Marija - hebrajų kilmės vardas, reiškiantis „karti, kartėlio jūra“; kita versija - „maištingoji“, „norėjusi kūdikio“, „Dievo Motina“; egiptiečių kilmės vardas, reiškiantis „mylimoji“.
Pasirinkę šventojo vardą, gauname dar vieną asmenišką globėją danguje. Jis nuolat žvelgia į mus ir slėpiningai dalyvauja mūsų gyvenime, tad verta žinoti, kas buvo tas šventasis, kurio vardą gavome ar renkame savo vaikams.
Marijos gyvenimas nėra prieinamas istorinei kritikai. Išganymo tvarkoje bent vieną sritį, kurios negali paliesti profaniškos rankos.
Apie Mariją Šventasis Raštas daug kalba. Gausiausia posakių apie Mariją. Liturgijos tad atsakymas į klausimą, kas yra Marija, nėra vienaprasmis.
Istorikams Marijos gyvenimo tyrinėjimas nėra prieinamas. Asmeniu, tas gali tik džiaugtis šiuo prasmingu Apvaizdos žygiu.
Taip pat skaitykite: Šventasis Kristoforas: globėjas, legenda ir simbolis
Marija yra istorinė asmenybė. Net apie šv. Joną Krikštytoją, atpirkimo apyaušryje, mes turime daug daugiau istorinių žinių negu apie Mariją.
Žvelgiant į Marijos gyvenimą, galima išskirti keletą charakteringiausių antinomijų. Paskyrimas arba predestinacija ir laisvas Marijos sutikimas. Ir laisvės priešginybė čia yra pasiekusi aukščiausią įtampą.
Marijos mergystė yra Bažnyčios ginama nuo pat pirmųjų amžių. Partum. Ilgėjosi tokio skaistaus pradėjimo ir gimdymo.Pakilo ligi idealinio savo pirmavaizdžio. Slaptas prigimties viltis ir atnaujino rojaus gimdymo pobūdį.
Marija buvo ir Motina. Garbė joje susijungė su motinos laime. Vienintelis visame kosmo gyvenime. Mergystės. Kiekviena mergaitė turi turėti minimum ir motinystės.
Marija yra kūrinys Dievo dvasios ir žmogaus dvasios. Ji yra Dievo duktė ir žmogaus duktė. Kūrybinė žmonijos dvasia.
Taip pat skaitykite: Globėja ir dvasingumas
Marija neperžengė idealinio žmogiškumo ir netapo dievybe. Bet Marija yra žmogus. Įsikūnijimo paslaptis yra kūrybos paslaptis.
Liturgijos tad žvilgis į Mariją yra dvejopas. Abu žvilgiai liturgijoje yra labai aiškūs. Aukštesnio bei visuotinesnio prado išraiškos. Bei į erdvę ir jos įsikūnijimas regimoje bei konkrečioje asmenybėje.
Mums laiduoti bent kiek pilnesnį jos būties supratimą. Mūsų mintis turi eiti mūsų maldos keliu2. Jos apraiškos atskirame žmoguje.
Marijos esmę. Moteris: Mirjam iš Nazareto (plg. Lk 1, 26-27). Nežinome, kur ir kada ji gimė. Marijos tėvai iš tikro buvo Joakimas ir Ona. Išsprogusi žemiškojoje mūsų istorijoje paskirtą valandą ir paskirtoje vietoje. Istoriškumo konkreti išraiška.
Liturgijos tad atsakymas į klausimą, kas yra Marija, nėra vienaprasmis. Liturgijos tad žvilgis į Mariją yra dvejopas.
Taip pat skaitykite: Šventosios Elenos globėjiškumas
Šiandien abu šie dalykai jau yra dogmos. Iš tikro pranoksta lex credendi. - Kaip tad liturgija žiūri į Mariją?
Liturgijos tad atsakymas į klausimą, kas yra Marija, nėra vienaprasmis. Mums laiduoti bent kiek pilnesnį jos būties supratimą.
Reikia ieškoti kažkur anapus laiko ir erdvės. Liturgijos tad žvilgis į Mariją yra dvejopas. Antistorinė Viešpaties bendrininkė. Nuostabiai spindintį pirmapradį antžemišką jos paveikslą.
Liturgijos tad atsakymas į klausimą, kas yra Marija, nėra vienaprasmis. Liturgijos tad žvilgis į Mariją yra dvejopas.
Mūsų akims jau visiškai kitokį Marijos vaizdą negu anksčiau cituotieji. Liturgijos tad atsakymas į klausimą, kas yra Marija, nėra vienaprasmis.
Antistorinė Viešpaties bendrininkė. Nuostabiai spindintį pirmapradį antžemišką jos paveikslą. Liturgijos tad atsakymas į klausimą, kas yra Marija, nėra vienaprasmis.
Besimeldžiančiajai Bažnyčiai visų pirma žmonijos globėja. Užtarytoją pas jos Sūnų, Dievą ir Žmogų, mūsų Viešpatį ir Išganytoją. Antistorinė Viešpaties bendrininkė. Nuostabiai spindintį pirmapradį antžemišką jos paveikslą.
Liturgijos tad atsakymas į klausimą, kas yra Marija, nėra vienaprasmis. Mums laiduoti bent kiek pilnesnį jos būties supratimą.
Liturgijos tad atsakymas į klausimą, kas yra Marija, nėra vienaprasmis. Mums laiduoti bent kiek pilnesnį jos būties supratimą.
Liturgijos tad atsakymas į klausimą, kas yra Marija, nėra vienaprasmis. Mums laiduoti bent kiek pilnesnį jos būties supratimą.
Sofijos klausimą spręsti Marijos šviesoje, o Mariją suprasti ryšium su Sofija? Kas tad yra šios dvi (o gal viena ir ta pati) nuostabios būtys?
Žmonijoje Sofija plečia savo galią. Bendradarbiaujant su Sofija. Bendruomeninis žmonių vienetas. Ir šitokią vietą ji radusi Izraelyje. Palapinę. Nuosavybę" (Sir 24, 8-10).
Asmeninė Sofijos regimybė istorijoje yra MARIJA. Liturgija Mergelę Mariją vadina „Sofijos sostu sedes Sapientiae". Testamento Sofijos apsigyvenimą Marijoje. Yra tiktai šio, gilesnio, Sofijos apsigyvenimo išraiška. Kūrinys.
Nei Dievo Sūnus, nei angelas, nei bet kuris šventas žmogus. Yra? Veiklos veidrodis, paveikslas jo gerumo" (7, 25-26). Išvestinis gerumas. Paveikslas būtyje.
Žmogaus sukūrimas randa giliausią savo išaiškinimą Sofijos teologijoje. Šitoje vietoje mes turime vėl grįžti prie liturgijos nurodymų. Sofiją. Įsikūnijimas asmeniniu pavidalu.
Bet Marija buvo ne tik Mergaitė. Marija buvo ir Motina. Garbė joje susijungė su motinos laime. Prigimties priešginybę.
Bet Marija yra žmogus. Įsikūnijimo paslaptis yra kūrybos paslaptis. Marija neperžengė idealinio žmogiškumo ir netapo dievybe.
Marija yra apreikšta nuo amžių. Tėvai ir dauguma teologų taiko šitą tekstą Marijai. Bendrųjų Šv. Rašto vietų Marijai galima rasti paskutiniojoje knygoje - Apreiškimo Jonui.
Taigi galime apibendrinti, kad šventieji globėjai yra svarbūs krikščionių tikėjimo dalis. Jie yra tarsi tarpininkai tarp mūsų ir Dievo, kurie gali mums padėti įvairiose gyvenimo situacijose.
Štai keletas pavyzdžių žymių šventųjų globėjų ir sričių, kuriose jie laikomi globėjais:
- Šv. Juozapas: Šeimų, tėvų, darbininkų, stalių, abejojančiųjų globėjas.
- Šv. Mikalojus: Vaikų, jūreivių, keliautojų, kalinių globėjas.
- Šv. Kazimieras: Lietuvos ir jaunimo globėjas.
- Šv. Monika: Motinų, našlių, alkoholikų, nelaimingų santuokų globėja.
- Šv. Džiana Bereta Mola: Motinų, žmonų, abortą patyrusių moterų globėja.
- Šv. Arkangelas Mykolas Krikščioniškoje Tradicijoje
Šv. Arkangelas Mykolas yra vienas iš svarbiausių angelų krikščioniškoje tradicijoje. Jis dažnai vaizduojamas kaip Dievo kariuomenės vadas, kovojantis su blogiu ir ginantis tikinčiuosius. Arkangelas Mykolas yra laikomas:
- Bažnyčios globėju.
- Sergančiųjų ir mirštančiųjų globėju.
- Karių ir policininkų globėju.
Šis Juozapo pavyzdys moko mus, kaip svarbu pasitikėti Dievu net ir sunkiausiose situacijose.
Katalikų bažnyčia mini šventuosius globėjus specialiomis dienomis, skirtomis jų atminimui.
Per krikštą krikščionis gauna savo vardą Bažnyčioje. Tėvai, krikštatėviai ir parapijos klebonas turi rūpintis, kad jam būtų duotas krikščioniškas vardas.
Šventasis globėjas mums yra meilės pavyzdys ir užtikrina savo užtarimą.
Šiais apaštalo Pauliaus žodžiais, kuriais Vatikano II Susirinkimas pradeda savo svarstymus apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją [1], ir aš norėčiau pradėti savuosius Marijos vaidmens Kristaus slėpinyje ir jos veiklaus bei pavyzdinio dalyvavimo Bažnyčios gyvenime apmąstymus.
Švč. Mergelės Marijos litanija (giedama)
Susirinkimas pabrėžia, kad Dievo Motina jau yra eschatologinis Bažnyčios atbaigimas: „Palaimintojoje Mergelėje Bažnyčia jau pasiekė tobulybę, kurioje ji yra be dėmės ir raukšlės (plg. Ef 5, 27)“; sykiu jis pažymi, jog „tikintieji dar tebesistengia apgalėdami nuodėmę augti šventumu. Todėl jie kelia savo akis į Mariją, šviečiančią visai išrinktųjų bendruomenei dorybių pavyzdžiu“ [15].
Krikšto sakramentas teikiamas „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Per krikštą Viešpaties Vardas pašventina žmogų, ir krikščionis gauna savo vardą Bažnyčioje.
Šventieji vardai priklausė asmenims, kurie tam tikru istoriniu laikotarpiu Bažnyčios buvo pripažinti šventaisiais. Nuo dešimtojo mūsų eros amžiaus šventųjų pripažinimas vyksta pagal tam tikrą procesą, kurį 1983 metais atnaujino popiežius Jonas Paulius II.
Vatikano II Susirinkimo žodžiais tariant, Marija yra „Dievo Sūnaus Gimdytoja ir kartu numylėtoji Tėvo duktė ir Šventosios Dvasios buveinė.
Remiantis iškilmingai Bažnyčios dokumentuose suformuluotu mokymu, šią „malonės kilnumo šlovę“, būdingą Dievo Gimdytojai, rodo tai, kad ji buvo „iškiliausiu būdu išganyta“ [24]. Dėl mylimojo Sūnaus malonių gausos, atperkamųjų nuopelnų to, kuris panoro tapti jos Sūnumi, Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės paveldo [25].
Štai kodėl Šventosios Dvasios galia malonės, t.y. dalyvavimo dieviškoje prigimtyje, tvarkoje Marija gauna gyvenimą iš to, kuriam ji pati žemiškojoje tvarkoje jį suteikė kaip motina. Liturgijoje ji nesvyruojant vadinama „Sutvėrėjo motina“ [26] ir sveikinama žodžiais, kuriuos Dantė Alighieri įdėjo į šventojo Bernardo lūpas: „Tavo Sūnaus Duktė“ [27].
Štai į pasaulį ateina Sūnus, moters ainis, iš šaknų išrausiantis nuodėmės blogį: jis trupins ž...