Kas Gali Būti Socialinių Tyrimų Objektu?

Socialiniai tyrimai yra metodinių, metodologinių ir organizacinių logiškai nuoseklių techninių procedūrų sistema, kurios tikslas - gauti patikimus ir pagrįstus duomenis apie tiriamą socialinį reiškinį ar procesą. Socialiniai tyrimai kartais vadinami sociologiniais tyrimais. Sąvoka socialiniai tyrimai dažniau vartojama apibūdinant mokslinės informacijos apie visuomenėje vykstančius socialinius reiškinius ir procesus rinkimą, kaupimą ir jų analizę, kuria remiantis siekiama šiuos dėsningumus įvertinti, valdyti ar prognozuoti; taip pat apibūdinant profesinę veiklą (pavyzdžiui, socialinių ir rinkos tyrimų bendrovė). Sociologiniai tyrimai labiau suprantami kaip apibendrinti duomenys apie konkretų tiriamą socialinį reiškinį ar procesą, kurie dažniausiai publikuojami ar paskelbiami kitais būdais, bet nebūtinai vieši.

Prieš pasirenkant tyrimų strategiją svarbu išsiaiškinti, kas yra konkretus socialinių tyrimų objektas.

Socialinių Tyrimų Klasifikacija

Socialinius tyrimus pagal taikomumą galima skirti į:

• taikomuosius (sprendžia praktines problemas)
• fundamentaliuosius (tikrina teoriją, atskleidžia naujus faktus ir dėsningumus, kaupia mokslo teorines žinias)

Pagal analizės gilumą ir tikslą - į:

• žvalgomuosius, arba bandomuosius, pilotinius (sprendžia ribotus uždavinius, dažniausiai tyrimų pradiniame etape, jei tyrimo problema mažai ištirta arba norint gauti papildomos informacijos apie tiriamą reiškinį)
• aprašomuosius (skirti gauti sudėtingus empirinius duomenis, suteikiančius tiriamų reiškinių ir problemų sprendimų išsamesnį vaizdą; šių tyrimų analizės objektas yra santykinai didelė žmonių aibė, kuri gali būti apibūdinama įvairiais požiūriais)
• analitinius (skirti išaiškinti socialinių reiškinių priežastinius ryšius)

Pagal trukmę - į:

Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?

• trumpalaikius (vienkartinius, momentinius, kai reiškinys užfiksuojamas vienu konkrečiu momentu)
• ilgalaikius (longitudinius, tęstinius, kai reiškinys stebimas ir tiriamas ilgą laiką naudojant tą pačią metodiką ir sąlygas)

Pagal keliamus klausimus - į:

• priežastingumo, arba koreliacinius (nustatomi priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų tarpusavio ryšiai)
• įvertinimo (vertina tam tikras programas, priemones, pavyzdžiui, studijų programas)
• eksperimentinius (tikrina hipotezę tyrėjo nustatytomis sąlygomis)
• etnografinius (tam tikrą laiką trunkantis žmonių ar grupių tiesioginis stebėjimas)

Ilgalaikiai socialiniai tyrimai dar skiriami į vadinamuosius:

• kohortinius (konkrečios gyventojų dalies, dažniausiai tam tikros amžiaus grupės)
• panelinius (kai ta pati žmonių grupė periodiškai tiriama ilgą laiką)
• tendencijų (ilgesnį ar trumpesnį laiką stebimas socialinis reiškinys ir jo pokyčiai siekiant ištirti ir numatyti tendencijas)

Taip pat išskiriama istorinė analizė, kuri nagrinėja praeities socialinius reiškinius ir dažniausiai remiasi dokumentų analize bei lyginamuoju istoriniu metodu.

Kiekybiniai ir Kokybiniai Tyrimai

Socialinių mokslų tyrimai remiasi dviem pagrindinėmis socialinių mokslų srities metodologinėmis prieigomis (strategijomis) - kiekybine ir kokybine. Kiekybinė metodologija papratai remiasi pozityvistiniais metodais ir dedukcine tyrimo proceso logika, pasitelkiant empirinius duomenis pasirinktai teorijai patikrinti. Kiekybiniais duomenų rinkimo metodais paprastai vadiname tokias duomenų rinkimo strategijas, kurių pagalba surenkama informacija gali būti išreiškiama skaitine, kiekybine išraiška.

Pastaraisiais metais socialiniuose moksluose ženkliai stiprėja kokybinės duomenų rinkimo strategijos pozicijos, kuriose pirminė informacija dažniausiai išreikšta žodžio pavidalu ir fiksuojama netaikant jokių formalizavimo ar apibendrinimo būdų. Tai gali būti interviu įrašai, stebėjimo protokolai, diskusijų ar aptarimo užrašai, rašiniai. Kokybiniuose tyrimuose duomenys renkami siekiant gauti detalią informaciją apie tam tikrą fenomeną susijusį su žmonių elgesiu ar mąstymu ir pan. Todėl kokybiniams tyrimams dažnai priekaištaujama, kad jie nėra iki galo išbaigti, dinamiški ir lankstūs. Tačiau jų privalumais laikoma tai, kad jais siekiama gilintis į suvokimo problemą, siekiama atskleisti įvairesnius ir subtilesnius tikslinių grupių santykius su nagrinėjamu reiškiniu. Todėl šie tyrimai leidžia gauti didesnę duomenų įvairovę ir laisvesnį jų interpretavimą, galimybę pailiustruoti gautus duomenis konkrečiu pavyzdžiu ar pavieniais atsakymais. Kokybiniai tyrimai naudingi siekiant išsiaiškinti esamą reiškinio (požiūrio, elgsenos) kokybę ir nustatyti ją ne išoriškai (kaip atrodo), o tarsi iš vidaus - per žmogaus asmeninio santykio su tuo reiškiniu prizmę (Pruskus, 2003).

Taip pat skaitykite: SB Lizingo sąlygos pensininkams

Postmodernizmas ir Socialiniai Tyrimai

Postmodernizmas (lot. post - po, už, vėliau; pranc. moderne - naujausias, šiuolaikinis) - socialinės koncepcijos (poststruktūralizavimas ir kt.), teigiančios pasaulio sampratą be absoliučių vertybių, visuotinio tikėjimo „moksliniu“ racionalizavimu, unitarinių teorijų pažangos vyravimo pabaiga. L. Richardson postmodernizmo esme laiko nepasitikėjimą tuo, kad kuris nors metodas ar teorija, diskursas ar stilius, tradicija ar naujovė gali pretenduoti į teisingus, universalius ar privilegijuotus tiesos aiškinimus. Postmodernizmas nepasitiki bet kuriais tiesos teiginiais, tarnaujančiais kieno nors interesams kultūrinėje ir politinėje kovoje. Tuo tarpu S. Kvale postmodernistinį laikotarpį charakterizuoja kaip nepasitikėjimą visuotinėmis minties sistemomis. Išlaisvėjus globalinėms minties sistemoms, nebeliko stabilaus pagrindo, palaikančio ilgą laiką propaguotą visuotinės ir objektyvios realybės idėją. Postmodernistai iki šiol gyvavusią koncepciją, jog „žinios yra rrealybės veidrodis“, pakeitė kita koncepcija, teigiančia, jog socialinė realybė yra sukuriama. Tai paaiškina postmodernistų rodomą dėmesį empiriniams metodams ir kokybiniams tyrimams.

Postmodernistinės koncepcijos įtakoje išryškėjo du kokybinių tyrimų metodologijai gana svarbūs dalykai. Pirma, atsiranda galimybė interpretuoti socialinės realybės prasmes ir, antra, diskutuoti apie socialinės realybės prasmę. S.

Postmodernizmas ir socialiniai tyrimai remiasi:

1. Pokalbis. Pokalbis yra dviejų žmonių dialogas jiems abiem rūpima tema. Tiek mokslinis interviu, tiek ir filosofinis diskursas remiasi pokalbiu, kaip žinių šaltiniu.
2. Pasakojimas. Atviruose interviu žmonės pasakoja istorijas, ppasakojimus apie savo gyvenimą. Postmodernistinėje filosofijoje akcentuojamas poslinkis nuo formalizuotų žinių sistemų link žinių, įkūnytų tuose pasakojimuose.
3. Kalba. Postmodernistinėje filosofijoje didelis dėmesys skiriamas lingvistinėms ir teksto analizėms, hermeneutinėms interpretacijoms. Kiekviena kalba konstruoja savitą realybę.
4. Kontekstas (aplinka). Pokalbis ir stebėjimas paprastai vyksta tam tikrame kontekste, nuo kurio dažnai priklauso teiginių prasmė. TTodėl viename kontekste sukurtos žinios negali būti automatiškai transformuotos į kitą aplinką ar laikomos bendramatėmis kituose kontekstuose.
5. Tarpusavio santykiai. Postmodernistinė filosofija laikosi nuostatos, kad žinios egzistuoja ne žmogaus viduje ir ne šalia jo, bet žmogaus ir pasaulio santykiuose. Šie pasaulio ir individo santykiai ir yra vienas iš žinių šaltinių. Pokalbio metu sukurtos žinios yra šios sąveikos rezultatas.

Socialinių Tyrimų Etika

Besivystant socialiniams mokslams, vis aktualesni tampa moraliniai tyrimų klausimai, susiję su tyrimo dalyviais. Kai kuriuose tyrimuose aktualios yra etinės problemos, reikalaujančios išlaikyti pusiausvyrą tarp tyrėjo noro gauti objektyvią informaciją ir tiriamojo asmens saugos. Literatūroje tai dar vadinama išlaidų / naudos santykiu. Planuodami tyrimą, socialinių mokslų atstovai turi įvertinti galimą socialinę savo darbų naudą ir asmenų dalyvaujančių tyrime nuostolius. Šiuo atveju tyrimų nauda gali būti atradimai, prisidedantys prie teorinių ir taikomųjų žinių pažangos, o dalyvaujančių tyrime asmenų kaina gali būti siejama su pažeistu jų orumu, pasitikėjimo socialiniais santykiais praradimu. Kita vertus, dalyvaujantys tyrime galėtų turėti ir naudos - jausti pasitenkinimą dėl savo indėlio į mokslą bei ttyrimo srities supratimo.

Kita fundamentali tyrimų etikos koncepcija yra tiriamųjų sutikimas dalyvauti tyrime, jiems apie jį gavus išsamios informacijos. Tyrimo dalyviai turėtų žinoti, kad bet kuriuo tyrimo metu jų dalyvavimas yra savanoriškas, todėl jiems iš anksto turėtų būti paaiškintos visos galimos pasekmės, t.y. nauda, teisės, rizika, pavojai. Tai suteikia žmogaus teisės pačiam laisvai apsispręsti. Kitas laisvo apsisprendimo aspektas - galimybė asmeniui atsisakyti dalyvauti tyrime arba jam prasidėjus, iš jo pasitraukti.

Taip pat skaitykite: Pensijų fondų bankroto rizika

Sutikimo elementai:

1. Kompetencija, reiškia, kad atsakingas, subrendęs žmogus priims tinkamą sprendimą tik gavęs tikslią informaciją.
2. Pilna informacija. Ji kartais neįmanoma, nes tyrėjai ne visada patys viską žino apie savo tyrimą arba informacijos pateikimas gali turėti įtakos tyrimo rezultatams.
3. Supratimas. Tyrimo dalyviai turi suvokti net komplikuotas ir rizikingas procedūras. Tad jei šie keturi elementai yra, tyrėjas gali būti tikras, kad tiriamųjų teisėms skirtas pakankamas dėmesys.

Tačiau, kaip teigiama tame pačiame šaltinyje, toks sutikimas nėra būtinas visuose socialinių mokslų tyrimuose. Nors jis ir pageidautinas, tačiau ten, kur nėra rizikos ar pavojaus, jis nėra būtinas. Kita vertus, taikant kai kuriuos tyrimo metodus, tokio sutikimo neįmanoma gauti. Pavyzdžiui, taikant slaptą stebėjimą arba eksperimentą su apgaulės elementais.

Kai tyrime dalyvauja maži vaikai, sutikimo gavimas apima dvi fazes. Pirma, tyrėjas konsultuojasi su suaugusiais, atsakingais už šiuos vaikus,ir prašo jų leidimo. Antra, kreipiasi į pačius vaikus.

Trečia bendra tyrimų etikos ypatybė susijusi su tų institucijų ar organizacijų, kuriose planuojama vykdyti tyrimus, leidimo gavimu.

Svarbu:

1. Oficialaus leidimo gavimas.
2. Tyrėjo įvaizdis organizacijoje turi būti teigiamas, todėl jis turi pasirodyti kaip kompetentingas, patikimas ir paslaugus. Patariama kreiptis į pačius aukščiausius organizacijos ar sistemos administratorius dėl priėmimo ir bendradarbiavimo. Siūloma vengti lengviausių leidimo gavimo kelių.

Užmezgus kontaktą, pradedamas derybų procesas:

1. Išsiaiškinkite visus formalius kanalus sutikimui gauti.
2. Kalbėkite su žmonėmis, su kuriais turėsite bendradarbiauti.
3. Apgalvokite anonimiškumą ir konfidencialumą.
4. Nuspręskite, ar ttiriamieji gaus grįžtamąją informaciją apie tyrimą.
5. Paaiškinkite dalyviams, kur ir kaip panaudosite informaciją, kurią gausite iš jų.
6. Aptarkite su dalyviais tyrimo sąlygas, informuodami juos apie tyrimo tikslą.
7. Atminkite, kad žmonės, kurie sutiko jums padėti, daro jums paslaugą.

Pagrindiniai etiniai principai:

1. Privatumas, teigiama, kad visa informacija apie žmogaus fizinę ir protinę būklę nėra visuomenės reikalas. Bet kartais tai paviešinama ypač platinant tyrimo metu gautą informaciją.
2. Anonimiškumas. Kiekvieno tyrėjo pareiga yra saugoti dalyvių bei tyrimo duomenų anonimiškumą. Anonimiškumą garantuoja anketos be vardų ir užsiėmimo detalių. Tačiau jei asmuo sutinka pateikti atsakymus interviu forma, tuomet jis negali tikėtis anonimiškumo.
3. Konfidencialumas. Tyrėjas laikys paslaptyje viską apie asmenį, pateikusį jam informaciją. Kuo intymesnė ir diskretiškesnė informacija, tuo labiau tyrėjas įpareigotas garantuoti konfidencialumą ir rimtai laikytis pažadų. Konfidencialumo nesilaikymas traktuojamas kaip iišdavystė.
4. Apgaulė. Naudojama, kai suteikimas pilnos informacijos prieš tyrimą gali turėti įtaką pačiam tyrimui. Tai ypač būdinga psichologinės pakraipos tyrimams. Apgaulė pažeidžia tyrėjo, etikos kodeksą. Todėl sociologams, socialiniams psichologams bei kitiems socialinių mokslų atstovams atsiranda poreikis parengti tokį etikos kodeksą, kuris iš dalies pateisintų apgavystę arba nutylėjimą arba, kitaip tariant, vardan mokslo ignoruoti moralę.

tags: #30 #kas #gali #buti #socialiniu #tyrimu