Socialinis darbas - tai profesija, kilusi iš žmonių gyvenimo praktikos. Socialinis darbas yra specialybė, kurios žinios dažniausiai yra perimtos iš kitų mokslų: medicinos, psichologijos, sociologijos, ekonomikos, politikos ir pan. Anot L. C. Johnson (2001), socialinio darbo žinios yra tai, kas žinoma apie žmones ir jų socialines sistemas. Jos atitinka tą situaciją, kurioje buvo kuriamos, apibūdina žmones situacijose ir paaiškina individų bei jų socialinių sistemų funkcionavimą.
Šiandieninis pasaulis kelia vis naujus reikalavimus kokybiškam profesinės veiklos vykdymui. Plečiantis Europos Sąjungos šalių erdvei, iškyla asmeninės kompetencijos, informacinės, komunikacinės, problemų sprendimo, komandinio darbo įgūdžių reikšmingumas. Komandinis darbas nėra naujas dalykas įvairiose institucijose. Nerasime įstaigos, kurioje darbuotojai nesiburtų į įvairias komandas. Komandinio darbo metodas taikomas sprendžiant įvairias socialines problemas.
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės (kolegijos) mokyklos, kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingas teorines ir praktines žinias, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės.
Socialinio darbo samprata
Pagal A. Bagdoną (2001), socialinis darbas išsiskiria apibrėžimų gausa. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (1996) socialinis darbas apibrėžiamas kaip profesinė veikla, padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia. Remiantis R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodynu, socialinis darbas - tai veikla, padedanti žmonėms, grupėms ir bendruomenėms stiprinti ir atstatyti jų socialinio funkcionavimo sugebėjimus ir kurti šiam tikslui pasiekti tinkamas socialines sąlygas. Kitais žodžiais tariant, socialinis darbuotojas yra tarsi tarpininkas tarp žmogaus ir socialinės aplinkos, bendruomenės veiklos organizatorius sveikatos, socialinėje ir švietimo srityje.
Socialinis darbas - sena veikla, nes jo prielaidų jau yra priešistorinėje raidoje. Istorinės raidos laikotarpiu tos prielaidos „sukultūrėjo“, išsigrynino kaip humanistinės vertybės ir tapo socialinio darbuotojo profesionalios veiklos komponentais (sudedamosiomis dalimis).
Taip pat skaitykite: Bagdono (2001) įžvalgos apie socialinį darbą
Socialinis darbas pirmiausia buvo apibrėžiamas psichodinaminiu konceptualiniu modeliu, kuris rėmėsi froidizmo ir neofroidizmo teorijomis apie psichologinį žmogaus elgesį ir jo ypatumus. Psichologija ir psichoanalizė tapo gyvybiškai svarbi. Vykstant socialinio darbo praktikos kaitai, atsirado nauji konceptualūs modeliai praktiniam darbui: klinikinis socialinio darbo modelis bei ekologinis modelis. Klinikinio socialinio darbo modelis prilyginamas darbui su atveju arba grupe. Ekologinis modelis - principinė kryptis, tiesiogiai įtakojanti socialinio darbo praktiką. Ekologinis modelis pagrįstas dviem svarbiais bruožais: pagerinti socialinę pagalbą per įvairias aplinkos pagalbos formas ir patobulinti asmeninę žmogaus kompetenciją mokant gyvenimo įgūdžių.
Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje padidėja domėjimasis tarptautine socialinių darbuotojų praktika, nes pripažįstamas ryšys tarp tautų, abipusis mokymas. Tarptautinis socialinis darbas taip pat suteikia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, o tai praturtina šios srities praktiką.
Taigi, galima daryti išvadą, kad socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema, o visos socialinio darbuotojo veiklos ašerdimi, pasak L. C. Johnson (2003), išlieka socialinio darbo praktika.
Socialinis darbuotojas ir jo veiklos pagrindai
Socialinis darbas - specifinė profesinės veiklos rūšis, teikianti žmogui valstybinę ir nevalstybinę pagalbą, siekiant užtikrinti socialinį, kultūrinį ir materialinį jo gyvenimo lygį, suteikti pagalbą žmogui, šeimai ar žmonių grupei asmenybės orumui palaikyti ir laisvai jai vystytis. Kiekvieno socialinio darbuotojo profesionalumą nusako jo kvalifikacija, t. y. tam tikrų žinių, mokėjimų, sugebėjimų, įgūdžių ir patyrimo visuma, kurią įgijęs žmogus gali kokybiškai (kompetetingai) dirbti atitinkamos rūšies ir sudėtingumo darbą.
A. Bagdonas (2001) sukonkretindamas socialinį darbą, teigia, kad socialinio darbuotojo profesinė veikla pirmiausia priklauso nuo trijų esminių dalykų: žinių (teorija), įgūdžių (praktinė veikla), vertybių (profesinė etika). Žinios socialiniam darbuotojui yra svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Socialinio darbuotojo žinios yra tai, kas žinoma apie žmones ir jų socialines sistemas. Jos atitinka tą situaciją, kurioje buvo kuriamos, apibūdina žmones situacijose ir paaiškina individų ir jų socialinių sistemų funkcionavimą, naudojamos, kad būtų galima suprasti žmones tam tikrose situacijose. Tai žinios apie žmogaus raidą, žmonių skirtybes ir socialinių sistemų teorijas; jos formuoja atsaką į poreikį, apima vertinimą, santykius, socialinio darbo procesą ir intervencijas (Johnson, 2003, p. 24).
Taip pat skaitykite: Poreikis ir kokybė: senelių globos namai
B. R. Compton ir B. Galaway (1999) mano, kad socialiniam darbuotojui, kuris yra tarpininkas tarp asmens ir jo aplinkos ir padeda klientui spręsti įvairius sunkumus ir problemas, reikalingos trejopo pobūdžio žinios:
- Žinios apie individo elgesį, adaptacijos būdus ir viską, kas susiję su adaptacija;
- Žinios apie situaciją - bendruomenę, jos institucijas, ir įvairius resursų tipus;
- Koncepcija, kuri padėtų mums suprasti sąsajas tarp žmonių ir aplinkos, kuri skatina arba slopina augimą, vystymąsi ir žmogiškojo potencialo realizavimą, o, kita vertus, skatina arba slopina aplinkos gebėjimą paremti žmogiškojo potencialo įvairovę.
L. C. Šios mokslo apie žmogų pagrindai - tai socialiniai mokslai (sociologijos, psichologijos, antropologijos, istorijos, politiniai mokslai ir ekonomikos) žinios, kurios padeda suprasti žmonių visuomenės esmę. Gamtos mokslų žinios padeda suprasti žmogaus fizinius aspektus.
Kieran O’ Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias. Socialinio darbo žinios turi daug bendrumų su kitais mokslais (sociologija, psichologija, edukologija, ekonomika, istorija, gamtos mokslais). Todėl kiekvienas socialinis darbuotojas turi įgyti nemažą įvairių mokslų žinių bagažą. Tokių žinių dėka socialiniam darbuotojui yra lengviau pasikliauti metodais, būdais iškilusioms problemoms spręsti. Kadangi socialinio darbo žinios yra tai, kas žinoma apie žmones ir socialines sistemas, tai socialiniai darbuotojai turi mokytis ir iš savo klientų patirties.
Svarbu ir tai, kad socialiniai darbuotojai, kaip ir kiti specialistai, gebėtų teorines žinias taikyti praktikoje, turėtų pasirinkimo teisę jas panaudoti įvairiose situacijose.
Vertybės
Socialinio darbo praktika yra pagrįsta vertybių sistema, kuri dažniausiai išreiškiama tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Humanistinės psichologijos atstovas A. Maslow (cituojama iš: Tidikis, 2003, p. 175) iš visos daugybės vertybių išskiria „būties vertybes“. Joms priskiria tiesą, gėrį, grožį, tobulumą, paprastumą, visapusiškumą ir kt. Vertybės - neatskiriamas žmogiškos veiklos aktyvumo motyvacijos elementas. Kiekviena veikla yra susijusi su tikslo iškėlimu, siekimu, įsigalėjusiomis tradicijomis, normomis, taisyklėmis. Vertybių esmė ir jų vaidmuo pilnai suprantamas tik orientuotoje į praktiką specifinėje veikloje, viduje susijusioje su kitomis žmogiškosios veiklos rūšimis ir vertybėmis.
Taip pat skaitykite: Apie Vladą Bagdoną
Socialinio darbo praktikoje dažnai pasitaiko, kad socialiniai darbuotojai atsiduria tokiose situacijose, kai reikia rinktis tarp kliento ir visuomenės.
Taigi socialinio darbuotojo moralinį kodeksą ir vertybių sistemą lemia kultūros paveldas, šeima, religiniai įsitikinimai, asmeninė ir išsilavinimo patirtis. Kai kurių socialinių darbuotojų moralinis kodeksas yra pastovus ir nekintantis, neatsižvelgiant į situaciją. Viens socialinis darbuotojas moralinį kodeksą lemia principai, svarbūs priimant moralinius ir vertybinius sprendimus, bet kartu įmanomas tam tikras lankstumas; kiti socialiniai darbuotojai priima sprendimus atsižvelgdami į situaciją (Johnson, 2003, p. 101).
Įgūdžiai
Pasak L. Jovaišos (1993), įgūdis - tai mąstymo ir daiktinės, praktinės veiklos automatizuotas veiksmas, arba tiesiog mokėjimas, išlavintas iki automatizuoto lygio. R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne įgūdžius vadina mokėjimu tinkamai panaudoti žinias, talentus, asmenines savybes ar resursus. Socialiniame darbe įgūdis suprantamas kaip darbuotojo gebėjimas pradėti veiklą su klientu, vadovaujantis socialinio darbo vertybėmis ir žiniomis apie klientą.
Įvairiai mėginta nusakyti, kokių pagrindinių įgūdžių reikia visiems socialiniams darbuotojams. Pats L. C.
Įgūdžiai gali būti taikomi ir dirbant su žmonėmis, kurių bendravimo kultūrinis kontekstas yra kitoks nei darbuotojo. Tai socialiniam darbuotojui uždeda dar didesnę atsakomybę.
Pagrindiniai įgūdžiai:
- Supratimo įgūdžiai (suprasti kitą žmogų ir jo situaciją, padėti žmonėms suprasti save toje situacijoje).
- Įgūdžiai sukurti tokį klimatą,...
Socialinio darbo ištakos
Socialinio darbo profesijos žinovai skiria 3 profesinio socialinio darbo ištakas:
- Labdaringų organizacijų ir bendruomenės centrų (namų) judėjimai yra laikomi tiesioginiais profesionalaus socialinio darbo prototipais.
- Ankstyvoji filantropija - privati filantropinė veikla fiksuojama rašytiniuose šaltiniuose nuo seniausių laikų.
- Žmogaus prigimties sociališkumas.
1890 metai laikomi šios profesijos atsiradimo pradžia.
Apibendrinant, socialinis darbas yra dinamiška ir nuolat besikeičianti profesija, reikalaujanti nuolatinio tobulėjimo ir prisitaikymo prie naujų iššūkių.
tags: #bagdonas #2001 #socialinis #darbas