Socialinė gerovė tapo begaline, įvairia ir kompleksiška institucija. Kai gerovės politikoje ir programose vyksta pokyčiai, jie paliečia milijonus žmonių ir net specialistai turi sunkumų nepakankamai įvertindami plačiai plintančius pokyčius nuo iš pirmo žvilgsnio reliatyviai mažų pakeitimų tiksluose, metoduose ar veikloje.
Tie žmonės, kurie susidomi ar yra įtraukti į socialinės gerovės politiką, programas ir praktiką, mato, kad būtina suprasti, aprašyti ir apibrėžti socialinės rūpybos esmę, ribas ir dinamiką. Politika sukuriama įsisąmoninant pagrindinius socialinės gerovės kūrimo motyvus, kurie lydi individus, organizacijas ir vyriausybes, angažuojantis socialinės gerovės veiksmams ir suprantant giliai paslėptus visuomenės požiūrius, kurie paremia ir konstruoja šiuos motyvus.
Remiantis motyvais galima suprasti ir programų silpnąsias bei stipriąsias puses, atotrūkį tarp įstatymų ir politikos. Šiuo metu vyksta labai revoliuciniai pokyčiai nuo gamybos į aptarnavimo, paslaugų sferos išvystymą, keičiasi socialinių darbuotojų vaidmenys visame pasaulyje. Mūsų šalyje pokyčiai vyksta dar sparčiau ir apimtys yra dar didesnės. Plečiasi tiesioginių ir netiesioginių paslaugų sektorius.
Socialinė rūpyba taip pat yra augantis paslaugų sektorius. Kylant ekonomikai, brangsta ir socialinės gerovės sektorius. Profesionalių socialinių darbuotojų skaičiaus augimas yra lygiagretus socialinės rūpybos kaip institucijos augimui. Socialinės gerovės (social welfare) sistema yra sąvoka, turinti gana ilgą istorinę raidą ir daug interpretacijų. Lietuvių kalboje naudojamas vertinys iš anglų kalbos.
Anglų kalbos žodyne "Social" - visa tai, kas liečia, turi efektą žmonėms, praktiškai visas gyvenimas. "Welfare" - gerovė. Robert L. Barker socialinio darbo žodyne nurodoma, kad “socialinės gerovės sistema yra nacionalinė programų, pašalpų ir paslaugų sistema, kuri padeda patenkinti žmonių socialinius, ekonominius, išsilavinimo ir sveikatos poreikius, kurie yra svarbiausi visuomenės aprūpinimui”.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinės Gerovės Apibrėžimai
Socialinės gerovės apibūdinimas turi daug skirtingų aspektų ir būdų, pvz. P. Nelson Reid, Titmus(1958), Murray(1984), Romanyshyn M. Pirmutinė sąvokos prasmė tai tam tikra visuomenės vizija. Tada, socialinė gerovė, gal būt geriausiai suprantama kaip idėja, viena iš idėjų, kuri suteikia mūsų gyvenimui prasmės ir darbo galimybes, priimtinu saugumu nuo skurdo ir užpuolimo, gerina sąžiningumą ir įvertinimą, grindžiamą asmeninėmis individualių savybių pastangomis ir yra ekonomiškai produktyvi ir stabili.
Kairieji socialinę gerovę mato, kaip teisingą ir sąžiningą žmogiškųjų išteklių paskirstymą visiems. Antras apibrėžimas yra socialinės gerovės, kaip institucijos supratimas. Kaip teigia Friedlander, socialinės gerovės institucija yra “organizuota socialinių paslaugų ir institucijų sistema, sukurta padėti individams ir grupėms pasiekti patenkinamus gyvenimo, sveikatos ir asmeninių bei socialinių ryšių standartus, kurie leistų jiems išplėtoti jų pilnus sugebėjimus ir pagerintų jų gyvenimo kokybę harmoningai su jų šeimų ir bendruomenės poreikiais”. Tai begalinė, įvairi ir kompleksiška institucija - metainstitucija.
Ši sistema įkūnija daugiareikšmį požiūrį į visuomenės ir ekonomines problemas, atspindinčias visuomenės vertybes ir naudoja gretutinių mokslų, nukreiptų pasiekti bendrą gėrį ekspertizę. Pagal Herbert Bisno - “socialinė gerovė - socialinė institucija, kurios tiesioginė pagrindinė veikla yra susijusi aprūpinant ir pagerinant emocinį, intelektualinį, fizinį ir visuomeninį žmogaus funkcionavimo aspektus”.
Trečia socialinės gerovės sąvokos prasmė yra naudojama socialinio darbo mokyklų apibūdinimui. Daugelis JAV universitetų padalinių ilgą laiką turėjo ir dar ir dabar kai kurie turi “Socialinės gerovės mokyklų” pavadinimus. Toks atitikmuo yra ir Lietuvos Vytauto Didžiojo universitete esančio Socialinės rūpybos profesinių studijų centro, ruošiančio socialinius darbuotojus pavadinimas.
Ketvirtas socialinės gerovės sąvokos pritaikymas yra socialinės apsaugos ir rūpybos institucijose dirbančių asmenų, neturinčių socialinio darbo profesinio pasiruošimo, darbo vietos arba užimamų pareigų apibūdinimas. Daugelyje šalių šie darbuotojai vadinami socialinio aprūpinimo, socialinės gerovės ar socialinės rūpybos darbuotojais, nepainiojant jų su socialinio darbo profesionalais.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Penktas ir labai lietuviškas yra miestų ir rajonų savivaldybių skyrių pavadinimai, kurie vadinami “socialinės rūpybos” skyriais. Galime teigti, kad vyksta neformali diskusija kas yra socialinė rūpyba, tačiau tai nėra niekur išaiškinta. Teisiniai aktai išskiria globos ir rūpybos sąvokas, tačiau nepaaiškina kuo jos skiriasi.
Iš teisinių dokumentų galima daryti apibendrinimus, kad “rūpyba” suteikia daugiau laisvių ir atsakomybių pačiam asmeniui, negu globa. Į gerovės, rūpybos ir globos sąvokas įeina visuomeninė apsauga arba asmens ar institucijos, turinčios didesnę atsakomybę rūpinimasis kiekvieno asmens gerove.
Šiame konspekte, apibendrindama įvairius socialinės gerovės ir rūpybos apibūdinimus, pasirenku socialinės gerovės institucinę sampratą, nes ji leidžia analizuoti jos manifestuojamas ir latentines funkcijas. Todėl rūpybos ir gerovės sąvokos yra naudojamos kaip sinonimai. Nuoroda į socialinės gerovės sritį dažnai neša tam tikrą antrinę reikšmę (į tai kas numanoma). Reikia atkreipti dėmesį, kad šis apibrėžimas rodo socialinės institucijos manifestuojamą (išreikštą) funkciją.
Frank Perice atkreipė dėmesį į funkcinės perspektyvos svarbą, tam, kad būtų galima apimti ir latentines (neišreikštas, paslėptas), dažnai disfunkcines socialinės rūpybos sistemos funkcijas. Naudojant socialinės rūpybos (gerovės) kaip institucijos sąvoką, galima analizuoti ar gerovės sistema kuria gerovę ar besinaudodama kitų institucijų, pvz. šeimų gerove, siekia kitokių tikslų.
Naudodama socialinės gerovės institucinę sąvoką, aš ją tekste siūlau vadinti socialine rūpyba, tam kad aiškiau pabrėžti jos institucinę prasmę - tai yra. Lietuvių kalboje dažnai naudojama tiek kasdieninėje tiek ir oficialioje kalboje sąvoka “socialinė rūpyba”, iš tiesų, neturi jokio paaiškinimo ar platesnio sąvokos apibrėžimo. Kaip ir visi savaime suprantami dalykai dažnai yra patys neaiškiausi, taip ir socialinės rūpybos sąvoka šiuo metu yra neaiški.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Todėl siūloma socialinės rūpybos terminu suteikti socialinei gerovei institucinę prasmę. Aiškiai matomas spartus socialinės rūpybos augimas, todėl jos supratimas ir paaiškinimas reikalauja naujų metodų.
Socialinės Rūpybos Vaidmenys
Yra išskiriami trys socialinės rūpybos vaidmenys. Pirmasis, gal būt seniausias, - tai plyšių užpildymo, pirmosios pagalbos vaidmuo. Šis vaidmuo arba tokia socialinės rūpybos funkcija yra liekaninė (residual). Ši funkcija parodo tai, kad socialinės rūpybos paslaugos turėtų būti suteikiamos tik tada, kai individo poreikiai nėra tinkamai patenkinti kitų socialinių institucijų pagalba, pirmiausia šeimos ir rinkos ekonomikos.
Laikantis šios nuomonės, socialinės paslaugos neturi būti teikiamos, kol kitos priemonės nežlugo arba kol visi šeimos ir individo resursai nėra išnaudoti. Šis liekaninis vaidmuo susiformavo aptariant socialinę rūpybą, kaip pagalbos teikimą nevykėliams. Čia fondai ir paslaugos matomi ne kaip teisė, bet kaip dovana, kur gavėjas priima tam tikrus įsipareigojimus, pvz.: kad gauti bedarbio pašalpą, privalai atlikti tam tikrus viešuosius darbus. Po šia “liekanine” nuomone įprastai stigma (gėdos ženklas) paliečia paslaugų gavėjus.
Antras vaidmuo, susijęs su kitokia socialinės rūpybos funkcija - visuomeninių pokyčių pasekmių sušvelninimu atskiram individui arba tiesiog naujų visuomeninių poreikių tenkinimu. Tai yra institucinės gerovės vaidmuo. Jis reiškia tai, kad socialinės rūpybos programos turi būti priimtinos kaip tinkamos, teisėtos modernios institucinės visuomenės funkcijos, padedančios individams pasiekti savo aukščiausią sklaidą, raidos pakopą.
Naudojantis šia nuomone, visi paslaugų gavėjai priimami kaip nusipelnę gauti šias paslaugas ir, manoma, kad individo sunkumai nėra tik jo asmeninė problema, ir negali būti jo kontroliuojami, pvz.: bedarbystė, išsilavinimas. Vystymo (development) arba plėtros programos yra orientuotos į sudarymą sąlygų žmogui, kad jis/ji galėtų geriausiai panaudoti savo galimybes bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje. Šios programos nesprendžia socialinių problemų, bet kuria gerovę.
Skirtumus labai gerai atspindi vaikų gerovės programų pavyzdžiai. Visus šiuos vaidmenis socialinės rūpybos sistema, sukuria pasinaudodama programomis:
- Draudiminio tipo programos:
- Asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra, sveikatos draudime dalyvaujantiems žmonėms ir kt.
- Šelpimo programos:
- Medicininės pagalbos ir sveikatos priežiūros programos tiems, kurie nedalyvauja sveikatos draudimo programoje.
- Aprūpinimo maistu programos.
- Kompensacijos
Socialinė politika, socialinės paslaugos ir socialinis darbas yra neatsiejami nuo socialinės rūpybos. Socialinis darbas yra profesinis užsiėmimas, atliekamas daugiausiai socialinėse paslaugose, ar kitose socialinės rūpybos institucijose. Socialinė rūpyba - tai yra pirminė ir plačiausia arena, teritorija, kurioje jis yra atliekamas. Socialinės paslaugos yra tai, ką jis sukuria kartu su kitais. Socialiniai darbuotojai yra pagrindinė profesinė grupė socialinės gerovės kūrimo arenoje.
Palyginimui galime galvoti apie gydytojus, kaip apie pagrindinę profesinę grupę, sveikatos paslaugų arenoje. Bet ne kiekvienas, teikiantis medicinines paslaugas yra gydytojas, taip ir ne kiekvienas, teikiantis socialines paslaugas yra socialinis darbuotojas. Šis skirtumas yra labai svarbus. Dažnai naudojamas “socialinio darbuotojo” terminas yra visai ne socialinis darbuotojas, bet yra tokia tendencija, kad visus, kas tik dirba šioje srityje vadinti socialiniais darbuotojais.
Žmonių Poreikių Kategorijos
Tam, kad apibūdinti žmonių poreikius yra sukuriamos kategorijos. Pagalba gali būti suteikta toje agentūroje, į kurią kreipiamasi arba pasiūloma tinkamesni šaltiniai. Paslaugos gali būti tik informacijos ir patarimų. Kartais reikia bendrų kelių agentūrų pastangų, kad būtų galima išspręsti tam tikrą problemą.
Žmonių poreikiai, kuriuos patenkina socialinė rūpyba, gali būti grupuojami labai įvairiai. Yra bendri socialiniai poreikiai visiems žmonėms, kuriuos žmonės turi įvairiais savo gyvenimo tarpsniais. Yra specialūs poreikiai, kuriuos turi tam tikros žmonių grupės ir tie, kuriuos sukuria tik visuomenės struktūros.
Artimas ryšys tarp įvairių rūšių poreikių tampa vis labiau ryškus su augančiu žinių kiekiu psichosomatinėje medicinoje, įskaitant biologinį atgalinį ryšį ir artimas tam sferas. Pvz.: ypatingai aukšta paauglė, ko gero, sunkiai susiranda sau šokių partnerį, ar simpatiją pasimatymams (socialinė problema), gal būt ji susikuria negatyvų savęs įvaizdį, arba galvoja apie save, kaip apie nenormalią (emocinė problema), ir, ko gero, jai skauda nugarą nuo vaikščiojimo susilenkus, kad sumažintų savo ūgį (fizinė problema).
Tas pats stebėtina, kai motina, kuri nepakankamai maitinasi, kad jos vaikas būtų gražiai aprengtas, kareivis savanoris pavojingoje misijoje, dėl patriotizmo, ar lojalumo savo draugams, asmuo, kuris prisiima kaltę, kad sumažintų kito gėdą. Jis skelbia žmogaus poreikių hierarchiją: maisto, būsto, drabužių, atsiranda saugumo, toliau meilės, savigarbos.
Šalia bendrųjų žmogiškųjų poreikių, su kuriais turi susitvarkyti socialinė rūpyba, yra poreikiai, kurie turi pasekmes tik tam tikram individui, ar jų grupėms, arba šie poreikiai veikia visus žmones retkarčiais. Neįgalūs yra žmonės, kurie negali apsiginti, ar gal ne visiškai turintys tam tikras charakteristikas, kurios juos stato į tam tikrą nesėkmę. Nepasiruošę - yra galintys, bet nepasiruošę individai.
Kultūros Finansavimo Mažinimas Vokietijoje
Vis dėlto, ne visada ir ne visur socialinės programos yra tinkamai finansuojamos. Kaip pavyzdį galime pažvelgti į Vokietiją. Rugsėjo 19-ąją Berlyno žemės Senatas pranešė, kad kultūros finansavimas, iki šiol sudaręs 2,1 proc. biudžeto (apie 1 mlrd. eurų), bus mažinamas. Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? Berlyne nuo 2025-ųjų susiveržti diržus turės visų finansuojamų sričių atstovai, nes miestas įklimpo į skolas. Politikai atsakomybę permetinėja vieni kitiems, teigdami, kad kažkas be išmanymo skirstė finansus, kažkas blogai įvertino situaciją, kažkas neteisingai informavo visuomenę.
Regis, viskas tiesa: kalbinti žurnalistai ir kultūros lauko dalyviai vieningai aiškina, kad pokovidinis ekonomikos pakilimas nuteikė taip viltingai, jog greitai prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą smogė nepakeliamai stipriai. Vokietijoje (panašiai kaip Italijoje) kultūra finansuojama trimis lygmenimis: valstybiniu, žemių ir savivaldybių. Įdomu, kad šalies Vyriausybė šioje srityje netaupo: 2025-iesiems kultūrai ir žiniasklaidai skirtas valstybės biudžetas padidintas 50 mln. eurų ir šiuo metu siekia 2,2 mlrd. eurų.
Galima numanyti, kaip tokiame kontekste sureagavo scenos menų atstovai, pamatę, kad, niekam nepranešus, daliai įstaigų finansavimas visiškai panaikintas. Netekusios ilgamečiams projektams ir veikloms gaunamų lėšų, įstaigos nebus pajėgios įvykdyti iš anksto numatytų įsipareigojimų. O publika turės tenkintis kuklesne pasiūla bei ribota įvairove.
Nepraėjus nė dviem mėnesiams, atskirą smūgį patyrė Vokietijos sostinė. Rugsėjo 19-ąją Berlyno žemės Senatas paskelbė, kad krašto biudžetas atsidūrė kritinėje padėtyje. Miestas priverstas taupyti, tad kultūros finansavimas (tiek viešajam, tiek nevyriausybiniam sektoriams) 2025-aisiais bus mažinamas 10 proc., o 2026-aisiais - dar tiek pat. Reaguodamos į naujuosius planus, Berlyno ir Potsdamo kultūros įstaigos per keletą dienų surengė protestų seriją, išaugusią į analogų neturintį ir gruodį vis dar neslopstantį judėjimą.
Per pirmąją savaitę peticiją pasirašė 50 tūkst. žmonių, o lapkričio 17-ąją skaičius perkopė 100 tūkstančių. Įtakos tam turėjo eilė renginių, neleidusių miestui ir politikams pamiršti, kokia žala gresia dešimtadaliu sumažinus Vokietijos sostinėje įprastą kultūros finansavimą. Vėlesniuose protestuose, susirinkimuose bei juos pristatančiuose tekstuose akcentuota, kad Senato sprendimas kelia grėsmę 8,2 proc. darbo vietų kultūros srityje. Taip pat pavojuje atsidurs turizmas, nes, anot #BerlinIstKultur atstovų, daugiau nei pusė lankytojų čia atvyksta patirti būtent kultūrinio gyvenimo.
Protestai prasidėjo paskutinį spalio savaitgalį. Dešimtys Berlyno ir Potsdamo kultūros organizacijų ėmėsi veiksmų, siekdamos informuoti vietos gyventojus apie situaciją bei gresiančias pasekmes. Erdves turinčios įstaigos apsitvėrė STOP juostomis, vizualizuodamos būsimą meno neprieinamumą. Didesni teatrai apšvietė savo fojė ar fasadus raudonai. Kai kurie prie įėjimų pakabino plakatus ar švieslentes su tekstu #BerlinIstKultur. Kai kurie informaciją skleidė dar aktyviau.
Antrasis visuotinis protestas įvyko lapkričio 13-ąją: tąkart aptariamai problemai neabejingi žmonės pakviesti susirinkti šalia Brandenburgo vartų esančioje Kovo 18-osios aikštėje, populiarioje protestų erdvėje. Ne itin patogiu laiku - trečiadienį, 10 val. ryto - prasidėjo tris valandas trukęs renginys, kurio programa buvo sudėliota minutė į minutę: renginio vedėjų žodžius keitė kultūros atstovų pasisakymai, šiuos - muzikiniai pasirodymai. Neplanuotai apsilankęs Berlyno kultūros senatorius Joe Chialo’as buvo nušvilptas, nes nesuteikė protestuotojams vilties.
Žurnalistė perfrazuoja ir Berliner Ensemble meno vadovą Oliverį Reese’ą, pabrėžiantį, kad apytiksliai 85 proc. Tokiam Berlyno žemės Senato sprendimui priešinasi apie 90 kultūros įstaigų. Beje, Chialo’ui neseniai paskelbus, jog artimiausiais metais vis dėlto planuojama laikinai sustabdyti 2023-iųjų vasarą prasidėjusią Komische Oper rekonstrukciją, į dialogą įsijungė buvęs šio teatro meno vadovas, režisierius Barrie’is Kosky’is.
Šiuolaikinio meno instituto KW direktorė Emma Enderby teigė, kad nurėžus finansavimą teks atsisakyti daugybės veiklų. Mažesnis renginių kiekis - ne vienintelė problema: būriui samdomų menininkų, mokytojų, amatininkų, aptarnavimo srities profesionalų tai reikš darbo vietų praradimą. Nors senatorius Chialo’as teigė girdintis kultūros atstovus, priimant tolesnius sprendimus į juos atsižvelgta nebuvo.
Lapkričio 19-ąją paskelbta, kad Berlyno žemės Senate užfiksuotas nebe dešimties, bet trylikos procentų kultūros biudžeto mažinimas. Patikslinta, kad 2025-aisiais kultūros įstaigos neteks apie 130 mln. eurų, 2026-aisiais - dar tiek pat. Akcijos organizatoriai reagavo griežtai. Platindami naujieną, #BerlinIstKultur iniciatoriai pasidalijo septyniolikos puslapių dokumentu, kuriame nurodyti planuojami miesto biudžeto apkarpymai. Jame matyti, kaip ketinama mažinti finansavimą skirtingų sričių įstaigoms bei veikloms: vienur kertama 10 proc., kitur - beveik proc., o kai kam finansavimas beveik arba visiškai nutraukiamas.
Laiškuose imta raginti įstaigas tiksliai apskaičiuoti ir apibūdinti dėl lėšų apkarpymo gresiančius nuostolius. Kviečiama savo renginiuose nuolat priminti žiūrovams apie jų parašų po peticija poreikį. Deja, lapkričio 27-ąją paskelbta, kad Senatas priėmė nė kiek nepakeistą dokumentą. Vis dėlto tai - ne pabaiga, nes gruodį laukia dar trys posėdžiai, kuriuose jis turės būti tvirtinamas.
Todėl #BerlinIstKultur veiksmas persikėlė į Senato sales. Mėnesio pradžioje surengtas atviras Organizacinio komiteto susitikimas, kuriame svarstyta, kaip tikslingiausia kovoti toliau. Gruodžio 9-ąją suorganizuota kultūros atstovų ir politikų apskritojo stalo diskusija. Galutinis sprendimas bus paskelbtas gruodžio 19-ąją, tad #BerlinIstKultur iniciatoriai teigia dar turintys laiko pasiekti apčiuopiamų rezultatų.
Tiesa, nors žiniasklaidoje bei naujienlaiškiuose jų veikla skamba prasmingai, realybė tokia, kad į didžiausius akcijos renginius susirenka apie 3 tūkst. žmonių. Tad 2025-ieji Vokietijos kultūrai, o ypač - scenos menams, bus nelengvi. Dar didesnį nerimą kelia artėjantys rinkimai, kuriuose gerèsnės pozicijos nei anksčiau prognozuojamos kraštutiniams dešiniesiems („Alternatyva Vokietijai“).
Europa jau žino, kokią politiką kultūros atžvilgiu vykdo panašios partijos. Atsižvelgiant į dabartinę situaciją, labai svarbu, kad skirtingų kraštų kultūros atstovai dalytųsi ne tik gerosiomis kūrybos, sklaidos praktikomis, bet ir kovų su finansavimo mažinimu patirtimis. Sunki padėtis Vokietijoje sufleruoja vieną reikšmingą pamoką: veikti būtina bent dviem lygmenimis. Kreipiantis į valdžios institucijas svarbiausia ateiti su skaičiais bei kuo objektyvesne informacija grįstais argumentais. Tačiau svarbu ir viešumas: akcijos, protestai ir kiti renginiai leidžia kovoms būti matomoms žiniasklaidoje bei visuomenėje.
Biudžeto Paskirstymas Lietuvoje 1998 m.
1998m Lietuvos respublikos biudžete paskyrimai socialinėms reikmėms sudarė apie 30 procentų visų išlaidų.
tags: #vykdantiems #socialine #istorine #reiksme #turincias #programas