Jaunas kunigas priglaudė vaikiną, nuvežė jį į Madrido ligoninę, kur M.R.Pantoja praleido metus. Ten dirbusios vienuolės išmokė jį pagrindinių kasdienių dalykų. Išėjęs iš ligoninės M.R.Pantoja turėjo mokytis gyventi tarp žmonių, socializuotis. Bet tai jam sekėsi sunkiai, daugelis dalykų, kurie mums atrodytų įprasti, jį šokiravo. Visą laiką nuo tos dienos, kai buvo rastas kalnuose, vyras gyveno apleistuose pastatuose, vienuolynuose, pigiuose viešbučiuose visoje Ispanijoje. Jis sunkiai pritapo visuomenėje, dirbdavo atsitiktinius darbus statybose, Baruose, viešbučiuose. Nors pasitaikė žmonių, kurie norėjo jam padėti, daugelis iš tiesų pasinaudojo jo patiklumu ir jį apgavo, apvogė.
„Drovus ir atsiskyręs“ - taip pasakojo M.R.Pantoja. Praėjusio amžiaus pabaigoje vyras persikėlė į ramų kaimelį Galisijos regione. Čia jį atvežė į pensiją išėjęs policininkas - suteikė nelaimėliui pastogę ir davė darbo ūkyje. Pirmąkart nuo tos akimirkos, kai paliko kalnus, jis jautėsi ramus. „Čia žmonės man padeda. Jie mieli - ne tokie, kokius aš sutikau anksčiau“, - pasakojo iki šiol čia gyvenantis vyras. Prieš 6 metus vienas draugų, kuriuos M.R.Pantoja sutiko kaimelyje, atidavė jam nedidelį namuką. Daugiau nuotraukų (3)
Apie savo gyvenimą Pietų Ispanijos kalnuose tarp plėšrūnų M.R.Pantoja pasakoja spindinčiomis akimis. Užtai vėl apsigyvenęs tarp žmonių ispanas jautėsi visiškai atstumtas ir apgautas - vyrui daug lengviau sekėsi suprasti laukinius gyvūnus. Vyras bando gyventi įprastai, miega ant paties sukonstruotos lovos, dienomis žiūri televizorių arba eina pasivaikščioti. Iš pirmo žvilgsnio niekas net neįtartų, kokia neįprasta M.R.Pantojos gyvenimo istorija, - jis atrodo kaip ir visi vyresnio amžiaus ispanai, panašiai apsirengęs ir veido bruožai neišskirtiniai. Tačiau jo elgesys išduoda, kad kažkas yra kitaip. „Marcosas iš pradžių gali pasirodyti kaip užsidaręs žmogus, kuriam sunku padėti. Tačiau kai su juo susibičiuliauji, jis tampa ištikimu draugu“, - pasakojo Xose Santosas.
„Kūrė filmus ir knygas“ - taip M.R.Pantojos istorija nuskambėjo visame pasaulyje. Apie jį buvo parašyta knyga, 2010 metais sukurtas filmas. Documentario poveikis Ispanijoje pavertė jį tikra žvaigžde. Apie savo gyvenimą kalnuose vyras pasakoja itin pakiliai. Todėl jis jautėsi keistai ir net blogai vėl apsigyvenęs tarp žmonių, nes sunkiai galėjo suprasti, ko iš jo tikimasi, jį stebino žmonių elgesys. „Gyvendamas su žmonėmis jaučiausi visiškai pažemintas. Išmokau nekęsti, jausti gėdą“, - pasakojo M.R.Pantoja. Daugybę metų niekas nenorėjo tikėti vyro istorija, laikė jį pamišėliu arba girtuokliu. Tuo metu pats M.R.Pantoja tenorėjo būti priimtas, norėjo būti normalus, svajojo apie šeimą. Tačiau viso to turėti jis negalėjo.
M.R.Pantoja gimė 1946 m. mažame kaimelyje Andalūzijoje. Jo tėvai Melchoras ir Araceli turėjo dar du sūnus. „Tėvai buvo nepasiturintys, todėl išvyko į Madridą tikėdamiesi, kad ten susiras darbą“, - pasakojo pusseserė Anastasia Sanchez. Sostinėje Melchoras susirado darbą gamykloje, bet netrukus po to, kai šeima persikraustė į Madridą, mirė Araceli. Našlys susirado kitą moterį. Vieną savo sūnų išsiuntė gyventi pas gimines į Barseloną, kitas apsigyveno pas giminaičius Madride. O M.R.Pantoja liko su tėvu, ir netrukus jie sugrįžo į gimtuosius kraštus Ispanijos pietuose. Melchoras susirado darbą, o tuomet keturmečiam M.Rantojai teko rūpintis šeimos kiaulėmis. Berniukas turėdavo vogti joms pašaro iš kito ūkininko, nes patys neturėjo. Jei parnešdavo per mažai pašaro, pamotė neduodavo jam vakarienės arba prilupdavo. Kai M.R.Pantoja buvo šešerių, į jų namus atvyko nepažįstamas vyras. Jis trumpai pasikalbėjo su Melchoru ir netrukus išsivežė berniuką į savo namus. Namai buvo dideli, berniukas buvo sočiai pamaitintas, tačiau netrukus sužinojo, kad jo tėvas jį pardavė ir dabar jam teks rūpintis turtingo vyro ožkų banda. „Niekuomet taip ir nesužinojau, kiek už mane buvo sumokėta“, - pasakojo M.R.Pantoja.
Taip pat skaitykite: Džiunglių įstatymas ir Mauglio patirtis
Kartą berniukas buvo pasodintas ant žirgo ir nuvežtas į kalnus Sierra Morenose. Daugiau nuotraukų (3). Apie savo gyvenimą Pietų Ispanijos kalnuose tarp plėšrūnų M.R.Pantoja pasakoja spindinčiomis akimis. Užtai vėl apsigyvenęs tarp žmonių ispanas jautėsi visiškai atstumtas ir apgautas - vyrui daug lengviau sekėsi suprasti laukinius gyvūnus. Vietovė buvo retai apgyvendinta, daugiausia čia buvo galima sutikti vilkų ir šernų. Kartu su M.R.Pantoja buvo pagyvenęs vyras, jis taip pat prižiūrėjo čia besiganančias ožkas. Tačiau vieną dieną jis pasakė einąs medžioti kiškio ir negrįžo. Niekas neatvyko jo pakeisti. Jis bijojo būti grąžintas šeimai, kur ne vienus metus kentėjo smurtą. „Net ir blogiausiomis akimirksniuoms norėjau, kad mano namai būtų kalnai“, - kalbėjo M.R.Pantoja.
1965 metais parko prižiūrėtojas pranešė policijai matęs kalnuose ilgaplaukį vyrą, apsirengusį žvėrių kailiais. Netrukus pareigūnai jį rado ir išsivežė. Nesuprato, ką turi daryti. „Policininkai nuvežė M.R.Pantoją į kirpyklą, tačiau vyras nesuprato, kas vyksta. Kai kirpėjas išsitraukė žirkles, M.R.Pantoja pamanė, kad jį nori užpulti, ir pradėjo priešintis. Pareigūnams teko jį prilaikyti.“ Tada M.R.Pantoja buvo nuvežtas į areštinę, o policijos pareigūnai ėmė ieškoti jo šeimos. Suradę Melchorą jie nenubaudė tėvo už tai, kad pardavė sūnų, tik paklausė, ar norėtų jį susigrąžinti. Tačiau Melchoras neparodė jokio susidomėjimo, todėl pareigūnams neliko nieko kita kaip tik paleisti nelaimėlį.
Jį priglaudė du piemenys - pasiūlė jam kalnuose prižiūrėti jų gyvulius. Taip praėjus vos porai dienų po to, kai buvo paimtas iš kalnų, jis vėl atsidūrė sau įprastos vietos. Praėjus metams piemenys, kuriems dirbo M.R.Pantoja, perkėlė savo gyvulių bandą netoli vieno kaimo. Čia M.R.Pantoja sutiko gydytoją Juaną Luisą Galvezą. Jis pasiėmė vaikiną į savo namus, išmokė jį apsirengti, normaliai valgyti, tarti žodžius. Bet M.R.Pantoja nuolat kartojo, kad tarp žmonių jaučiasi nejaukiai. 1966 m. pabaigoje J.L.Galezas nuvežė jį į ligoninę Madride. Čia jį mokyti ir juo rūpintis pradėjo vienuolės. „Vargšės vienuolės. Jos stengėsi, kiek galėjo, tačiau vis tiek neparuošė manęs tikrajam pasauliui. Niekada nežinojau, ką turiu daryti“, - teigė M.R.Pantoja.
Po metų jis buvo išsiųstas į kariuomenę Kordoboje, bet ten ilgai neužsibuvo, nes per pratybas netyčia vos nenušovė kito kario. Vyrui teko grįžti į ligoninę Madride. Ten jis sutiko pacientą, kuris patarė vykti į Maljorką, į kurią tuo metu plūdo turistai, todėl buvo galima tikėtis susirasti darbo. M.R.Pantoja gavo šiek tiek laisvės pats spręsti, ką veikti. Tačiau pritapti šiuolaikinėje visuomenėje jam vis tiek sekėsi sunkiai. Žmonės jį apgaudinėjo, nes jis nesuvokė pinigų vertės, buvo naivus. O kad ir kur atsidurdavo, žmonės sunkiai galėjo patikėti jo gyvenimo istorija.
Tarp kitų temų pateikiama ir platesnė mitologinė panorama apie mauglius - nuo Indijos iki Karpų upių ir Europos legendų. Maurinių berniukų ir mergaičių istorijos parodo skirtingus kultūrinius požiūrius į laukinę vaikystę ir bandymus grįžti į civilizaciją. Indijos maugliai, pavyzdžiui, Ramu ar Amalai ir Kamalai, rodo skirtingus likimus: vieni gyveno su vilkais, kiti - mokėsi susitaikyti su žmonėmis, nors jų kelias buvo sunkus. Tokios istorijos kartais baigiasi liūdnai, kartais suteikia įžvalgų apie žmogaus ir laukinės aplinkos santykį. (Daugybė nuorodų į literatūrą, mitologiją ir realius atvejus).
Taip pat skaitykite: Vilkų Gaujos Vado analizė
Vilkas kaip žvėris ir kaip simbolis lietuvių kultūroje, istorijose ir mitologijoje turi gilias šaknis. Lietuvoje vilkai - socialiniai gyvūnai, gebantys formuoti glaudžias gaujas, kuriose dominuoja alfa pora. Vilkai medžioja elnius, šernus, briedius ir kitus žvėris, derindami savo medžioklės taktiką su aplinka. Vilkų staugimai atlieka komunikacijos funkciją: užtikrina gaujos susibūrimą, įspėja apie grėsmę, ženklina teritoriją ir poruotis ruošiasi rujo metu. Taip pat vilkai vaidina svarbų vaidmenį ekosistemoje kaip sanitarai, pašalindami senus ar ligotus gyvūnus. Tokios detalės susijungia su nuostabia geologine ir histarine tyrimų medžiaga apie Lietuvos vilkus, jų skaičių dinamiką, teritorijas ir istorijas.
Moksliniai tyrimai ir kultūriniai pasakojimai geba suderinti realius laukinų vaikų užaugimo scenarijus su perimančia simbolika. Mauglio istorija Kiplingo Džiunglių knygoje įkvėpė daugelį tyrinėjimų ir pasakojimų apie žmonių ir vilkų santykį. Savo ruožtu lietuvių mitai apie vilką aprašo lyderystės ir bendruomenės temas, kur vilkas gali būti tvirtas globėjas ir pavojingas jėga. Tai sudėtingas žmogaus ir vilko santykio paveikslas, kuriame susipina istorija, mitas ir mokslas, atskleidžiant ne tik biologinį prisitaikymą, bet ir kultūrinį simbolizmą bei atsakomybės klausimą už savo žemę ir gyvūnus.
Iš džiunglių į kaimą: Mauglio atsisveikinimas ir nauja pradžia | Džiunglių knyga, 13–14 skyriai | Mažoji lapė
Du grid'iniai tyrimai: mauglių pasaulis ir vilkų ekosistemos
- Vilko socialinė organizacija: gaujos hierarchija, vyrių ir moterų vaidmenys, teritorijos apsauga, rujo laikotarpio elgesys.
- Miško išlikimo mechanizmai: medžioklės taktikos, prisitaikymas prie maisto šaltinių, invazinių rūšių įtaka mangutų kontekste.
- Mauglių istorijos: Indijos, Vengrijos, Prancūzijos bei kitų kraštų atvejai, kaip vaikų augimas laukinėje gamtoje ir jų kelias atgal į visuomenę.
Vaikai maugliai lieka mokslui mįslinga tema: kai kurios jų akys švyti tamsoje, fiziologiškai tai neįmanoma. Laukinukai išsiskiria neįtikima fizine jėga, tačiau prisitaikyti prie civilizuotų sąlygų jie nesugeba. Visuomenėje jų įgūdžiai turi būti formuojami iš naujo, o mokymasis turi būti pasitelktas į patirtį. Kai vaikams iki 7 metų nepavyksta išmokti kalbėti, jų tolimesnė kalba yra ribota. Šie įgūdžiai kartu su imuniteto silpnumu lemia unikalią mauglių biologiją ir sociokultūrinį paveikslą.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Marijos vardą
1984-1991 metų atvejai, kai laukiniai vaikai buvo atrasti ir grąžinti visuomenėn, rodo, jog kartais grįžimas į civilizaciją yra sudėtingas ir ilgas procesas. Tarkime, Amalai ir Kamalai Indijoje, Amala ir Kamala Lombarto atvejai, rodo skirtingus jų kelio etapus: nuo laukinės kalbos iki gebėjimo kalbėti ir būti įprastame socialiniame gyvenime. Tokios istorijos turi būti analizuojamos ne tik pagal jų biologinį prisitaikymą, bet ir pagal kultūrinę aplinką, kuri formuoja jų elgesį ir galimybes tapti visuomenės nariu.