Šiame straipsnyje nagrinėjama religijos samprata, remiantis įvairiomis ataskaitomis ir ekspertų nuomonėmis. Dėmesys skiriamas krikščionybės plitimui Europoje viduramžiais ir bažnyčios įtakai, taip pat dabartinėms problemoms, susijusioms su religijos laisve ir diskriminacija.
Krikščionybės paplitimas Europoje
Krikščionybės plitimas Europoje viduramžiais
Krikščionybė - religija, atsiradusi dar I a. ir išplitusi pirmiausia Romos imperijos teritorijoje. Didelį dėmesį viduramžių istorijoje skiriame krikščionybės - katalikybės aptarimui, nes tai buvo įtakingiausia viduramžių organizacija.
Kaip plito krikščionybė?
- Taikiai vs. prievarta.
- Frankų imperijos plėtra neatsiejama nuo krikščionybės plėtros.
- Popiežiaus ir frankų valdovų bendradarbiavimas ,,ranka rankom“.
Vladimiras Sviatoslavičius - Kijevo Rusios valdovas priima krikštą X a. pab. (988 m.). Po skilimo tiek Romos, tiek Rytų bažnyčios savo ribose labai sustiprėjo. Kliuni reformą tęsė popiežius Grigalius VII, kuris 1075 m. Investitūra - Katalikų dvasininko paskyrimas eiti bažnytines pareigas, kartu duodant valdyti pasaulietinius turtus.
Katalikų bažnyčios įtaka Europos politiniam ir socialiniam gyvenimui
Sritys, kuriose pasireiškė katalikų bažnyčios įtaka:
Taip pat skaitykite: Socialinės Atsakomybės Ataskaitos svarba
- Religijos sfera: ankstyvaisiais viduramžiais sparčiai plintanti, vėliau įsivyravusi Europoje.
- Ekonominė sfera: palaipsniui tapo viena stambiausių žemvaldžių.
- Politinė sfera: Romos popiežius, nuo VIII a. turintis savo valstybę - vienas įtakingiausių politikų.
- Kultūros sfera: dvasininkų luomas - vienas raštingiausių luomų, bažnyčios, vienuolynai - kultūros centrai.
Religijos ir tikėjimo laisvė
Lietuvos įstatymai, pirmiausia Konstitucija, užtikrina lygias teises visiems gyventojams, nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, tačiau darbo rinkoje pasitaiko atvejų, kai asmuo nukenčia dėl savo etninės kilmės ar tikėjimo.
Ataskaitoje pažymima, kad šio reiškinio apimtis dažnai lieka nepastebėta, nežinoma ir neužfiksuota, ypač oficialiuose duomenų šaltiniuose. Dėl šios priežasties yra sudėtinga analizuoti situaciją bei siūlyti problemos sprendimo būdus. Ataskaitoje nagrinėjamos diskriminacijos ir rasizmo apraiškos pasitelkiant žmogaus teisių ekspertų, akademikų bei praktikuojančių teisininkų komentarais, straipsniais ir tyrimais.
Ataskaitoje taip pat buvo pastebėta, kad būtina atlikti daugiau rasizmo bei diskriminacijos atvejų įdarbinant imigrantus, etninių mažumų atstovus bei moteris, tyrimų, kadangi oficialių duomenų arba nėra, arba jie yra pasenę, o vadovaujantis profesinių sąjungų atstovų komentarais, migrantai dažnai pakliūna į nepalankią situaciją dėl savo laikino statuso šalyje. Tokiais žmonėmis lengva manipuliuoti.
Visuomenė
Lietuvos visuomenė yra gana vientisa, t.y. migrantai ir pabėgėliai, prieglobsčio prašytojai sudaro mažiau nei 1% darbo rinkos, tautinės mažumos - apie 15.9% darbo rinkos dalyvių. Diskriminacijos darbo santykiuose tautybės ar pilietybės pagrindu žmonės nelaiko rimta problema.
„Dažniausiai paaiškėja, jog tie, kurie supranta diskriminacijos problemiškumą, yra patys asmeniškai nukentėję nuo diskriminacijos”, teigia Lygių galimybių plėtros centro ekspertė bei Etninių tyrimų instituto mokslininkė dr. Vilana Pilinkaitė Sotirovič. Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Jolanta Samuolytė teigia, kad asmenys, nepatyrę diskriminacijos patys, paprastai apie problemą yra girdėję tik iš žiniasklaidos.
Taip pat skaitykite: „Swedbank“ įsipareigojimai ir veikla
Valdžia
Diskriminacija niekada nebuvo svarbiausias politinių diskusijų klausimas. Toks politinės valios trūkumas lemia lėtą informacijos srautą. Politinėms iniciatyvoms turi būti pritarta Seimo balsavimu, o ši procedūra yra ilga.
Socialinių reikalų ir darbo ministerija bei Kultūros ministerija yra pagrindinės institucijos, sprendžiančios tautinių mažumų bei nediskriminavimo klausimus, tačiau nei viena iš jų nededa pakankamai pastangų, kad kova su diskriminacija darbo santykiuose būtų veiksminga. Bendra situacija bei žiniasklaida atspindi valdžios institucijų poziciją, taip nulemiant ir viešąją nuomonę. 2013 m. priimti svarbūs Lygių galimybių įstatymo pakeitimai, jog valstybės bei savivaldybių institucijos yra įpareigojamos savo strateginio planavimo ir plėtros dokumentuose numatyti priemones lygioms galimybėms užtikrinti.
Ataskaitoje pastebima, kad diskriminacijos skundų tyrimo procesas ne visada veiksmingas, nes asmenys negali įvardyti nei to, kad yra diskriminuojami, nei institucijų, į kurias tokiu atveju turėtų kreiptis pirmiausiai. Lygių galimybių kontrolieriui pateikiamų skundų skaičius išlieka nedidelis: tikėtina, jog asmenys nėra pakankamai informuoti, netiki galimybe pakeisti savo situaciją, arba bijo sulaukti atsakomųjų veiksmų iš savo darbdavių.
Lygių galimybių kontrolierius privalo imtis priemonių asmenims, kenčiantiems diskriminaciją, ginti bei padėti jiems teikiant skundus. Teismus pasiekia labai mažas bylų dėl diskriminacijos rasės, etninės grupės, tautybės, religijos, tikėjimo ar įsitikinimų pagrindais skaičius. Nacionalinėje antidiskriminacinėje programoje priemonių kovai su diskriminacija darbo rinkoje nenumatyta.
Taip pat priimtame Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2012-2014 metų veiklos plane numatytos priemonės, skirtos skatinti romų įtraukimą į darbo rinką, yra nepakankamos, neatsižvelgiama į romų situacijos sudėtingumą. Abi programos buvo priimtos neįtraukiant visuomenės atstovų.
Taip pat skaitykite: Ataskaita apie socialinę situaciją Panevėžyje
Nepaisant visko, valdžios institucijos vis labiau stengiasi įtraukti visuomenines organizacijas į kovą su diskriminacija. Nevyriausybinės organizacijos bendradarbiauja tarpusavyje bei su valdžios institucijomis, siekdamos užmegzti dialogą su institucijomis bei organizuodamos viešas akcijas.
Apibendrinus ekspertų išvadas matyti, jog per pastarąjį dešimtmetį situacija pagerėjo: priimti reikalingi įstatymai, Lietuvos teisinė sistema suderinta su ES teisės aktais, profesinių sąjungų veikla tapo veiksmingesnė, o religinės bendruomenės nebėra tokios izoliuotos kaip anksčiau ir gali viešinti problemas, su kuriomis susiduria. Vis daugiau žmonių prabyla apie diskriminaciją.
Ataskaitos tikslas yra prisidėti prie švietimo, pateikti kovos su rasizmu bei diskriminacija Lietuvoje ekspertų bei aktyvistų įžvalgas, ir tuo būdu prisidėti prie politikos kūrimo.