Medeikiai - kaimas, nuo Biržų nutolęs 10 km, kuriame gyvena vos 600 žmonių. Didžiausios Medeikių įžymybės - Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinės, koplyčia, mokykla ir vaikų globos namai.
Sakoma, kad vargstančiam žmogui reikia duoti ne žuvį, o meškerę, kad jos pasigautų. Tačiau ką daryti, jei žmogus ir meškerės laikyti nemoka? Akivaizdu, kad tokiam atvejui pagalbos mūsų visuomenėje kol kas nėra.
Šiame straipsnyje panagrinėsime Medeikių vaikų globos namų istoriją ir iššūkius, su kuriais susiduria jų auklėtiniai, palikę globos įstaigą. Taip pat papasakosime apie švedę Fanny, kuri savanoriauja Medeikių vaikų namuose ir padeda vaikams integruotis į visuomenę.
Vaido Istorija: Kelias Nuo Vaikų Namų Iki Skolų
Prieš šešis metus pilnametystės sulaukęs Vaidas Radzevičius paliko Medeikių vaikų globos namus. 18 metų be tėvų gyvenęs neįgalus vaikinas šiandien apsikasęs skolomis ir nežino ko imtis.
Jo mamai buvo vėžys, o tėvas tapo alkoholiku. Kadangi tikros šeimos Vaidas neturėjo, mokytis kaip gyventi teko iš vaikų namuose matomų pavyzdžių. Šiandien vaikinui 24 metai.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Išėjęs iš globos įstaigos vaikinas gyveno tai pas draugą, tai pas seserį. Paskui Vaidui savivaldybė nupirko būstą Vabalninke, tačiau, kaip pats vaikinas sakė, jis buvo netinkamas gyventi - reikėjo remonto, o pinigų tam neturėjo. Galiausiai būstą pardavė draugui.
Nuolatinės gyvenamosios vietos netekęs, vėl apsistojo pas draugą. Išsimokėtinai pasiėmė telefoną, interneto paslaugas. Tačiau už tai niekada nemokėjo.
Į Vaido širdį pasibeldė meilė. Jaunuoliai susituokė. Vaido žmona taip pat pajamų neturėjo, išskyrus valstybės skiriamas pašalpas. Nedirbanti ir iš pašalpų gyvenanti pora nusprendė įsigyti būstą. Su šeimininku sutarė, kad už jį išsimokės dalimis. Vaidas teigė, kad sąžiningai kas mėnesį mokėjo po 200 eurų du metus. Ir dabar turi savo gyvenamąją vietą.
Tačiau įmokos už namą ėmė auginti ankstesnes skolas. Už jas, kaip pasakojo Vaidas, išsimokėti nebepajėgė. Vaikiną užgriuvo baisi skolų našta ir dar skyrybos su žmona. Šiuo metu pora jau gyvena atskirai.
Toliau skęsdamas skolose ir nereaguodamas į nuolatos gaunamus raginimus sumokėti, Vaidas nebežinojo ko imtis. Internete pamatė skelbimą, kad privatus asmuo gali suteikti paskolą. Vaikinas iš vyriškio, gyvenančio Kaune, pasiskolino 500 eurų.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Paskolos sąlygų „Biržiečių žodžiui“ vaikinas nurodyti nebegalėjo, neatsiminė. Ir paskolų istorija pasikartojo: jos Vaidas mokėti vėl nepajėgė. Paskui, turbūt pats nesuprasdamas, kur grimzta, pasirašė vekselį, kuriuo vietoj 500 įsipareigojo grąžinti jau 2980 eurų.
Susisiekę su skolintoju išgirdome nedaug. Vyras sakė, jog skola nebeaugs, nes yra pasirašytas vekselis, kuriame nurodyta, kiek reikia atiduoti. Vyras tikino, jog jokių patikrinimų apie žmogų ir jo galimybes skolą grąžinti, neatlieka. Tiki kiekvieno žodžiu, užtvirtintu parašu. Skolintojas sakė, jog su Vaidu kalbėsis tiesiogiai, į teismą duoti neketina.
Pasak skyriaus vedėjo, sulaukę pilnametystės ir išėję iš vaikų namų beglobiai vaikai gauna apie 3 tūkstančius eurų įsikūrimui. Jeigu mokosi pagal bendro ugdymo programą, jaunuoliai gali gauti vaiko pinigus kol sukaks 21. Taip pat, jiems pageidaujant, iki 21 metų gali būti suteikta palydomoji globa. K. Knizikevičius sakė, kad Vaidui stengiamasi padėti iki šiol. Artimiausiu metu jam ketinama pasiūlyti asmeninio asistento paslaugą.
Advokatas Laimutis Zaukevičius „Biržiečių žodžiui“ sakė, kad sunku kažką padėti, kai pats žmogus pasirašęs vekselį. Prieš pasirašytą dokumentą sunku pasipriešinti.
Kyla klausimas: ar aštuoniolikmečiai, išeidami iš vaikų namų yra pasiruošę gyvenimui?
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Iš pokalbio su ilgamete, prisitatyti nenorėjusia socialine darbuotoja paaiškėjo, kad tai yra sudėtinga tema. Pasak jos, kiekvienas vaikas yra skirtingas. Ir nesvarbu, ar jis augęs šeimoje ar vaikų namuose, jis lygiai taip pat nenuovokiai gali pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Tačiau integracija į gyvenimą vaikams iš vaikų namų iš tiesų yra daug sudėtingesnė. Sulaukęs 18 metų vaikas tampa suaugusiu su lygiai tokiomis pačiomis teisėmis, nesvarbu, kur jis augo. Todėl nei socialinis darbuotojas, nei niekas kitas nėra atsakingas už jo padarytas klaidas.
Yra ne vienas pavyzdys, kai vaikas, išėjęs iš vaikų namų, susikuria visavertį gyvenimą, dirba normalų darbą. Bet taip pat yra pavyzdžių, kai žmonėms nesiseka. Suklydęs, savo klaidas turi ištaisyti pats. Todėl, kad ir kaip žmonių būna gaila, savo gyvenimą susikuriame patys. Jei norime gyventi gražiai ir džiaugtis gyvenimu, darome viską, kad taip ir būtų. Deja, ne visiems pavyksta. Nors povandeninės srovės neša gilyn į tamsųjį pasaulį, pats turi spirtis ir priešintis. Kiekvienas turime pasauliui įrodyti savo svarbumą.
Nesuklupusi prieš sovietinę sistemą: Vilko vaiko Ingrid Hertos Knispel gyvenimo istorija | KELIAS
Fanny Eriksson: Švedė, Atradusi Prasmę Medeikių Vaikų Namuose
22 metų švedė Fanny, kurią sutikau Biržuose, greičiausiai priklauso Z kartai, neprisirišančiai prie vietos, neplanuojančiai karjeros, negyvenančiai pagal taisykles ir nieko nebijančiai.
„Liūdniausia atsikėlus ryte vienai valgyti pusryčius. Negaliu gaminti tik sau, apima depresija“, - prisipažįsta 22 metų Fanny Eriksson iš Švedijos, jau metus savanoriaujanti Medeikių vaikų namuose. Gyvena ji išsinuomotame bute Biržuose ir kiekvieną dieną vyksta pas savo globotinius. Juos myli labiau nei paliktą komfortą Švedijoje, paliktą mamą, tėtį, brolį ir savo geriausius draugus.
„Kad nevalgyčiau viena, rytus dažniausiai leidžiu kavinėje netoli nuomojamo buto.
Fanny Medeikius pasiekia mašina - ją nusipirko Švedijoje, specialiai planuodama gyventi Lietuvoje. „Atvažiuoju prieš pietus, laukiu grįžtančių iš mokyklos vaikų, padedu ruošti pamokas, organizuoju įvairias pramogas. Kartais išsinuomojame sporto salę ir žaidžiame krepšinį, tinklinį. Tą dieną, kai susitikome jos mėgstamiausioje Biržų kavinėje, kurioje Fanny pusryčiauja, kad rytais nesijaustų vieniša, ji su šešiais auklėtiniais ruošėsi į Pasvalio baseiną.
Apspitę, prisiglaudę, pasikabinę jai ant kaklo. Mažesni ir didesni - visi vaikai myli Fanny. Ją dažnai vadina mama.
- Kaip čia, bene pasaulio pakraštyje, atsidūrei, kaip 25 vaikams sugalvojai tapti mama, drauge, sese?
- Pati esu iš panašaus pasaulio pakrašio - iš mažo miestelio Vislandos, jis nuo Stokholmo nutolęs 354 km, ir gyvena ten labai mažai žmonių, gal 1700. Baigusi gimnaziją nutariau kitų mokslų nepradėti.
„Nepažįstu nė vieno, kuris būtų stojęs iškart po mokyklos. Juk esi jaunas, abejojantis… Aš tikrai nežinojau, kuo noriu būti. Kelerius metus dirbau įvairius darbus, kad suprasčiau, kas mane traukia. Pirmą kartą Medeikiuose apsilankiau prieš dvejus metus, su draugais, jie vežė bažnyčios labdarą, ir tada mano gyvenimas įgijo naują prasmę. Dvi tris savaites sunkiai dirbdavau Švedijoje - dienomis prižiūrėdavau senelius, vaikus, vakarais plušėdavau restorane, o paskui atvažiuodavau savaitei į lietuviškus vaikų namus. Tiesiog dėl savęs. Man to reikėjo. Gal 25 kartus taip važinėjau pirmyn atgal Švedija-Biržai, kol galiausiai tapau čia savanore. Mano programa truko pusę metų.
Tačiau po pusmečio Fanny nesusipakavo lagaminų ir negrįžo atgal. „Viskas dėl vaikų… Labai prie jų prisirišau. Ir dėl savęs - jutau, kaip pati keičiuosi, kaip mano pyktis, kuris dažnai kamuodavo, virsta kuriančia energija.“ Taigi Fany susirado rėmėjų, kurie dar pusmečiui prailgino jos savanorystę.
„Viskas įmanoma, jei labai nori. Aš visada ieškau rėmėjų, kai sugalvoju vaikams pramogų, bet nėra joms pinigų. Ir gaunu. Noriu organizuoti vaikams maisto gaminimo kursus ir man pavyksta. Rašau savo draugams švedams, kurie dirba kitose organizacijose, prašau paramos. Patinka idėja ir jie remia. Sugalvojau Biržams didelę vaikų aikštelę pastatyti - ir pastačiau. Medinę aikštelę iš Švedijos atsiuntė.
Prisimink pirmąsias dienas, kai įsikūrei Biržuose…
„Buvo labai sunku, ypač dėl kalbos. Juk nekalbėjau lietuviškai, o Biržuose ne tiek daug mano amžiaus jaunimo, kurie suprastų angliškai. Išvis nedaug jaunimo - arba išvažiuoja mokytis į didesnius miestus, arba emigruoja. Taigi ilgai neturėjau draugų. Tuomet, kad neliūdėčiau, daugiau laiko leisdavau su vaikais arba skaitydavau namuose. Skaitau tik biografines arba istorines knygas. Paskui susibendravau su keliais vyresniais žmonėmis ir kolegėmis iš vaikų namų. Viskas pasikeitė, kai po penkių mėnesių pramokau lietuviškai.
Vienatvė slėgė?
„Kaip pažiūrėsi. Kadangi buvau viena, beveik nieko nepažinojau, viską turėjau susikurti pati, tai buvo didelė laisvė ir didelis iššūkis“.
O lietuviškas maistas?
Fanny giliai atsidūsta.
„Jis kitoks. Jūsų kefyras, pienas, sviestas - jie taip skiriasi nuo švediškų… Ir jūs tikrai per daug mėgstate bulves. Keistas įprotis vieną maistą kišti į kitą - mėsą į koldūnus, varškę į blynus… Be to, beveik nevartojate padažų - tik grietinę ir pomidorų padažą.
Ko dar pasiilgai?
„Sporto.
„Tie metai mane labai pakeitė. Į gera. Švedijoje gyvenau saugiai, ten viskas aišku ir išspręsta. Turėjau viską, ko man reikia. Galėjau bet kada pradėti rimtą darbą šeimos versle - senelis turi žaislų fabriką. Tačiau nutariau išeiti iš komforto zonos, ir tai geriausias mano sprendimas. Ko išmokau? Čia viskas kitaip. Kitos gyvenimo spalvos - jų niekad nebūčiau pamačiusi namie, Švedijoje. Subrendau emociškai, sugebu valdyti konfliktiškas situacijas, spręsti problemas. Čia esu dėl žmonių. Jūsų istorija ir kultūra mane žavi.
Gal užsimanei čia visą laiką gyventi?
„Galvojau apie tai - nors mano tėvai ir brolis Švedijoje, kartais jų pasiilgstu, tačiau vis tiek negyvename kartu… Tačiau po trejų savęs ieškojimo metų pagaliau apsisprendžiau - grįžtu į Švediją studijuoti universitete socialinių mokslų, nes to labiausiai noriu.
Švedijos savanorė Fanny Eriksson Medeikių vaikų globos namuose:
