Šiandieniai socialiniai iššūkiai kelia vis naujus reikalavimus kokybiškam profesinės veiklos vykdymui. Tokiu būdu socialinis darbuotojas jau profesinio pasirengimo metu turi įgyti pakankamai teorinių ir praktinio pritaikymo žinių, tinkamai suformuoti praktinės veiklos įgūdžius ir bendruosius gebėjimus bei įsiugdyti vertybines nuostatas, privalomas visiems socialiniams darbuotojams.
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingas teorines ir praktines žinias, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės.
Taigi socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus. Jo sąveika su klientais, kompetencijos dažnai tiesiogiai priklauso nuo šiems klientams suteiktos socialinės pagalbos sėkmingumo ir teikiamų paslaugų kokybės.
Darbo tikslas - atskleisti socialinio darbuotojo profesinės veiklos ypatumus, išanalizuojant jo profesinio pasirengimo ir praktinių reikmių neatitikimus, išryškėjusius profesinės veiklos metu. Tikėtina, jog socialinis darbuotojo profesinis pasirengimas, t.y. žinių, įgūdžių stoka, o vertybinės nuostatos yra nestabilios.
Apie socialinio darbo kompetencijas ir jos ypatumus rašė užsienio autoriai: Kieran O' Hagan (1997), Louise C. Johnson (2001), C. ios situacijos. Darbus apie socialinio darbuotojo profesinį rengimą Lietuvoje publikavo R. Kulys ir R. Constable (1994), A. iau ir jie nenagrinėjo socialinio darbuotojo profesinio pasirengimo santykio su praktine veikla.
Taip pat skaitykite: Bagdono (2001) įžvalgos apie socialinį darbą
Profesinė Veikla ir Jos Ypatumai
Profesinė veikla - tai atitinkamomis žiniomis, mokėjimais, sugebėjimais ir įgūdžiais pagrįstos darbinės veiklos rūšies kombinacijos. Ji sudaro darbuotojams prielaidas tenkinti savisaugos ir saviraiškos poreikius, t.y. poreikių visumą.
V. Černas (1998) teigia, kad profesinė veikla - tai nuolatinės veiklos rūšis, kuriai reikia specialaus pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis. Tiek V. Černo (1998), tiek R. atsižvelgdamas ir siekdamas išsaugoti darbuotojo būtent humanistines ir demokratines vertybines orientacijas, S. sudaro darbuotojams prielaidas tenkinti savisaugos ir saviraiškos poreikius, t.y. poreikių visumą.
I. ienė (1995) taip pat pabrėžia, kad socialinio darbo profesionalas turi būti savo srityje kompetentingas, turėti akademinį pasiruošimą ir profesinę patirtį. Jos manymu toks profesionalas ypatingai reikalingas ten, kur yra sunkumai, problemos, kurių žmogus savo jėgomis negali išspręsti. Visais atvejais yra svarbu, kad profesionalas suprastų žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus ar teikdamas pagalbą vienu klausimu, negriautų tas žmogaus gyvenamąsias sritis, kurios normaliai funkcionuoja, t.y. žinių bazę, kurią reikia derinti praktiniame darbe.
Pasak J. Nepamiršti visuomenės problemų - skurdo, nedarbo, narkotikų ir alkoholio.
`iuolaikinės socialinės praktikos esmę ir turinį tinkamai atskleidžia socialinio darbo praktikos istorinio pagrindo supratimas.
Taip pat skaitykite: Poreikis ir kokybė: senelių globos namai
Pasak A. Bagdono (2001), socialinis darbas išsiskiria apibrėžimų gausa. Kiekviena jo kryptis, teorinė paradigma, perspektyva turi savo sampratą ir apibrėžimą. Tai, kas įvardijama kaip socialinio darbo teorija, yra teorijos dažniausiai pasiskolintos iš gretutinių mokslų (psichologijos ar sociologijos), nuoseklus aprašymas.
Atsižvelgiant į tokius socialinio darbuotojo profesinės veiklos kompleksiskumo reikalavimus, LR socialinių paslaugų įstatyme (1996) socialinis darbas apibrėžiamas kaip profesinė veikla, padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia.
Remiantis R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodynu, socialinis darbas - tai profesinė veikla, padedanti žmonėms, grupėms ir bendruomenėms stiprinti ir atstatyti jų socialinio funkcionavimo sugebėjimus ir kurti šiam tikslui pasiekti tinkamas socialines sąlygas. ius, problemų sprendimus žmonių santykiuose, įgalina ir išlaisvina, skatina žmones gerinti savo būvį.
Ikiteorinės socialinio darbo praktikos laikotarpiu (iki 1920 m.) socialinio darbo dėmesio centre buvo mokslinė filantropija, socialinės situacijos studija, tai yra sistemingas aplinkos, kurioje egzistavo poreikis, tyrimas ir po to tyrimo rezultatsų susumavimas. iu socialinis darbuotojas labiau rūpinosi vertybėmis ir prasme kaip individualia patirtim. Socialinis darbas pirmiausia buvo apibrėžiamas psichodinaminiu konceptualiniu modeliu, kuris rėmėsi froidizmo ir neofroidizmo teorijomis apie psichologinį žmogaus elgesį ir jo ypatumus.
klinikinio socialinio darbo modelis bei ekologinis modelis. Klinikinio socialinio darbo modelis neretai prilyginamas darbui su atveju arba grupe. Ekologinis modelis - principinė kryptis, tiesiogiai įtakojanti socialinio darbo praktiką. Ekologinė paradigma yra pagrįsta dviem svarbiais bruožais: pagerinti socialinę pagalbą per įvairias aplinkos pagalbos formas ir patobulinti asmeninę žmogaus kompetenciją mokant gyvenimo įgūdžių.
Taip pat skaitykite: A. Bagdonas ir socialinis darbas (2001 m.)
Socialinio darbo profesija plėtojasi naujo mąstymo apie praktiką linkme, einama naujos praktikos konceptualizacijos link. Po 1975 metų toliau nagrinėjama socialinio darbo bendrosios praktikos konceptualizacija. Santykis profesinės ir pagalbos kokybės ir toliau laikoma neatsiejama veiksmsų santalkos dalimi. Pastebima tendencija specializacijai.
Didėja domėjimasis tarptautine socialinis darbuotojo praktika, nes ši profesija pripažįsta ryšį tarp tautų ir abiaalio mokymosi, kuris atsiranda per dialogą su kitomis šalimis. Tarptautinis socialinis darbas taip pat suteikia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, o tai praturtina šios srities praktiką.
Taigi, atsižvelgiant į socialinio darbuotojo profesijos teorinę ir praktinę raidą, galima daryti išvadą, kad socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema, o visos socialinio darbuotojo profesinės veiklos ašerdimi, pasak L. C. Johnson (2003), išlieka socialinio darbo praktika.
A. Matome, kad profesionalūs socialiniai darbuotojai Lietuvoje turėtų dominuoti jau nuo 2002 m.
Šiame skyriuje aptarsime socialinio darbuotojo profesinę veiklą, t.y. socialinio darbuotojo kvalifikaciją ir kompetencijas, požiūriu, nes profesinėje veikloje kvalifikacija ir kompetencija yra susijusios su profesinis žinių, mokėjimų bei įgūdžių lygiu, kurį leidžia pasiekti ugdymas ir saviugda arba prigimtiniai žmogaus sugebėjimai (Profesinio ugdymo pagrindai, 2001, p.
Socialinės pagalbos sistemoje ryškūs trys elementai: nustatyti, identifikuoti problemą, padėti jos išvengti ir teikti reikiamą pagalbą. Individualią pagalbą profesionalas teikia asmeniškai individui.
I. ienė (1995) išskiria dar ir visuomeninę socialinę pagalbą kaip profesionalų procesą, kuriame individai, jų grupės ar institucijos susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti poreikius socialinės gerovės normalizavimui. Pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (1996) 14 straipsnį socialiniu darbuotoju laikomas asmuo, dirbantis socialinį darbą ir turintis reikiamą kvalifikaciją, t. y. baigęs aukštojo ar aukštesniojo mokslo įstaigos socialinio darbo specialybę.
Kalbant apie profesinę kvalifikaciją, turimi galvoje įgūdžiai, mokėjimai ir žinios, išreikštos sugebėjimais, mokymosi arba studijų pažymėjimų forma. Šiame apibrėžime akcentuojamos ne tik įgytos žinios ir gebėjimai, bet ir jų įvertinimo arba pripažinimo aspektas, dažniausiai išreiškiamas tam tikra formalia forma.
kad bendriausias socialinio darbuotojo profesinės veiklos tikslas - sudaryti optimalias sąlygas žmogaus socialinei integracijai, atskleidžiant reikalingus jam vidinius ir išorinius išteklius ir visiškai, veiksmingai, koordinuotai juos panaudojant.
Vadinasi, socialinis darbuotojas, norėdamas kokybiškai (kvalifikuotai) atlikti savo darbą, turi pasižymėti tam tikromis funkcinėmis kompetencijomis, kurios įgalintų jį sėkmingai realizuoti minėtas veiklos funkcijas. Tokis funkcinis kompetencijų visuma leidžia kalbėti apie atitinkamo laipsnio socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją (Laužackas, Pukelis, 2000, p. Socialinis darbuotojas tokią profesinę kvalifikaciją Lietuvoje įgyja sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000) parengtą socialinio darbo studijų programą.
Socialiniai darbuotojai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami uždavinius savo profesinės veiklos tikslui realizuoti, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinis darbuotojo etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994). kiek galėdamas išnaudoja savo profesines žinias bei gebėjimus socialinio darbo vertybėms įgyvendinti.
Pasak R. Tidikio (2003, p. 319), Lietuvos socialinis darbuotojo etikos kodekse (1998) pabrėžiama socialinio darbuotojo dorovinė atsakomybė klientui, bendravimo su jais taisyklės ir elgesio reikalavimai, nurodymai, ką, vykdydamas savo profesines priedermes, socialinis darbuotojas turi daryti ir ko nedaryti, kokiu pagrindu turi palaikyti santykius su bendradarbiais, kitais specialistais ir darbdaviais. Pabrėžiami ir tam tikri etiniai orientyrai: pagarba klientui, jo orumui, teisė jam laisvai apsispręsti, santykis su klientu grindimas nuoširdumu bei dėmesingumu.
Profesinio ugdymo institucijoje suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kuris siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija (Daukilas, 2001).
Šioje darbo dalyje atskleisime, kokias būtent žinias, įgūdžius, patirtį ir suformuotas vertybines nuostatas privalo turėti socialinis darbuotojas, kad galėtų pagelbėti klientui, patekusiam į keblią padėtį.
Socialinio Darbo Kompetencija
Vadinasi, kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją. Atitinkams veiklos funkcijs, būdingos socialinio darbo profesijai, sistema (profesinės veiklos funkcjs puokaštė) charakterizuoja profesinės veiklos turinį. Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinės veiklos funkciją (Laužackas, Pukelis, 2000).
R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Autorius teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius.
Pasak S. Daukilo (2001), profesinė kompetencija - tai asmens savita raiška jam sėkmingai sprendžiant profesines problemas.
Apibendrintai vertinant profesionalo profesinės kompetencijos struktūrą, išskiriamos trys jos sudedamosios dalys: dalyko (techninė - technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo). Matome kad bene svarbiausia profesinės kompetencijos dalis yra strateginė.
Šiame darbe vis dėlto labiau remiamasi Kieran O' Hagan (1997) pasiskolyta socialinio darbo kompetencijos schema, didžiausią dėmesį teikiant pagrindinis socialinio darbuotojo kompetencijos komponentams - žinioms, vertybėms ir įgūdžiams - esmei, turiniui ir reikšmei, t.y.
Socialinio Darbo Žinios
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas.
tags: #bagdonas #ziniu #igudziu #vertybiu #vieta #socialiniame