Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Todėl labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai būtų įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą ir aktyviai jame dalyvautų. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.
Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų. Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką.
Socialinio darbo samprata, anot McPherson ir Abell (2022), yra profesija, pirmiausia susijusi su psichosocialinių problemų ir trūkumų, egzistuojančių asmens ir jo socialinės aplinkos santykiuose, ištaisymu. Šis reiškinys visuomenėje vienokiu ar kitokiu pavidalu egzistavo visada, tačiau mokslinį pagrindą įgijo paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais.
Dažniausiai pastebima klaidinga nuomonė apie socialinį darbą yra ta, kad žmonės labdarą, paramos teikimą ir savanorišką veiklą klaidingai laiko socialiniu darbu, tačiau iš tikrųjų tai nėra socialinis darbas, nes jis nesuteikia ilgalaikio žmogaus problemų sprendimo ir neįgalina žmogų savarankiškai susidoroti su savo problemomis.
R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.
Taip pat skaitykite: Žinios, įgūdžiai ir vertybės socialiniame darbe
Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatura ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI). Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma.
Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. B. R.Comptonas ir B. Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių.
Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias. Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją. Kaip teigia B. R. Compton ir B. Galaway (1999), plėsti, tikrinti ir perduoti žinias apie socialinio darbo patirtį yra pagrindinė kiekvieno socialinio darbuotojo pareiga.
Ypač žinių svarbą būtina iškelti esant dabartinei Lietuvos socialinio darbo situacijai, kai daugelis žmonių, dirbančių socialinį darbą, turi kitų sričių išsilavinimą (medicinos, pedagogikos, tiksliųjų techninių mokslų) arba tai žmonės, neturintys profesinio išsilavinimo, taigi žmonės negavę reikalingo socialinio darbo žinių pagrindo. Šiems žmonėms ypač svarbu įgyti socialinio darbo žinių. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir paneigti šių žmonių pirmojo išsilavinimo svarbos.
Taip pat skaitykite: Svarba ir vertinimas: intensyviosios terapijos slaugytojas
R. L. Barker (1995) teigimu vertybės - tai papročiai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas. B. R. Compton ir B.Galaway (1999) vertybes vadina profesijos neįrodytais ir, matyt, neįrodomais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį. Šie įsitikinimai nurodo darbuotojo kasdienio darbo kryptį. Tačiau, pasak minėtų autorių, profesijos vertybės nėra universalios. Socialinio darbuotojo profesija apima gana platų kultūrinį kontekstą, jos atstovai identifikuoja bei iškelia jau susiformavusias visuomenėje vertybines nuostatas.
Socialinio darbo praktika besiremianti vertybių sistema dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Šios ir kitos nustatytos įvairių šalių vertybės Socialinių darbuotojų etikos kodeksuose. Etikos kodeksuose aprašomos vertybės ir pageidaujami elgesio su žmonėmis būdai. Juose rašyta, kas turėtų būti daroma profesinėje praktikoje.
Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenės ar kliento, bet ir į savo asmenines vertybes. sunku gerai atlikti savo darbą, jei jis nesilaikys savo asmeninių principų. Toks nesilaikymas gali būti susijęs su prasta emocine ir psichologine socialinio darbuotojo būsena, o tai gali pakenkti atliekant tiesiogines pareigas.
R. L. Barker (1995) socialinio darbo žodyne įgūdžius vadina mokėjimu tinkamai panaudoti žinias, talentą, asmenines savybes ar resursus. L. C. Įgūdžiai nuolat didėja pritaikant praktines žinias, naudojant įvairią techniką ir metodiką.
Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mmokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija. 2001 metais pradėta vykdyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtinta socialinių darbuotojų, dirbančių praktinį socialinį darbą ir neturinčių socialinio darbuotojo išsilavinimo, atestavimui privaloma kvalifikacinio mokymo programa.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės įveikimas: patarimai
Rengiant programą remtasi dėstytojų ir absolventų - socialinio darbo magistrų, sukaupta patirtimi. Taigi mokymo programos tikslas - sudaryti galimybes socialiniams darbuotojams įgyti būtinas bazines žinias ir įgūdžius ir jas taikyti dirbant praktinį darbą.
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijų centras ((šiuo metu Socialinio darbo institutas) kvalifikacijos tobulinimo kursus Kauno apskrities socialiniams darbuotojams organizuoja nuo 1997 metų.
Aptariant respondentų socialinio darbo patirtį, akivaizdu, kad ta jų patirtis labai skirtinga: 45 proc. respondentų dirba socialinį darbą nuo vienerių iki penkerių metų, 34 proc. - nuo 6 iki 10 metų. 5 proc. atsakė, kad dirba socialinį darbą per 10 metų (ilgiausiai - 13). Dar trys respondentai (5 proc.) teigė, kad jų darbo patirtis 19 - 20 metų. 11 proc. respondentų į šį klausimą visai neatsakė.
Kadangi socialinio darbo specialybė Lietuvoje egzistuoja 10 metų, o socialinio darbo sąvoka pradėta vartoti tik prieš maždaug 12 - 13 metų, tai galima daryti išvadą, kad šie respondentai socialinį darbą sutapatina su slaugytojo ar kitos panašios profesijos samprata. Tai rodo, kad visuomenėje dar nėra iki galo susiformavusio socialinio darbo identiteto, žmonės vis dar painioja jį su kitomis specialybėmis arba priskiria socialiniam darbui su kitomis specialybėmis susijusią veiklą.
Dirbant su įvairiais žmonėmis, reikalingos skirtingos socialinio darbo žinios. Kadangi socialiniai darbuotojai padeda labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėmis (neįgaliems, seniems žmonėms ir vaikams), todėl profesionali pagalba jiems turi būti ypač svarbi ir atsakinga pareiga.
Tad galima teigti, kad ir socialinių darbuotojų pasirengimas dirbti su minėtomis asmenų grupėmis turėtų būti labiausiai akcentuojamas. Siekdami sužinoti socialinių darbuotojų įsitraukimo į nuolatinio mokymosi proceso apimtį, klausėme, ar be Socialinio darbo institute organizuotų socialinių darbuotojų kvalifikavimo kursų jie dar yra kur nors kėlę kvalifikaciją. Pasirodė, kad dauguma respondentų nėra kėlę kvalifikaciją tokiuose kursuose.
SDI rengiami kvalifikaciniai socialinių darbuotojų kursai dažnam iš jų buvo vienintele galimybe kelti savo kvalifikaciją, įgyti ar pagilinti profesines žinias. Respondentų buvo prašoma įvertinti kursų eigą ir turinį. Tam skirti 4 anketos klausimai. Buvo klausta, ar, apmąstydami kursuose įgytą patirtį jie jaučia, kad šie kursai padėjo jiems tobulėti profesinėje srityje. Kad minėti kursai nepadėjo arba visai nepadėjo, neatsakė nė vienas respondentas. Dauguma respondentų teigė, kad kursai labai padėjo arba padėjo jiems tobulėti profesinėje srityje.
Galvojant apie kvalifikavimo kursų tobulinimą, svarbi kursų klausytojų nuomonė apie kursų naudingumą. Tam buvo pateikti klausimai apie kursų kokybę. Kai kurie respondentai pateikė kelis skirtingus atsakymus į tą patį klausimą, todėl atsakymų pasiskirstymas pateikiamas ne skaitine išraiška.
Respondentų nuomone, naudingiausios buvo žinios arba naujos žinios. Kiti respondentai sukonkretino savo atsakymus. Jie teigė, kad naudingiausios jiems buvo praktinės žinios, taip pat teorinės žinios apie socialinių darbuotojų veiklą apskritai, socialinio darbo metodus, psichologines žinias. Keletas respondentų savo atsakymuose įvardijo jiems atrodžiusį naudingiausią modulį.
Kursų klausytojai išskyrė socialinio bendravimo įgūdžių ir etikos modulį ir žinių apie kilusių konfliktų sprendimą modulį, taip pat socialinės politikos modulį ir socialinio darbo pagrindų modulį. Keli respondentai nurodė konkrečias kursų metu įgytas žinias apie socialinių darbuotojų etikos kodeksą, “naujoviškus paslaugų teikimo būdus”. Prie šios atsakymų grupės būtų galima priskirti ir atsakymą, kad naudingiausia buvo situacijų analizė ir patirties su kolegomis pasidalijimas.
Kai kurie respondentai, atsakydami į šį klausimą, įvardijo ir pačią kursų atmosferą: draugiška aplinka, dėstytojų socialinės vertybės, etika ir bendravimo menas. Didelė atsakymų įvairovė ir nedidelis neatsakiusiųjų į klausimą skaičius rodo, kad klausytojai laiko kursus ir jų metu įgytas žinias naudingomis ir vertina gerą kursų atmosferą. Šiuo požiūriu abejingų šiems kursams buvo mažai.
Iš atsakymų matyti, kad respondentai labiausiai vertina praktinio pobūdžio žinias, kurias galima tiesiogiai panaudoti socialinio darbo praktikoje. Į klausimą, kas kursų metu buvo mažiausiai naudinga dažniausiai atsakyta, kad naudinga buvo viskas. Kiti respondentai išskyrė keletą sričių, kurios jiems šiuose kursuose pasirodė mažiausiai naudingos. Tai politika, “administravimo dalykai, kurie buvo pateikti epizodiškai”, testai.
Keletas respondentų teigė, kad nežino, kurie dalykai jiems buvo naudingi. Atsakymai į šį klausimą parodė, kad aiškiai išskirtų, praktiškai nenaudingų sričių respondentams buvo nedaug. Kursų klausytojai prasčiau vertina atsiskaitymo formas. Didelis neatsakiusiųjų skaičius rodo, kad respondentams sunkoka kritiškai vertinti šiuos kursus.
Sunkoka dėl keleto priežasčių. Jie gali būti įdėję pernelyg daug pastangų, kad kursus užbaigtų, todėl nepajėgia jų kritiškai vertinti. Norint geriau suprasti, kokių žinių dar trūksta kursų klausytojams, teirautasi, kokio pobūdžio informacija jiems būtų svarbi, jei būtų organizuojamas ir antras kvalifikacijos kėlimo etapas.
Respondentai dažniausiai atsakė, kad jie pageidautų konkrečių mokslo sričių žinių: psichologijos, teisės, sociologijos, socialinio darbo, socialinės politikos. Galima išskirti atsakymų grupę apie konkrečias socialinio darbo žinias. Čia minimi bendravimo įgūdžiai, žinios apie grupinį socialinį darbą, senų žmonių elgseną. Buvo paminėta ir ligonių slauga.
Dirbančių praktinį socialinį darbą atsakymai apie tai, kokių žinių jiems trūksta atskleidė socialinio darbo daugiakryptį pobūdį. Kiti respondentai pabrėžė, kad reikėtų daugiau specializuotų praktinių žinių, konkrečių situacijų analizės. Atskirą grupę sudaro atsakymai, kur respondentai nėra konkrečiai apsisprendę, ko jiems labiausiai reikia ir kokių žinių trūksta. Jie nurodo, kad jiems reikalingos naudingos žinios, jie nori sužinoti ką nors naujo, bet jie pasitiki kursų organizatorių kompetencija dėl reikalingiausių žinių.
Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos. Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas. Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija - individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti.
Psichikos sveikatos sutrikimai yra labai paplitę visame pasaulyje. Tai yra didžiulė problema, kuri turi įtakos ne tik sveikatai, bet ir socialinei gerovei, darbingumui ir gyvenimo kokybei. Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę.
Socialiniai darbuotojai dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis dažnai susiduria su vidinėmis ir išorinėmis dilemomis sprendžiant moralinius klausimus, susijusius su jų asmeniniu ir profesiniu vaidmeniu. Taip pat svarbu atsižvelgti į santykius su klientais, kolegomis, vadovais, organizacija ir visuomene.
Socialiniai darbuotojai turi įgyvendinti veiksmus, kurių tikslas yra pagerinti klientų gyvenimo kokybę, bet kartu išlaikyti profesionalumą, etiškumą ir atsižvelgti į teisės aktus. Sprendžiant psichikos sveikatos problemą socialiniams darbuotojams reikia turėti pakankamą žinių ir kompetencijų lygį, kad galėtų užtikrinti kokybišką pagalbą ir reabilitaciją asmenims, turintiems psichikos negalią.
Visapusiškas socialinių darbuotojų išsilavinimas, nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis yra būtinas siekiant geriau suprasti ir spręsti psichikos negalią turinčių asmenų problemas ir užtikrinant klientų gerovę. Socialinių darbuotojų atliekami vaidmenys gali skirtis priklausomai nuo asmens poreikių ir galimybių.
Socialiniai darbuotojai turi turėti lankstų požiūrį, kuris padėtų prisitaikyti prie specifinių poreikių ir galimybių, su kuriomis susiduria psichikos negalią turintys asmenys. Svarbu, kad socialinis darbuotojas nuolat vystytų savo kompetencijas, gebėjimus ir žinias, kad galėtų atlikti savo darbo funkcijas kokybiškai ir tinkamai reaguotų į iššūkius, su kuriais susiduria.
Tai gali apimti savęs vertinimą, refleksiją, mokymąsi, taip pat reikia turėti gerą palaikymo ir paramos sistemą siekiant gerų darbo rezultatų. Socialinis darbuotojas padeda psichikos negalią turintiems asmenims įvairiais būdais: emocinės paramos teikimu, kokybiškomis paslaugomis, priežiūros bei paslaugų koordinavimu, siekiu užtikrinti asmens gerovę ir palaikyti jo savarankiškumą. Kiekvienas atliekamas vaidmuo yra svarbus ir prisideda prie bendro tikslo - gerinti psichikos negalią turinčių asmenų gyvenimo kokybę ir gerovę. Svarbu nuolat ugdyti savo profesinę kompetenciją ir gilinti žinias.
Socialinis darbas yra profesija, kurios esmė - padėti žmonėms, šeimoms ir bendruomenėms spręsti socialines problemas ir įveikti sunkumus. Tai reikalauja ne tik specialių žinių ir įgūdžių, bet ir tam tikrų asmeninių savybių, kurios leidžia efektyviai bendrauti su klientais, suprasti jų poreikius ir padėti jiems atgauti savarankiškumą. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausias asmenybės savybes, kurios būtinos socialiniam darbuotojui, siekiant sėkmingai vykdyti savo profesinę veiklą.
Socialinio darbo svarbiausios ištakos - ne filosofija, o žmonių praktinė veikla, noras padėti kitam žmogui savo raidoje tapo socialiniu darbu. Socialinis darbuotojas sprendžia daug situacijų. Tik turint reikiamą išsilavinimą ir patirtį, galima gerai atlikti socialinio darbo funkcijas. Socialiniai darbuotojai pagalbą teikia užmegzdami santykį su klientu, bendraudami, pažindami jo situaciją ir jo aplinką, ieškodami ir siūlydami sprendimus. Socialinis darbuotojas padeda žmogui atgauti savarankiškumą, atstovauja jo teisėms, padeda atkurti socialinius ryšius, kuriuos žmonės yra praradę.
Neretai pamirštama, kad socialinio darbo kokybei įtakos turi socialiniai darbuotojai - socialinio darbo subjektai. Socialinio darbuotojo profesinei veiklai yra svarbios subjektyviosios profesijos aplinkybės. Straipsnyje siekiama teoriškai pagrįsti, kad socialinio darbuotojo asmenybės savybės atskleidžia jo santykį su profesija ir teikia informacijos apie profesinės veiklos kokybę.
Asmenybės vaidmuo socialiniame darbe labai svarbus ir dėl to, kad socialinis darbuotojas dirba su žmogumi ir jo aplinka. Aplinka kupina visokių veiksnių, vienas iš kurių - bendruomenė, ugdanti vertybes ir kolektyvinę sąmonę. Bendruomenė ugdo savybes: užuojautą nelaimės atveju, dvasinę paramą, savitarpio pagalbą, kurios daro įtaką sprendžiant socialines problemas.
Socialiniam darbuotojui labai svarbios asmeninės savybės, kurias apibendrintai galima pavadinti 3A - atvirumas, atsakomybė, atkaklumas.
Empatija - tai gebėjimas suprasti ir atjausti kito žmogaus jausmus ir išgyvenimus. Socialiniam darbuotojui būtina suprasti kliento situaciją, įsijausti į jo būklę ir parodyti jam nuoširdų rūpestį. Empatija padeda užmegzti pasitikėjimo santykį su klientu, kuris yra būtinas sėkmingam bendradarbiavimui. Ketinančiųjų dirbti pagal specialybę elgesyje dažniau reiškiasi empatija, pagarba, užuojauta, šiluma ir nešališka pagalba.
Socialinis darbas dažnai susijęs su sudėtingomis situacijomis ir įvairiais žmonėmis, turinčiais skirtingus požiūrius ir patirtis. Socialinis darbuotojas turi būti kantrus, supratingas ir tolerantiškas, net jei susiduria su pasipriešinimu ar neigiamomis emocijomis. Svarbu suprasti, jog kiekvienas žmogus yra skirtingas.
Socialinis darbuotojas prisiima didelę atsakomybę už savo veiksmus ir sprendimus. Jis turi laikytis profesinės etikos, gerbti kliento orumą ir konfidencialumą. Taip pat svarbu nuolat tobulinti savo žinias ir įgūdžius, kad galėtų teikti kokybiškas paslaugas. Socialinis darbuotojas turi jausti ir žinoti, ar jis vertingas darbuotojas, ar ne.
Socialinis darbas dažnai reikalauja atkaklumo ir iniciatyvumo, ypač sprendžiant sudėtingas problemas. Socialinis darbuotojas turi būti pasirengęs ieškoti įvairių sprendimų būdų, bendradarbiauti su kitais specialistais ir atkakliai siekti kliento gerovės. Socialiniam darbuotojui reikia prisitaikyti prie nuolat kintančių darbinės veiklos poreikių, problemas spręsti ramiai ir, nepaisant įvairialypio pasipriešinimo visame pokyčių procese, turėti viziją ir laikytis tikslo.
Socialinis darbas yra susijęs su nuolatiniu bendravimu su klientais, jų šeimos nariais, kolegomis ir kitais specialistais. Socialinis darbuotojas turi gebėti efektyviai bendrauti, klausytis, išreikšti savo mintis ir bendradarbiauti su kitais, siekiant bendro tikslo. Socialinis darbuotojas - tai specialistas, kuris negali dirbti vienas, todėl jis turi telkti kitus specialistus ir veikti komandoje.
Nuolat rūpinantis kitų problemomis, socialinis darbuotojas turi turėti pakankamai daug vidinės motyvacijos, kuri jį motyvuotų nepasiduoti ir rūpintis kitais asmenimis. Su vidine motyvacija susijęs ir tikslų siekis. Motyvacija padaro darbuotoją aukšto lygio profesionalu, nes skatina domėtis darbu, aktyviai veikti, padeda pajusti savo veiklos prasmę, nesukelia nuobodulio.
Socialinis darbas gali būti emociškai sunkus ir sukelti stresą. Socialinis darbuotojas turi mokėti kontroliuoti savo emocijas, atpažinti savo reakcijas atsidūrus įvairiose situacijose ir rasti būdų, kaip įveikti stresą. Svarbu ne tik mokėti pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save, įvardinti savo vertybes ir tikslus.
Norint tapti socialiniu darbuotoju, būtina įgyti atitinkamą išsilavinimą. Lietuvoje socialinį darbą galima studijuoti universitetuose ir kolegijose. Prieš renkantis socialinio darbo specialybę, tikslinga ją išbandyti savanoriaujant.