Vaiko globa - itin svarbi sritis, kurios tinkamas reglamentavimas užtikrina vaiko teises ir gerovę. Aptarsime, kokie buvo pirmieji dokumentai Lietuvoje, reglamentavę vaiko globą, ir kokią įtaką jie turėjo tolimesnei teisinės bazės raidai.
Vaiko globos reglamentavimo ištakos
Sunku vienareikšmiškai nurodyti patį pirmąjį dokumentą, kuris reglamentavo vaiko globą Lietuvoje, nes ši sritis istoriškai buvo reguliuojama įvairiais papročiais, tradicijomis ir bendruomenės susitarimais. Tačiau galima išskirti kelis svarbius etapus ir dokumentus, kurie turėjo didelės įtakos vaiko teisių apsaugai.
Statutai ir kiti teisės aktai
Lietuvos Statutai, galioję nuo XVI amžiaus, apibrėžė tam tikrus aspektus, susijusius su šeimos teisėmis ir vaikų padėtimi visuomenėje. Nors tiesiogiai vaiko globos klausimai nebuvo akcentuojami, tačiau buvo nustatytos taisyklės dėl paveldėjimo, tėvų valdžios ir kitų šeimos narių pareigų, kurios netiesiogiai paveikė ir vaikų gerovę.
Tarpukario Lietuva
Tarpukario Lietuvoje (1918-1940 m.) buvo priimta nemažai įstatymų, kurie siekė modernizuoti šalies teisės sistemą, įskaitant ir šeimos teisę. Šiuo laikotarpiu buvo skiriama daugiau dėmesio vaiko teisių apsaugai, tačiau vis dar nebuvo suformuotos išsamios vaiko globos sistemos.
Pokario laikotarpis
Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai esant Sovietų Sąjungos sudėtyje, vaiko globa buvo reglamentuojama pagal sovietinius įstatymus. Šiuo laikotarpiu valstybė prisiėmė didesnę atsakomybę už vaikų gerovę, tačiau vaiko teisių apsauga dažnai buvo ideologizuota.
Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinė parama: apžvalga
Nepriklausomybės atkūrimas
Atkūrus nepriklausomybę 1990 metais, Lietuva pradėjo kurti naują teisinę bazę, atitinkančią tarptautinius standartus. Šiuo laikotarpiu buvo priimta daug svarbių įstatymų, reglamentuojančių vaiko teises ir globą.
Pagrindiniai teisės aktai
Štai keletas pagrindinių teisės aktų, kurie reglamentuoja vaiko globą Lietuvoje:
- Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas
- Civilinis kodeksas
- Šeimos kodeksas
Šie įstatymai apibrėžia vaiko teises, tėvų ir globėjų pareigas, vaiko globos formas ir tvarką, taip pat valstybės institucijų vaidmenį užtikrinant vaiko gerovę.
Vaiko globos formos
Lietuvoje yra kelios pagrindinės vaiko globos formos:
- Globėjas šeimoje: Kai vaikas apgyvendinamas globėjo šeimoje, kuri rūpinasi vaiku kaip savo šeimos nariu.
- Globėjas institucijoje: Kai vaikas apgyvendinamas vaikų globos įstaigoje, kur jam užtikrinama priežiūra ir ugdymas.
Pirmieji praktiniai žingsniai link vaiko teisių pripažinimo ir gynimo buvo žengti po Pirmojo pasaulinio karo. Anglija buvo ta pirmoji šalis, kuri rimtai susirūpino vaikų teisinio statuso įtvirtinimu ir elgesio su jais humanizavimu. Pirmosios apie vaikus teises prabilo moterys. Šioje šalyje 1919 m. buvo įsteigta pirmoji pasaulyje vaikų teisių gynimo organizacija - sąjunga "Gelbėkit vaikus", o jos steigėja E. Jabb parengė ir 1923 m. paskelbė pirmąją Vaikų teisių deklaraciją.
Taip pat skaitykite: Socialinė pašalpa: ką reikia žinoti
1924 m. šie teiginiai buvo priimti Tautų lygoje ir šį dokumentą patvirtino Tautų Sąjunga. Antrasis pasaulinis karas paliko ženklius randus: nukentėjo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Ši dalia palietė ne vieną vaiką. Tokiais vaikų likimais susirūpino organizacijos, kurios savo darbo su vaikais strategijas grindė Eglantyne Jelk (E. Jabb) paskelbtais penkiais principais. 1924 m. buvo paskelbta Ženevos vaiko teisių deklaracija.
1948 m. JT Generalinė Asamblėja paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje pripažino visiems žmonėms lygias teises ir laisves nepriklausomai nuo rasės, lyties, kalbos, religijos, tautinės, turtinės ar kitos padėties. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai yra labiausia pažeidžiama visuomenės dalis, 1959 m. lapkričio 20 d. paskelbtoje JT Generalinės asamblėjos rezoliucijoje dar kartą buvo patvirtintas tikėjimas pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo orumu ir vertingumu ir atsižvelgiant į tai, jog kiekvienas žmogus turi teisę į visas teises ir laisves, nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, o vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir protinį nesubrendimą, reikia ypatingos teisinės apsaugos. Generalinė Asamblėja paskelbė Vaiko teisių deklaraciją (jos pirmtakas - Ženevos vaiko teisių deklaracija), kad jos pagrindu vadovautųsi gindami vaiko teises tiek vietos valdžios organai, tiek savanoriškos organizacijos, tiek pavieniai asmenys, o svarbiausia - tėvai.
1979 metai buvo paskelbti vaiko metais. Todėl 1989 m. lapkričio 20 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė, o daugelis pasaulio valstybių įsipareigojo ginti, ratifikavo Vaiko teisių konvenciją. Ši Konvencija įsigaliojo 1990 m., o iki 2000 m. ją ratifikavo 191 šalis. Lietuva 1992 m. sausio 8 d. prisijungė prie Konvencijos, o 1995 m. liepos 3 d. Seimas ją ratifikavo.
Prisijungusios prie Konvencijos valstybės įsipareigoja užtikrinti joje numatytas vaiko teises atitinkamos valstybės įstatymu. JT Vaiko teisių konvencija - tai pagrindinis teisinis dokumentas, apibrėžiantis vaiko teises. Konvencijoje remiamasi holistiniu požiūriu į vaiką, kuris apima ne tik fizinį ir protinį augimą, bet drauge ir kultūrinę, moralinę, socialinę ir dvasinę raidą. Vaikas yra vertybė ir jo vystymuisi turi būti suteiktas prioritetas, apsauga ir parama.
Vaiko teisių konvencija įtvirtina naują požiūrį į vaikus ir vaikų bei suaugusiųjų santykius ir tai yra pagrindinis žmogaus teisių dokumentas vaikams. Be 1989 m. Vaiko teisių konvencijos, vaiko teises reglamentuoja Europos konvencija dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos (Žmogaus teisių konvencija) ir Europos socialinė chartija.
Taip pat skaitykite: Socialinio būsto dokumentai
Dėl ypatingos savo padėties vaikai yra išskirtinė asmenų grupė. Dėl savo neveiksnumo savo teisių atstovauti negali. Konvencijos preambulėje valstybės, kurios yra šios Konvencijos dalyvės, susitarė, kad kiekvienas žmogus turi turėti visas nurodytas teises ir laisves. Šis vaiko teises reglamentuojantis dokumentas patvirtintas parašais valstybių dalyvių atstovų, atitinkamai įgaliotų savo vyriausybių.
I-ąją Konvencijos dalį sudaro keturiasdešimt vienas straipsnis. Juose apibrėžtos pagrindinės apsaugos, dalyvavimo visuomenės gyvenime vertybės, elgesys su vaikais. Pilietinės teisės ir laisvės (7 str. ir kt.). Šeimos aplinka ir alternatyvi globa (18 str. ir kt.). Sveikatos apsauga ir gerovė (24 str. Vaiko teisė naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei sveikatos atstatymo priemonėmis ir kt.). Švietimas, laisvalaikis, kultūra (28 str. Vaiko teisė mokytis ir kt. - 29, 31 str.). Speciali apsauga (dėl etninių, religinių, kalbinių mažumų neatimamos teisės naudotis savo kultūra, išpažinti savo religiją, vartoti gimtąją kalbą ir kt.). Straipsnių nuostatos formuoja požiūrį į vaiko teises, kuris gali būti nacionalinių programų pagrindas.
Vaiko teisių komitetas jau 1991 m. pirmos sesijos metu nusprendė skirti keturiems Konvencijos principams ypatingą dėmesį. Valstybės dalyvės, tame tarpe ir Lietuvos Respublika, atsako už Konvencijos įgyvendinimą ir siektinas rezultatas yra vaikų galimybė naudotis visomis Konvencijoje nustatytomis teisėmis. Vaiko teisių pobūdis reikalauja suderinti skirtingus interesus, įskaitant ts, kurie atlieka pareigas, ir ts, kurie naudojasi teisėmis. Svarbiausias vaidmuo tenka Vyriausybei.
Valstybės pareiga - mažiausiai įsikišti į tėvų reikalus, o ginti apgailėtiniausioje padėtyje esančius vaikus.
Vaiko teisės šeimoje
Šeima, ugdymo institucijos, nevyriausybinės organizacijos (NVO), žiniasklaida, net patys vaikai turi įtakos vaiko - žmogaus teisių kultūros kūrimui. Tik vaikai turi mažiausiai galimybių dalyvauti pilietinėse akcijose, jų pagrindinės gyvenimo institucijos - namai, mokykla. Prieš tiriant tėvų ir jų vaikų požiūrį į vaiko teises šeimoje pirmiausia remiantis moksliniais šaltiniais išanalizuosime vaiko teisių, vaiko tėvų atsakomybės ir valstybės pareigos ryšį.
JT Vaiko teisių konvencijoje (toliau - Konvencijoje) skelbiama, kad Valstybės pareiga yra "gerbti tėvų...atsakomybę, teises ir pareigas" (5str.). Konvencijoje taip pat teigiama, kad vaikas turi teisę laisvai reikšti savo pažiūras visais su juo susijusiais klausimais, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, į vaiko pažiūras turi būti atsižvelgiama.
Taigi matome, kad Konvencijoje aiškiai remiama šeimos privatumo nuostata (nebent būtina įsikišti siekiant apginti vaiką ir užtikrinti jo saugumą) ir tam tikru požiūriu Konvencijoje galima įžvelgti tėvų atsakomybės mažėjimą vaikui augant ir bręstant. Stiprinant vaiko teisių pripažinimą šeimoje yra svarbu, kad vaiko teises pripažintų tėvai. Vien įstatymais, negalime pakeisti požiūrio ir tradicinio šeimos ar visuomenės elgesio.
Vaiko teisės - tai sąvoka, kuri apima ne tik fizinį ir protinį augimą, bet drauge ir kultūrinę, moralinę, socialinę bei dvasinę raidą. Konvencijoje vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Tačiau šios teisės bei realus teisės įgyvendinimas visų pirma priklauso nuo kitos socialinės grupės, kurią sudaro tėvai, globėjai ir kiti instituciniai ugdymo veikėjai. Patys vaikai taip pat yra socialiniai veiksniai ir teises turintys subjektai. Konvencijoje tvirtinama (18 str.): tėvai yra pagrindinis vaiko apsaugos, ugdymo ir globos šaltinis. Daugybė atliktų mokslinių tyrimų bei statistinės duomenų suvestinės byloja apie vaiko teisių pažeidimus šeimoje. Ilgą laiką auklėjimo nuostata: fizinės bausmės - kaip auklėjimo priemonė, buvo socialiai leistinos. Šis mokslinis tyrimas ir atskirų psichoterapinių situacijų analizės dėka išaiškėjo, kad fizinis bausmės bei fizinės prievartos pasekmės yra skaudžios.
Bene daugiausia vaikų prievartos tema yra tyrinėta JAV ir Rusijoje. Disertaciją apie elgseną šeimoje, kurioje yra taikomos fizinės bausmės vaikams, Rusijoje apgynė E. Kuftjak (2003). 2006 m. balandžio 7 d. Mykolo Romerio universitete vykusioje mokslinėje praktinėje konferencijoje "Vaikų pažeidžiamumas: įvertinimas ir prevencija" dr. R. Jusienės pranešimas "Fizinis bausmės taikymas vaikams: tėvų požiūris ir galimos priežastys" sukėlė diskusijas: ar Lietuva jau yra pasiruošusi teisiškai uždrausti tėvams taikyti fizines bausmes savo vaikams ir kur yra riba tarp fizinės bausmės ir smurto? R. S. Kempe ir H. C. Kempe (1978) įvedė sąvoką "sindromas žalojantis vaiką". Jie teigė, kad tėvai, išgyvenantys stresą metu jie gali žaloti ar apleisti savo vaikus. Terminas "Vaiką žalojantis elgesys" apima emocinę, seksualinę ir fizinę žalą ir nėra vien tik neatsitiktinis vaiko sužeidimas.
Dažnai tokie vaiko teisių pažeidimai, kaip vaiko nuomonės nepaisymas, pedagoginis apleistumas ir pan. visuomenėje lieka nepastebėti. Šios suaugusiųjų elgesio problema dar nepakankamai įvardyta, nežinoma tokio elgesio statistika, tik pavieniai kraštutiniai smurto atvejai byloja apie esamą problemą. Egzistuoja ir tokia tėvų nuomonė: emocinė prievarta - tai ne vaiko teisių pažeidimas, o su auklėjimu susiję sunkumai ar tiesiog auklėjimo priemonės bei būdai. Apleistumas pateisinamas sudėtinga socialine situacija, dideliu užimtumu, nepriteklium ar pan. Vaikui svarbu, kad tėvai gerbtų jo nuomonę.
Daugelis mokslininkų pasaulyje pabrėžia glaudų emocinį ryšį tarp tėvų ir vaiko svarbų vaiko fiziniam ir psichiniam vystymuisi. Tačiau atskleistas jų požiūris į daugumą vaiko teisių. Šiuo vaiko teisių šeimoje įgyvendinimo aspektus. Tačiau neteko rasti tyrimų duomenų, kurie atspindėtų 7-11 metų amžiaus vaikų ir jų tėvų požiūrį į vaiko teises šeimoje. Šio amžiaus vaikams yra būdinga tai, jog jie yra priklausomi nuo savo tėvų paramos ir vadovavimo, aktyviai nedalyvauja visuomeniniame gyvenime, jų požiūrį į aplinką formuoja šeima, mokytojai. 7-11 metų amžiaus vaikų ryšys su tėvais yra stipresnis nei su bendraamžiais, kurių pasaulis, turi savo subkultūrą, raidą, struktūrą, pripažįsta specifines vertybes ir elgesio normas bei tradicijas. Todėl šeimos vaidmuo šiame amžiaus tarpsnyje yra dar bene svarbiausias.
Ar šios asmenybės teisės yra pripažįstamos ir gerbiamos šeimoje? Gautų rezultatų dėka bus galima įvertinti koks yra šiuolaikinis tėvų bei jų vaikų, kurių amžius 7-11 m., požiūris į vaiko teises šeimoje. Probleminis klausimas: ką patiria vaikas būdamas 7-11 metų amžiaus, kokie jo poreikiai, kokios teisės šeimoje ir koks tėvų požiūris į tai? Studijuojant mokslinę literatūrą ir siekiant rasti atsakymą į iškeltą probleminį klausimą, išryškėjo, kad mažiausia tyrinėta sritis tai - vaiko amžiaus tarpsnis tarp ankstyvosios vaikystės ir paauglystės.
Šis (teisinės, pedagoginės ir psichologinės) specialistų nuomonė ir požiūris į vaiko teises laikui bėgant turi tendenciją kisti: t.y. keičiasi teisinis požiūris - priimami nauji įstatymai, tarptautiniai aktai ir kt., o tėvai ugdydami vaikus turi suspėti modernizuoti auklėjimo procesą, įgydami naujos psichologinės ir pedagoginės žinių. Tačiau ar visi tėvai yra suinteresuoti susipažinti su nauja informacija ir ja grįsti vaiko ugdymo procesą? Ar suspėja patys tėvai nuolatiniame kaitos procese keistis ir keisti savo požiūrį į vaiką, pripažinti jo teises, garantuoti jo poreikių užtikrinimą?
Tyrimo problema aktuali tuo, kad yra labai mažai žinoma, koks tėvų ir 7-11 metų amžiaus vaikų požiūris į vaiko teises šeimose, kuomet tiriamieji atitinka šiuos kriterijus: šeimos nepriklauso socialinės rizikos šeimų grupei, vaikai neturi specialių poreikių ir lanko bendrojo lavinimo mokyklas, tėvai yra darbingi ir turi nuolatines pajamas. Šio tyrimo tikslas yra ištirti koks požiūris į vaiko teises vyrauja šeimose, kurios atitinka minėtus kriterijus. Taigi šis tyrimas padės nustatyti, ar ten, kur visuomenės nuomone, problemų nėra - jos iš tikrųjų nėra.
Žinodami atsakymą, koks yra tėvų ir vaikų požiūris į vaiko teises šeimoje bei jų realizavimą, mes galėsime sužinoti ar taip vadinamose "standartinėse, neprobleminėse" šeimose nėra nematomas, paslėptų vaiko teisių pažeidimų. Šis vaikų požiūriu. Šiomis vaiko teisėmis, vadovausis dabartinė vaikų karta auklėdama savo vaikus?
Humanistinis požiūris A. Maslow, K. Rogers, D. Super: "Asmenybė yra savo patirties subjektas - tai, kaip žmogus suvokia, pažįsta save ir aplinką. Nuo to priklauso asmenybės gyvenimas, elgsena. Pirminis elgesio variklis yra įgimta organizmo tendencija save teigti, aktualizuoti, įtvirtinti aplinkoje. Aplinkos vaidmuo šiai tendencijai realizuoti labai svarbus. Remiantis humanistinėmis nuostatomis, žmogui svarbiausia rasti vidinės problemos esmę, o ta esmė ir yra priežastis, sukelianti vidinius sunkumus.
Šiai optimaliai funkcionuoti darbe ir buityje" (Jovaiša L., 1996). Humanistinės pasaulėjautos atstovas XVII a. čekų pedagogas J. A. Komenskis vaizdumą laikė "auksine taisykle", nes visa patirtis ir bet koks žinių įgijimas prasideda nuo aplinkos stebėjimo, o ne žodinio aiškinimo apie ją ir jokiu būdu - vaiko ugdymo procese neturi būti prievartos ir fizinės bausmės. Šios priklausomai nuo visuomenės ekonominio išsivystymo, istorinės - etinės sąmonės susiformavimo. Humanistinė pažiūrų sistema atspindi socialinę realybę siekiamybės požiūriu (Vitkauskaitė D., 2001). "Vaikas yra unikali vientisa sistema, kuri suvokiama ne kaip išankstinė susiformavusi duotybė, bet kaip nuolat kintanti atvira sistema" ( Rogers K., 1997).
Darbo objektas: tėvų ir vaikų požiūris į vaiko teises šeimoje.
Uždaviniai:
- Išanalizuoti mokslinę literatūrą vaiko teisių šeimoje klausimais.
- Nustatyti ir palyginti kaip tėvų ir vaikų požiūriu šeimoje įgyvendinami vaiko teisės gyventi ir sveikai vystytis principo aspektai.
- Išryškinti tėvų požiūrį į fizines bausmes ir smurtą šeimoje.
- Išanalizuoti tėvų ir vaikų požiūrį į vaiko teises dalyvauti priimant sprendimus šeimoje.
- Išsiaškinti ir palyginti tėvų ir vaikų požiūrį į vaiko nuomonės reikšmingumą ir pripažinimą: dėmesys vaiko nuomonei (vaiko pažiūroms).
Darbo struktūra. Darbą sudaro trys dalys. Pirmojoje dalyje - analizuojami vaiko teisės reglamentuojantys dokumentai, apibrėžiama vaiko teisių samprata, vaiko teisių užtikrinimo šeimoje aspektai, išryškinami vaiko teisių pažeidimus. Antrojoje - pateikiami atlikto tyrimo rezultatai, jų aptarimas.
Vaikas - visų pirma yra žmogus. Ir kaip ir kiekvienas žmogus turi teises. Daugelis tradiciškai įsivaizduoja, kad tik valstybė atlieka svarbų vaidmenį žmogaus teisių srityje.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas - tai įstatymas, reglamentuojantis vaiko teises ir jų apsaugą Lietuvos Respublikoje.
tags: #pirmieji #dokumentai #reglamentuojantys #vaiko #globa