Beveik 100 metų mokslininkams nepavyko sutarti, kaip turėtų atrodyti ateities žmogus. Vieni ieškojo DNR pokyčių, kiti matavo ūgį, svorį bei smegenų masę, o treti spėjo, kad netolimoje ateityje žmogui kūno tiesiog nebereikės. Evoliucija Žemėje skirstoma į 6 etapus. Kiekvienas šių etapų, mokslininkų teigimu, baigėsi reikšmingais vystymosi protrūkiais. Tam, kad prisitaikytų prie besikeičiančios aplinkos ir augančios populiacijos, žmonių protėviai pamažu ugdo pačias reikalingiausias savybes.
Itin svarbu suvokti, kad dabar vyksta sparčia evoliucija, kuri gali būti matoma ne išorėje greitai, o per genetinius ir biologinius pokyčius. Tad 7-asis evoliucijos etapas vadinamas pobiologine epocha. Ją bent teoriškai turėtų lydėti robotų ir dirbtinio intelekto plėtra. Moderniosios technologijos taip pat neišvengiamai integruojamos ir į gyvą žmogaus kūną: kasmet Atliekama milijonai organų transplantacijų, sparčiai kuriamas dirbtinis kraujas, 3D technologijomis iš gyvų ląstelių spausdinami dirbtiniai organai. 2019 m. spalio pabaigoje Singapūro mokslininkai visuomenei pristatė jų laboratorijoje sukurtą dirbtinę odą.
Šiuolaikiniai patobulinimai - šiuolaikinės žmonijos dalis: širdies stimuliatoriai, klausos aparatai, bioninės galūnės ar insulino pompos tapo įprastu reiškiniu. Tačiau klausimas, kur yra riba tarp biologinės žmogaus prigimties ir bioinžinerijos produkto, vis dar kelia etinių ir moralinių problemų. Kilus diskusijoms, kyla ir perspėjimai apie žmogaus vaidmenį Dievo ar gamtos “valdove” ir pasekmes.
Kaip įrodo tyrimai, pažangūs gydymo metodai, pvz., kamieninių ląstelių terapija, gali išgydyti kai kurias sunkias ligas, tačiau šis gydymas dažnai yra ne visiems prieinamas dėl didelių finansinių kaštų. Taip pat kai kurios nuomonės teigia, jog tikroji problema nėra tik technologijos, o etika - ar tobulinti vieno žmogaus organizmą kito sąskaita yra priimtina. Tokiu atveju išlieka klausimas apie natūraliąją atranką ir genų perdavimą ateities kartoms.
Biologai teigia, kad žmogaus genomas vis dar tobulėja. DNR mutacijų dėka kiekviena nauja karta įgyja savybių, kurios gali užtikrinti išgyvenimą. Pavyzdžiui, daugiau nei 80 % šiaurės ir vakarų europiečių gali suvirškinti pieną, o kai kuriose Azijos regionuose pienas nėra įprastas gėrimas, todėl daugelis laktozės netoleruoja. Tokie prisitaikymai įvyksta per kelias šimtus metų, kaip rodo tyrimai 2017 metais.
Taip pat skaitykite: Nedarbo išmokos gavimo sąlygos
Taip pat svarbu žinoti, kad mityba nėra vienintelė prisitaikymo prie aplinkos priežastis. Aplinkos sąlygos ir užkrečiamųjų ligų protrūkiai - COVID-19 pavyzdys - gali skatinti atsparumo genų plėtrą ir jų perdavimą ateities kartoms. Kai kurios DNR dalių atsparumas ligoms, tokioms kaip maliarija ar Lassa karštinė, jau egzistuoja. Pavyzdžiui, genas CCR5 nustojo vystytis prieš maždaug 4000 metų, todėl vos 10 % europiečių turi natūralų atsparumą ŽIV. Mokslininkai siekia sukurti gydymo būdus, kurie aktyvuotų atsparumo genus.
Iš viso biologiškai nustatyta apie 1800 genų pokyčių, kurie sudaro apie 7 % viso žmogaus genomo, tačiau sukelia didelius pokyčius. Dėl šių pokyčių sumažėjo griaučių tvirtumas, sutrumpėjo dantys ir padidėjo kraujo spaudimas. Šiuolaikinis žmogus nebėra vienintelis išgyvenimo faktorius - tai šalina tradicinę nuostatą. Dabar svarbiausia yra silpnųjų ir atspariųjų balansas, gebėjimas išlikti socialiai prisitaikant ir turėti vidutinio intelekto lygio žmones, kurie gali greitai prisitaikyti ir socializuotis.
Aukštas adaptacijos lygmuo atsiranda ne vien tik gamtoje, bet ir visuomenėje. Mokslininkai sako, kad išlikti gali ir tie, kurie išmoksta bendradarbiauti, palaikyti ryšius su panašiais žmonėmis. Ar tai reiškia, kad žmonija kvailėja? Atsakyti nėra vieningos nuomonės. Viena vertus, iškeliama mintis, kad protas vystosi tam, kad išspręstų žemės problemas - maisto užtikrinimą, resursų valdymą ir globalias kintančias sąlygas. Tačiau kita vertus, gali būti, kad per didelis socialinis prisitaikymas nuslopina inovacijas ir tolesnį mąstymo augimą.
Transhumanizmas - viena iš naujausių žmogaus evoliucijos teorijų. Yra ir kita kryptis, kuri ragina lavinti protą ir dvasines galias. Šioje perspektyvoje žmogaus kūnas gali atauginti pažeistus audinius ar net tapti atvirai regeneruojamų organų sistema. Tačiau paslaptis slypi ne tik technologijose, o dvasinės savasties paieškoje. Žmogui Dievas ir gamta davė nuostabų protą - jei šį protą lavinsime, galimybių vien tik technologijų pagalba gali ir nebereikėti. Paskutinis žingsnis - dvasingumo lygmens pasiekimas, kai minties galia gali išgydyti pažeistus audinius.
Žmogus (Homo sapiens) - klasifikacijoje Homo sapiens, karalystėje Gyvūnai, tipo Chordata, klasėje Žinduoliai, būryje Primatai, šeimoje Hominidai. Lytinių požymių, kalbos, kultūros bei socializacijos dėka žmogus išsiskyrė iš kitų primatų ir išsaugojo gebėjimą kurti įrankius, bendrauti ir kurti sudėtingas kultūras. Žmogus - socialinė būtybė, kuri negali gyventi vienas ir turi būti įsisąjinta į visuomenę. Socialinės savybės apima darbą, kalbą, sąmonę, mąstymą, kūrybą, socialinius poreikius ir dvasinę aktyvumą. Tačiau žmogaus socialinės savybės nėra tiesiogiai paveldimos - jos įgyjamos per socializaciją ir inkultūraciją.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojamas pensijos stažas?
Pateikus pagrindinį atsakymą į klausimą „kas yra žmogus?“, turime suvokti dvilypę žmogaus prigimtį: biologinę, socialinę ir dvasinę. Aristotelis apibrėžė žmogų kaip zōon logon ekhon - gyvūną su protu. Platono vaidmens akcentas buvo žmogaus galimybė būti savo paties šeimininku, o joje slypėjo rizika dėl vergovės konteksto. Descartes‘as įvardijo autonomišką „aš“ su mąstymo teisėmis, tuo tarpu Heideggeris parodė žmogaus priklausomybę nuo kalbos, istorijos ir tradicijų. Tokie skirtingi požiūriai leidžia mums giliau suprasti, jog žmogaus unikalumas slypi ne tik biologijoje, bet ir kultūroje bei dvasinėje raiškoje.
Galiausiai kiekvienas žmogus yra vienas iš įvykių grandinės, kurią kuria evoliucija, ekologija, technologijos ir kultūra. Žmogaus istorija yra istorija apie gebėjimą apibrėžti prasmę, išlikti prisitaikančiu ir kurti prasmingą veiklą savo visuomenėje. Tai yra dvilypė būtis - gyva būtybė su vidujybe ir gebėjimu kurti išorės pasaulį.
| Aspektas | Trumpa apžvalga |
|---|---|
| Genetinė evoliucija | 1800 genų pokyčių, 7% genomo, prisitaikymas prie mitybos, ligų atsparumas |
| Biologiniai duomenys | ūgis, svoris, smegenų masė, kūno sandara |
| Technologinė evoliucija | dirbtiniai organai, dirbtinis kraujas, organų spausdinimas, implantai |
| Kultūrinė evoliucija | kalba, menas, mitai, religija, socialinės struktūros |
| Etika ir moralė | bioetika, genetinių modifikacijų ribos, vadinamoji „pobiologinė epocha“ |
Žmogus išlieka sudėtinga, daugiakomponentė gyvybės forma. Jo ateitis priklauso nuo gebėjimo subalansuoti biologinį potraukį, socialinius poreikius, kultūrinę raidą bei etinį atsakingumą. Tik taip galėsime suvokti ir kurti ateitį, kurioje žmogus išlieka žmogumi - su savo vidujybe, intelektu ir bendryste.
Taip pat skaitykite: Pensijų gavimo sąlygos