Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka net 315 kalinių, o tai yra daugiau nei dvigubai didesnis skaičius nei Europos vidurkis. Daugiau tenka tik Baltarusijoje (335) ir Rusijoje (468). Kone po kiekvieno kraupaus nusikaltimo pasigirsta raginimai ilginti bausmių terminus ir į tokius raginimus įsiklausoma, tačiau kalbėti apie nusikaltimus padariusių žmonių integravimą dar vengiama.
Paradoksalu, jog nepaisant tokios statistikos, visuomenėje vis dažniau pasigirsta raginimų dar labiau griežtinti bausmes, o gal netgi vėl įvesti mirties bausmę. Tuo tarpu specialistai vis garsiau kalba, jog lietuvių požiūris į bausmę privalo keistis, mat esama nemažai pavyzdžių, jog nuteistieji išties gali pasikeisti. Tuo tarpu specialistai tvirtina, kad be bausmių būtent buvusių nusikaltėlių integravimas į visuomenę gali tapti prevencine priemone, padedančia išvengti kitų galimų nusikaltimų.
„Dirbu su kriminalinę praeitį jau turinčiais žmonėmis. Tai aišku, būna, kaip ir su vaikais - nesiklauso, retas kuris pasikeičia, o iš norinčiųjų keistis tyčiojasi, kaip ir iš gerai besimokančių vaikų. Bet nemanau, kad mano darbas yra betikslis, būna tų rezultatų, kartais reikia palaukti vaisių“, - teigė Kybartų pataisos namų kapelionas Vaidotas Labašauskas.
Visuomenės "Nurašymas" ir Kalinių Gyvenimo Istorijos
Su kaliniais bent kartą per savaitę bendraujantis klebonas išklauso jų išpažinčių, gyvenimo istorijų. Nesunku pastebėti, kad nusikalsti linkusius bei ne pirmą sykį bausmę atliekančius asmenis dažnai sieja keli bendri bruožai: beveik 75 procentai jų yra ir rizikos grupėms priklausančių šeimų ir beveik visi jie yra susidūrę su atvejais, kai visuomenė linkusi ignoruoti, izoliuoti ar kitaip šalintis buvusių nusikaltėlių.
„Jokie pataisos namai nepataisys, nepakeis, nes pagrindinė auklėjimo priemonė yra šeima. Kita vertus, lengva iš karto suversti kaltę kaliniui, nes nusikaltimų priežastys yra gilesnės, juk visuomenėje sukurtas toks klimatas, kad į laisvę išėjęs žmogus patenka į erdvę, kurioje nėra jokios vertybinės bazės“, - pabrėžė dvasininkas.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Kybartuose
Oficialiai sistema tarsi veikia, bent jau pagal išgales. Pasak Vilniaus miesto savivaldybės socialinės paramos centro direktoriaus pavaduotojos Jurgitos Gajauskienės, iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys gauna vienkartines pašalpas, jiems suteikiamos informavimo konsultavimo paslaugos.
„Tarkime jei reikia į darbo biržą registruotis, o jei neturi gyvenamosios vietos, nukreipiamas į nakvynės namus, į „Cartitas“, jam suteikiama parama maisto produktais, kai išties būna labai sudėtinga. Dažniausiai kreipiasi dėl pašalpos, kuri siekia 39 eurus. Pavyzdžiui pernai kreipėsi 293 asmenys ir visiems skirtos“, - teigė J. Gajauskienė. Pašalpa išmokama per savaitę - pavedimu arba grynaisiais, tačiau neslepiama, kad tokios paramos neužtenka.
„Taip, yra nakvynės namai, labdaros valgyklos. Bet jų požiūris dažnai toks: pavalgydinau, skyriau nakvynę ir eik kur nori. Reikėtų į žmogų žiūrėti ne į kaip banditą, plėšiką, nevykėlį, nes jei taip žiūrėsi, tai jis neturės kito kelio ir vėl nusikals“, - pabrėžė Lietuvos kalinių globos draugijos socialinės priežiūros centro vadovė Milda Bliumenzonienė.
Jai antrinęs klebonas V. Labašauskas tikino, kad kol kas į laisvę sugrįžusius nuteistuosius sunku įtikinti darsyk nenusikalsti, nes aplinkui jis ir pats mato daug pagundų, o ir visuomenė šalinasi jau „nurašyto“ asmens. „Požiūris dažnai yra lyg į alkoholiką, kurio tarsi nenorima priimti, bet jis įleidžiamas dirbti į alkoholinių prekių parduotuvę“, - sakė V. Labašauskas.
Taip pat skaitykite: Globos išmokos dydis
Ironiška, kad 50-metis Jonas šiuo metu kaip tik dirba alkoholinių gėrimų sandėlyje. Tačiau net septynis kartus už įvairias vagystes teistas vyras tvirtina jau kelerius metus nėra gėręs, nors nesyk yra patyręs pagudnų.
„Anksčiau būdavo, kad išeini į laisvę, sutinki draugus ir tau siūlo išgerti. O tada ir prasidėdavo - smurtaudavau, eidavau vogti. Tapau pavojingu visuomenei“, - pasakojo Jonas, paskutinį kartą iš kalėjimo paleistas 2008 metais. Dabar vyras vengia viešumos, turi darbą, automobilį ir nesigaili pakeitęs gyvenimo būdą.
„Aš žinau koks yra prasmingesnis gyvenimo kelias, žinau, kaip nuklyst. Dabar kažkiek vis tiek geriau - dirbu ir kažkiek užsidirbu, nuomoju butą. Aišku, kad tenka kovot už vietą darbe, bet kai atvažiuoju namo pagalvoju, jog ne pats blogiausias variantas“, - atviravo buvęs nusikaltėlis. Jonas tvirtino, kad jį pakeitė ne pataisos namai, o patirtis Lietuvos kalinių globos draugijos centre.
Pats Jonas negalėjo paaiškinti, kodėl jis pasikeitė, tuo tarpu M. Bliumenzonienė juokėsi, kad Jonui ir panašiems asmenims ji visada iškelia savo griežtas sąlygas - jei jų laikomasi, žmogui visada padedama.
„Būna, kad žmonės po kalėjimo bausmės netenka savivertės, mano, kad daugiau nieko nebepasieks gyvenime, bet po ilgų motyvacinių pokalbių pasikeičia. Reikia tikėjimo. Patikėjau, kad Jonas gali rasti kelią į geresnį gyvenimą, išmokyti naują profesiją. Jis yra pavyzdys, kad taip gali būti. Ir tai nėra vienintelis atvejis, per savo 25 darbo metus mačiau šimtus tokių atvejų“, - pabrėžė M. Bliumenzonienė.
Taip pat skaitykite: Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos veiklos apžvalga
Anot specialistės, per 3 metus trukusį projektą, kurį rėmė Europos Sąjunga bei įvairūs partneriai, iš 600 nuteistųjų pusė sėkmingai įsidarbino. Tačiau valdžios dėmesio vis dar trūksta.
„Pamėginkite išeiti į laisvę po 12 metų už grotų - viskas juk pasikeitę, o tu neturi nei pinigų, nei šeimos, tai kaip tu sulaikysi žmogų nuo blogo žingsnio? Būtina labiau skatinti bendradarbiavimą tarp įkalinimo įstaigų bei savivaldybių, seniūnijų ir ypač visuomeninių organizacijų. Žmogų galima ištraukti iš to užburto rato, bet būtinos tiek jo paties, tiek visuomenės pastangos“, - teigė M. Bliumenzonienė.
Anot centro vadovės, Lietuvos įkalinimo įstaigos turėtų sparčiau atsisakyti ydingų „lagerinio“ tipo kamerų. „Juk negali suvaldyti žmonių, kai jų yra 20-30 vienoje kameroje, kaip legaryje. Jie gyvena ne vienerius metus ir visai pakrinka nervų sistema, man tai atrodo labai baisu, žmonės ten degraduoja“, - senąją tvarką kritikavo M. Bliumenzonienė.
Tvyrant tokiai slogiai atmosferai, anot V. Labašausko, kartais net jam, dvasininkui nusvyra rankos. „Valstybė turėtų sudėlioti aiškius prioritetus. Juk tie dažnai nusikalsti linkstantys kaliniai yra mūsų sistemos produktas. Nereikia tikėtis, kad išėjęs iš kalėjimo jis iš karto taps geras. Žinoma, būna tų trintukų, kurie klausosi, bet matai, kad nepasikeis. Tas, kuris nori keistis, neateis su reikalavimais. Jis prisipažins klydęs, todėl labai svarbu su jais dirbti, nepalikti likimo valiai. O jei jis nenorės keistis, tai gali sudaryti sąlygas, kaip Norvegijos kalėjime - jis nepasikeis“, - pabrėžė V. Labašauskas.
Kalinio integracija į visuomenę yra ilgas ir sudėtingas procesas.
Šiaudiniškių kaimo žmonės stebisi, kodėl Broniaus teises visos institucijos gina, o jų teisių į normalų gyvenimą nepaiso.
Kybartų seniūnijos darbuotojams prieš tris mėnesius galų gale pavyko globos namuose apgyvendinti miestelyje liūdnai pagarsėjusią 64 metų Teresę. Sąvartynu paverstas moters būstas aštuonbutyje kelis kartus degė. Du kambariai iki pat lubų buvo prikimšti įvairiausio šlamšto, kurį Teresė kasdien tempdavo iš konteinerių.
Būste seniai nėra elektros, vandens, šilumos. Kybartiškė miegodavo tarp šiukšlių su savo šunimis. Per gaisrą vienas jų bei kelios stambios žiurkės nugaišo. Iš Teresės būsto buvo išvežtos kelios tonos šlamšto. Viduje liko penkis kartus didesnis sąvartynas.
Pensininkė į globos namus pateko antrą kartą. Prieš kurį laiką ji buvo juose apgyvendinta, tačiau kitą dieną pabėgo atgal į savo sąvartyną. „Tikimės, jog šį kartą ji nebėgs. Teresė kol kas patenkinta. Sakė, jaučiasi kaip ponia.
Lietuvos kalėjimų sistema susiduria su daugybe iššūkių.
Kybartų specialiojoje internatinėje mokykloje (Vilkaviškio r.), kurioje yra ir globos grupė be tėvų priežiūros likusiems vaikams, - unikali situacija: pirmą kartą šios įstaigos gyvavimo istorijoje čia įkurdinta nepilnametė našlaitė su gyvu "kraiteliu" - su dviejų mėnesių dukrele Gabriele. Šešiolikmetė Inga Valentaitė po svetima pastoge atsidūrė praėjus vos kelioms dienoms po netikėtai mirusios motinos laidotuvių. Dabar nepilnametė mama su savo atžalėle iš valdiškos įstaigos išeitų tik vieninteliu būdu - susituokusi.
Inga kol kas tik stebi, kaip dukrelę reikia maudyti, kantriai išklauso visų patarimų. Savo kūdikį šešiolikmetė dabar jau maitina pieno mišinėliais, kuriuos pagamina pati. Ji nenoriai paklūsta darbuotojų nurodymui nemiegoti vienoje lovoje su Gabriele, kad neįvyktų tragedija. Šiek tiek įkyriai Ingai atrodo ir pagalbininkių nuolatiniai perspėjimai, kad mažylė per šiltai ar per vėsiai aprengta. Kita vertus, Inga džiaugiasi, kad kartu su dukrele apgyvendinta atskirame miegamajame, kur jų ramybę mažai kas trukdo - darbuotojos ateina tik tada, kai Inga jas kviečiasi arba pačios išgirsta kūdikį grėsmingai rėkiant. Jaunajai mamai smagu ir dėl to, kad pačiai nereikia gamintis maisto, nereikia skalbtis drabužių - tai darančios globos įstaigos darbuotojos, besirūpinančios pulku globotinių.
A.Antanaitienė praėjusią savaitę kalbėjosi su administracijos darbuotojais, globos namų auklėtiniais bei juos prižiūrinčiais socialiniais pedagogais. A.Antanaitienė, besispecializuojanti nepilnamečių justicijos srityje, su vaikais kalbėjosi ne tik apie administracinių teisių pažeidimus, bet ir teiravosi, ką jie veikia laisvalaikiu, kaip jiems sekasi mokytis, bendrauti tarpusavyje. Vaikai išreiškė nuogąstavimą, kad su jais per mažai bendraujama, trūksta užsiėmimų grupėse, žaidimų.
tags: #kybartu #globos #namuose #isprievartauta #paaugle