veikla kaip būdas kryptingai keisti jį supantį pasaulį, galimybė kurti darbo įrankius, kalba, sąmonė ir mąstymas, kūryba, socialiniai (bendravimas, prisirišimas, draugystė, meilė), dvasiniai (moralė, religija, menas) poreikiai, kolektyvinės gyvensenos formos pasidalijant pareigas tarp individų ir kuriant organizacijas.
Žmogaus socialinės savybės nėra paveldimos, jos įgyjamos socializacijos procese. Žmogus ne tik tenkina savo poreikius, bet ir rūpinasi artimaisiais, perduoda gyvenimo patirtį ir žinias vaikams ir jaunimui, dalyvauja visuomeninėje veikloje ir veikia žmonijos gyvenimo sąlygas, jos socialinę, ekonominę, kultūrinę plėtrą.
Žmogaus gerovei, sveikatai ir savijautai didelę įtaką turi socialinė aplinka, joje vykstantys procesai. Gyvendamas visuomenėje žmogus sukuria ir palaiko socialinius ryšius, įgyja socialinius vaidmenis, socialinį statusą.
Kiekvienas žmogus yra visuomeninės būties produktas, o pati visuomeninė būtis (vertybių, socialinių ir kultūrinių normų bei ritualų įvairovė) yra visų gyvenančių ir anksčiau gyvenusių žmonių veiklos rezultatas.
Žmogaus siekis suprasti ir daryti įtaką savo aplinkai sudarė prielaidas atsirasti mokslui, filosofijai, mitologijai ir religijai.
Žmogus ir moralė: etiniai dilemos
Minint Holokaustą neretai tenka išgirsti ir skaityti išsireiškimą, jog įvykę dalykai yra „sveiku protu nesuvokiami“ ir "nežmoniški". Taip kalboje daroma prielaida, kad masinio žudymo planuotojai ir vykdytojai tarsi neturėjo “sveiko” proto ir todėl buvo tarsi ne-žmonės, greičiau, ligoniai. Turima galvoje, kad tokie žiaurūs veiksmai nesuderinami su protu ir žmogiškumu, t.y. humaniškumu.
Žvelgiant į istoriją ir net priešistorinius laikus žinome, jog apgalvoto masinio naikinimo veiksmai yra tipiški ir buvę visur, kur tik gyveno žmonės. Tokia veikla yra žmogiška ir dažniausiai nestokoja logikos, t.y. „sveiko proto“. Tokia žmogiška veikla kartojasi ir ateityje turbūt vėl kartosis.
Aušvico koncentracijos stovykla - tragiškas priminimas apie žmogaus žiaurumą ir moralines dilemas.
Tad, kas yra žmogus? Tai yra didysis klausimas visoje visatoje.
Dažnai dėl pasaulietiško mąstymo inercijos į Bibliją žiūrime kaip į senovinę knygą „apie Dievą“. Tačiau tai kartu yra ir pati giliausia ir geriausia knyga apie žmogų. Šv.Rašte įvairiomis formomis iškeliamas tas pats esminis klausimas - kas yra žmogus, kur jis yra, ką jis veikia.
Dievo žodis - Biblija - yra Jo laiškas mums. Mes esame laiško gavėjai, adresatai. Egocentriškam „savo likimo kalviui“ primenama, kad žmogus, deja, panašus ne į dievą, o į kirminą, ir į dužlų molinį puodą.
Psalmininko pagarbios baimės kupinas klausimas iš 8-os psalmės “Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai? ” mus verčia ieškoti atsakymo Dievo žodyje ir žmoguje, t.y. ir savyje. Tačiau žmogus savanoriškai susigadino Dievo atvaizdą. Mes esame sugadinti Dievo atvaizdai. Tačiau nereikėtų atsakomybės už savo gyvenimą perkelti kitiems, net Adomui ir Ievai. Teisinga būtų prisipažinti, kad esame ne tik dėl protėvių klaidų “sugadinti atvaizdai”, bet ir patys gadiname jau ir taip netobulą atvaizdą. Taigi esame susigadinę Dievo atvaizdai.
Klausimas „Kas tu esi (kur tu esi, ką veiki) žmogau?“ yra amžinas tol, kol bus žmogus. Šventame rašte randame, kad nesame vieniši šio didžiojo klausimo sprendime ir atsakyme, nes turime Tą Kitą, Dievą, į kurį galime kreiptis. Tik pagarbiai vengdami tarti Dievo vardą, suprasime ir apsidžiaugsime, kad galima drąsiai tarti Jėzaus vardą ir juo remtis.
“Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. Jis laisvas net nuo savęs, nes Jėzus yra įkūnytas „buvimas kitiems“. Jis yra naujasis žmogus, atkurtasis Dievo atvaizdas. Tikėjimu žvelgdami į Jėzų, mes matome Tėvą.
Žmogus pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą
Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK) pateikia išsamų žmogaus apibrėžimą, remdamasis Biblija ir teologine tradicija. Štai keletas svarbiausių punktų:
- Žmogus yra kūrinijos viršūnė, apdovanota dvasine ir nemirtinga siela, sukurta pagal Dievo paveikslą ir panašumą (KBK 343, 1703).
- Žmogaus gyvybė yra šventa, nes nuo pat pradžios priklauso nuo kuriamosios Dievo galios (KBK 2258).
- Žmogaus pašaukimas yra padaryti Dievo paveikslą regimą ir būti perkeistai į vienatinio Dievo Sūnaus paveikslą (KBK 1877).
- Žmogus yra kūnu ir siela vienas asmuo, o lytiškumas veikia visą žmogų - jo kūną ir dvasią (KBK 382, 2332).
- Žmogus yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime (KBK 361).
| Aspektas | Apibūdinimas | Šaltinis (KBK) |
|---|---|---|
| Prigimtis | Kūrinijos viršūnė, dvasinė ir kūninė būtybė | 343, 362 |
| Gyvybė | Šventa, priklausanti nuo Dievo | 2258 |
| Pašaukimas | Atspindėti Dievo paveikslą | 1877 |
| Vienybė | Kūnas ir siela | 382 |
| Lytiškumas | Veikia visą asmenybę | 2332 |
| Tikslas | Dalyvauti Dievo gyvenime | 361 |
KBK pabrėžia, kad žmogus yra ne tik biologinė, bet ir dvasinė būtybė, turinti ypatingą vertę Dievo akyse.
Žmogus: tarp gyvūno ir Dievo
Apibrėžti žmogų - tai, viena vertus, parodyti, kuo jis pats, būdamas gyvybės forma, nesiskiria nuo kitų gyvybės formų, kita vertus, atskleisti, kuo yra kitoks nei jį supančios gyvybės formos ir kuo jis ypatingas būtent kaip žmogus.
Madingos knygos „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ autorius Yuval Noah Harari teigia, kad žmogus yra gyvūnas, savo pastangomis tapęs dievu. Bet Biblijoje žvelgiama iš kitos pozicijos.
Žmogus, kaip ir kitos gyvos būtybės, yra mirtingas, bet, priešingai nei kiti gyvūnai, labai ryškiai suvokia savo mirtingumą ir nori ką nors daryti savo gyvenime, kad jis būtų prasmingas.
Platonas sakė: žmogus gali būti savo paties šeimininkas, nes, pasitelkdamas afektus, gali valdyti geismus.
Vydūnas: humanistas ir tautos sąmonės žadintojas
Vydūnas (1868-1953) laikė žmoniškumą aukščiausia vertybe. Jis siekė ugdyti sąmoningus ir laisvus žmones, pabrėždamas, kad tautiškumas yra ne tikslas, bet priemonė žmoniškumui ugdyti. Vydūnas norėjo, kad lietuvių tauta svariai prisidėtų prie žmoniškumo stiprinimo pasaulio kultūros raidoje. Jis sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą, kuri atskleidžia humaniškus asmens ryšius su tauta ir žmonija. Vydūno kūriniai siejasi su Rytų civilizacijomis ir kosminės visatos vizijomis.
Tautinės savimonės svarba Vydūno filosofijoje
Matydamas tautos nutautėjimo grėsmę, Vydūnas visą gyvenimą paskyrė lietuvių, ypač Mažojoje Lietuvoje gyvenusių, tautinės savimonės žadinimui ir ugdymui. Jam rūpėjo, kad lietuvių mąstymas ir sąmoningumas švitėtų, kad jie taptų visokios pagarbos verti. Vydūnas rašė ne tik lietuviams, bet ir kitų tautų žmonėms, norėdamas iškelti lietuvių tautos esimą į tautų sąmonę.