Mauglio istorija gimė Kiplingo „Džiunglių knygoje“ kaip giliausia jos centrų dalis: žmogaus vaiką vilkų gaujoje užauga, išmoksta džiunglių įstatymo, o vėliau susiduria su žmogaus pasaulio dėsniais ir jų prieštaratomis. Šio pasakojimo kelias atspindi ne tik nuotykių troškimą, bet ir gilias idėjas apie gamtos ir civilizacijos santykį, apie šviesą ir tamsą žmoguje, kurias Kiplingas išreiškia per Mauglio augimą ir jo ryšį suvilkais bei kitais džiunglių gyventojais.
Kiplingo metų kelionė į lemtingą aktą: 1907-ieji
Skautai ir Akela. Dar kartą kartoju metus: 1907. Tada priesaiką davė pirmieji skautai. Kalbėdama apie Kiplingų giminę, apie džiungles, apie vilką Akelą, apie skautus privalau minėti gan žinomą pavardę: Robertas Baden Pauelas (Robert Baden-Powel). Mes žinome: tai žmogus, įkūręs skautiją. Tačiau kokią?
Tais metais Kiplingas laive, pakeliui į Stokholmą, sužinojo, kad mirė senasis Švedijos karalius. Rašytojas keliavo ne šiaip sau. Dar kartą palyginimui: Selma Lagerlöf buvo vyresnė Kiplingui septyneriais, jos gyvenimo trajektorija ir tradicija - skirtinga, bet jos pasakų žvilgsnis bei mitinės figūros (Aka, vilkas) vis tiek rezonuoja su Kiplingo kūryba.
Kiplingo pradmenys: vaikystė, mokslas ir kūryba
Pirmieji jo šešeri metai - rojus. Tai Indija, Bombėjus. Mylinčios auklės ir ne tik auklės - visa indų tarnų svita, rūpestingi tėvai. Tolesni metai - Anglijoje, kur pensione iš „tetos“ Rozos ir jos paauglio sūnaus patyrė begalę pažeminimų. Būta ir karinės mokyklos, kur teko ne tik mokytis karybos, bet ir išsikariauti bendramokslių pagarbą; būta pragariškai sunkaus darbo Indijos laikraščiuose. Ten gimė pirmieji apsakymai - begalė apsakymų.
Būta ir šlovės naštos. Garsiąsias džiungles Kiplingas rašė ne Indijoje, ne Anglijoje. Tai buvo šalta, snieguota žiema - pusnys iki pat langų. Kartais girdime saldžius pasakojimus, neva pasakas apie džiungles Kiplingas iš pradžių sekė, tada jau užrašė savo trims vaikams. Netiesa. Pirmoji džiunglių knyga pasirodė 1894 metais, antroji - 1895. „Džiunglių knyga“ - tokia, kokią ją rašė Kiplingas, netrumpinta, neadaptuota - pirmą kartą Lietuvoje pasirodė tik prieš keletą metų.
Taip pat skaitykite: Globėjai
Ir aiškiai: Mauglio pasakojimas - vienas iš visų Džiunglių knygos ciklo centrų, kurį Kiplingas sukūrė laikotarpiu, kai sukūrė įtikinamą modelį apie žmogų ir gyvūnus, apie jų įstatymą, apie jų paskirtį pasaulyje.
Džiunglių įstatymas ir Mauglio kelias
„Džiunglių įstatymas“ - tai gyvūnų pasaulio moralės ir elgesio kodeksas, kurį Mauglis įsisąmonina. „Džiunglių įstatymas, nieko nereikalaujantis be pagrindo, visiems žvėrims draudžia pulti žmones…“ (p. 10). Kiplingas savo kūryba parodo, kad žmonės - „silpniausios ir mažiausiai gebančios apsiginti gyvos būtybės“, todėl jų skriaudimas - žema (p. 10). Tačiau Mauglis gyvena tarp dviejų pasaulių: vilkų rujos ir žmonių pasaulio, kuris kartais grasina jį atimti iš gudriųjų ir ištikimųjo vilkų rūšies. Džiunglių įstatymas draudžia žudyti sausros metu, kai vanduo svarbesnis už maistą (p. 168). Kiplingas čia išreiškia ir savo nuostatą, kad žmonės dažnai veikia priešingai nei gyvūnai: „Žmonės žudo silpnesnius ne dėl maisto, bet vedini malonumo“ (p. 224) ir „Žmonės žudo net ir nemedžiodami, tiesiog savo malonumui ir iš neturėjimo kas veikti“ (p. 270).
Mauglis, išmokęs gyvūnų kalbą, augo tarp vilkų, tapo jų autoritetu. Antrojoje knygos dalyje jis vadinamas „džiunglių valdovu“ ir sulaukė visų gyvūnų pagarbos: „Ka niekuomet nesišaipė iš Mauglio ir, kaip ir kiti džiunglių gyventojai, laikė jį džiunglių valdovu“ (p. 258). Bagira, mauglio globėja-pantera, gėrisi jo jėga: „Ar tu tas pats plikas vaikas, kurį labai seniai užtariau prieš vilkų rują?“ (p. 225). Kartu Mauglis išmoksta spręsti konfliktus ir pasirinkti savo kelią - tarp džiunglių įstatymo ir žmogaus pasaulio teisės.
Žmogaus ir gamtos konfliktas
Šiame cikle Kiplingas kelia klausimą, kaip žmogus gali gyventi tarp dviejų pasaulių be prarandamo savo prigimties, ir kaip gamta gali būti žmonių sąjungininke. „Džiunglių valdovas grįžta pas žmones!“ - skanduoja Pilkasis Brolis, kai Mauglis pasirengęs grįžti į žmogaus pasaulį (p. 353). Taip pat buvo akcentuojama, kad Mauglis ne tik stiprus kūnu, bet ir protu; jo gebėjimas kalbėti gyvūnų kalba ir vėliau perteikti jų žodžius žmonėms rodo jo unikalų gebėjimą tarpininkauti tarp dviejų skirtingų pasaulių.
Šio kūrinio dramaturgija eina į „Užleiskite džiungles!“ epizodą, kuriame Mauglis kovoja su Buldeo ir gina Mesua bei jos vaiką. Konfliktas su žmogumi atskleidžia socialinę įtaką: kai Mauglis buvo laikomas pavojingu gyvūnu žudikliu, jis buvo išvarytas iš kaimo; o vėliau jis pats įrodo savo galias kaip demokratinis lyderis tarp džiunglių gyvūnijos. Finalinis džiaugsmas - arba tragedija - priklauso nuo viso pasaulio sudėtingumo: Mauglio pasirinkimas likti tarp žmonių arba išlikti džiunglių valdovu, kurioje jo įtaka užkariauja visus miško gyventojus.
Taip pat skaitykite: Viskas apie nuolatinius globėjus
Motyvai, kurie išlieka: priežastys ir pamokos
Kiplingas iškelia aiškią idėją: žmogus gali būti ugdomas ir kilnus net ir gyvūnų pasaulyje, kai jo šaknys slypi tame, kas yra tikra - tėvynė slypi pasirengime prisitaikyti ir kovoti už tai, ką laikai teisinga. Mauglio istorija atskleidžia, kad „žmogus žmogui vilkas“ - šūkis, kurį kartojamė, bet kuris virsta skaitomia metafora žmogaus tarp žmonių ir tarp gyvūnų sambūrio. Kiplingas sukuria įspūdingą metaforų tinklą apie garbingumą, grįžimą į gimtąjį kaimą ir atsakomybę už savo veiksmus. Žmogaus ir gamtos santykio problematika skelbia: „Džiunglių įstatymas“ gali būti interpreted kaip moralės pagrindas, o Mauglis - kaip jos įrodymas žmonėms ir gyvūnams.
Kiplingo palikimas ir vertimo kelias į skaitytojo rankas
1907 m. Nobelio premija Kiplingui atiteko už jo vaizduotės originalumą, idėjų veržlumą ir puikų pasakotojo talentą. Džiunglių knygą Kiplingas išleido dviem dalimis, kuriose pasakojimai dažnai papildomi dainomis ar himnais, pavadintais kaip giesmės ar lopšinės. Lietuviškieji leidimai rodo, kad vertimai ir terminai kelia diskusijas: „pasakėčios“, „fable“ ir „short stories“ vartojimo tikslumas turi būti atitinkamai įvertintas kontekste. Džiunglių knyga yra įtvirtinta kaip modernus, inovatyvus kūrinys, kuris ne tik pramogina, bet ir skatina skaitytoją permąstyti žmogaus ir gamtos santykį.
Gyvas Mauglio palikimas vaikams ir jaunimui
Mauglio istorija, kuriai priklauso nuotykiai, pabaigti svarbiais įvykiais, taip pat atskleidžia ir skaityti taikliai. Jis žaviai demonstruoja tiek mitinį, tiek realistų įspūdį: nusileidžia tik dėl silpnybių, aukština vilkų rujos garbę, bet tuo pat metu išlieka žmogaus likimo klausimas - kur jis turi būti ir kaip jis turi gyventi savo gyvenime, atsakomybės, sąžinės ir garbės sureikšlinimas. Džiunglių knyga turi turtingą palikimą ne tik kaip nuotykių istorija, bet kaip filosofinis traktatas apie žmogų ir gamtą, apie teisę į organizuotą gyvenimą ir laisvės troškimą.
Kartu su Mauglio istorija į lietuvių kalbą grįžta ir kiti Kiplingo pasakojimai apie Rikį Tikį Tavį, baltąjį ruonį ir dramblių Tumajų - vis dar kylančios išgyvenimų pasakos, kurios įkvėpia naujus kartų skaitytojus. Kiplingo ir Lagerlöf kūrybos palyginimas atskleidžia, kaip skirtingos kultūros ir laikai įtakoja vaikų literatūrą, ir kaip kiekviena kartų gali atrasti savo žodžius apie gamtos ir žmonių gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Socialinės globos sistemos pertvarka