„Jeigu nesiimama veiksmų, psichologinės kliūtys pamažu daro įtaką ir fizinei sveikatai. Gali atsirasti opaligė, artritas, žarnyno problemos, migrena“, - atkreipė dėmesį gydytojas psichiatras psichoterapeutas Olegas Lapinas. Emocine priklausomybe vadinama situacija, kuomet asmuo labiau reaguoja į kito žmogaus jausmus nei savo, negali pasakyti, kad artimojo veiksmai liūdina ir skaudina. Emocinė priklausomybė yra išmoktas reagavimo stilius, kuris formuojasi ankstyvoje vaikystėje.
Mažamečiams kuriamas įsitikinimas, kad jie privalo linksminti, guosti, išklausyti tėvus, nesulaukiant pakankamai grįžtamosios reakcijos. „Kai vaikas eina į mokyklą, jis jau turi susiformavusią emocinę priklausomybę. Įgūdis formuojasi per pirmuosius penkerius gyvenimo metus, kai tik vaikas išmoksta atskirti suaugusius kaip atskirus asmenis.“ Mažametis sužino, kad gali paveikti tėvų nuotaikas, juos pralinksminti ar supykdyti, - aiškino psichoterapeutas. Jei globėjai atspindi vaiko nuotaikas, išklauso ir padeda, tuomet ima formuotis empatija.
„Šiam fenomenui dažniausiai nepasiduoda iš prigimties šizoidiniai vaikai. Toks vaikas yra linkęs atsiskirti nuo kitų žmonių emocijų, todėl jis neturės automatinės reakcijos guosti ir gelbėti. Taip pat emocinė priklausomybė neišsivysto sociopatiškiems vaikams, kurie paprasčiausiai negali jausti kitų žmonių nuotaikų. Be to, į jaunuolį išaugęs narciziškas vaikas irgi sunkiai suvokia, kad šalia jo yra gyvi žmonės.„
Psichologas kvietė įsivaizduoti vaiką, kuris visą dieną būna vienas. Tėvai dirba, seneliai serga, yra mažų brolių ar seserų, kuriais reikia rūpintis, prižiūrėti, padėti atsipalaiduoti po sunkios dienos. „Todėl užaugęs žmogus nesupranta, kad gali egzistuoti atskirai, be šalia esančio žmogaus, kuriam reikėtų pagalbos. Emociškai priklausomas žmogus sąmoningai nesuvokia, kad jis gali kam nors rūpėti. Jam nuo mažens buvo svarbūs artimi žmonės, tačiau nesusiformavo įsitikinimas, kad ir kitiems jis taip pat rūpi.“
„Toks žmogus patiki, kad jeigu nesirūpins nedėkingu, atstumiančiu, o neretai ir smurtaujančiu artimuoju, ir pats neegzistuos. Pasak jo, jeigu emociškai priklausomam žmogui pasiseka ir jo partneris neturi priklausomybių, nėra agresyvaus charakterio, tuomet santykiai turėtų formuotis gražiai - toks žmogus tiesiog būtų jautresnis, nepaprastai rūpestingas. Tačiau jeigu visgi nepasiseka ir atsiranda emociškai sunkus partneris, žmogus įsijaučia į gelbėtojo vaidmenį iki maksimumo.“
Taip pat skaitykite: Teismų praktika dėl atleidimo iš VT
„Bėgant laikui žmogus ima jausti perdegimo simptomus, gali susirgti depresija. Jis atrodo išsekęs, neišsimiegojęs. Jei nesiimama veiksmų, psichologinės kliūtys gali pakenkti ir fizinei sveikatai. Atsiras opaligė, artritas, žarnyno problemos, migrena. Tuomet specialistai atkreipia dėmesį ne į fizinės sveikatos simptomą, o į kur kas giliau slypinčią problemą ir gali pradėti ją gydyti.“
„Emocinė priklausomybė yra pakankamai dažna, tačiau kartais būna gerokai paslėpta. Pavyzdžiui, tai gali būti vaikas, kuris turi problemų mokykloje. Šeimoje tokie gelbėtojai netgi sulaukia palaikymo iš artimųjų už rūpestį. Tuo labiau aplinkoje, kurioje rūpestis kitu, nuolankumas, kantrybė yra matomi, kaip nepaprastai teigiami charakterio bruožai, - tvirtino jis, primindamas, kad žmogaus savivertę stipriai veikia ir visuomenės standartai. - Visuomenėje yra stipri savanaudiškumo stigma. Labiau iškeliamas rūpinimasis kitu, neįsigilinant į situaciją ir jos padarinius. O ištrūkti iš užburto rato, pasak specialisto, - itin sudėtinga. Juolab kad manipuliuojantys partneriai nenori prarasti juos gelbėjančio žmogaus.“
„Dažnai žmogus, kuris smurtauja, nenori paleisti jam padedančio partnerio, nes su juo yra patogu. Taip pat atsiranda tokie veiksniai kaip socialinis statusas. Būti susituokusia yra geriau nei nesusituokęs, turėti žmogų namuose - geriau nei būti vienam. Ypač jeigu jau susiformavo įpročiai, tradicijos, atsiranda vaikai, kuriems reikia parodyti, kas yra šeima.“
„Emocinė nepriklausomybė yra itin drąsus žingsnis. Todėl žmogus dažniausiai turi atsidurti visiškoje duobėje, kad sutelktų paskutines jėgas ir imtų priešintis. Tai padaręs pastebi, kad viduje turi itin daug pusiau paslėpto, lėtinio, nuolatinio skausmo.“
Priklausomybės kaip lėtinis sutrikimas: biologinės ir socialinės priežastys
O.Lapinas išryškino emocinės nepriklausomybės žingsnius. Pastebėjus problemą pirmiausia būtina suprasti, kad sutuoktiniu rūpinasi ne savo noru, o dėl vaikystėje primestos, daugybę metų sąžiningai atliekamo vaidmens. Taip pat būtina rasti žmonių, kurie išstumtų į dienos šviesą kitą, įskaudintą, kiek piktą pusę. Galiausiai teks išgyventi išjautimo fazę, kurios metu ši užgniaužta pusė apsigyvena žmogaus viduje.
Taip pat skaitykite: Netekto darbingumo išmoka: kas svarbu žinoti
„Priklausomybė - tai pirminė, lėtinė, neurobiologinė liga, kurios vystymąsi ir išraišką lemia genetiniai, psichosocialiniai ir aplinkos faktoriai.“ Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10 AM, 2008) priklausomybės sindromas apibrėžiamas kaip fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, kuriame medžiagos arba medžiagų klasės vartojimas individui yra daug svarbesnis nei kitas elgesys. Tačiau šis apibrėžimas tik pradinis - priklausomybių spektras jau apima daugybę elgesio sutrikimų, kuriuos kai kuriais atvejais sunku priskirti tradiciniams medicininiams kodams.
Nemaža dalis elgesio sutrikimų, anksčiau įvardintų kaip žalingi įpročiai, šiandien pervardijami į priklausomybes: darbomanija, telemanija, priklausomybė nuo mobilaus telefono, socialinių tinklų, pirkimo (šopomanija), sekso, maisto ir maisto priedų, saldumynų, nuo meilės, nuo įvaizdžio, tikslo siekimo. Taip pat minimi sektos, plastinės operacijos, švarinimosi, destruktyvūs santykiai, stimuliuojančios medžiagos (kofeinas) ir kitos formos.
Priklausomybės priežastys yra daugiaplaukės: biologinės, psichologinės, socialinės ir kultūrinės įtakas darančios įtakos žmogaus elgesiui. Gydytojai akcentuoja, kad tai smegenų liga, o psichologai - vidinių konfliktų pasekmes, kurias sukelia jausmų slopinimas, uždarumas ar vertybinių nuostatų nestabilumas. Egzistencinės filosofijos atstovai įvardija netikrą laisvę, kai žmogus ieško pagalbos su svaigalų ar destruktyvių veiksmų pagalba, bandydamas išvengti tikrų problemų sprendimo.
Darbomanija ir kiti netradiciniai pavyzdžiai
Vienas iš sparčiai populiarių priklausomybių tipų - darbomanija - apibūdinama kaip obsesinis-kompulsinis sutrikimas, kai žmogus kelia pernelyg didelius reikalavimus sau, negeba kontroliuoti darbo įpročių ir įsitraukia į darbą, atsisakydamas kitų gyvenimo sričių. Pasak ekspertų, įžvalgos apie priklausomybes yra įvairialypės ir įtraukusios daugelį elgesio formų, kurioms trūksta aiškių ribų ar diagnoziavimo kriterijų.
Priklausomybė nėra tik individualus iššūkis - ji glaudžiai susijusi su visuomenės požiūriais: savanaudiškumo stigma ir teigiamos nuostatos apie rūpinimąsi kitu gali slopinti tikrąjį gebėjimą išsivaduoti iš priklausomybės. Todėl svarbu skatinti ne tik individualų gydymą, bet ir socialinį palaikymą bei atsakomybės pasidalijimą tarp asmens, šeimos ir bendruomenės.
Taip pat skaitykite: kaip eksploatacijos trukmė veikia gedimų rodiklius
Diagnostika, gydymas ir šiuolaikinės pagalbos galimybės
Priklausomybių diagnozavimas dažnai susiduria su neigimo ir nepakankamo savęs suvokimo iš esmės. Formaliai priklausomybė yra liga, kurią nustato gydytojas, tačiau praktikoje žmonės dažnai kreipiasi į psichologus, šeimos konsultantus, dvasininkus ar alternatyvius pagalbos būdus. Netradicinės pagalbos dažnai grindžiamos placebo principu arba tik trumpalaikiais efektais, todėl jų tinkamumas priklausomybėms yra ribotas.
Priklausomybių gydymas apima ne tik abstinenciją nuo pavojingų medžiagų ar elgesio, bet ir gyvenimo būdo keitimą, įsitikinimų bei mąstymo korekciją, emocijų valdymą ir naujų vertybių įsisavinimą. Dažnai reikalinga daugiadisciplininė pagalba: psichiatro, psichologo, socialinio darbuotojo, šeimos terapijos specialistų, taip pat bendruomeninių programų įtrauktis. Lietuvos praktikoje taikomos priemonės gali būti priverstinė hospitalizacija tik tuo atveju, kai egzistuoja reali grėsmė gyvybei ar sveikatai, o kita situacija - probacijos ir laikinoji reabilitacija priklausomų asmenų bendruomenėse.
Taip pat pabrėžiama, kad priklausomybės gydymas yra ilgalaikis procesas, kuriam būtina žmogaus noro, paramos ir atsakomybės derinys. Nors kai kurios priemonės gali būti efektyvios trumpuoju laikotarpiu, ilgalaikė sveikimo sėkmė dažnai priklauso nuo nuoseklumo, paramos tinklo ir gebėjimo įveikti naujas nusivylimo iššūkius.
Netradiciniai metodai ir jų vieta
Netradiciniai pagalbos būdai, tokie kaip mechaninė ar elektromagnetinė smegenų stimuliacija, hipnozė, vizualinė ir garsinė informacija ar ekstrasensų paslaugos, dažnai išplaukia kaip alternatyvos, bandančios apeiti mokslo įrodymų pagrindu grįstas procedūras. Tačiau didžioji dalis mokslinių tyrimų ir klinikinių patirčių rodo, kad šie metodai nėra patikimi priklausomybių gydymo pagrindai ir gali netgi pakenkti. Taigi jų taikymas turėtų būti kritiškai įvertintas ir griežtai apribotas.
Svarbu pabrėžti, kad priklausomybė nėra tik asmeninis pasirinkimas ar valios trūkumas. Tai kompleksinis sutrikimas, kurio kilmė kyla iš biologinių, psichologinių, socialinių ir kultūrinių veiksnių. Todėl gydymas dažnai reikalauja ne vieno eksperto įsitraukimo, o visapusiško paramos tinklo, įskaitant šeimą ir bendruomenę.
Apibendrinančios mintys
Kiekviena visuomenė turi tiek narkomanų, kiek nusipelno savo abejingumu ir pasyvumu, teigia specialistai nagrinėjantys priklausomybės santykį su visuomene. Tačiau būtina suprasti, kad priklausomybė yra liga, o ne moralei priskiriamas nuopelnas ar kaltė. Priklausomybės gydymas reikalauja laiko, pastangų ir nuolatinio socialinio palaikymo, o siekiant ilgalaikės sėkmės svarbiausia - pradėti dialogą apie problemas ir ieškoti realių sprendimų, o ne trumpalaikių „stebuklų“ kaprus.
| Terminas | Aprašymas |
|---|---|
| Emocinė priklausomybė | Kaip asmens gebėjimas įsijausti į kitų jausmus paveikia savarankiškumą ir santykius |
| Priklausomybės sindromas | Kompleksas fiziologinių ir kognityvinių reiškinių, kur medžiagų vartojimas yra svarbesnis nei kitas elgesys |
| Darbomanija | Obsesinis-kompulsinis sutrikimas su pernelyg dideliais darbo standartais |
| Netradinės pagalbos būdai | Hipnozė, elektromagnetinė stimuliacija, ekstrasensai ir pan. - dažnai neturi tyrimais pagrįsto įrodymo |
Priklausomybės gydymas yra ilgas procesas: tai gyvenimo būdo keitimas, įsitikinimų ir mąstymo korekcija, emocių valdymas, prarastų vertybių atgavimas ir naujų gebėjimų įgijimas. Dažnai svarbiausia - pradėti nuo supratimo, kad sutuokiniai bei kiti artimi žmonės turi savo istorijas ir Skeletoninį vaidmenį šioje situacijoje. Taip pat verta paminėti, kad sprendimai turi būti priimami kartu su teisės institucijomis, kurios gali pasiūlyti įvairias reabilitacines programų formas atsižvelgiant į asmens situaciją.
tags: #vidutinio #gedimu #greicio #priklausomybe #itempiai